1821 m. gegužės 5 d. atokioje Šv. Elenos saloje mirė žmogus, dar prieš kelerius metus valdęs didžiąją Europos dalį. Napoleonui Bonapartui buvo 51 metai. Jo paskutinė gyvenamoji vieta – drėgnas Longvudo namas Atlanto vandenyne – ir konfliktai su britų prižiūrėtojais sukūrė beveik tobulą aplinką įtarimams. Kai XX amžiuje keliuose imperatoriaus plaukų mėginiuose aptikta daug arseno, sena politinės žmogžudystės nuojauta, regis, pagaliau gavo laboratorinį įrodymą.

Tačiau tikra medicininė byla yra sudėtingesnė. Arsenas plaukuose yra patvirtintas faktas, bet apsinuodijimas arsenu kaip mirties priežastis – ginčijama ir šiandien menkai palaikoma hipotezė. Mėginiai iš ankstesnių Napoleono gyvenimo laikotarpių taip pat turėjo daug arseno. Panašūs kiekiai aptikti jo šeimos narių bei amžininkų plaukuose. Tuo pat metu 1821 m. skrodimo dalyviai aprašė sunkiai pažeistą skrandį, o šiuolaikiniai patologai šį aprašą laiko suderinamu su pažengusiu skrandžio vėžiu arba plačia piktybine opa.

Norint atsakyti, kas pražudė Napoleoną, neužtenka pasirinkti patraukliausią versiją. Reikia palyginti skirtingo stiprumo įrodymus: ligonio simptomus, skrodimo dokumentus, plaukų kilmę, toksikologinių tyrimų metodus, XIX amžiaus aplinką ir galimus politinius motyvus.

Nuo Vaterlo iki Longvudo: tremtis, iš kurios nebuvo kelio atgal

Po pralaimėjimo prie Vaterlo 1815 m. birželio 18 d. Napoleonas antrą kartą atsisakė sosto. Tikėdamasis prieglobsčio ar bent garbingų gyvenimo sąlygų, jis pasidavė britams, tačiau sąjungininkai neketino pakartoti Elbos salos klaidos. Iš pirmosios tremties Napoleonas buvo pabėgęs ir per vadinamąsias Šimtą dienų trumpam susigrąžinęs valdžią. Todėl nauja kalinimo vieta parinkta taip, kad pabėgimas būtų beveik neįmanomas.

Šv. Elena yra vulkaninė sala Pietų Atlante, daugiau kaip tūkstantį kilometrų nuo artimiausios žemyninės pakrantės. Napoleonas į ją atvyko 1815 m. spalį su keliomis dešimtimis palydovų. Nuo 1815 m. gruodžio jis gyveno Longvudo name aukštesnėje, vėjuotoje ir dažnai drėgnoje salos dalyje. Namas nebuvo požeminis kalėjimas, bet buvusiam imperatoriui jo sąlygos atrodė žeminančios: ribojamas judėjimas, stebimi lankytojai, tikrinama korespondencija.

Santykiai su gubernatoriumi Hudsonu Lowe’u buvo itin konfliktiški. Napoleonas sąmoningai kūrė neteisėtai kankinamo valdovo įvaizdį, o britų administracija baiminosi kiekvieno bandymo paversti jį politiniu simboliu. Šis priešiškumas vėliau maitino nunuodijimo teorijas. Jeigu belaisvis mirė prižiūrimas savo priešų, įtarimas savaime atrodė suprantamas.

Vis dėlto izoliacija nebuvo vienintelė sveikatos blogėjimo priežastis. Napoleonas mažai judėjo, priaugo svorio, vėliau smarkiai suliesėjo, kentė slogią nuotaiką ir vis dažniau skundėsi virškinimo sutrikimais. Jo tėvas Carlo Buonaparte mirė nuo skrandžio ligos, kuri istoriniuose šaltiniuose dažnai laikoma skrandžio vėžiu. Pats Napoleonas šios šeimos istorijos nepamiršo.

Longvudo klimatui vėliau taip pat priskirta beveik tiek pat kaltės, kiek britų priežiūrai. Namas stovėjo rūko, vėjo ir drėgmės veikiamoje vietoje, jo sienose bei daiktuose galėjo veistis pelėsiai. Tokios sąlygos tikrai buvo nemalonios ir galėjo bloginti bendrą savijautą, tačiau jos savaime nesukuria skrandžio naviko diagnozės. Aplinkos argumentas svarbus kaip galimo arseno poveikio ir silpnesnės sveikatos fonas, o ne kaip vienintelis mirties paaiškinimas.

Norint suprasti, kaip Korsikoje gimęs karininkas tapo Prancūzijos valdovu ir galiausiai britų belaisviu, verta prisiminti sudėtingą Napoleono korsikietišką kilmę. Šv. Elenoje jo politinė karjera jau buvo baigta, tačiau prasidėjo kova dėl to, kaip istorija aiškins jo pralaimėjimą ir mirtį.

Paskutinė liga: ką užrašė šalia buvę žmonės

Napoleono sveikata saloje blogėjo ne tiesia linija. Jis turėjo geresnių ir blogesnių laikotarpių, todėl vėlesni autoriai iš tų pačių simptomų sudarė skirtingas diagnozes. 1817–1818 m. jis skundėsi skausmais dešiniajame šone, nuovargiu ir virškinimo negalavimais. Britų ir asmeniniai gydytojai svarstė kepenų ligą, būdingą tropiniam klimatui, tačiau vieningos diagnozės nebuvo.

Nuo 1820 m. vasaros simptomai tapo atkaklesni. Pasikartojo skrandžio skausmai, pykinimas, vėmimas, apetito stoka, silpnumas. Paskutiniais mėnesiais Napoleonas daug laiko praleido lovoje, sunkiai valgė ir neteko svorio. Liudininkai aprašė vėmimą, kartais tamsų turinį, kuris gali rodyti kraujavimą viršutinėje virškinimo sistemos dalyje. Tokie požymiai dera su sunkia skrandžio opa ar naviku, bet nėra būdingi tik vienai ligai.

1819 m. į Šv. Eleną atvyko korsikietis gydytojas Francesco Antommarchi, tapęs paskutiniu Napoleono asmeniniu mediku. Jų santykiai nebuvo paprasti: pacientas ne visuomet paklusdavo, o gydytojo kompetenciją vertino nevienodai. Paskutinėmis dienomis prie gydymo prisidėjo britų karo gydytojas Archibaldas Arnottas. Kaip buvo įprasta XIX a. pradžioje, vartoti vidurius laisvinantys, vėmimą skatinantys ir gyvsidabrio turintys preparatai.

Iki Antommarchi Napoleoną prižiūrėjo ir kiti medikai. Airių chirurgas Barry O’Meara, paskirtas britų, su pacientu suartėjo ir kritikavo salos administraciją; 1818 m. jis buvo išsiųstas iš Šv. Elenos. Po jo gydytojų kaita dar labiau politizavo mediciną: diagnozė galėjo būti suprantama kaip kaltinimas gubernatoriui, o Napoleono aplinka turėjo interesą pabrėžti blogas kalinimo sąlygas. Todėl liudininkų užrašai vertingi, bet jų negalima skaityti kaip neutralaus šiuolaikinio ligos žurnalo.

1821 m. gegužės pradžioje Napoleono būklė tapo beviltiška. Gegužės 3 d. jam suteikti paskutiniai sakramentai. Jis mirė gegužės 5 d., šeštadienį, apie šeštą valandą vakaro. Vėliau užrašytos skirtingos paskutinių žodžių versijos, dažniausiai mininčios Prancūziją, kariuomenę ar Joséphine. Šių dramatiškų frazių tikslumas mažiau patikimas negu nuoseklūs paskutinių mėnesių medicininiai stebėjimai.

Arseno šalininkai pabrėžė, kad pilvo skausmas, vėmimas, silpnumas ir svorio kritimas gali pasireikšti lėtai nuodijant. Tai tiesa, bet tie patys simptomai būdingi vėžiui, opai ir daugeliui kitų ligų. Klinikinis panašumas sukuria hipotezę, tačiau pats savaime neatpažįsta nuodo.

1821 m. skrodimas: svarbiausias bylos dokumentas

Skrodimas atliktas gegužės 6 d., praėjus maždaug parai po mirties. Jam vadovavo Antommarchi, dalyvavo britų gydytojai ir kiti liudininkai. Išliko keli aprašai, kurie skiriasi detalėmis bei vėlesnėmis interpretacijomis, tačiau sutaria dėl esminio radinio: Napoleono skrandis buvo smarkiai pažeistas.

Aprašyta didelė išopėjusi sritis, apėmusi nemažą skrandžio dalį, ypač prie vartų į dvylikapirštę žarną. Skrandžio sienelė vienoje vietoje buvo beveik arba visiškai prakiurusi, tačiau pažeistą vietą dengė prie kepenų prilipę audiniai. Viduje rastas tamsus, kraują primenantis turinys. Toks vaizdas leidžia kalbėti apie ilgai trukusią destruktyvią ligą ir kraujavimą.

Britų gydytojai ir Antommarchi nevienodai formulavo, ar tai aiškiai vėžinis navikas, ar lėtinė opa su įtariamu piktybiniu pakitimu. XIX a. pradžioje dar nebuvo šiuolaikinės histologijos: audinys nebuvo paruoštas ir ištirtas mikroskopu taip, kaip būtų daroma dabar. Todėl absoliučiai patvirtinti konkretaus vėžio potipio nebeįmanoma.

Skrodimo šaltinių kritika būtina ir dėl to, kad ne visi tekstai parašyti tuo pačiu metu. Egzistuoja ankstyvas Antommarchi aprašas, oficialus britų pranešimas ir keli papildomi gydytojų liudijimai. Išsamesnis 1825 m. Antommarchi tekstas ilgai cituotas kaip tiksliausias, tačiau tyrėjai nustatė, kad dalis jo formuluočių perimta iš kito medicininio leidinio. Dėl to patikimiau remtis bendrais ankstyvųjų ataskaitų sutapimais, o ne viena vėlyva ir literatūriškai išplėtota versija.

Šie sutapimai dėl skrandžio patologijos yra ryškūs ir mediciniškai reikšmingi.

Vis dėlto makroskopinis vaizdas yra stiprus įrodymas. Arsenas gali pažeisti virškinimo traktą ir sukelti sisteminius simptomus, tačiau jis nepaaiškina didelės lokalios, prie gretimų audinių prilipusios skrandžio opos taip gerai kaip pirminė skrandžio liga. 2005 m. patologų atlikta skrodimo aprašų analizė, o 2021 m. tarptautinės virškinimo sistemos patologų grupės vertinimas padarė išvadą, kad skrandžio vėžys yra labiausiai tikėtina diagnozė.

Diskutuojama dėl artimiausio mirties mechanizmo. Tai galėjo būti masyvus viršutinės virškinimo sistemos kraujavimas, lėtas kraujo netekimas su mažakraujyste, progresuojantis vėžys arba kelių komplikacijų derinys. Tačiau visi šie variantai prasideda nuo dokumentuoto skrandžio pažeidimo, o ne nuo laboratorijoje po 140 metų aptikto arseno.

Kaip 1961 m. plaukas pavertė mirtį žmogžudystės byla

Nunuodijimo teorijos egzistavo ir anksčiau, tačiau mokslinį pavidalą įgavo XX a. viduryje. Švedų odontologas ir toksikologija besidomėjęs Stenas Forshufvudas, skaitydamas Napoleono tarno Louis’o Marchand’o atsiminimus, pastebėjo simptomus, kuriuos susiejo su lėtiniu arseno poveikiu. Jam pavyko gauti Napoleonui priskiriamų plaukų.

Mėginius Glazgo universiteto teismo medicinos specialistas Hamiltonas Smithas ištyrė neutronų aktyvacijos metodu. 1961 m. paskelbti rezultatai rodė gerokai didesnį arseno kiekį, negu laikyta normaliu. Plaukas auga palaipsniui, todėl atskirų jo segmentų analizė teoriškai gali sukurti poveikio laiko juostą. Svyravimai Forshufvudui atrodė kaip pakartotinai duotų nuodų dozės.

Teorija buvo patraukli, nes turėjo ir galimą nusikaltimo scenarijų. Dažniausiai įtariamas Charles’is-Tristanas de Montholonas – Napoleono palydovas, turėjęs prieigą prie vyno ir maisto. Jam priskirti finansiniai motyvai, galimas lojalumas Burbonams ar britų interesams. Vis dėlto nėra patikimo dokumento, liudijančio įsakymą nuodyti, nėra išlikusios nuodų grandinės ir nėra vienareikšmio įrodymo, kad būtent Montholonas reguliariai davė arseną.

Vėlesni tyrėjai Benas Weideris ir Forshufvudas išplėtojo nuoseklaus žudymo versiją knygose bei publikacijose. Kai kurių plaukų segmentuose rasti pikai buvo interpretuoti kaip dozavimo epizodai. Tačiau svarbi problema išliko: plaukų mėginiai dešimtmečius ar ilgiau laikyti vokuose, relikvijoriuose ir privačiose kolekcijose, ne pagal šiuolaikinę teismo ekspertizės įrodymų saugojimo tvarką.

Lėtinio apsinuodijimo versija rėmėsi tuo, kad mažos arseno dozės gali sukelti nespecifinius virškinimo sutrikimus, silpnumą ir svorio kritimą, o didesnė dozė pabaigoje – mirtiną krizę. Tačiau tokiu atveju būtų svarbu ieškoti ir kitų požymių: būdingų odos pokyčių, periferinių nervų pažeidimo, aiškios dozavimo dinamikos bei sisteminio organų pakenkimo. Išlikę pasakojimai nėra pakankamai nuoseklūs, kad sudarytų klasikinį apsinuodijimo sindromą.

Be to, teorijoje simptomų dienos kartais derintos prie arseno pikų jau žinant laboratorinį rezultatą. Toks atgalinis derinimas didina patvirtinimo šališkumo pavojų: iš gausių kasdienių užrašų lengva pasirinkti epizodus, kurie tinka iš anksto numatytam scenarijui, ir nepastebėti tų, kurie jam prieštarauja.

Taigi 1961 m. atradimas buvo tikras ir reikšmingas. Jis pagrįstai privertė iš naujo nagrinėti mirtį. Tačiau sakinys „plaukuose daug arseno“ nebuvo tapatus sakiniui „arsenas nužudė Napoleoną“.

Ką plaukas gali pasakyti – ir kur prasideda neapibrėžtumas

Arsenas patekęs į organizmą gali kauptis keratino turinčiuose audiniuose – plaukuose ir naguose. Dėl to plaukas gali liudyti ankstesnį poveikį. Tačiau istoriniai mėginiai nėra tokie paprasti kaip šiuolaikinėje kriminalistinėje byloje. Pirmiausia reikia įrodyti, kad plaukas tikrai priklausė Napoleonui, kad žinoma jo nukirpimo data ir kad mėginys nebuvo užterštas vėliau.

XIX a. plaukų sruogos buvo populiarios atminimo relikvijos. Jos perduotos šeimoms, draugams, kolekcininkams, klijuotos prie popieriaus, laikytos tekstilėje ar mediniuose rėmeliuose. Arseno galėjo būti dulkėse, konservavimo priemonėse, klijuose, kosmetikoje arba pačioje saugojimo medžiagoje. Laboratorinis plovimas sumažina paviršinį užterštumą, bet skirtingos procedūros gali duoti skirtingus rezultatus.

Kita problema – dozės ir mirties priežasties ryšys. Padidėjusi koncentracija rodo poveikį, tačiau ne visada leidžia tiksliai apskaičiuoti, kiek arseno žmogus prarijo ar įkvėpė. Skiriasi arseno cheminės formos, patekimo kelias, plaukų savybės ir matavimo metodika. Net aukštas foninis kiekis neįrodo mirtinos dozės paskutinėmis savaitėmis.

Segmentinė analizė atrodo tarsi kalendorius, bet plaukas auga nevienodu greičiu, o jo išorinė aplinka taip pat kinta. Jeigu mėginys nupjautas ne prie pat odos arba nežinoma, kuri jo pusė buvo prie šaknies, datos tampa dar nepatikimesnės. Nedidelis istorinis plaukas negali būti pakartotinai tiriamas be galo, nes dalis metodų mėginį sunaudoja.

Dar vienas klausimas – kokia arseno forma aptikta. Bendras elemento kiekis nepasako, ar tai buvo ypač toksiškas neorganinis junginys, ar kitokios kilmės pėdsakas. Šiuolaikinė toksikologija dažnai taiko cheminės formos nustatymą ir rezultatą lygina su kraujo, šlapimo ar nagų tyrimais. Napoleono atveju tokių lygiagrečių biologinių mėginių praktiškai nėra. Todėl plaukas liudija kontaktą su elementu, bet tik iš dalies atkuria jo kelią per organizmą.

Tai esminė riba tarp istorinės chemijos ir visavertės teismo medicinos išvados šiandien.

Galiausiai skirtingoms teorijoms naudoti ne visuomet tie patys plaukai. Rezultatus sunku tiesiogiai lyginti, kai vieno mėginio kilmė gerai dokumentuota, o kito – paremta kolekcininko pasakojimu. Dėl šių priežasčių plaukų tyrimas yra vertingas įrodymų rinkinio elementas, bet neturėtų nustelbti skrodimo ir ligos eigos.

Ankstesni mėginiai pakeitė arseno reikšmę

Svarbiausias smūgis tyčinio nunuodijimo versijai buvo ne teiginys, kad Napoleono plaukuose arseno nėra. Jo ten buvo. Esminis klausimas – kada jis atsirado. Jeigu didelė koncentracija būtų būdinga tik paskutiniams tremties metams ir didėtų artėjant mirčiai, žmogžudystės scenarijus sustiprėtų. Tačiau ankstesni mėginiai parodė kitokį vaizdą.

2004 m. paskelbtame tyrime neutronų aktyvacijos metodu išanalizuoti plaukai, nukirpti po mirties 1821 m., ir mėginiai iš 1814 m., kai Napoleonas buvo Elbos saloje. Visuose aptikta padidėjusi arseno koncentracija. Kadangi 1814 m. mėginys atsirado dar prieš Šv. Elenos tremtį ir prieš tariamą Montholono nuodijimo kampaniją, jis silpnina konkretaus vėlyvo sąmokslo versiją.

2008 m. Italijos nacionalinio branduolinės fizikos instituto laboratorijose ištirti kelių laikotarpių mėginiai, įskaitant Napoleonui vaikystėje, Elboje ir Šv. Elenoje priskiriamus plaukus. Palyginimui tirti jo sūnaus Napoleono II ir Joséphine de Beauharnais plaukai bei šiuolaikiniai mėginiai. Istoriniuose plaukuose arseno buvo daug daugiau negu dabartiniuose, tačiau paskutinio gyvenimo laikotarpio šuolis, kurio reikėtų ūmaus nuodijimo teorijai, nenustatytas.

Italų komanda naudojo neutronų aktyvacijos analizę, leidžiančią labai mažame mėginyje tiksliai nustatyti elementus jo nesunaikinant taip, kaip kai kurios cheminės procedūros. Istoriniuose plaukuose koncentracijos buvo maždaug dviem dydžio eilėmis didesnės negu šiuolaikinėje palyginimo grupėje. Tačiau panašumas tarp skirtingų asmenų ir laikotarpių pakeitė šio skaičiaus interpretaciją: jis labiau apibūdino anuometinę cheminę aplinką negu unikalų Napoleono paskutinių mėnesių nusikaltimą.

Todėl senesnis mėginys šioje byloje kartais informatyvesnis už plauką, nukirptą prie paties mirties patalo dieną.

Ši išvada nereiškia, kad visi tyrimai sutaria dėl tikslių skaičių. Skyrėsi mėginių kilmė, plovimas, laboratorijos ir analizės metodai. Kai kurios Forshufvudo bei Weiderio naudotos sruogos rodė ryškius koncentracijos svyravimus. Vis dėlto bendra kelių gyvenimo laikotarpių seka labiau palaiko ilgalaikį aplinkos ar buities poveikį negu sistemingą žmogžudystę paskutiniais metais.

XIX a. europiečiai su arsenu susidurdavo gerokai dažniau negu šiandien. Jo junginiai naudoti pigmentuose, vaistuose, kosmetikoje ir įvairiose buities prekėse. Todėl dabartinės „normalios“ koncentracijos negalima mechaniškai taikyti žmogui, gyvenusiam kitokioje cheminėje aplinkoje.

Žali tapetai, vaistai ir kiti galimi arseno šaltiniai

Viena garsiausių alternatyvų tyčiniam nuodijimui susijusi su Longvudo tapetais. XIX a. populiarūs žali pigmentai, tarp jų Scheele’io žalia ir vėlesni vario arsenitai, galėjo turėti arseno. Drėgnoje, prastai vėdinamoje patalpoje pelėsiai bei cheminiai procesai galėjo padėti susidaryti lakiems arseno junginiams. 1982 m. su Napoleono kambariu sieto tapeto fragmento tyrimas parodė arseno turintį pigmentą.

Ši hipotezė paaiškina, kaip tremtinys galėjo nuolat patirti poveikį be sąmoningo nuodytojo. Tačiau ji irgi neturėtų būti pateikiama kaip išspręsta byla. Ne visi tapeto fragmentai turi vienodai patikimą kilmę, nežinoma tiksli Napoleono įkvėpta dozė, o didelis arseno kiekis ankstesnių metų plaukuose rodo, kad Longvudas nebuvo vienintelis šaltinis. Tyrėjai, nagrinėję tapetą, vertino jį kaip galimą ligos veiksnį, bet ne pakankamą mirtinos dozės paaiškinimą.

Arseno buvo ir vaistuose. Jo preparatai naudoti įvairioms ligoms gydyti, o buitinėse priemonėse bei kosmetikoje saugos standartai buvo visai kitokie. Plaukų pudros, tonikai ar konservantai galėjo palikti pėdsakų tiesiai ant plauko. Aplinkos poveikis galėjo būti kelių mažų šaltinių suma, o ne vienas nuolat veikiantis kambario objektas.

Paskutinėmis dienomis Napoleonas gavo ano meto gydymą, kuris šiandien atrodytų pavojingas. Kalomelis turėjo gyvsidabrio chlorido, o didelė vidurius laisvinančių ir vėmimą skatinančių medžiagų dozė silpnam, dehidratuotam ligoniui galėjo pabloginti būklę. Kai kurie autoriai svarstė, ar sutrikdyta elektrolitų pusiausvyra neprisidėjo prie mirties.

Vis dėlto „gydytojai netyčia nužudė Napoleoną“ taip pat yra stipresnė išvada, negu leidžia šaltiniai. Gydymas galėjo pagreitinti paskutinę krizę, bet jis nepaaiškina mėnesius progresavusių simptomų ir didelio skrandžio pažeidimo. Medicininė klaida, aplinkos arsenas ir vėžys nėra tarpusavyje visiškai nesuderinami; keli veiksniai galėjo veikti vienu metu.

Skrandžio vėžys, opa ar abi ligos kartu

Šiuolaikinė medicina iš 1821 m. aprašymo negali nustatyti diagnozės tokiu pat tikslumu kaip iš išsaugoto audinio preparato. Histologinių stiklelių nėra, todėl lieka vertinti skrodimo tekstus, simptomus ir ligos eigą. Dėl to tarp skrandžio vėžio šalininkų ir tyrėjų, pabrėžiančių lėtinę opą, išlieka niuansų.

2005 m. Alessandro Lugli ir kolegų analizė lygino Napoleono skrandžio pažeidimo aprašymą su šiuolaikine patologija. Tyrėjai taip pat vertino jo svorio kitimą pagal skirtingais metais dėvėtų kelnių matmenis. Šis neįprastas metodas buvo atsakas argumentui, kad prieš mirtį Napoleonas atrodė per daug stambus terminaliniam vėžiui. Rekonstrukcija rodė ankstesnį svorio augimą ir ryškų kritimą paskutiniais mėnesiais, suderinamą su sunkia liga.

2021 m., minint mirties dviejų šimtų metų sukaktį, tarptautinė virškinimo sistemos patologų grupė iš naujo įvertino dokumentus. Jų išvada liko artima senajam skrodimo vertinimui: labiausiai tikėtinas pažengęs skrandžio vėžys. Navikas galėjo išsivystyti lėtinio gastrito ar opos aplinkoje. Šiandien žinomas svarbus skrandžio vėžio rizikos veiksnys – Helicobacter pylori infekcija, tačiau Napoleono atveju jos tiesiogiai patvirtinti neįmanoma.

Kai kurie specialistai teikia pirmenybę piktybinei opai arba lėtinei opai su kraujavimu ir galimu vėžiniu pakitimu. Šis ginčas svarbus medicinos istorijai, bet jis nekeičia pagrindinio palyginimo su arsenu. Visos stipriausios skrandžio diagnozės remiasi kūne matytu dideliu anatominiu pažeidimu. Arseno hipotezė daugiausia remiasi netiesioginiu žymeniu plaukuose, kurio priežastis ir dozė neaiškios.

Paveldimumo argumentą taip pat reikia vertinti atsargiai. Napoleono tėvo mirtis nuo panašios ligos gali rodyti šeimos polinkį arba bendras infekcines bei mitybos aplinkybes, tačiau vien giminystė diagnozės neįrodo. Ji tik dar vienas elementas, derantis prie bendro skrandžio ligos vaizdo.

Kodėl nunuodijimo versija išliko patrauklesnė už diagnozę

Didžiųjų valdovų mirtys retai paliekamos vien medicinai. Napoleonas turėjo galingų priešų, gyveno jų saugomoje saloje ir pats kūrė pasakojimą apie britų neteisybę. Natūrali mirtis nuo skrandžio ligos atrodo pernelyg kasdieniška žmogui, kurio karjera siejama su revoliucija, imperija ir mūšiais. Nuodai suteikia istorijai kaltininką, slaptą planą ir paskutinę politinę kampaniją.

Plaukų radinys ypač tiko šiam pasakojimui, nes buvo išmatuojamas. Skaičius laboratorijos lentelėje atrodo objektyvesnis už prieštaringus memuarus. Tačiau skaičiaus prasmė priklauso nuo mėginio autentiškumo, laikymo, palyginimo grupės ir istorinio fono. Kai vėlesni tyrimai aptiko daug arseno ir ankstesniuose plaukuose, sensacinga išvada turėjo būti susiaurinta: Napoleonas patyrė arseno poveikį, bet tai neparodo, kas, kada ir kokiu tikslu jį sukėlė.

Ši byla primena ir kitus su Napoleonu siejamus mitus. Pavyzdžiui, jo tariamai neįprastai žemas ūgis iš dalies išaugo iš britų karikatūrų, matavimo vienetų painiavos ir ilgai kartotos propagandos. Platesnį šio stereotipo kontekstą aptaria straipsnis apie Napoleono ūgio mitą ir kitus valdovus. Abiem atvejais patraukli detalė nustelbia sudėtingesnius šaltinius.

Nunuodijimo teorija nėra absurdiška vien todėl, kad skamba kaip sąmokslas. Arseno rasta, prieiga prie Napoleono egzistavo, o XIX a. arsenas buvo žinomas nuodas. Tačiau istorinis įtarimas turi tapti išvada tik tada, kai geriau už alternatyvas paaiškina visus duomenis. Šiuo atveju jis sunkiai paaiškina didelį skrandžio pažeidimą ir aukštą arseno foną gerokai prieš tremtį.

Todėl moksliškai atsakinga pozicija nėra „arseno nebuvo“. Tikslesnė išvada: arseno poveikis buvo, bet turimi duomenys nepatvirtina, kad tyčinis apsinuodijimas sukėlė mirtį.

Napoleono mirties byla: labiausiai tikėtinas verdiktas

Patikimiausia chronologija prasideda ne 1961 m. laboratorijoje, o 1820–1821 m. ligonio kambaryje. Napoleoną vargino progresuojantis pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, apetito stoka, silpnumas ir svorio kritimas. Po mirties keli gydytojai matė didelį išopėjusį skrandžio pažeidimą, sukibimą su kepenimis ir kraujavimo požymius. Šiuolaikiniai patologų vertinimai šį vaizdą laiko labiausiai suderinamu su pažengusiu skrandžio vėžiu, galbūt išsivysčiusiu lėtinės opos ar gastrito fone.

Plaukų tyrimai papildo bylą kitu faktu: Napoleonas ilgą laiką susidūrė su arsenu. Tačiau poveikis nustatytas ne tik paskutinėmis savaitėmis ar Šv. Elenoje. Jo pėdsakų rasta ankstesniuose Napoleono, jo artimųjų ir kitų to meto žmonių mėginiuose. Tai labiau atitinka XIX a. aplinką, kurioje arseno junginiai buvo naudojami pigmentuose, vaistuose ir buities priemonėse.

Negalima visiškai atmesti, kad arseno poveikis blogino sveikatą. Taip pat įmanoma, kad agresyvus paskutinių dienų gydymas paspartino jau mirštančio žmogaus būklės blogėjimą. Tačiau galimas prisidėjęs veiksnys nėra tas pats, kas pagrindinė mirties priežastis, o foninis poveikis nėra žmogžudystės įrodymas.

Todėl temos sakinį būtina pataisyti vienu esminiu akcentu. Ne „daugelis mokslininkų mano, kad jis buvo apnuodytas“, o dalis tyrėjų XX a. iškėlė arseno nunuodijimo hipotezę, kurią vėlesni palyginamieji tyrimai gerokai susilpnino. Šiuo metu skrandžio vėžio ir jo komplikacijų paaiškinimas remiasi stipresniais, tarpusavyje derančiais duomenimis.

Napoleonas mirė izoliuotas, prižiūrimas priešų ir apsuptas žmonių, kurie vėliau rašė savo atsiminimų versijas. Dėl to absoliutus tikrumas nepasiekiamas. Vis dėlto istorinis atsargumas nereiškia, kad visos teorijos vienodai tikėtinos. Arseno plaukuose faktas išlieka įdomus XIX a. cheminės aplinkos liudijimas. Mirties byloje jis yra šalutinis pėdsakas, o ne lemtingas nuodo buteliukas.