1921 m. kovo 31 d. į Palangą įžengusius Lietuvos karius pasitiko minia, vėliavos, muzika ir patrankų šūviai. Po ilgo ginčo su Latvija Lietuva perėmė maždaug 20 kilometrų Baltijos pajūrio ruožą su Palanga, Šventąja ir Būtinge. Šiandien sunku įsivaizduoti Lietuvos žemėlapį be Palangos, tačiau pirmuosius nepriklausomybės metus kurortą valdė Latvija, o abiejų valstybių siena dar nebuvo galutinai nustatyta.
Populiariai šis įvykis vadinamas Palangos grąžinimu Lietuvai. Toks pavadinimas atspindi lietuvišką istorinę atmintį, bet pats procesas buvo sudėtingesnis už paprastą svetimos žemės sugrąžinimą. Lietuva ir Latvija rėmėsi istorija, gyventojų kalba, ekonominiais ryšiais bei strateginiais interesais. Kai dvi jaunos valstybės nesugebėjo susitarti, jos patikėjo sprendimą tarptautinei komisijai, vadovaujamai škotų profesoriaus ir diplomato Jameso Youngo Simpsono.
Kodėl Palanga apskritai atsidūrė už Lietuvos ribų
Palangos priklausomybės klausimas neatsirado 1918 m. Ilgus šimtmečius Baltijos pakrantės politinės ir administracinės ribos keitėsi. Palanga buvo glaudžiai susijusi su Žemaitija, tačiau Rusijos imperijos laikais administracinis žemėlapis ne visada atitiko etnines ar istorines ribas. 1819 m. Palangos ir aplinkinių vietovių ruožas buvo priskirtas Kuršo gubernijai.
Imperijos administracijai tai buvo vidaus teritorinis pertvarkymas, o ne būsimos tarptautinės sienos nustatymas. Tačiau 1917–1918 m. kuriantis nacionalinėms valstybėms senos gubernijų ribos tapo vienu iš galimų argumentų. Latvija galėjo remtis tuo, kad Palanga priklausė Kuršo gubernijai, o Lietuva pabrėžė istorinį ryšį su Žemaitija ir lietuviškai kalbančių gyventojų daugumą dalyje ginčijamo ruožo.
Pats regionas nebuvo tautiškai vienalytis. Palangoje ir apylinkėse gyveno lietuviai, latviai, žydai, lenkai bei rusai. Žmonių kasdieniai ryšiai driekėsi abiem kryptimis: į Kretingą ir kitus Žemaitijos centrus, bet taip pat į Liepoją ir Kuršą. Todėl vėlesnis pasakojimas, kad siena tiesiog atskyrė dvi aiškiai susiformavusias tautines erdves, būtų pernelyg tvarkingas.
Dvi valstybės, bet dar neaiški siena
Lietuva ir Latvija nepriklausomybę paskelbė 1918 m., tačiau valstybės sukūrimas nereiškė, kad jos iš karto kontroliavo visą pageidaujamą teritoriją. Regione veikė vokiečių kariuomenės likučiai, bolševikų pajėgos, bermontininkai ir vietos savanorių daliniai. Karo sąlygomis administracinės linijos priklausė ne tik nuo teisinių argumentų, bet ir nuo to, kas konkrečiu metu valdė miestą ar geležinkelį.
Palangoje po Pirmojo pasaulinio karo įsitvirtino Latvijos administracija. Lietuvai tai buvo skaudus klausimas, nes valstybė tuo metu neturėjo patikimai kontroliuojamo jūrų uosto. Klaipėdos kraštas po karo buvo atskirtas nuo Vokietijos ir administruojamas Antantės vardu, o Lietuva jį prisijungė tik 1923 m. Todėl Palanga ir Šventoji reiškė ne vien kurortą, bet ir tiesioginį išėjimą prie Baltijos.
Ginčas apėmė daugiau nei pajūrį. Latvijai ypač svarbus buvo geležinkelio susisiekimas tarp Rygos, Jelgavos ir Liepojos, o Lietuvos teritorijoje esantis Mažeikių mazgas turėjo didelę reikšmę šiam maršrutui. Rytiniame pasienyje nesutarimų kilo dėl Ilūkstės apylinkių ir kitų mišriai gyvenamų vietovių. Vienos atkarpos negalima buvo spręsti visiškai atskirai nuo visos sienos.
Kodėl tiesioginės derybos strigo
Abi šalys viešai vadino viena kitą artimomis baltų tautomis, tačiau artimumas nepašalino interesų konflikto. Lietuvos delegatai rėmėsi etnografiniu principu ir siekiu turėti pajūrį. Latvijos atstovai pabrėžė buvusias administracines ribas, vietos ryšius su Kuršu ir susisiekimo poreikius. Kiekviena pusė manė daranti pagrįstas nuolaidas, o kitos reikalavimus vertino kaip pernelyg plačius.
Gyventojų tautybės statistika irgi nebuvo neutrali. Skirtingi surašymai naudojo nevienodus kriterijus, o kalba, religija ir savimonė ne visada sutapo. Pakraščių gyventojai galėjo vartoti kelias kalbas ir prisitaikyti prie skirtingų administracijų. Valstybės vis tiek pateikdavo žemėlapius bei skaičius taip, kad sustiprintų savo argumentus.
Ginčą darė pavojingą tai, kad abi šalys vienu metu kovojo dėl tarptautinio pripažinimo ir saugumo. Ilgalaikis konfliktas galėjo pakenkti bendradarbiavimui prieš didesnes grėsmes. Ginkluotas susidūrimas tarp Lietuvos ir Latvijos nebuvo nei vienos vyriausybės tikslas, tačiau pasienyje dislokuotos pajėgos ir neaiški jurisdikcija kūrė incidentų riziką. Todėl arbitražas tapo ne pralaimėjimu diplomatijoje, o būdu išvengti pavojingesnės baigties.
Kas buvo Jamesas Youngas Simpsonas
Jamesas Youngas Simpsonas nebuvo garsus Europos politikas ar profesionalus teisėjas. Edinburgo universiteto profesorius buvo gamtos mokslų specialistas, rašytojas ir diplomatinės veiklos dalyvis. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje jis bendradarbiavo su britų užsienio politikos institucijomis ir dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijos aplinkoje. Jis palaikė Baltijos valstybių nepriklausomybę ir buvo laikomas pakankamai neutraliu tarpininku.
1920 m. rugsėjo 28 d. Lietuva ir Latvija sudarė arbitražo susitarimą. Komisijoje Lietuvai atstovavo Antanas Smetona ir Martynas Yčas, Latvijai – Andrejas Bērziņis ir Pēteris Berģis. Kai nacionaliniai atstovai nesutarė, lemiamas vaidmuo teko komisijos pirmininkui Simpsonui.
Simpsono užduotis buvo ne mechaniškai nubrėžti liniją pagal vieną žemėlapį. Jis nagrinėjo istorinius, etnografinius, ekonominius ir strateginius argumentus, susitiko su abiejų šalių atstovais, lankėsi ginčijamose vietovėse. 1921 m. sausį komisija apžiūrėjo ir Palangos kraštą. Vietos vizitas leido pamatyti geografiją, kelius bei gyvenvietes, kurių prasmę sunku suprasti vien iš diplomatinių memorandumų.
Ar arbitras buvo palankus Lietuvai?
Lietuvių delegacijos nariai vėliau Simpsoną dažnai prisiminė palankiai. Jo sprendimas suteikė Lietuvai svarbiausią simbolinį laimėjimą – Palangą ir pajūrio ruožą. Tačiau vadinti jį žmogumi, kuris tiesiog „padovanojo Lietuvai Palangą“, netikslu. Arbitražas buvo kompromisas, kuriame abi valstybės gavo dalį norimų teritorijų ir atsisakė kitų pretenzijų.
Simpsonas turėjo vertinti ne tik vietos gyventojų tautybę. Lietuvai buvo svarbu turėti priėjimą prie jūros, o Latvijai – teritorinis vientisumas ir transporto ryšiai. Mažeikių geležinkelio mazgas liko Lietuvai, nors jo linija buvo svarbi Latvijos susisiekimui su Liepoja. Kitose pasienio dalyse Latvija gavo teritorijų, į kurias pretendavo Lietuva, tarp jų Aknystos apylinkes.
Istoriografijoje diskutuojama, kiek sprendimą nulėmė etnografiniai duomenys, kiek ekonominė logika ir kiek britų interesas stabilizuoti Baltijos regioną. Nėra pagrindo manyti, kad egzistavo vienas slaptas motyvas. Arbitražo vertė buvo būtent gebėjimas sujungti skirtingus kriterijus ir pateikti rezultatą, kurį abi vyriausybės iš anksto įsipareigojo priimti.
1921 m. kovo 20-osios sprendimas
Galutinis arbitražo sprendimas paskelbtas 1921 m. kovo 20 d. Juo Palangos valsčius ir pajūrio ruožas iki Lietuvos sienos atiteko Lietuvai. Kartu buvo nustatytos kitos sienos atkarpos ir teritoriniai pakeitimai. Sprendimas nebuvo vien deklaracija apie Palangą; tai buvo visos Lietuvos ir Latvijos sausumos sienos sureguliavimo dalis.
Lietuva gavo apie 20 kilometrų pajūrio su Palanga, Šventąja ir Būtingės apylinkėmis. Tai suteikė tarptautiniu sprendimu pripažintą priėjimą prie Baltijos tuo metu, kai Klaipėdos ateitis dar buvo neaiški. Latviai savo ruožtu galėjo laikyti laimėjimu tai, kad Lietuva atsisakė platesnių reikalavimų Latvijos pietryčiuose.
Sprendimas kartais supaprastinamas į sakinį, kad Palanga buvo iškeista į Aknystą. Toks palyginimas padeda įsiminti bendrą kompromiso pobūdį, bet nėra pažodinis dviejų vienodų teritorijų mainų sandoris. Komisija sprendė visą pasienio liniją, o skirtingose atkarpose taikė ne visai tuos pačius argumentus. Pajūrio, geležinkelio ir rytinio pasienio klausimai buvo vieno paketo dalys.
Kovo 30-oji ir 31-oji: perdavimas be karo
Arbitražo nutarimas turėjo būti įgyvendintas vietoje. 1921 m. kovo 30 d. iš Palangos pasitraukė Latvijos civilinė ir karinė administracija. Kitą dieną teritoriją oficialiai perėmė Lietuva. Šis dviejų dienų skirtumas paaiškina, kodėl šaltiniuose galima rasti kelias Palangos prijungimo datas.
1921 m. kovo 31 d. Palangoje surengtos didelės iškilmės. Lietuvos kariuomenė įžengė į miestą, ją pasitiko vietos gyventojai ir iš Kauno atvykę valstybės bei kultūros veikėjai. Tarp dalyvių minimi Steigiamojo Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis, Antanas Smetona, krašto apsaugos ir vidaus reikalų atstovai, Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas bei kiti.
Šventės kalboje skambėjo išvadavimo ir sugrįžimo motyvai, bet pats valdžios perdavimas buvo sutartas diplomatiškai. Lietuvos kariai neatsikovojo Palangos mūšyje. Šis skirtumas svarbus: nepriklausomybės kovų epochoje dvi valstybės sugebėjo priimti nepalankias kompromiso dalis ir pakeisti administraciją be tarpusavio karo.
Ką gavo Lietuva be paplūdimio
Palanga jau XIX a. buvo besiformuojantis kurortas, siejamas su Tiškevičių veikla, vilomis ir vasarotojų kultūra. Perėmusi miestą Lietuva gavo ne tuščią pakrantę, o vietovę su turizmo infrastruktūra, privačia nuosavybe ir įvairialype bendruomene. Kurorto ekonomika vėliau tapo svarbia regiono tapatybės dalimi.
Strateginiu požiūriu dar svarbesnė atrodė Šventoji. Jauna valstybė svarstė galimybę čia kurti uostą ir taip mažinti priklausomybę nuo svetimų uostų. Šventosios uosto projektai tarpukariu buvo plėtojami, tačiau gamtinės sąlygos, smėlio sąnašos, finansų trūkumas ir vėliau įgyta Klaipėda neleido jam tapti dideliu prekybos centru.
Pajūrio ruožas turėjo ir simbolinę reikšmę. Palanga buvo siejama su Birutės legenda, Žemaitijos istorija ir lietuvių kultūrine erdve. Netoliese gyveno senųjų pajūrio bendruomenių palikuonys, o platesnį regiono kontekstą primena ir kuršių jūrinės tradicijos. Tačiau tarpukario valstybė šią daugiakalbę praeitį dažnai perteikė kaip tiesų lietuviškos teritorijos sugrįžimą.
Krašto gyventojai ir nepatogi įvairovė
Po teritorijos perdavimo Lietuvos valdžiai teko integruoti beveik tris tūkstančius Palangos miesto ir valsčiaus gyventojų. Vienuose 1921 m. duomenyse nurodoma apie 1620 lietuvių, 735 latvius, 516 žydų, taip pat lenkų ir rusų. Tokius skaičius reikia vertinti atsargiai, nes tautybės nustatymo metodai ir žmonių savimonė pasienyje buvo sudėtingi.
Dalis gyventojų Lietuvos atėjimą sutiko džiugiai, ypač lietuvių visuomeninės organizacijos ir žmonės, palaikę ryšius su Žemaitija. Kiti buvo pripratę prie Latvijos administracijos, turėjo ekonominių interesų Liepojoje arba laikė save latviais. Todėl minios šventė kovo 31 d. neįrodo, kad visi vietos žmonės vienodai vertino sienos pakeitimą.
Valstybės institucijos turėjo pakeisti dokumentus, mokyklų tvarką, policiją, mokesčių sistemą ir vietos savivaldą. Kurorto valdymui sudarytas specialus komitetas, vėliau keitėsi jo administracinė struktūra. Integracija vyko ne vien iškeliant vėliavą: ją sudarė kasdieniai sprendimai dėl kalbos, žemės, verslo ir viešųjų paslaugų.
Mažeikiai – mažiau romantiška ginčo dalis
Palangos vaizdas nustelbė Mažeikių geležinkelio klausimą, tačiau derybose jis buvo itin svarbus. XIX a. nutiesti geležinkeliai kirto regioną neatsižvelgdami į būsimas valstybių sienas. Latvijos susisiekimas su Liepojos uostu dalimi rėmėsi linija per Mažeikius. Jei sienos ir tranzito taisyklės būtų nepalankios, tai keltų ekonominių bei karinių sunkumų.
Lietuvai Mažeikiai buvo jos kontroliuojama gyvenvietė ir svarbus Šiaurės Lietuvos mazgas. Atiduoti jį vien dėl Latvijos geležinkelio patogumo būtų reiškę ne tik teritorinę, bet ir politinę nuolaidą. Simpsonas Mažeikius paliko Lietuvai, o praktiniai susisiekimo klausimai turėjo būti sprendžiami susitarimais.
Ši ginčo dalis rodo, kodėl etnografinio žemėlapio nepakako. Net jei dauguma konkrečios vietovės gyventojų kalbėjo viena kalba, per ją galėjo eiti kaimyninei valstybei būtina infrastruktūra. Siena turėjo derinti žmonių gyvenamąją erdvę su geležinkeliais, keliais, upėmis ir administracinėmis galimybėmis.
„Grąžinimas“ ar „perdavimas“?
Lietuviškoje atmintyje įsitvirtino terminas „Palangos grąžinimas“. Jis remiasi argumentu, kad Palanga istoriškai priklausė Žemaitijai ir tik Rusijos imperijos administracinis sprendimas ją prijungė prie Kuršo. 1921 m. šventės dalyviams tai buvo natūrali kalba: jie jautė atkuriantys istorinį teisingumą.
Tarptautinės teisės požiūriu tikslesni žodžiai yra „priskyrimas“ arba „perdavimas“. 1921 m. arbitražas nustatė sieną tarp dviejų naujų valstybių, o ne panaikino seną Lietuvos ir Latvijos sutartį. Iki tol nebuvo šiuolaikinės, abiejų respublikų pripažintos sienos, pagal kurią Palanga būtų neabejotinai priklausiusi vienai pusei.
Abu terminai gali būti vartojami, jei paaiškinama jų perspektyva. „Grąžinimas“ nusako Lietuvos istorinį pasakojimą ir žmonių emociją, o „perdavimas“ – diplomatinį procesą. Problema atsiranda tik tada, kai vienas žodis pakeičia visą ginčo istoriją ir paslepia Latvijos argumentus bei vietos gyventojų įvairovę.
Kodėl arbitražas suveikė
Arbitražo sėkmę lėmė ne vien Simpsono asmenybė. Lietuva ir Latvija iš anksto sutiko, kad trečiosios šalies sprendimas bus privalomas. Abi vyriausybės suprato, kad tęsiamas ginčas silpnina jų tarptautinę padėtį ir trukdo regioniniam bendradarbiavimui. Kompromisas buvo politiškai skausmingas, bet naudingesnis už nuolatinę krizę.
Svarbu ir tai, kad sprendimas nesiekė suteikti vienai pusei visiškos pergalės. Lietuva gavo pajūrį ir išlaikė Mažeikius, Latvija įtvirtino savo kontrolę kitose ginčytose teritorijose. Tokia pusiausvyra leido abiem vyriausybėms namuose paaiškinti, kad jos apgynė bent dalį esminių interesų.
1921 m. gegužės 14 d. pasirašyta sienos konvencija teisiškai sutvirtino rezultatą. Vėliau tarpvalstybiniuose santykiuose liko praktinių klausimų, tačiau pagrindinė sausumos siena tapo stabili. Atkūrus nepriklausomybę XX a. pabaigoje, Lietuva ir Latvija galėjo remtis tarpukario sutartimi atkurdamos valstybės sieną.
Kaip sprendimas pakeitė Palangos ateitį
Po 1921 m. Palanga palaipsniui tapo svarbiausiu Lietuvos kurortu. Tarpukariu plėtėsi vilos, poilsio paslaugos, susisiekimas ir miesto administracija. 1933 m. Palangai suteiktos miesto bei kurorto teisės. Šis augimas nebuvo automatinė arbitražo pasekmė, bet be 1921 m. sprendimo jis būtų vykęs kitos valstybės sistemoje.
Palangos reikšmę dar labiau pakeitė 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos. Šventosios uosto strateginis svoris sumažėjo, nes Klaipėda turėjo geresnę infrastruktūrą ir natūralesnes sąlygas didžiajai prekybai. Vis dėlto Palanga išlaikė kultūrinę bei ekonominę vertę, o trumpas pajūrio ruožas tapo kasdieniu Lietuvos geografijos simboliu.
Šiandien Simpsono vardas Palangoje įamžintas paminklu. Tai reta padėka užsienio arbitrui, kurio sprendimas neišgarsėjo pasaulio diplomatijos istorijoje, bet iš esmės pakeitė Lietuvos pajūrio žemėlapį. Paminklas kartu primena, kad valstybės sienas kartais formuoja ne vien karai, bet ir dokumentai, kelionės po ginčijamą regioną bei gebėjimas priimti nevisišką pergalę.
Kaip spauda kūrė „Palanga mūsų“ pasakojimą
Žinia apie arbitražo sprendimą Lietuvoje buvo sutikta kaip didelis diplomatinis laimėjimas. Laikraščiai pabrėžė pajūrio „atgavimą“, Palangos lietuviškumą ir galimybę valstybei pagaliau tvirtai atsiremti į Baltijos jūrą. Trumpa frazė „Palanga mūsų“ veikė geriau už sudėtingą sienos komisijos dokumentų aiškinimą. Ji pavertė techninį arbitražą aiškia nacionaline istorija.
Spaudos entuziazmą reikia suprasti to meto aplinkoje. Lietuvos valstybė dar tik kūrė institucijas, kovojo dėl tarptautinio pripažinimo, neturėjo Vilniaus ir nebuvo tikra dėl Klaipėdos. Teritorinis laimėjimas, pasiektas ne karo lauke, rodė, kad Lietuvos argumentai gali būti pripažinti tarptautiniu mastu. Palangos iškilmės todėl buvo ir valstybės legitimumo demonstracija.
Latvijos viešojoje erdvėje tas pats sprendimas natūraliai galėjo atrodyti kitaip. Palangos netektis buvo nuolaida, tačiau bendra siena pagaliau tapo aiški, o Latvija gavo teritorinių sprendimų kitose atkarpose. Tai primena paprastą istorijos taisyklę: diplomatinis kompromisas beveik niekada neturi vieno pasakojimo. Vienos pusės „grįžimas“ kitai pusei yra administracijos pasitraukimas.
Vėlesnė Lietuvos atmintis kovo 31-osios ceremoniją priartino prie išvadavimo švenčių. Nuotraukose matomi kariai ir minios lengvai sukuria įspūdį, kad teritorija buvo užimta. Iš tikrųjų kariuomenės dalyvavimas pirmiausia turėjo reprezentacinę bei administracinės tvarkos užtikrinimo paskirtį. Latvijos valdžia buvo pasitraukusi ankstesnę dieną pagal sutartą tvarką.
Toks skirtumas nėra smulkmena. Jis leidžia Palangos istoriją matyti kaip retą sėkmingos taikos pavyzdį regione, kuriame sienos tuo metu dažnai buvo keičiamos ginklu. Simbolinė kalba padėjo visuomenei priimti rezultatą, tačiau istorikui svarbu neužmiršti už šventinių vaizdų slypėjusios komisijos, žemėlapių, statistikos ir abiejų šalių nuolaidų.
Ko nepasako vien dabartinis žemėlapis
Dabartinė Lietuvos ir Latvijos siena atrodo natūrali, nes kelios kartos užaugo ją matydamos atlasuose. 1920 m. ji tokia nebuvo. Geležinkeliai buvo nutiesti imperijos viduje, parapijos ir turgūs jungė žmones per būsimą sieną, o šeimos galėjo turėti ryšių abiejose pusėse. Kiekviena nauja linija neišvengiamai kažką atskyrė.
Palangos atvejis todėl neturėtų būti aiškinamas vien klausimu, kuri tauta turėjo „didesnę teisę“. Moderni siena turėjo paversti persidengiančias istorines erdves aiškiomis jurisdikcijomis. Arbitražas padėjo tai padaryti santykinai taikiai, bet negalėjo sukurti sprendimo, kuris idealiai atitiktų kiekvieno gyventojo kalbą, ekonomiką ir savimonę.
Šis pasienio sudėtingumas ypač matomas pajūryje, kur lietuvių ir latvių tarmių plotai, žvejų maršrutai bei prekybos ryšiai nesibaigė ties būsima užkarda. Valstybinė riba ilgainiui sustiprino nacionalinius skirtumus: keitėsi mokyklų kalba, tarnybos, dokumentai ir susisiekimo kryptys. Tai, kas 1921 m. buvo komisijos nubrėžta linija, per dešimtmečius tapo kasdienės tapatybės dalimi.
Arbitražo sprendimas nepadarė lietuvių ir latvių santykių beproblemiais, tačiau sukūrė procedūrinį precedentą. Abi pusės galėjo viešai nesutikti su atskiromis išvadomis ir vis tiek vykdyti bendrą nutarimą. Jaunoms valstybėms tai buvo politinės brandos išbandymas: sienos stabilumas tapo svarbesnis už maksimalias teritorines pretenzijas.
Dėl to Simpsonas neturėtų būti vaizduojamas vien kaip geradarys, vienu parašu nulėmęs Lietuvos laimę. Jo autoritetas veikė todėl, kad už sprendimo stovėjo abiejų šalių susitarimas. Be Lietuvos ir Latvijos pasirengimo įvykdyti ne visus jų norus atitikusį verdiktą, arbitro žemėlapis būtų likęs tik popieriumi.
Taikos tvarumą galiausiai patvirtino ne ceremonijos, o ilgalaikis abiejų kaimynių sienos pripažinimas.
Išvada: Palanga Lietuvai atiteko prie derybų stalo
1921 m. Palangos perdavimas Lietuvai nebuvo atsitiktinė britų profesoriaus dovana ir ne karinė pergalė prieš Latviją. Tai buvo ilgų derybų, tarptautinio arbitražo ir abipusių teritorinių nuolaidų rezultatas. Kovo 20 d. paskelbtas sprendimas, kovo 30 d. Latvijos administracijos pasitraukimas ir kovo 31 d. Lietuvos iškilmės yra trys skirtingi to paties proceso etapai.
Lietuva gavo kurortą, apie 20 kilometrų pajūrio ir potencialią uosto vietą tuo metu, kai Klaipėdos ateitis dar nebuvo aiški. Latvija užsitikrino jai svarbias kitas sienos atkarpas, o abi valstybės išvengė konflikto, galėjusio pakenkti jų saugumui. Todėl Palangos istorija vertinga ne vien dėl dabartinio pajūrio žemėlapio. Ji rodo, kad net emociškai svarbi teritorija gali būti padalyta ne mūšyje, o pripažįstant, jog tvari siena beveik visada reikalauja kompromiso.
Parašykite komentarą