1962 m. tiesiant kelią netoli Salonikų archeologai atidengė senovės kapus ir vieno laidotuvių laužo liekanose pastebėjo tai, kas iš pirmo žvilgsnio priminė suanglėjusius skudurus. Trapūs juodi gabalėliai buvo ne audinys, o papiruso ritinys. Ugnis, kuri paprastai sunaikina knygas, šįkart atliko priešingą darbą: ji medžiagą suanglino ir taip sustabdė drėgmės, mikroorganizmų bei laiko poveikį. Iš kelių šimtų fragmentų pamažu išryškėjo graikiškas tekstas apie laidotuvių apeigas, sielos likimą, dievus ir pasaulio atsiradimą.

Dabar radinys vadinamas Dervenio papirusu pagal vietovę, kurioje buvo aptiktas. Tai nėra senovinis kūrinio pavadinimas. Ritinys saugomas Salonikų archeologijos muziejuje, o 2015 m. įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ registrą. Jis dažnai pristatomas kaip seniausia išlikusi Europos knyga. Šis apibūdinimas pagrįstas, tačiau jį reikia suprasti tiksliai: kalbama apie seniausią Europoje rastą skaitomą papiruso ritinį su tęstiniu literatūriniu tekstu, o ne apie apskritai seniausią Europos raštą.

Dervenio papirusas svarbus ne vien dėl amžiaus. Jame susitinka religinė apeiga, Orfėjui priskiriama poezija ir ankstyvoji graikų filosofija. Nežinomas autorius seną pasakojimą apie dievų kartas aiškino kaip užšifruotą kosmologiją. Todėl šis apdegęs ritinys leidžia pamatyti ne vadovėliuose tvarkingai atskirtas „religiją“ ir „filosofiją“, o gyvą IV a. pr. Kr. intelektinį pasaulį, kuriame mitas galėjo būti skaitomas kaip mąstymas apie gamtą.

1962 m. radinys Dervenio kapinyne

Dervenio vietovė yra į šiaurės rytus nuo Salonikų, prie kelių, senovėje jungusių Makedonijos centrus su rytinėmis sritimis. Vykdant kelio darbus čia buvo aptiktas turtingas kapinynas, siejamas su netoliese buvusia senovės Lete. Kapuose rasta metalinių indų, ginklų, papuošalų ir kitų daiktų, rodančių, kad dalis palaidotųjų priklausė Makedonijos elitui. Vieno kapo aplinkoje, tarp laidotuvių laužo liekanų, gulėjo šimtai suanglėjusio papiruso skiaučių.

Salonikų archeologijos muziejus nurodo, kad radinys aptiktas akmeniniame A kape kartu su laužo liekanomis. Mokslinėje literatūroje kartais tikslinama tiksli fragmentų padėtis kapo ir laužavietės atžvilgiu, todėl saugiausia kalbėti apie jų radimą laidotuvių komplekse. Ši detalė reikšminga: ji neleidžia paprastai nuspręsti, ar ritinys priklausė mirusiajam, buvo sudegintas kaip apeiginė auka, ar į laužą pateko kartu su kitais asmeniniais daiktais.

Archeologams teko veikti ypač atsargiai. Papirusas buvo ne tik apdegęs, bet ir suskilęs į plonus, lengvai nuo oro judesio suyrančius sluoksnius. Juodas rašalas ant patamsėjusio paviršiaus vietomis beveik nesiskyrė. Tai, kad specialistai fragmentus atpažino kaip rankraštį ir išsaugojo, buvo pirmoji ilgo tyrimo etapo sėkmė. Kiekviena neteisingai pakelta skiautė galėjo prarasti raidę, žodį ar eilutę, nuo kurios priklausė viso sakinio prasmė.

Kodėl ugnis ne sunaikino, o išsaugojo ritinį

Papirusas gamintas iš Egipte paplitusio augalo stiebo juostelių. Jos būdavo klojamos dviem kryptimis, suspaudžiamos, išdžiovinamos ir sujungiamos į rašymui tinkamus lapus. Viduržemio jūros rytinėje dalyje tokia medžiaga buvo įprasta, tačiau drėgnesnis Graikijos klimatas jai nepalankus. Nesuanglėję ritiniai čia paprastai supūdavo, todėl dauguma antikos graikų literatūros išliko ne originaluose, o vėlesnėse perrašytose kopijose.

Dervenio ritinį išgelbėjo reta cheminių ir fizinių aplinkybių seka. Karštis pašalino drėgmę ir pavertė organinę medžiagą anglingu, mikroorganizmams sunkiau įveikiamu sluoksniu. Tačiau ugnis nebuvo „švelni“: išorinės ritinio dalys sudegė, kraštai susiraitė, sluoksniai sulipo, o nemažai teksto dingo negrįžtamai. Išlikimas buvo dalinis, ne stebuklingai tobulas.

Todėl populiari frazė, kad laidotuvių laužas „išsaugojo knygą“, yra teisinga tik su išlyga. Laužas pirmiausia knygą smarkiai apgadino, bet kartu sudarė sąlygas likusiai jos daliai išgyventi daugiau kaip du tūkstantmečius. Panašus paradoksas žinomas iš Herkulanumo papirusų, užkonservuotų Vezuvijaus išsiveržimo, nors abiejų radinių susidarymo aplinkybės skirtingos. Dervenio atvejis ypač retas todėl, kad ritinys rastas žemyninėje Graikijoje, kur papiruso išlikimas beveik neįprastas.

Du skirtingi laikai: ritinio ir jame esančio kūrinio datos

Viena dažniausių klaidų yra vieną datą priskirti ir fiziniam papirusui, ir jame užrašytam veikalui. Paleografija, archeologinis kontekstas bei rašto forma leidžia patį ritinį datuoti maždaug 340–320 m. pr. Kr., tai yra vėlyvuoju Pilypo II ir ankstyvuoju Aleksandro Makedoniečio laikotarpiu. Ši data nusako, kada buvo pagaminta ar užrašyta išlikusi kopija.

Pats prozos kūrinys greičiausiai sukurtas anksčiau, dažniausiai nurodoma V a. pr. Kr. pabaiga. Autorius aptaria idėjas ir polemikas, būdingas ankstyvajai graikų gamtos filosofijai. Jis mini ar atliepia Herakleitą, o jo aiškinimo būdas rodo pažintį su ikisokratikų svarstymais apie kosmoso sandarą. Vadinasi, IV a. pr. Kr. raštininkas galėjo perrašyti jau keliasdešimt metų cirkuliavusį tekstą.

Dar senesnis gali būti komentaro centre esantis hegzametru parašytas eilėraštis, priskiriamas legendiniam Orfėjui. Tačiau jo amžiaus negalima nustatyti vien todėl, kad autorius jį vadina senu ar šventu. Eilėraštis galėjo kisti žodinės ir rašytinės tradicijos metu. Dervenio papirusas taigi jungia mažiausiai tris chronologinius sluoksnius: Orfėjui priskirtą poemą, jos nežinomo komentatoriaus veikalą ir vėlesnę išlikusią to veikalo kopiją.

Ką reiškia „seniausia Europos knyga“

UNESCO ir Salonikų archeologijos muziejus Dervenio papirusą vadina seniausia išlikusia Europos knyga. Šiuo atveju „knyga“ yra papiruso ritinys, ne įrištas kodeksas, prie kurio pripratęs šiuolaikinis skaitytojas. Tekstas buvo rašomas stulpeliais, o skaitant ritinys viena ranka išvyniojamas, kita suvyniojamas. Kodeksas su atskirais lapais Europoje plačiau paplito gerokai vėliau.

Formuluotė taip pat nereiškia, kad iki IV a. pr. Kr. europiečiai nerašė. Tūkstantmečiu senesnės Mikėnų molinės lentelės su linijiniu B raštu, archajiniai užrašai ant akmens ir metalo bei įvairios dedikacijos yra ankstesni. Tačiau tai nėra tokio pobūdžio išlikusi literatūrinė knyga: Dervenio ritinyje pateiktas nuoseklus ilgesnis kūrinys, suskirstytas stulpeliais ir skirtas skaityti kaip visuma.

Žodis „seniausia“ visuomet priklauso nuo kategorijos. Jei klausiame apie seniausią Europos rašto paminklą, atsakymas bus kitas. Jei ieškome seniausio įrišto kodekso, Dervenio radinys netinka. Jo išskirtinumas tas, kad turime Europoje rastą ir Europoje parašytą ankstyvą papirusinę knygą, kurios nemaža teksto dalis tebėra įskaitoma. Tikslus apibrėžimas ne sumažina radinio vertę, o padeda suprasti, kuo jis iš tiesų unikalus.

Iš šimtų skiaučių atkurtas tekstas

Išlikusio ritinio negalima įsivaizduoti kaip beveik sveikos knygos, kurią tereikėjo išvynioti. Tyrėjai gavo daugybę fragmentų ir suspaustų sluoksnių. Reikėjo nustatyti, kurie kraštai dera, kur eina papiruso pluoštas, kokiai stulpelio vietai priklauso raidės ir ar matomas brūkšnys yra rašalas, įtrūkimas ar augalo skaidula. Rekonstrukcija priminė dėlionę, kurios dauguma dalių prarasta, o likusiųjų spalva beveik vienoda.

Dabartinėje teksto sandaroje paprastai skaičiuojami dvidešimt šeši stulpeliai. Ankstyviausi iš jų išliko prasčiausiai, o ritinio pradžia ir pabaiga nežinomos. Dėl to negalime patikimai pasakyti nei originalaus veikalo pavadinimo, nei visos jo argumentų sekos. Net autoriaus tikslas rekonstruojamas iš to, kas atsitiktinai atlaikė ugnį.

Fotografija, infraraudonieji ir kiti vaizdinimo metodai padėjo sustiprinti rašalo ir suanglėjusio pagrindo kontrastą. Tačiau technologija nepakeičia filologinio darbo. Graikų kalbos specialistai turi spręsti, kokias raides leidžia fragmentas, kaip papildyti trūkstamą žodį ir ar sakinys dera su autoriaus mintimi. Naujas fragmento sugretinimas gali pakeisti anksčiau priimtą skaitymą, todėl Dervenio papirusas tebėra ne užbaigtas galvosūkis, o gyva tyrimų sritis.

Pirmieji stulpeliai: ugnis, aukos ir sielų likimas

Pirmuosiuose šešiuose išlikusiuose stulpeliuose kalbama ne apie abstrakčią pasaulio fiziką, o apie ritualus. Minimos aukos, liejamos atnašos, maldos, ženklai ir antgamtinės būtybės, kurias graikai vadino daimones. Fragmentiškumas neleidžia atkurti vientiso apeigyno, tačiau tekstas rodo, kad autoriui rūpėjo mirusiųjų ir gyvųjų santykis bei teisingas ritualo supratimas.

Autorius, regis, kritikuoja žmones, kurie atlieka šventas apeigas nesuprasdami jų prasmės. Jis mini besikreipiančius į religinius specialistus ir tarsi priekaištauja, kad dalyviai tikisi naudos, nors negeba paaiškinti, ką daro. Tai svarbi detalė: komentaras nėra neutralus tradicijų katalogas. Jo kūrėjas pats pretenduoja atskleisti gilesnį žinojimą ir aiškinti, kodėl ritualiniai veiksmai turėtų veikti.

Kapo kontekstas skatina šias eilutes sieti su pomirtinio gyvenimo tikėjimais, bet reikia vengti uždaro rato: negalima vien iš radimo vietos daryti išvados, kad tekstas buvo laidotuvių vadovas, o tada ta išvada aiškinti visus fragmentus. Pirmosios skiltys tikrai turi eschatologinių ir apeiginių temų, tačiau likusi veikalo dalis pereina prie poemos aiškinimo. Būtent šis derinys rodo, kad autoriui ritualas ir kosmologija buvo susiję pažinimo lygmenys.

Orfėjui priskiriama poema apie dievų kilmę

Nuo septintojo stulpelio komentatorius ima cituoti hegzametro eilutes, kurias priskiria Orfėjui. Graikų tradicijoje Orfėjas buvo mitinis dainius, kurio muzika galėjo paveikti žmones, gyvūnus ir net požemio pasaulio galias. Jam priskiriami tekstai nebuvo vieno istorinio autoriaus kūriniai. Orfėjo vardas veikiau suteikdavo poemai senumo ir ypatingo religinio autoriteto.

Dervenio poemoje pasakojama dievų genealogija ir kosmoso valdžios kaita. Minimi Uranas, Kronas, Dzeusas ir kitos dievybės. Pasakojimas turi sąsajų su Hesiodo „Teogonija“, bet nėra tiesiog jos kopija. Komentatoriaus cituojamas variantas atstovauja kitai tradicijai, kurioje Dzeusas praryja pirmapradę dievybę ar jos galią ir savyje sutelkia kosmosą, prieš jį sutvarkydamas iš naujo.

Poemos originalas atskirai neišliko, todėl beveik kiekvieną jos eilutę matome per komentatoriaus atranką. Jis pacituoja tiek, kiek reikia jo paaiškinimui, ir ne visada leidžia nustatyti ankstesnį bei vėlesnį pasakojimo kontekstą. Tai panašu į prarastos knygos skaitymą iš kito autoriaus pastabų. Dervenio papirusas yra ir vienintelis poemos liudytojas, ir tekstas, aktyviai keičiantis jos suvokimą.

Poetas kalba mįslėmis, komentatorius jas atrakina

Nežinomas autorius tvirtina, kad Orfėjas sąmoningai kalbėjo mįslingai ir savo eilėraščio neskyrė visiems. Tik tinkamai pasirengęs klausytojas esą gali suprasti tikrąją žodžių prasmę. Tokia nuostata leidžia komentatoriui atmesti pažodinį mitą: dievų gimimai, prarijimai ir smurtas jam nėra keistos antgamtinės istorijos, o kodas, slepiantis gamtos procesus.

Aiškinimas vyksta beveik žodis po žodžio. Autorius aptaria vardų etimologiją, gramatinę formą ir tariamą poeto ketinimą. Senovinės etimologijos dažnai neatitinka šiuolaikinio kalbotyros metodo: panašiai skambančius žodžius komentatorius sieja laisvai, nes tiki, kad vardas atskleidžia daikto prigimtį. Vis dėlto jo metodas svarbus kaip vienas ankstyviausių išlikusių nuoseklaus literatūros komentaro pavyzdžių.

Autorius elgiasi drąsiai. Jis ne tik gerbia šventą poetą, bet ir tvirtina geriau už daugumą skaitytojų žinąs, ką šis iš tikrųjų sakė. Taip autoritetas išlaikomas, o nepatogus pažodinis turinys peraiškinamas. Vėlesnėje filosofijos ir teologijos istorijoje alegorinis skaitymas taps galingu būdu suderinti senus tekstus su naujomis pažiūromis. Dervenio ritinys rodo, kad toks intelektinis manevras Graikijoje jau buvo išplėtotas V–IV a. pr. Kr.

Kaip dievų genealogija virsta gamtos filosofija

Komentatoriaus kosmose dievų vardai dažnai žymi ne į žmogų panašias būtybes, o veikiančias gamtos galias. Jis kalba apie orą, šilumą, šaltį, tankėjimą, atsiskyrimą ir susijungimą. Dzeuso valdžia aiškinama kaip pasaulį tvarkančio principo veikimas. Tai leidžia mitologinį pasakojimą paversti kosmogonija: istorija apie valdovų kartas tampa pasakojimu, kaip iš ankstesnės būsenos susiformavo sutvarkytas pasaulis.

Tekste jaučiama ikisokratinės filosofijos įtaka. Anaksagoro kosmologijoje svarbus Protas, arba Nous, išjudinantis ir tvarkantis medžiagų mišinį. Dervenio autorius taip pat vartoja proto, oro ir tvarkos sąvokas, tačiau jo negalima paprastai paskelbti Anaksagoro mokiniu. Jis jungia skirtingas intelektines gijas, o išlikę fragmentai neleidžia sudaryti visiškai nuoseklios sistemos.

Herakleito vardas arba jo posakis taip pat pasirodo komentaro pradžioje, bet tai nereiškia, kad visas veikalas yra herakleitiškas. Senovės autoriai galėjo pasitelkti kelis autoritetus vienam argumentui. Dervenio komentatoriaus originalumas slypi ne vien atskirose sąvokose, o pačiame bandyme parodyti, kad religinė poema, teisingai perskaityta, jau kalbėjo apie tą pačią gamtos tvarką, kurią tyrė filosofai.

Ar Dervenio autorius skelbė vieną dievą

Kai kurios ištraukos skamba taip, tarsi įvairūs dievų vardai būtų vienos kosminės galios pavadinimai. Dzeusas tampa pradžia, viduriu ir visų dalykų užbaigėju; pasaulio dalys apimamos vieno tvarkančio principo. Dėl to populiariuose pasakojimuose Dervenio papirusas kartais paverčiamas ankstyvo monoteizmo ar net būsimos krikščionybės pranašu.

Toks palyginimas per daug supaprastina tekstą. Komentatorius neatsisako graikų dievų, ritualų ir Orfėjo autoriteto. Jis iš naujo apibrėžia dieviškus vardus, dažnai tapatindamas juos su kosmoso dalimis, būsenomis ar vienos galios aspektais. Tai gali būti vadinama vienijančia, monistine interpretacija, tačiau monizmas filosofijoje nėra tas pats, kas tikėjimas vienu asmeniniu Dievu vėlesnėse monoteistinėse religijose.

Be to, fragmentiškas tekstas neleidžia tiksliai nustatyti, kaip autorius suvokė tradicinių dievų savarankiškumą. Jo kalba gali svyruoti tarp poetinės tapatybės, fizinės analogijos ir teologinio teiginio. Patikimiausia sakyti, kad Dervenio komentaras rodo bandymą daugelį mitologinių vardų įtraukti į vieningą kosmologinį aiškinimą. Tai įdomu savaime ir nereikalauja tekstui priskirti daug vėlesnių religinių kategorijų.

Kas parašė komentarą

Ritinyje neišliko autoriaus vardas. Per dešimtmečius mokslininkai siūlė įvairius kandidatus, remdamiesi kalbos ypatybėmis, filosofinėmis paralelėmis ir žiniomis apie V a. pr. Kr. intelektualus. Tarp spėjimų minėti Diagoras iš Melo, Stesimbrotas iš Taso, Eutifronas ir kiti. Nė vienas priskyrimas netapo visuotinai priimtas.

Bandymas rasti garsų vardą suprantamas, bet gali klaidinti. Klasikinės Graikijos intelektinis gyvenimas neapsiribojo autoriais, kurių veikalus išsaugojo vėlesnė tradicija. Dervenio tekstą galėjo parašyti išsilavinęs religinis specialistas ar keliaujantis aiškintojas, apie kurį neturime kitų liudijimų. Jo žinios apie apeigas, poeziją ir gamtos filosofiją rodo profesionalų pasirengimą, tačiau neatskleidžia biografijos.

Autoriaus tapatybę dar sunkiau nustatyti todėl, kad tekstas nėra grynas filosofinis traktatas. Skirtingi tyrėjai nevienodai vertina, kuri jo dalis svarbiausia: vieni pabrėžia ryšį su Anaksagoru, kiti religinę praktiką, dar kiti alegorinės interpretacijos tradiciją. Kandidatas, tinkantis vienam aspektui, gali netikti kitam. Mokslinis atsargumas šiuo atveju nėra žinių trūkumo slėpimas; tai sąžiningas pripažinimas, kad išlikę įrodymai neleidžia autoriaus įvardyti.

Kam priklausė ritinys ir kodėl jis atsidūrė lauže

Kapo prabanga ir knygos turinys vilioja sukurti aiškią istoriją: esą mirusysis buvo Orfėjo žynys, o jo šventas vadovas sudegintas kartu su kūnu. Tai galima hipotezė, bet ne patvirtintas faktas. Ant papiruso nėra savininko įrašo, o archeologinis kontekstas nepasako, kas skaitė tekstą ir kokią pareigą atliko gyvenime.

Ritinys galėjo priklausyti pačiam palaidotajam, jo šeimai, apeigą atlikusiam specialistui arba būti sąmoningai padėtas kaip laidotuvių dovana. Jis taip pat galėjo būti senas ar apgadintas daiktas, kurio sunaikinimas turėjo simbolinę reikšmę. Pirmųjų stulpelių dėmesys aukoms ir sieloms leidžia manyti, kad knyga laidotuvėse nebuvo visiškai atsitiktinė, tačiau ryšio pobūdis lieka neaiškus.

„Orfizmas“ nebuvo viena bažnyčia su viena doktrina

Dervenio papirusas dažnai vadinamas orfiniu tekstu, tačiau sąvoką „orfizmas“ reikia vartoti atsargiai. Senovėje nebuvo vienos centralizuotos Orfėjo bažnyčios, vieno kanono ar visiems privalomos doktrinos. Orfėjo vardu cirkuliavo skirtingos poemos, ritualinės instrukcijos ir pasakojimai, o žmonės galėjo naudoti jų elementus kartu su įprastais miesto kultais.

Šalia Dervenio papiruso apie orfines ir bakchines pomirtinio gyvenimo idėjas liudija plonos auksinės plokštelės, rastos kapuose įvairiose Graikijos ir Pietų Italijos vietose. Jose mirusiajam pateikiamos formulės ar kelio nuorodos požemio pasaulyje. Tačiau šie tekstai nėra identiški Dervenio komentarui ir negali būti automatiškai sujungti į vieną sistemą. Panašūs vardai ir motyvai rodo tinklą, ne būtinai organizaciją.

Pats Dervenio autorius gali polemizuoti su kitais ritualų specialistais ir žmonėmis, kurie, jo manymu, nesupranta apeigų. Tai leidžia įžvelgti konkurenciją dėl teisės aiškinti šventą žinojimą. Užuot klausę, „kuo tikėjo orfikai“, turėtume klausti, kokią Orfėjui priskiriamos tradicijos versiją gynė šis konkretus komentatorius. Toks klausimas siauresnis, bet istoriškai patikimesnis.

Ilgas kelias iki patikimo leidimo

Nuo atradimo iki išsamaus mokslinio leidimo praėjo keli dešimtmečiai. Tai skatino nekantrumą ir ginčus, tačiau darbo lėtumą paaiškina ne vien akademinė tvarka. Fragmentai buvo ypač trapūs, jų išdėstymas neaiškus, o kiekvienas naujas techninis vaizdas galėjo pakeisti raidžių skaitymą. Paskubintas išvyniojimas ar valymas būtų galėjęs sunaikinti daugiau, nei atskleisti.

1982 m. tapo prieinama preliminari transkripcija, kuri leido platesniam tyrėjų ratui aptarti turinį. Vis dėlto pirmasis oficialus visas leidimas su nuotraukomis, tekstu ir komentarais pasirodė 2006 m., jį parengė Theokritos Kouremenos, George’as Parássoglou ir Kyriakos Tsantsanoglou. Vėlesni tyrimai pasiūlė naujų fragmentų jungčių ir kitokių atskirų vietų skaitymų.

Ši istorija primena, kad „perskaityti papirusą“ nėra vien pažvelgti į aiškias eilutes. Leidėjas kiekviename žingsnyje pasirenka: kur prasideda stulpelis, kiek raidžių trūksta, ar matomas ženklas tikras, kokiu žodžiu papildyti spragą. Todėl vertimai gali skirtis net tada, kai remiasi tais pačiais fragmentais. Atsakingas pasakojimas apie Dervenio papirusą turi skirti tai, kas matoma medžiagoje, nuo to, ką mokslininkai pagrįstai, bet vis tiek hipotetiškai atkuria.

Ką papirusas pakeitė graikų religijos ir filosofijos istorijoje

Iki Dervenio radinio ankstyvąjį graikų mąstymą daugiausia pažinojome iš daug vėliau gyvenusių autorių citatų ir santraukų. Čia turime IV a. pr. Kr. fizinę kopiją teksto, sukurto tikriausiai V a. pabaigoje. Ji priartina mus prie laikotarpio, kai filosofinis aiškinimas dar nebuvo tapęs vėlesnių mokyklų vadovėline sistema.

Ritinys griauna patogią schemą, pagal kurią filosofija tiesiog pakeitė mitą racionaliu mokslu. Dervenio autorius gamtos filosofiją naudoja mitui išgelbėti: jis teigia, kad senasis poetas jau žinojo tiesą, tik ją paslėpė. Religinis autoritetas ir racionalizuojantis komentaras čia ne kovoja iki vieno pergalės, o stiprina vienas kitą. Filosofija tampa priemone parodyti, kodėl šventas tekstas vertas pagarbos.

Papirusas taip pat suteikė ankstyvą įrodymą, kad sistemingas tekstų komentaras egzistavo dar iki helenistinių Aleksandrijos filologų. Autorius analizuoja atskirus žodžius, jų vietą sakinyje, vardų kilmę ir tariamą poeto sumanymą. Jo išvados ne visada įtikina šiuolaikinį skaitytoją, bet pats metodas atpažįstamas: sudėtingas autoritetingas tekstas skaidomas į citatas, o kiekvienai pateikiamas paaiškinimas.

Nuo kapo pelenų iki UNESCO „Pasaulio atminties“

Šiandien Dervenio papirusas yra vienas svarbiausių Salonikų archeologijos muziejaus eksponatų. Specialios laikymo sąlygos saugo suanglėjusią medžiagą nuo šviesos, drėgmės svyravimų ir mechaninio poveikio. Muziejuje lankytojas mato ne prabangiai iliustruotą knygą, o mažus patamsėjusius fragmentus. Jų kukli išvaizda kontrastuoja su informacijos verte.

2015 m. UNESCO įtraukė papirusą į tarptautinį „Pasaulio atminties“ registrą. Sprendimas pabrėžė ne vien rekordą, bet ir dokumento reikšmę tiriant graikų religiją, filosofiją, literatūros interpretaciją bei knygos istoriją. Registras neskelbia vienos galutinės teksto interpretacijos; jis pripažįsta, kad pats dokumentas yra išskirtinis žmonijos kultūros liudijimas.

Skaitmeniniai vaizdai dabar leidžia tyrėjams daugelyje šalių lyginti fragmentus jų fiziškai neliečiant. Vis dėlto originalas lieka nepakeičiamas: tik medžiagos tyrimas gali parodyti pluošto kryptį, sluoksnių seką, rašalo sudėtį ar taisymų pėdsakus. Dervenio papiruso ateitis priklauso nuo pusiausvyros tarp prieinamumo ir apsaugos. Kiekvienas naujas tyrimo metodas turi būti vertinamas pagal tai, ar nepakenks vieninteliam išlikusiam egzemplioriui.

Išvada: knyga, kurios nepavyko visiškai perskaityti

Dervenio papirusas išliko dėl atsitiktinumo, tačiau jo vertė nėra atsitiktinė. Jis rodo pasaulį, kuriame laidojimo apeigos, poezija, dievų pasakojimai ir gamtos filosofija priklausė tam pačiam intelektiniam laukui. Nežinomas komentatorius nemanė, kad mitą reikia išmesti. Jis buvo įsitikinęs, kad mitą būtina perskaityti teisingai ir po jo vaizdais atrasti kosmoso tvarką.

Radinys kartu moko istorinio atsargumo. Nežinome autoriaus, tiksliai nežinome savininko, neturime visos poemos ir negalime kiekvienos apdegusios raidės atkurti vienodai patikimai. „Seniausia Europos knyga“ nėra seniausias Europos raštas, o vienijantis dievų aiškinimas nėra paprastas monoteizmo įrodymas. Šios išlygos ne susilpnina istoriją, bet apsaugo ją nuo sensacingų mitų.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas