Mumijų valgymas šiandien skamba kaip šiurpus ritualas iš siaubo filmo. Tačiau XVI–XVII a. Europoje tai buvo rimta, netgi moksliškai pagrįsta praktika, kurios griebėsi ne tik alchemikai ar šarlatanai, bet ir aukščiausio lygio aristokratai bei karaliai. Ši keista, tamsi, bet istoriškai tikra praktika kilo iš įsitikinimo, kad mirusiųjų kūnai turi gydomųjų galių – o vertingiausia ir brangiausia iš jų buvo egiptietiškų mumijų mėsa, kraujas ar milteliai.
Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais medicina buvo glaudžiai susijusi su religija, mistika ir alchemija. Gydytojai, kuriuos šiandien laikytume kvacksalveriais, dažnai rėmėsi keistais teoriniais pagrindais – pavyzdžiui, kad gyvybinė jėga išlieka ir po mirties, tad ją galima perimti suvartojus mirusiojo kūno dalį.
Mumijų valgymas į šią praktiką įsiliejo kaip logiškas „supervaisto“ žingsnis. Egipto mumijos – kruopščiai balzamuoti ir išsilaikę kūnai – buvo laikomi turintys ne tik fizinį patvarumą, bet ir magiškų savybių. Tikėta, kad juose išlieka gyvenimo energija, kuri gali būti perduota kitam žmogui, jei tam tikra kūno dalis bus suvartota. Vieni valgė mumijų mėsą, kiti vartojo miltelius, gautus sumalus mumiją, dar kiti gėrė mumijų kraują (ar tai, kas buvo laikoma krauju).
Elitas vartojo mumijas kaip vaistus nuo epilepsijos, galvos skausmų, vidaus ligų, žaizdų ir net moralinių nuodėmių – manyta, kad tai tarsi apsivalymas per šventąjį kūną.
Didžiausias susidomėjimas mumijų valgymu kilo tuomet, kai prasidėjo Europos kelionės į Egiptą. Kartu su archeologiniais tyrinėjimais atsirado ir pirmosios mumijų eksporto schemos. Egiptiečių kapavietės buvo masiškai plėšiamos, o jų turinys siunčiamas į Veneciją, Paryžių, Londoną ar Amsterdamą.
Mumijos buvo perpakuojamos, malamos, vyniojamos į vaistines formas ir parduodamos vaistinėse arba dvaro rūsiuose. Tam tikru laikotarpiu „mumia vera“ (tikroji mumija) buvo registruota kaip oficialus vaistas Europos vaistų sąrašuose. Kai kurios šių „vaistų“ pakuotės buvo ženklinamos kaip turinčios egiptietiškos mumijos, nors dažnai jose būdavo tiesiog suirę lavonai iš šviežių kapinių.
Egiptietiška mumija tapo ne tik medicina, bet ir socialinio statuso ženklu – gebėjimas ją įsigyti reiškė, kad esi aukštuomenės narys, turintis prieigą prie pasaulio stebuklų.
Nors mumijų valgymas dažniausiai siejamas su aukštuomene, praktika nebuvo visiškai apribota tik turtingiesiems. Kai kurios vaistinės siūlė „lavonų tepalus“, „mirtininkų kraują“, o netgi egzekucijų metu surinktas šviežias kraujas būdavo vartojamas kaip gydomoji priemonė nuo epilepsijos ar silpnaprotystės. Kai kurie žmonės stovėdavo prie kartuvės, kad surinktų lašantį kraują ar paimtų gabalėlį odos – šiurpus, bet realus elgesys.
Taigi lavonų vartojimas kaip medicina nebuvo atsitiktinis ar marginalinis reiškinys – tai buvo visuomenėje priimtas sprendimas, pagrįstas tų laikų pasaulėžiūra.
Ši praktika nebuvo tik šarlatanų išmislas. Garsūs to meto gydytojai, pavyzdžiui, Paracelsas, rekomendavo lavonų panaudojimą gydymo tikslams. Jis tikėjo, kad kūno dalyse išlieka „archaeus“ – gyvybinė jėga, kurią galima perimti. Lavonas jam buvo tarsi gyvybės kondensatas, sukoncentruotas žmogaus esybės likutis.
Medicinos teorija rėmėsi humoralizmu – idėja, kad žmogaus sveikatą reguliuoja keturi kūno skysčiai. Lavonų „vaistai“ buvo laikomi priemone atkurti šių skysčių pusiausvyrą. Dėl to mumijos milteliai buvo dedami net į saldainius, šokoladus, gėrimus ar losjonus.
Mumijų valgymas pradėjo nykti XVIII a. pabaigoje, kai medicinos žinios perėjo į modernesnę, empirine patirtimi grįstą stadiją. Pradėta suvokti, kad tai ne tik neefektyvu, bet ir potencialiai pavojinga sveikatai – lavonai galėjo būti infekuoti, jų liekanos – toksiškos.
Be to, Europoje augo etiniai ir religingi prieštaravimai – pradėta suvokti, kad žmogaus kūnas turi būti gerbiamas net ir po mirties. Apšvietos epochos metu atsirado naujas žmogaus sampratos suvokimas – lavono vartojimas tapo ne tik nepraktišku, bet ir amoraliu veiksmu. Po Napoleono Egipto kampanijos XIX a. pradžioje mumijų „importas“ buvo dar plačiau pasmerktas – šįkart jau ir iš archeologinės bei kultūrinės pusės.
Šiandien mumijų valgymas laikomas tamsiu ir baugiai egzotišku Europos istorijos etapu, bet jis iškelia svarbius klausimus apie tai, kaip visuomenė suvokia gydymą, kūną ir mirtį. Tai nėra vien tik siaubinga istorija – tai langas į pasaulį, kuriame žinios, tikėjimai ir medicina buvo neatskiriami nuo religijos ir mitų.
Keista, tačiau daugelis to meto žmonių buvo įsitikinę, kad elgiasi logiškai. Jie nekankino savęs moraliniais klausimais – jei buvo galimybė pasveikti, net ir valgant lavoną, jie tuo pasinaudodavo. Tokia buvo realybė, paremta to meto žiniomis, o gal labiau – jų trūkumu.
Mumijų valgymas šiandien kelia šiurpą, tačiau tai kartu ir liudijimas, kaip žmonija evoliucionuoja. Ši istorija neleidžia mums žiūrėti į praeitį iš viršaus – ji primena, kad net pačios absurdiškiausios praktikos buvo kadaise pateisinamos logika, kurią laikėme moksline.
Tai taip pat perspėjimas, kad kritinis mąstymas ir sveikas skepticizmas yra būtinas progresui. Net ir dabar egzistuoja „stebuklingi“ papildai, pseudomokslinės dietos ar „gydytojai“ be licencijų – šie reiškiniai, nors atrodytų nutolę nuo mumijų, turi tą pačią šaknį: žmogaus troškimą tikėti, kad egzistuoja stebuklingas išsigelbėjimas.
Mumijų valgymas – viena keisčiausių ir šiurpiausių praktikų Europos istorijoje, bet kartu tai ir atspindys, kaip žinios, religija, medicina ir kultūra susipina viename sudėtingame tinkle. Nors šiandien tai atrodo neįtikėtina, mūsų protėviai valgė lavonus ne dėl beprotybės, bet dėl vilties išsigelbėti. Ir ši viltis, kad ir kaip šiurpi forma, yra universali žmogaus savybė.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
