1629 m. birželio 4-osios naktį Nyderlandų Rytų Indijos bendrovės laivas „Batavia“ visu greičiu užplaukė ant rifo prie dabartinės Vakarų Australijos. Keli šimtai žmonių atsidūrė mažose, beveik be vandens salose, už tūkstančių kilometrų nuo Europos ir šimtų kilometrų nuo artimiausios kolonijinės bazės. Pats laivo sudužimas pareikalavo dešimčių gyvybių, tačiau didžiausia nelaimė prasidėjo vėliau. Kol vadovybė išplaukė ieškoti pagalbos, tarp likusiųjų susiformavo smurtinis režimas.

„Batavia“ istorijoje yra beveik visi nuotykių romano elementai: sidabras, galimas maištas, pavojinga navigacija, laivas gelbėtojas ir mažoje saloje pastatyta tvirtovė. Vis dėlto tai nėra legenda. Išliko ekspedicijos vadovo Francisco Pelsaerto žurnalas, teismų apklausos, archeologiniai radiniai ir žmonių palaikai. Jie patvirtina pagrindinę įvykių eigą, bet kartu įspėja atsargiai vertinti sensacingas detales, nes dalis parodymų išgauta grasinimais ar kankinimais.

Laivas, sukurtas pasaulinei prekybai

„Batavia“ priklausė Nyderlandų Rytų Indijos bendrovei, dažniausiai vadinamai VOC. XVII a. pirmoje pusėje tai buvo ne paprasta prekybos įmonė. Bendrovė turėjo valdžios suteiktą monopolį Azijos prekybai, galėjo sudaryti sutartis, laikyti kariuomenę ir administruoti užjūrio teritorijas. Jos laivai gabeno žmones, sidabrą, prekes ir politinę galią tarp Europos, Gerosios Vilties kyšulio ir Batavijos miesto Javoje, dabartinės Džakartos.

1628 m. pastatytas „Batavia“ buvo didelis naujas bendrovės laivas. Į pirmąją kelionę jis išplaukė iš Nyderlandų 1628 m. spalio 29 d. Laive buvo jūrininkų, kareivių, bendrovės tarnautojų, amatininkų, moterų ir vaikų. Tikslūs pradžios skaičiai skirtinguose perskaičiavimuose šiek tiek skiriasi, tačiau katastrofos metu laive buvo daugiau kaip trys šimtai žmonių.

Vadovavimo sistema šiandien gali atrodyti neįprasta. Aukščiausias pareigūnas buvo vyresnysis pirklys Francisco Pelsaertas, atsakingas už bendrovės misiją ir krovinį. Profesionaliam laivo valdymui vadovavo kapitonas arba škiperis Ariaenas Jacobszas. Trečią svarbią vietą užėmė jaunesnysis pirklys Jeronimus Corneliszas. Toks komercinės ir jūrinės valdžios padalijimas veikė daugelyje VOC reisų, bet konfliktas tarp Pelsaerto ir Jacobszo prisidėjo prie įtampos.

Kelias į rytus ir pavojinga navigacija

VOC laivai į Aziją dažnai plaukdavo maršrutu, kuris naudojo stiprius vakarų vėjus Indijos vandenyno pietuose. Nuo Gerosios Vilties kyšulio jie ilgai plaukdavo į rytus, o tada turėdavo laiku pasukti į šiaurę link Javos. Šis maršrutas sutrumpino kelionę, tačiau XVII a. navigatoriai dar negalėjo tiksliai nustatyti geografinės ilgumos. Per ankstyvas ar pavėluotas posūkis galėjo priartinti laivą prie menkai pažįstamos Australijos vakarinės pakrantės.

„Batavia“ atsiskyrė nuo kitų laivų ir naktį priartėjo prie Houtmano Abrolhoso salyno. Ankstyvą 1629 m. birželio 4-osios rytą jis užplaukė ant Morning Reef rifo. Laivo įgula iš pradžių nesuprato, kad matomi balti ruožai yra lūžtančios bangos virš seklumų. Smūgis pažeidė korpusą, o bangos trukdė laivą nutraukti nuo koralų.

Katastrofa nebuvo akimirksniu visus pražudęs įvykis. Dalis žmonių pasiekė netolimas salas valtimis ir plaustais, dalis kurį laiką liko ant įstrigusio laivo, iš kurio buvo gabenamas maistas, vanduo ir krovinys. Keliolika ar keliasdešimt žmonių nuskendo persikeldami; tikslūs skaičiai šaltiniuose nesutampa. Daug išgyvenusiųjų atsidūrė salelėse, kuriose beveik nebuvo gėlo vandens, medžių ar pastogės.

Pelsaerto kelionė pagalbos

Pelsaertas mėgino rasti vandens netoliese ir Australijos žemyne, bet paieškos iš pradžių buvo nesėkmingos. Jis nusprendė, kad vienintelė reali išeitis – atvira valtimi plaukti į Bataviją Javoje. Kartu išvyko Jacobszas, keli pareigūnai, jūrininkai ir keleiviai. Sprendimas vėliau vertintas prieštaringai, nes didelė bendruomenė liko be aukščiausių vadovų, tačiau vietoje nebuvo ryšio ir nebuvo žinoma, kada pro šalį plauks kitas laivas.

Maždaug devynių metrų ilgio valtis turėjo įveikti daugiau kaip tūkstantį jūrmylių. Keliautojai plaukė palei nežinomą pakrantę, o vėliau per atvirą jūrą. Jie pasiekė Javos pakrantę ir galiausiai Bataviją; kelionė truko apie mėnesį. Tai buvo įspūdingas navigacijos žygis, nors jo sėkmė neužgožia klausimo, kodėl su Pelsaertu išvyko tiek daug patyrusių vyrų.

Batavijoje generalgubernatorius Janas Pieterszoonas Coenas jau buvo miręs, tačiau bendrovės administracija reagavo greitai. Pelsaertui buvo skirtas laivas „Sardam“, karių ir priemonių gelbėti žmones bei bendrovės sidabrą. Tuo metu jis dar nežinojo, kad salose prasidėjo sistemingos žudynės. Kelionę atgal apsunkino netikslūs žemėlapiai: mažą rifų grupę vandenyne buvo sunku rasti net žinant apytikslę vietą.

Jeronimus Corneliszas perima valdžią

Po vadovybės išvykimo didžiausią politinę įtaką įgijo Jeronimus Corneliszas, buvęs Harlemo vaistininkas ir VOC jaunesnysis pirklys. Jis pats, regis, vienas paskutiniųjų paliko yrantį laivą. Patekęs į pagrindinę išgyvenusiųjų stovyklą, Corneliszas su artimiausiais šalininkais sukūrė tarybą, perėmė ginklų bei atsargų kontrolę ir ėmė šalinti galimus priešininkus.

Tradicinis pasakojimas teigia, kad Corneliszas su Jacobszu dar laive rengė maištą, siekė užvaldyti sidabrą ir tapti piratais. Pelsaerto dokumentuose bei teismo parodymuose tokių įtarimų yra. Tačiau įrodymai apie iki katastrofos iki galo parengtą planą nėra tokie tvirti, kaip dažnai pateikiama populiariose knygose. Parodymai buvo duodami situacijoje, kai kaltinamiesiems grėsė mirtis, o dalis jų kankinta.

Nėra abejonių dėl to, kas vyko po sudužimo. Corneliszo grupė skaidė išgyvenusiuosius į mažesnes stovyklas, kontroliavo valtis bei maistą ir organizavo žudymus. Kai kurios aukos buvo nužudytos viešai, kitos išsiųstos tariamai į kitą salą ir pakeliui paskandintos. Buvo žudomi ligoniai, vyrai, moterys ir vaikai. Išlikę sąrašai bei archeologiniai kapai rodo, kad tai ne vėliau sukurta siaubo istorija.

Kam reikėjo žudynių?

Teismo medžiagoje Corneliszo valdžia aiškinama sąmokslu užgrobti būsimą gelbėjimo laivą. Sumažinus išgyvenusiųjų skaičių ir pašalinus nepatikimus žmones, jo grupė esą galėjo užvaldyti atplaukusį laivą, pasiimti sidabrą ir pabėgti. Šis paaiškinimas tikėtinas, nes maištininkai saugojo ginklus, kūrė ištikimųjų hierarchiją ir bandė sunaikinti nepriklausomą kareivių grupę.

Vis dėlto ne kiekvieną žmogžudystę lengva paaiškinti racionaliu planu. Smurtas tapo valdžios demonstravimu ir ištikimybės išbandymu. Kai kuriems vyrams liepta žudyti, kad jie būtų susaistyti bendra kalte. Corneliszas pats, remiantis teismo medžiaga, ne visada smogdavo aukoms, bet davė nurodymus ir kūrė sistemą, kurioje jo aplinka galėjo spręsti, kas gyvens.

Naujesni tyrinėtojai primena ir materialines aplinkybes. Saloje trūko gėlo vandens, o išgyvenusiųjų buvo daug. Badas, troškulys ir baimė galėjo paaštrinti konfliktą. Tačiau vien išteklių trūkumas nepaaiškina tikslingo aukų atrinkimo, ginkluotos hierarchijos ir bandymų užpulti kitą salą. Geriausia išvada nėra pasirinkti tik „iš anksto suplanuotą maištą“ arba tik „kova dėl išlikimo“. Krizė suteikė galimybę jau egzistavusioms ambicijoms ir pavertė prievartą valdymo priemone.

Moterų padėtis ir šaltinių kalba

Tarp „Batavia“ keleivių buvo moterų ir vaikų, todėl stovyklos istorija neapsiribojo ginkluotų vyrų konfliktu. Corneliszo režimas moteris paskirstė savo šalininkams. Lucretia Jans, aukštesnio socialinio statuso keleivė, buvo palikta Corneliszui. Teismo dokumentuose kalbama apie seksualinę prievartą, priverstinius ryšius ir grasinimus, nors pavienių epizodų aplinkybės nėra vienodai aiškios.

Vėlesni pasakojimai kartais Lucretią paverčia lemtinga moterimi, dėl kurios laive neva prasidėjo visas konfliktas. Tai atspindi seną tradiciją kaltę už vyrų smurtą perkelti moteriai. Patikimesnis vaizdas rodo ją kaip žmogų, mėginusį išgyventi sistemoje, kurioje atsisakymas galėjo reikšti mirtį. Po išgelbėjimo ji buvo apklausta, bet nelaikyta pagrindine nusikaltimų organizatore.

Šaltinių kalbą reikia vertinti atsargiai ir dėl to, kad XVII a. teisėjai kitaip suprato sutikimą, garbę bei seksualinį nusikaltimą. Nutylėjimas dokumente nereiškia, kad prievartos nebuvo, o smulki detalė nebūtinai yra nepriklausomas liudijimas. Vis dėlto bendra išvada aiški: Corneliszo valdžia kūrė ne tik maisto ir ginklų monopolį, bet ir kontrolę žmonių kūnams.

Wiebbe Hayeso sala ir pasipriešinimas

Dar smurto pradžioje Corneliszas išsiuntė grupę kareivių, vadovaujamų Wiebbe Hayeso, į kitą salą ieškoti vandens. Tikėtasi, kad jie ten žus ir nebekels grėsmės. Tačiau kareiviai rado gėlo vandens, maisto ir prieglobstį. Jie medžiojo saloje gyvenusias valabijas, todėl jų padėtis buvo geresnė nei pagrindinėje stovykloje.

Į Hayeso salą pradėjo bėgti nuo Corneliszo žmonių pabėgę išgyvenusieji. Kariai iš akmenų bei koralų pasistatė gynybinę užtvarą ir gaminosi paprastus ginklus. Jos liekanos dažnai vadinamos seniausiu išlikusiu europiečių statiniu Australijoje, nors žodis „statinys“ čia reiškia nedidelę lauko fortifikaciją, o ne namą ar koloniją.

Corneliszo grupė kelis kartus puolė Hayeso stovyklą. Gynėjai turėjo mažai šaunamųjų ginklų, bet buvo drausmingesni ir laikė geresnę poziciją. Per vieną susidūrimą pats Corneliszas pateko į nelaisvę. Jo šalininkai vis dar rengė kitą puolimą, kai horizonte pasirodė „Sardam“. Taip katastrofos istorija virto lenktynėmis: kuri grupė pirmoji pasieks gelbėjimo laivą ir papasakos savo įvykių versiją.

Gelbėjimo laivas ir paskutinė akistata

„Sardam“ prie Abrolhoso salų atvyko 1629 m. rugsėjį. Wiebbe Hayesui pavyko pirmam pasiekti laivą ir perspėti Pelsaertą. Jei tai būtų padarę Corneliszo šalininkai, gelbėtojai galėjo išlipti nepasirengę ar net prarasti laivą. Pelsaertas nuginklavo maištininkus ir pradėjo tyrimą vietoje.

Gelbėjimas nebuvo vien humanitarinė misija. VOC pirmiausia rūpėjo atkurti drausmę ir susigrąžinti vertingą krovinį. Narai bei jūrininkai iš rifų iškėlė dalį sidabro skrynių. Tuo pat metu tardyti įtariamieji, rinkti liudytojai ir sudaryti aukų sąrašai. Pelsaertas veikė kaip ekspedicijos vadas ir teisėjas, o procesas neatitiko šiuolaikinių teisingo teismo standartų.

Corneliszas ir keli svarbiausi jo šalininkai buvo nuteisti mirti vietoje. Prieš pakariant Corneliszui nukirstos rankos – bausmė turėjo viešai pažymėti jo vadovaujantį vaidmenį. Du jaunesni nuteistieji buvo palikti Australijos žemyne. Jų tolesnis likimas nežinomas. Kartais jie vadinami pirmaisiais Europos gyventojais žemyne, tačiau tiksliau sakyti, kad jie buvo prievarta išlaipinti ir dingo iš rašytinių šaltinių.

Teismai Batavijoje ir atsakomybės ribos

Likę kaltinamieji buvo nugabenti į Bataviją, kur bendrovės teismas tęsė bylą. Kai kurie nuteisti mirties bausme, kiti plakti, paženklinti ar priversti dirbti. Škiperis Jacobszas taip pat buvo tardomas dėl galimo ankstesnio maišto ir laivo praradimo. Tačiau šaltiniai neleidžia užtikrintai teigti, kad teismas įrodė visą populiariuose pasakojimuose aprašomą sąmokslą.

Pelsaertas iš pirmo žvilgsnio atrodo didvyriškas gelbėtojas, tačiau VOC administracija jo veiksmus vertino nevienareikšmiškai. Jis išgelbėjo daug žmonių ir dalį krovinio, bet nelaimė įvyko jam vadovaujant, o disciplina laive buvo prasta. Pelsaertas mirė netrukus po įvykių, 1630 m., ir nespėjo pats sukurti ilgo savo reputacijos gynimo.

VOC teisingumas pirmiausia saugojo bendrovės tvarką. Žmogžudystės buvo baudžiamos, bet svarbus buvo ir maištas prieš hierarchiją, krovinio pasisavinimas bei grėsmė gelbėjimo laivui. Tai padeda suprasti, kodėl dokumentuose tiek daug dėmesio skiriama priesaikoms, įsakymams ir turto apskaitai. Aukų kančia juose dažnai matoma per institucijos interesus.

Kiek žmonių iš tikrųjų žuvo?

Populiariuose tekstuose pateikiami skirtingi skaičiai: apie 110, daugiau kaip 120 ar net gerokai daugiau nužudytųjų. Skirtumai atsiranda todėl, kad reikia atskirti žuvusius per laivo sudužimą, mirusius nuo ligų bei troškulio ir sąmoningai nužudytus salose. Be to, keleivių sąrašai bei vėlesni liudijimai ne visada visiškai sutampa.

Saugiausia teigti, kad Corneliszo režimo metu buvo nužudyta daugiau kaip šimtas žmonių, o iš visos maždaug 340 žmonių grupės galutinai išgyveno tik apie trečdalis. Skaičių diapazonas nėra bandymas sumenkinti tragediją. Priešingai, jis atskiria istorinį skaičiavimą nuo dirbtinio tikslumo, kurio išlikę šaltiniai negali pagrįsti.

Archeologija šį vaizdą nuolat papildo. Salose aptiktos bendros kapavietės ir atskiri skeletai su smurtinių traumų žymėmis. Žmonių palaikai leidžia patikrinti, ar rašytiniuose pasakojimuose aprašytos mirtys buvo įmanomos, tačiau ne visada leidžia nustatyti vardą ar tikslią aplinkybę. Dėl to „Batavia“ tebėra aktyvių tyrimų tema, o ne galutinai užversta byla.

Laivo atradimas ir povandeninė archeologija

Vieta, kur gulėjo „Batavia“, ilgainiui buvo primiršta, nors salose išliko pasakojimų ir pėdsakų. 1963 m. laivo nuolaužos buvo identifikuotos prie Beacon Island. Vėlesni kasinėjimai ir konservavimo darbai tapo svarbia Vakarų Australijos jūrų archeologijos istorijos dalimi.

Iš jūros iškelta korpuso dalis, patrankos, monetos, keramika ir daugybė kasdienio gyvenimo daiktų. Didelė rekonstruoto laivo šono dalis eksponuojama Vakarų Australijos muziejaus Shipwrecks Museum Fremantle. Šie radiniai leidžia „Batavia“ matyti ne vien kaip nusikaltimų sceną. Tai buvo sudėtinga plaukiojanti bendruomenė ir materialus pasaulinės prekybos sistemos įrankis.

Archeologija taip pat koreguoja dramatiškus pasakojimus. Akmeninė Hayeso gynybinė užtvara, kapai ir stovyklų vietos patvirtina kai kuriuos Pelsaerto dokumentų elementus. Kitur fiziniai įrodymai palieka daugiau nei vieną interpretaciją. Geras istorinis tyrimas čia veikia kaip dialogas tarp teksto, kraštovaizdžio ir žmogaus palaikų, o ne vien garsiausios knygos pakartojimas.

Legenda apie „psichopatą“ ir istoriko atsargumas

Jeronimus Corneliszas dažnai vadinamas psichopatu, nihilistu ar religinės sektos fanatiku. Tokie žodžiai sukuria aiškų blogio veidą, tačiau jo negalima diagnozuoti pagal beveik keturių šimtmečių senumo teismo dokumentus. Žinome jo veiksmus ir jo vadovautos sistemos pasekmes; nežinome jo klinikinės būklės.

Taip pat ginčijamas jo ryšys su radikalaus dailininko Torrentiuso idėjomis. Corneliszas gyveno Harleme, pažinojo heterodoksinę aplinką ir po verslo žlugimo stojo į VOC tarnybą. Tačiau iš nuotrupų negalima sukurti vientiso filosofinio manifesto, kuriuo jis esą pateisino žmogžudystes. Daug aiškesni yra praktiniai jo sprendimai po katastrofos.

Šis atsargumas Corneliszo neišteisina. Jis padeda nepakeisti istorijos patogia šiuolaikine etikete. „Batavia“ tragedija tapo įmanoma ne vien dėl vieno žmogaus charakterio. Prie jos prisidėjo izoliuota aplinka, suskilusi vadovybė, ginklų kontrolė, bendrininkų grupė ir institucija, kurios žmonės buvo įpratę griežtai hierarchijai.

Kodėl „Batavia“ istorija tebėra svarbi

„Batavia“ buvo Nyderlandų imperinės prekybos laivas, sudužęs prie žemyno, kurio vietos gyventojai europiečių nelaikė tuščia erdve. Vis dėlto tradiciniuose pasakojimuose Australija dažnai vaizduojama kaip negyvas fonas europiečių dramai. Du nuteistieji, palikti žemyne, galėjo susidurti su čiabuvių bendruomenėmis, bet patikimų įrodymų apie jų likimą nėra. Romantiškos istorijos apie jų integraciją lieka spėlionės.

Katastrofa taip pat atskleidžia ankstyvosios globalizacijos kainą. VOC laivai jungė Amsterdamą, Afrikos pietus, Indoneziją ir Australijos pakrantę, tačiau jų pasaulį palaikė karinė jėga, priverstinis darbas ir griežta drausmė. Sidabro skrynios buvo svarbios todėl, kad finansavo Azijos prekybą. Žmonių gyvybės bendrovės apskaitoje stovėjo šalia krovinio nuostolių.

Galiausiai tai istorija apie institucijų žlugimą krizėje ir jų atkūrimą jėga. Corneliszo režimas neatsirado dėl visiškos tvarkos nebuvimo; jis pasinaudojo senosios hierarchijos likučiais, pareigomis ir paklusnumo įpročiais. Hayeso pasipriešinimas savo ruožtu parodė, kad organizuota bendruomenė galėjo apsiginti net turėdama menkesnius ginklus.

Kasdienybė salose: vanduo, maistas ir socialinė tvarka

Po sudužimo kasdienė išgyvenimo problema buvo vanduo. Koralinėse salose nėra upių, o lietus nepastovus. Iš laivo atgabentos statinės negalėjo ilgam aprūpinti šimtų žmonių, todėl net menka bala ar lietaus surinkimo vieta tapo strateginiu ištekliumi. Maistas taip pat buvo ribotas: žmonės rinko paukščių kiaušinius, gaudė žuvis, naudojo iš nuolaužų išgelbėtus produktus. Skirtingose salose sąlygos nebuvo vienodos, todėl bendras teiginys, kad visi vienodai badavo, būtų klaidingas.

Šie skirtumai padeda suprasti valdžios mechanizmą. Pagrindinėje stovykloje atsargų dalijimas priklausė Corneliszo tarybai, o Hayeso grupė turėjo savo vandens bei maisto šaltinius. Tai suteikė kareiviams nepriklausomybę. Corneliszo bandymai juos nuginkluoti ar sunaikinti buvo ne vien asmeninė keršto akcija: kol egzistavo alternatyvi saugi stovykla, jo valdžia negalėjo būti visuotina.

Socialinis statusas salose neišnyko, bet buvo perrašytas. Bendrovės pareigos, jūrinė patirtis ir gebėjimas valdyti valtį vis dar turėjo vertę. Tačiau žmonės, kurie laive buvo žemesnio rango, galėjo tapti ginkluotais Corneliszo režimo vykdytojais. Kiti išgyveno dėl praktinių įgūdžių, ryšių ar gebėjimo pasiekti Hayeso stovyklą. Katastrofa nesukūrė visiškos lygybės; ji sukūrė naują hierarchiją, kurioje artumas prie ginklų ir atsargų buvo svarbesnis už oficialų titulą.

Šaltiniuose sunkiau matyti tuos, kurie nepriklausė nei vadams, nei žudikams, nei gynėjams. Dauguma išgyvenusiųjų mėgino tiesiog išlaukti pagalbos, saugoti vaikus, rasti vandens ir išvengti įtarimo. Jų patirtis primena, kad istorijos pasakojimą formuoja ne tik dideli sprendimai. Tarp jų buvo tūkstančiai mažų pasirinkimų: kam pasitikėti, kada tylėti, kur persikelti ir ar rizikuoti bėgant į kitą salą.

Net klimato sąlygos tapo politiniu veiksniu. Lietus galėjo trumpam sumažinti troškulio grėsmę, o audra nutraukti susisiekimą tarp salų. Mažos valtys buvo ir transportas, ir valdžios įrankis: kas jas kontroliavo, galėjo perkelti žmones, pasiekti nuolaužą ar atkirsti pabėgimo kelią. Todėl salyno geografija nebuvo vien dekoracija. Rifai, seklumos ir atstumai formavo tai, kaip greitai sklido žinios ir kiek realios buvo skirtingų grupių galimybės pasipriešinti.

Būtent dėl šios materialios aplinkos nederėtų visko aiškinti vien Corneliszo įtaiga. Autoritetą palaikė praktinė infrastruktūra: sargyba, valtys, ginklai, maisto sandėliai ir ryšys tarp salų. Kai Hayeso žmonės sukūrė savo aprūpinimą bei gynybą, atsirado konkuruojantis centras. Tai buvo esminė sąlyga, leidusi išgyvenusiems ne tik pabėgti, bet ir organizuotai laukti pagalbos.

Išvada: katastrofa, kurios neužbaigė sudužimas

„Batavia“ istorijos centras nėra vien 1629 m. birželio 4-osios navigacijos klaida. Tikroji katastrofa vystėsi per kelis mėnesius, kai izoliuotoje salų grupėje nedidelė žmonių grupė pavertė atsargų ir ginklų kontrolę teise spręsti, kas turi gyventi. Jai pasipriešino kareiviai, kuriuos buvo tikėtasi pasmerkti mirčiai, o išsigelbėjimas priklausė nuo to, kas pirmasis pasieks horizonte pasirodžiusį laivą.

Pagrindinius faktus patvirtina ir dokumentai, ir archeologija: laivas sudužo, Pelsaertas išplaukė pagalbos, Corneliszo šalininkai nužudė daugiau kaip šimtą žmonių, Hayeso grupė apsigynė, o kaltieji buvo teisiami. Ginčytina lieka, kiek maištas buvo suplanuotas dar jūroje, kokie buvo atskirų dalyvių motyvai ir kaip tiksliai skaičiuoti aukas. Būtent toks faktų ir abejonių atskyrimas daro „Batavia“ ne siaubo legenda, o svarbia istorijos byla.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas