1904 m. spalio 22-osios naktį Šiaurės jūroje žvejoję britų traleriai pamatė artėjančių karo laivų prožektorius. Jų tinklai buvo nuleisti, navigacinės šviesos degė, o žalios signalinės raketos rodė, kad tai žvejybos laivai. Vis dėlto netrukus aplink juos pradėjo kristi stambaus kalibro sviediniai. Rusijos imperijos karo laivynas, plaukęs į kitą pasaulio kraštą kautis su Japonija, Hulo žvejus palaikė užpuolikais, kurių fiziškai neturėjo būti už tūkstančių kilometrų nuo savo bazių.
Per maždaug dešimt minučių traleris Crane buvo nuskandintas, du jo įgulos nariai žuvo iš karto, dar šeši žvejai buvo sužeisti. Vėliau nuo sužalojimų mirė ir trečias žmogus. Rusų sviediniai kliudė ne tik britus: sumaištyje eskadra apšaudė savo kreiserį Aurora. Incidentas, Britanijoje pavadintas „Rusijos pasipiktinimu“, vos nesukėlė dviejų imperijų karo. Tačiau iš jo gimė ir vienas pirmųjų svarbių tarptautinio faktų tyrimo precedentų.
Kodėl Rusijos eskadra plaukė aplink pasaulį
Dogerio seklumosincidento priežastys prasidėjo ne Šiaurės jūroje, o Tolimuosiuose Rytuose. 1904 m. vasarį Japonija užpuolė Rusijos laivus prie Port Artūro ir pradėjo karą dėl įtakos Korėjoje bei Mandžiūrijoje. Rusijos Ramiojo vandenyno eskadra buvo blokuojama, o Port Artūras apgultas sausumoje. Sankt Peterburgas nusprendė pasiųsti jai į pagalbą Baltijos laivyno branduolį, oficialiai pavadintą Antrąja Ramiojo vandenyno eskadra.
Admirolo Zinovijaus Rožestvenskio vadovaujama jėga 1904 m. spalio 15 d. išplaukė iš Libavos, dabartinės Liepojos. Kelionė iki Tolimųjų Rytų turėjo driektis apie 29 000 kilometrų. Didieji laivai negalėjo paprasčiausiai sustoti bet kuriame uoste: Rusija turėjo nedaug patikimų anglių bazių, o Britanija buvo Japonijos sąjungininkė. Todėl kartu plaukė transporto laivai ir angliavežiai, o degalų papildymas jūroje tapo nuolatine logistine problema.
Popieriuje eskadra atrodė grėsmingai. Joje buvo naujų šarvuotlaivių, kreiserių, naikintojų, pagalbinių laivų ir tūkstančiai jūreivių. Tačiau bendras laivų skaičius klaidina: dalis jų buvo lėti, seni ar skirti aprūpinimui. Įgulos buvo nevienodai parengtos, mechaniniai gedimai dažni, ryšys nepatikimas, o bendrų manevrų patirtis menka. Tai buvo didžiulė, sudėtinga ir skubiai suformuota kolona, kuriai teko veikti karo sąlygomis dar nepasiekus karo zonos.
Misijos įtampą didino politinė padėtis Europoje. Nuo 1902 m. Britaniją ir Japoniją siejo sąjungos sutartis, todėl Rusijos vadovybė į britų uostus, angliavežius ir žinias apie laivų judėjimą žiūrėjo įtariai. Tai dar nereiškė, kad Londonas ketino pulti Rusijos eskadrą. Tačiau jūreiviams buvo lengva manyti, jog Japonija gali naudotis britų infrastruktūra ar slaptais tarpininkais. Sena britų ir rusų konkurencija Azijoje suteikė šiems gandams politinio tikroviškumo.
Baimė prieš nematomus japonų torpedininkus
Japonijos netikėtas smūgis Port Artūrui rusų vadams paliko gilų įspūdį. Prieš išplaukiant eskadrą pasiekė gandai, kad Japonijos agentai Europoje rengia diversijas, nuomoja laivus arba ketina torpedininkais pulti Baltijos flotilę Danijos sąsiauriuose ir Šiaurės jūroje. Geografiškai toks puolimas būtų buvęs nepaprastai sudėtingas, tačiau karo pradžios patirtis vertė net neįtikėtinas žinias laikyti galimomis.
Rusijos agentų perspėjimai buvo migloti, o kai kurie vėliau pasirodė esą išgalvoti. Keli nepažįstami laivai, rūkas ar net pakrantės šviesos galėjo būti palaikyti priešo žvalgyba. Įguloms buvo nurodyta budėti, ginklai laikyti parengti. Taip susiformavo pavojinga būsena: jūreiviai tikėjosi pasalos, tačiau neturėjo aiškaus būdo atskirti tikrą torpedininką nuo prekybinio laivo ar tralerio.
Populiarūs pasakojimai visą istoriją kartais aiškina vien degtine ir nekompetencija. Prastos drausmės bei alkoholio klausimas minėtas vėlesniuose atsiminimuose, tačiau tarptautinė komisija nenustatė, kad būtent visos eskadros girtumas sukėlė apšaudymą. Patikimiau kalbėti apie klaidingą žvalgybinę informaciją, nuovargį, nepakankamą pasirengimą, prastą ryšį ir iš anksto įsišaknijusią puolimo baimę. Alkoholis galėjo būti vienas kai kurių laivų chaoso veiksnių, bet jis nėra pakankamas viso įvykio paaiškinimas.
„Kamčiatkos“ žinutė, pavertusi gandą tikrove
Spalio 21-osios vakarą nuo pagrindinių pajėgų atsilikęs remonto laivas Kamčiatka radijo ryšiu pranešė, kad jį puola torpedininkai. Laivas teigė šaudęs ir manevravęs prieš kelis priešus. Rožestvenskio štabui pasakojimas atrodė abejotinas, bet visiškai jo atmesti nebuvo galima. Jei japonai iš tiesų pasiekė Šiaurės jūrą, po kelių valandų jie galėjo pasirodyti prie šarvuotlaivių.
Vėliau paaiškėjo, kad Kamčiatka apšaudė nekaltus laivus ir jokių japonų torpedininkų neaptiko. Tačiau tą naktį pagrindinė eskadra to dar nežinojo. Laukimo psichologija padarė savo: kiekvienas neaiškus siluetas tapo potencialiu priešu, o signalas galėjo būti suprastas kaip išpuolio pradžia. Maždaug pirmą valandą nakties laivų priekyje pastebėtos šviesos įgijo prasmę, kurią įgulos jau buvo pasirengusios joms suteikti.
Šis epizodas leidžia suprasti nelaimę be patogios legendos, kad rusai tiesiog „nežinojo, kaip atrodo žvejybinis laivas“. Patyrę karininkai galėjo atpažinti tralerius, tačiau sprendimai buvo priimami tamsoje, skirtinguose laivuose ir per kelias sekundes. Vienam prožektoriui nušvietus objektą, kiti šauliai matė tik blyksnius, dūmus ir sviedinių trajektorijas. Pirmieji šūviai tapo tariamu įrodymu, kad mūšis jau prasidėjo.
Žvejybos flotilė taip pat turėjo savo tvarką. Traleriai dirbo grupėmis, laikėsi nustatytų šviesų ir signalų, o vienas laivas galėjo veikti kaip flotilės vadovas. Žvejai nebuvo pasirengę kariniam susidūrimui: nuleisti tinklai ribojo greitį ir posūkius, deniuose nebuvo ginklų, galinčių kelti grėsmę šarvuotlaiviams. Būtent todėl vėlesni rusų mėginimai kalbėti apie tarp tralerių besislepiančius torpedininkus britams atrodė ne tik neįrodyti, bet ir įžeidžiantys žuvusiuosius.
Dešimt minučių prie Dogerio seklumos
Dogerio sekluma yra didelė sekli zona Šiaurės jūroje, nuo seno svarbi žvejybai. Tą naktį jo apylinkėse dirbo dešimtys Hulo tralerių. Jų įgulos buvo nuleidusios tinklus, todėl negalėjo greitai išsisklaidyti. Laivai naudojo žvejybą rodančias šviesas ir signalus. Tarptautinė tyrimo komisija vėliau vieningai konstatavo, kad traleriai neatliko jokių priešiškų veiksmų.
Rusų priešakiniai laivai dalį žvejų praleido, tačiau pagrindinėje grupėje kilo aliarmas. Prožektoriai blaškėsi per jūrą, o šarvuotlaiviai atidengė ugnį. Kai kurie karininkai netrukus atpažino tralerius ir mėgino stabdyti šaudymą. Vis dėlto įsivaizduojamų torpedininkų paieška tęsėsi: šauliai taikė į šviesas bei neaiškius šešėlius, o skirtingų laivų ugnies kryptys susikirto.
Apšaudymas truko maždaug dešimt, pagal kai kuriuos liudijimus – iki dvidešimties minučių. Didelis sunaikinimas neįvyko daugiausia dėl netaiklaus rusų šaudymo, o ne dėl švelnaus atsako. Šimtai sviedinių praskriejo virš lėtų medinių ir plieninių tralerių. Jei sunkieji pabūklai būtų šaudę tiksliau arba ilgiau, Hulo flotilės nuostoliai galėjo būti katastrofiški.
Nuskendęs „Crane“ ir saviškių ugnis
Didžiausią smūgį patyrė traleris Crane. Jo kapitonas George’as Smithas ir pirmasis padėjėjas Williamas Leggettas žuvo, laivas nuskendo. Kiti traleriai buvo apgadinti, šeši žvejai sužeisti; vienas iš jų vėliau mirė, todėl literatūroje galima rasti ir dviejų, ir trijų britų aukų skaičių. Abu skaičiai gali būti teisingi, jei aiškiai pasakoma, ar skaičiuojamos tik tą naktį žuvusios aukos.
Sumaištis apėmė ir pačią eskadrą. Rusų šarvuotlaiviai apšaudė kreiserius Aurora bei Dmitrij Donskoj, palaikę juos priešais. Aurora buvo kliudyta keliais sviediniais; laive žuvo kapelionas, buvo sužeistųjų. Tai yra svarbiausias įrodymas, kad tariamas mūšis nebuvo sąmoningas britų žvejų puolimas. Tačiau draugiška ugnis taip pat atskleidė, kaip menkai eskadra valdė naktinį taikinių atpažinimą ir ugnies kontrolę.
Ne mažiau papiktino tai, kas įvyko po šaudymo. Rusų pagrindinės pajėgos nesustojo gelbėti sužeistųjų ir nepatikrino tralerių būklės. Rožestvenskis vėliau teisinosi vis dar bijojęs torpedų atakos ir nežinojęs tikrojo žalos masto. Britų akimis, pasitraukimas palikus skęstantį laivą buvo ne vien navigacinė klaida, bet ir jūrinės pareigos pažeidimas. Komisija vėliau pažymėjo, kad admirolas turėjo pranešti apie nukentėjusių žvejų padėtį.
Išlikę ankstyvieji pranešimai taip pat primena, kaip krizės metu gimsta netiksli informacija. Kol sužeistieji buvo vežami į krantą, telegrafu sklido žinios apie tariamai dingusius tralerius, dešimtis aukų ir sąmoningą ataką. Vėliau dalis jų buvo paneigta. Tai nesumažino realios nelaimės, bet pakeitė jos mastą. Todėl istorikui svarbu atskirti pirmųjų valandų laikraščio antraštę nuo komisijos surinkto liudijimų ir laivų apgadinimų vaizdo.
Hulas sužino apie „Rusijos pasipiktinimą“
Apgadinti traleriai grįžo į Hulą nuleistomis vėliavomis, gabendami žuvusiuosius ir sužeistuosius. Pasakojimas atrodė beveik neįtikėtinas: taikios valstybės karo laivai tarptautiniuose vandenyse apšaudė žvejus ir nuplaukė. Pirmieji laikraščių pranešimai kai kurias detales perdėjo, minėjo daugiau nuskendusių laivų ar dingusių įgulų. Tačiau esminė žinia buvo teisinga, o fizinės sviedinių žymės ją patvirtino.
Britų spauda incidentą pavadino „Russian Outrage“ – Rusijos pasipiktinimu arba skandalingu išpuoliu. Hule vyko susirinkimai, aukoms rinktos lėšos, visuomenė reikalavo atsiprašymo, kompensacijos ir atsakingų karininkų nubaudimo. Pyktį stiprino 1902 m. sudaryta Britanijos ir Japonijos sąjunga. Rusija kariavo su britų sąjungininke, todėl nelaimė lengvai galėjo būti suprasta kaip platesnio priešiškumo dalis.
Sankt Peterburgas iš pradžių laukė Rožestvenskio raporto. Admirolas tvirtino matęs tikrus torpedininkus ir net įtarė, kad jie slėpėsi tarp žvejų. Tokia versija Britanijoje sukėlė dar didesnį pasipiktinimą. Japonijos mažieji karo laivai būtų turėję slapta įveikti milžinišką atstumą, rasti Rusijos eskadrą ir veikti tarp aiškiai pažymėtų tralerių. Nepriklausomų tokios operacijos įrodymų nebuvo.
Krizę sunkino ir garbės samprata. Britanija negalėjo pasirodyti toleruojanti savo piliečių žūtį, ypač kai spauda reikalavo tvirto atsako. Rusija negalėjo viešai pripažinti, kad į karą išsiųsta eskadra išsigando žvejų ir apšaudė saviškius. Bet koks per aštrus britų ultimatumas būtų sustiprinęs Sankt Peterburgo karo šalininkus; pernelyg miglotas Rusijos atsiprašymas būtų galėjęs nuversti Londono pastangas raminti visuomenę. Diplomatai turėjo sukurti sprendimą, kuriame atsakomybė būtų nustatyta, bet pažeminimas – ribotas.
Kelios dienos iki galimo Britanijos ir Rusijos karo
Užsienio reikalų sekretorius lordas Lansdowne’as pareikalavo atsiprašymo, kompensacijos ir patikimo tyrimo. Britų karo laivai buvo telkiami, o Rusijos eskadrą pradėjo sekti Karališkojo laivyno kreiseriai. Gibraltaro apylinkėse britų pajėgos galėjo užkirsti rusams kelią. Ministras pirmininkas Arthuras Balfouras viešai kalbėjo apie aplinkybes, kurios šalį priartino prie atvirų karo veiksmų.
Vis dėlto abi vyriausybės turėjo priežasčių stabdyti eskalaciją. Rusija jau kariavo Tolimuosiuose Rytuose ir nenorėjo antro, daug stipresnio jūrinio priešo. Britanijai pergalė galėjo atrodyti tikėtina, bet karas būtų sujaukęs Europos pusiausvyrą. Prancūzija buvo Rusijos sąjungininkė ir kartu neseniai suartėjusi su Britanija, todėl jos diplomatams teko ypač svarbus tarpininkų vaidmuo.
Spalio 28 d., po kelių įtemptų derybų dienų, pasiektas principinis susitarimas: incidentą tirs tarptautinė komisija, Rusija reikš apgailestavimą ir atlygins žalą, o dalis su įvykiu susijusių karininkų bus palikta Europoje apklausoms. Britanija savo ruožtu nesustabdė visos eskadros. Karo pavojus sumažėjo, nors rusų laivus dar kurį laiką lydėjo britų stebėjimas ir abipusiai įtarimai.
Komisijos modelis buvo palyginti naujas. Hagos taikos konferencija buvo numačiusi tyrimo komisijas ginčams, kylantiems dėl skirtingai suprantamų faktų, tačiau iki Dogerio seklumos krizės ši priemonė nebuvo išbandyta tokio masto incidente. Penki admirolai turėjo ir techninių žinių, ir nacionalinių interesų. Neutralūs nariai neleido britų ir rusų atstovams vieniems įstrigti aklavietėje, o vieši posėdžiai suteikė procesui daugiau patikimumo negu uždaras vienos valstybės karinis tyrimas.
Tarptautinė komisija Paryžiuje
Komisija buvo sukurta pagal 1899 m. Hagos konvencijoje numatytą tarptautinio faktų tyrimo modelį. Ją sudarė penki aukšto rango admirolai: po vieną iš Britanijos ir Rusijos, taip pat Prancūzijos, Jungtinių Valstijų ir Austrijos-Vengrijos atstovai. Posėdžiai vyko Paryžiuje, šalys pateikė dokumentus, liudytojus, jūrinius žemėlapius ir techninius argumentus.
Tai nebuvo įprastas teismas. Komisija turėjo išsiaiškinti aplinkybes ir atsakomybę, bet jos mandatas gimė iš diplomatinio kompromiso. Britai norėjo nustatyti kaltus asmenis ir sudaryti pagrindą bausmei, rusai labiau siekė faktų tyrimo be žeminančio nuosprendžio. Šis dvilypumas paaiškina, kodėl galutinė ataskaita vienu metu buvo griežta dėl veiksmų ir atsargi vertindama karininkų garbę.
Šiuolaikiniai tarptautinės teisės istorikai Dogerio seklumos komisiją laiko svarbia naujove. Ji parodė, kad dvi valstybės, atsidūrusios prie karo slenksčio, gali perduoti ginčijamus faktus mišriam tarptautiniam organui. Procedūra nebuvo tobula: dalis dokumentų nebuvo pateikta, o komisijos galimybės bausti buvo ribotos. Tačiau ji suteikė abiem vyriausybėms kelią atsitraukti nepripažįstant visiško politinio pralaimėjimo.
Ką nustatė tyrėjai
1905 m. vasario pabaigoje paskelbtoje ataskaitoje komisija vieningai pripažino, kad britų traleriai neatliko jokių priešiškų veiksmų. Keturi balsai prieš vieną konstatavo, kad Rožestvenskis buvo atsakingas už ugnies pradžią ir jos padarinius. Rusijos atstovas nesutiko su daugumos išvada dėl tariamų torpedininkų, tačiau komisija nerado patikimo įrodymo, kad japonų laivai tą naktį būtų buvę Dogerio seklumoje.
Tyrėjai taip pat kritikavo nesuteiktą pagalbą bei neperduotą informaciją apie nukentėjusius žvejus. Kartu ataskaitoje atsirado diplomatinė formulė, kad išvados neturėtų mesti šešėlio Rožestvenskio ir jo įgulų karinėms savybėms ar žmogiškumui. Tai buvo sąmoningas veido išsaugojimo gestas. Veiksmai pripažinti klaidingais, tačiau admirolas nebuvo paskelbtas sąmoningu žudiku.
Rusija sumokėjo Britanijai 65 000 svarų kompensaciją. Šią sumą 1906 m. Bendruomenių Rūmuose oficialiai patvirtino ministras pirmininkas Henry Campbellas-Bannermanas. Jis taip pat paaiškino, kad komisija nebuvo Hagos tribunolo teismas, nors buvo sukurta pagal Hagos konvencijos komisijų modelį. Šis skirtumas svarbus: incidentą išsprendė ne arbitražo nuosprendis, o tarptautinis tyrimas ir vėlesnis diplomatinis susitarimas.
Kelionės pabaiga prie Cušimos
Po krizės Antroji Ramiojo vandenyno eskadra tęsė kelionę aplink Afriką. Port Artūras krito dar jai nepasiekus Azijos, todėl pradinis tikslas išgelbėti apsiaustą bazę išnyko. Vis dėlto laivai buvo pasiųsti toliau į Vladivostoką. 1905 m. gegužę prie Cušimos sąsiaurio juos perėmė admirolo Tōgō Heihachirō vadovaujamas Japonijos laivynas.
Cušimos mūšis baigėsi katastrofišku Rusijos pralaimėjimu. Didžioji dalis eskadros buvo nuskandinta, paimta į nelaisvę arba internuota neutraliuose uostuose. Rožestvenskis buvo sužeistas ir pateko į japonų nelaisvę. Platesnę karo eigą, Port Artūro apgultį ir Cušimos reikšmę aptaria svetainės straipsnis apie Rusijos–Japonijos karą 1904–1905 m.
Dogerio seklumos incidentą lengva vertinti kaip komišką būsimos nelaimės pranašą, tačiau toks žvilgsnis pernelyg supaprastina. Eskadra įveikė milžinišką atstumą ir susidūrė su realiomis logistikos kliūtimis. Jos pralaimėjimą lėmė daug veiksnių: Japonijos parengtis, žvalgyba, greitis, artilerijos efektyvumas ir Rusijos vadovavimo problemos. Vis dėlto Šiaurės jūros naktis anksti atskleidė silpną taikinių atpažinimą, nervingumą ir nekoordinuotą ugnį.
Reikia atsargiai vertinti ir vėlesnę Rožestvenskio reputaciją. Po Cušimos pralaimėjimo buvo patogu kiekvieną jo kelionės epizodą pateikti kaip neišvengiamos katastrofos ženklą. Vis dėlto Dogerio seklumos sprendimus priėmė ne vienas žmogus: informaciją rinko agentai, įsakymus perdavinėjo štabai, taikinius atpažino skirtingų laivų karininkai, o pabūklus valdė įgulos. Admirolas turėjo galutinę atsakomybę, tačiau vien „pamišusio vado“ portretas paslepia sisteminį nesėkmės pobūdį.
Mitai ir tikroji incidento reikšmė
Pirmasis mitas teigia, kad rusai sąmoningai puolė britus. Tam prieštarauja jų pačių laivų apšaudymas ir visa aliarmo eiga. Tai buvo katastrofiška klaida, o ne suplanuota agresija. Antrasis mitas tvirtina, kad Dogerio seklumoje tikrai buvo japonų torpedininkų. Komisija tokio buvimo nepatvirtino, o logistika ir nepriklausomų įrodymų nebuvimas šią versiją daro neįtikinamą.
Trečiasis supaprastinimas viską paverčia anekdotu apie girtus jūreivius, kurie šaudė į bet ką. Toks pasakojimas patrauklus, tačiau paslepia svarbesnę pamoką: profesionali organizacija gali padaryti absurdišką klaidą, kai klaidinga žvalgyba sutampa su nuovargiu, išankstiniu lūkesčiu ir prastu koordinavimu. Panika nebuvo priešinga karinei logikai – ji gimė iš klaidingai pritaikytos karinės logikos.
Incidento reikšmė neapsiriboja laivyno istorija. Tarptautinė komisija tapo ankstyvu pavyzdžiu, kaip nepriklausomas faktų nustatymas gali sustabdyti politinę eskalaciją. Ji nepadarė pasaulio taikesnio ir nenubaudė kiekvieno atsakingo asmens. Tačiau padėjo atskirti klausimą „kas įvyko?“ nuo klausimo „ar dėl to privalome pradėti karą?“ 1904 m. rudenį šis skirtumas galėjo išgelbėti tūkstančius gyvybių.
Kompensacija taip pat nebuvo automatinė komisijos „bauda“. Rusijos vyriausybė sutiko atlyginti žalą diplomatinio sureguliavimo metu, o 65 000 svarų buvo skirti žuvusiųjų artimiesiems, sužeistiesiems ir laivų savininkams. Pinigai negalėjo panaikinti Hulo bendruomenės netekties, bet materialus atlyginimas padėjo paversti pripažintą atsakomybę konkrečiu veiksmu. Kartu jis parodė, kad valstybė gali kompensuoti už savo karinių pajėgų žalą nepradėdama atskiro karo ar ilgai trunkančio teismo proceso.
Dar viena pamoka slypi skirtinguose laiko masteliuose. Apšaudymas truko minutes, diplomatinė krizė – dienas, komisijos darbas – mėnesius, o jo teisinis palikimas aptariamas daugiau kaip šimtmetį. Greičiausiai įvyko klaida, bet jos taisymas pareikalavo lėtesnio proceso: surinkti prieštaraujančius liudijimus, palyginti laivų žurnalus, išklausyti techninius ekspertus ir sukurti formuluotę, kuri pripažintų faktus. Būtent toks lėtumas neleido pirmųjų valandų pykčiui tapti valstybės politika. Krizės valdymas čia buvo ne silpnumo ženklas, o gebėjimas sustabdyti negrįžtamą sprendimą.
Išvada: klaida, kuri vos netapo antru karu
Dogerio seklumos incidentas prasidėjo nuo fantominių torpedininkų, bet jo pasekmės buvo visiškai tikros: nuskendo Crane, žuvo žmonės, buvo apgadinti laivai, o Britanijos ir Rusijos flotilės pasirengė galimam susidūrimui. Nelaimę sukėlė ne vienas kvailas įsakymas. Ji išaugo iš blogos žvalgybos, karo baimės, silpno pasirengimo, nepatikimo ryšio ir naktinės sumaišties.
Tačiau ši istorija turi ir kitą pabaigą. Vyriausybės, kurias spaudė įsiutusi visuomenė ir kariniai planuotojai, pasirinko tyrimą. Komisija atmetė tralerių kaltę, pripažino rusų atsakomybę ir leido išmokėti kompensaciją, kartu palikdama Rusijai diplomatinį kelią atsitraukti. Tai nebuvo tobulo teisingumo triumfas. Tai buvo daug kuklesnis, bet 1904 m. itin vertingas laimėjimas: faktai buvo panaudoti ne naujam mūšiui pradėti, o jo išvengti.
Parašykite komentarą