Sokratas yra vienas garsiausių Vakarų mąstytojų, nors po savęs nepaliko nė vieno filosofinio veikalo. Šis paradoksas daro jo istoriją nepaprastai patrauklią. Žmogus, kurio vardas tapo kritinio klausimo, moralinės savistabos ir filosofinio pokalbio sinonimu, mums pažįstamas tik iš kitų žmonių tekstų. Daugiausia apie jį pasakoja Platonas ir Ksenofontas, tačiau svarbių, nors priešiškų užuominų paliko komedijų autorius Aristofanas. Vėliau Sokratą savaip perėmė Aristotelis, stoikai, krikščionių autoriai ir modernūs filosofai.

Temos formuluotėje vartojama forma „Sokrates“ greičiausiai yra rašybos netikslumas; lietuviškai įprasta sakyti Sokratas. Tačiau pats teiginio branduolys teisingas: nėra žinoma jokio paties Sokrato parašyto filosofinio teksto. Tai nereiškia, kad galime paprastai atkurti jo mokymą iš mokinių užrašų. Platonas nekūrė stenogramų, Ksenofontas turėjo savo moralinių tikslų, o Aristofanas rašė komediją. Kiekvienas autorius sukūrė savą Sokratą.

Todėl klausimas „ką iš tiesų manė Sokratas?“ filosofijos istorijoje vadinamas Sokrato problema. Jis verčia svarstyti ne tik vieno žmogaus idėjas, bet ir tai, kaip apskritai pažįstame praeitį. Ar galima atskirti istorinį mokytoją nuo mokinių sukurto personažo? Kodėl žmogus, nuolat kalbėjęs apie žinojimo ribas, pats pasirinko gyvą pokalbį, o ne knygą? Ir kaip jo mirtis 399 metais prieš Kristų pavertė Atėnų keistuolį moraliniu simboliu, kurio įtaka tęsiasi daugiau nei du tūkstantmečius?

Sokratas Atėnų gatvėse

Sokratas gimė apie 469 metus prieš Kristų Atėnuose. Apie jo šeimą žinome nedaug. Tradicija tėvą Sofroniską vadina akmentašiu ar skulptoriumi, motiną Fainaretę – pribuvėja. Pats Sokratas savo pokalbio metodą vėliau lygino su pribuvėjos darbu: jis esą neįdeda žinojimo į pašnekovą, bet padeda jam „pagimdyti“ mintį. Neaišku, kiek šios biografinės detalės tiksliai istorinės, tačiau jos puikiai tiko Platono kuriamam mokytojo paveikslui.

Sokratas gyveno laikotarpiu, kai Atėnai patyrė ir demokratijos klestėjimą, ir skaudžią krizę. Miestas kariavo ilgą Peloponeso karą su Sparta, išgyveno marą, pralaimėjimą, oligarchinį Trisdešimties tironų valdymą ir demokratijos atkūrimą. Sokratas pats tarnavo hoplitu keliuose žygiuose. Šaltiniai pabrėžia jo fizinę ištvermę, drąsą bei gebėjimą pakelti šaltį ir alkį. Šis karo patirties turėjęs pilietis nebuvo nuo gyvenimo atsiskyręs kabinetinis teoretikas.

Jis kalbėdavosi agoroje, dirbtuvėse, gimnazijose ir puotose. Jo pašnekovais tapdavo politikai, poetai, amatininkai, jaunuoliai ir pasitikintys savo išmintimi visuomenės veikėjai. Sokratas klausdavo, kas yra drąsa, teisingumas, dorybė, pamaldumas ar geras valdymas. Iš pradžių klausimas atrodydavo paprastas, bet pašnekovo atsakymai netrukus susipainiodavo prieštaravimuose.

Sokrato gyvenimo forma svarbi tiek pat, kiek jam priskiriamos tezės. Jis neįkūrė uždaros mokyklos su mokesčiu ir nustatyta programa, nors aplink jį rinkosi mokiniai bei gerbėjai. Jis veikė viešai, paversdamas miesto erdvę nuolatinio patikrinimo vieta. Senovės Graikijos kultūros aplinkoje gebėjimas kalbėti buvo politinės galios įrankis. Sokratas šį įrankį nukreipė prieš tariamą žinojimą ir autoritetą.

Kodėl Sokratas pats nerašė

Neturime Sokrato pareiškimo, kuriame jis aiškiai išdėstytų, kodėl nerašo. Visi atsakymai remiasi kitų autorių vaizduojamu jo požiūriu. Platono dialoge „Faidras“ pasakojama egiptietiška istorija apie rašto išradimą. Joje raštas kritikuojamas kaip priemonė, galinti silpninti atmintį ir sukurti išminties regimybę: parašyti žodžiai atrodo kalbantys, tačiau paklausti negali paaiškinti savęs ir vis kartoja tą patį.

Negalime automatiškai laikyti šio mito tiesiogine istorinio Sokrato nuomone. „Faidras“ yra Platono kūrinys, parašytas po mokytojo mirties ir apgalvotai nagrinėjantis kalbos, atminties bei filosofijos klausimus. Vis dėlto jis dera su Sokrato praktika. Gyvas pokalbis leidžia keisti klausimą pagal pašnekovo atsakymą, tikrinti žodžių reikšmes ir atskleisti prieštaravimą. Knyga negali pastebėti, kad skaitytojas terminą suprato kitaip.

Sokratiška filosofija taip pat buvo ne vien informacijos rinkinys. Jos tikslas – paskatinti žmogų pasirūpinti savo siela, ištirti įsitikinimus ir pripažinti nežinojimą. Tokios veiklos neįmanoma visiškai perduoti kaip paruošto vadovėlio. Jei mokytojas tiesiog pateiktų teisingus atsakymus, mokinys galėtų juos išmokti nepakeitęs mąstymo būdo. Sokrato klausimai veikė kaip intelektinis išbandymas, o kartais ir kaip nemalonus moralinis veidrodis.

Tai nereiškia, kad Sokratas buvo paprastas rašto priešininkas. Jis gyveno raštingoje visuomenėje, citavo poetus, aptarinėjo įstatymus ir bendravo su autoriais. Greičiau jis nemanė, kad filosofija gali būti užbaigta tekste. Ironiška, bet būtent Platono raštas išsaugojo gyvo dialogo idealą. Užrašyti dialogai skatina skaitytoją ne tik priimti išvadą, bet sekti argumentą, pastebėti spragas ir pačiam tapti nematomu pokalbio dalyviu.

Platonas: svarbiausias ir kartu problemiškiausias liudytojas

Platonas buvo Sokrato mokinys ir neabejotinai svarbiausias jo atminimo kūrėjas. Daugumoje Platono dialogų Sokratas yra pagrindinis veikėjas. Jis klausinėja, ginčijasi, pasakoja mitus, kuria sudėtingus argumentus ir kartais pateikia plačias metafizines teorijas. Problema ta, kad ne viskas, ką Platono Sokratas sako, būtinai priklausė istoriniam žmogui.

Tyrinėtojai dažnai skiria ankstyvuosius, vidurinius ir vėlyvuosius Platono dialogus, nors tiksli chronologija diskutuojama. Ankstyvuosiuose kūriniuose Sokratas dažniau klausinėja apie dorybes ir pokalbis baigiasi be galutinio atsakymo. Viduriniuose dialoguose atsiranda išplėtota idėjų teorija, sielos nemirtingumo argumentai ir idealios valstybės projektas. Daugelis mokslininkų mano, kad čia vis labiau kalba pats Platonas, pasitelkęs mokytoją kaip filosofinį personažą.

Tačiau paprasta formulė „ankstyvasis Sokratas tikras, vėlyvasis – Platonas“ nėra visiškai patikima. Autorius galėjo nuo pradžių meniškai pertvarkyti pokalbius. Dialoguose veikia dramaturgija: parenkama vieta, pašnekovai, nuotaika, nutylėjimai ir ironija. Platonas siekė ne tik dokumentuoti, bet ir filosofiškai paveikti skaitytoją.

Geras pavyzdys – „Sokrato apologija“, vaizduojanti jo gynybos kalbą teisme. Platonas tikriausiai dalyvavo procese, todėl tekstas gali išsaugoti autentišką kalbos branduolį. Vis dėlto tai nėra oficialus protokolas. „Apologijoje“ Sokratas pristato save kaip miestui dievo skirtą gylys, žadinantį vangų žirgą. Šis įvaizdis tapo moraliniu jo gyvenimo apibendrinimu. Platonas išsaugojo ne diktofono tikslumo žodžius, o prasmę, kurią mokytojo gyvenimas turėjo mokiniui.

Ksenofontas ir kitoks Sokrato portretas

Ksenofontas taip pat pažinojo Sokratą, tačiau buvo visai kitoks autorius nei Platonas. Jis tapo kariu, samdinių žygio dalyviu, istoriku ir praktinių veikalų apie ūkį, vadovavimą bei raitininkystę autoriumi. Jo „Atsiminimai apie Sokratą“, „Puota“, „Apologija“ ir „Ūkio valdymas“ pateikia Sokratą kaip blaivų moralės mokytoją, praktiškai patariantį, kaip tvarkyti gyvenimą ir ugdyti savitvardą.

Ilgą laiką Ksenofonto Sokratas kai kam atrodė pernelyg paprastas, kad galėtų būti filosofinės revoliucijos šaltinis. Platono personažas intelektualiai ryškesnis, todėl natūralu juo žavėtis labiau. Tačiau Ksenofonto liudijimas padeda atsverti Platono kūrybinę galią. Jei abu nepriklausomai pabrėžia Sokrato savitvardą, jo klausimus apie dorybę, dievišką ženklą ir atsisakymą imti mokestį, turime daugiau pagrindo šiuos bruožus sieti su istoriniu žmogumi.

Ksenofontas ypač stengėsi apginti Sokratą nuo kaltinimų, kad šis gadino jaunimą. Jis rodo mokytoją skatinant drausmę, pareigingumą šeimai ir naudą bendruomenei. Toks portretas gali būti apologetiškas: autorius sąmoningai atrenka pavyzdžius, kurie paneigia teismo nuosprendį. Tačiau šališkumas nėra priežastis šaltinį atmesti. Jis pats tampa duomeniu apie tai, kaip mokiniai mėgino paaiškinti skandalingą mokytojo likimą.

Ksenofonto ir Platono skirtumai neleidžia patogiai manyti, kad vienas „nufotografavo“ tikrą Sokratą. Greičiau matome tą patį žmogų iš dviejų perspektyvų. Platonui jis buvo filosofinės minties žadintojas, Ksenofontui – dorybingo ir praktiško gyvenimo mokytojas. Istorinis Sokratas tikriausiai turėjo abiejų portretų bruožų, bet nė viename neišsitenka visas.

Aristofano komedija ir viešasis Sokrato įvaizdis

Dar Sokratui gyvam esant komedijų autorius Aristofanas 423 metais prieš Kristų pastatė „Debesis“. Pjesėje Sokratas vaizduojamas keistu sofistu, kabančiu pintinėje, tyrinėjančiu gamtos reiškinius ir mokančiu silpnesnį argumentą paversti stipresniu. Jo „mąstykloje“ jaunuoliai išmoksta žodžiais išsisukti nuo skolų ir įprastos moralės. Tai satyra, o ne biografija, tačiau ji svarbi dėl viešojo įvaizdžio.

Istorinis Sokratas nuo sofistų reikšmingai skyrėsi. Sofistai dažnai keliavo, mokė retorikos už atlygį ir žadėjo jaunuoliams sėkmę politiniame gyvenime. Sokratas pabrėžė nežinojimą ir, pasak mokinių, mokesčio neėmė. Jis taip pat nebuvo gamtos filosofas ta prasme, kurią vaizduoja „Debesys“. Vis dėlto paprastam atėniečiui ribos galėjo atrodyti ne tokios aiškios. Ir sofistai, ir Sokratas mokė ginčytis, traukė jaunimą bei kėlė nepatogius klausimus apie tradiciją.

Platono „Apologijoje“ Sokratas tiesiogiai mini senus kaltinimus, ilgai formavusius nepasitikėjimą juo. Jis skiria juos nuo oficialių 399 metų kaltintojų, tačiau leidžia suprasti, kad komiškas vaizdinys turėjo politinių pasekmių. Žmonės galėjo ateiti į teismą jau įsitikinę, kad prieš juos stovi pavojingas gudruolis, negerbiantis dievų ir mokantis jaunimą nepaklusti.

Aristofanas todėl yra priešiškas, bet būtinas šaltinis. Jis nepasako, ką Sokratas tiksliai mokė, tačiau parodo, kaip šis galėjo atrodyti iš šalies. Filosofijos istorijoje lengva matyti Sokratą per Platono pagarbą. Komedija primena, kad amžininkams jo vieši pokalbiai galėjo atrodyti ne kilnus tiesos ieškojimas, o erzinantis autoritetų griovimas.

Sokratiškasis metodas ir išminties paradoksas

Sokratui priskiriamas metodas dažnai apibūdinamas graikišku žodžiu elenchos – teiginio patikrinimu ar paneigimu klausimais. Pašnekovas pateikia apibrėžimą, pavyzdžiui, kas yra drąsa. Sokratas išgauna kitus jo įsitikinimus ir parodo, kad jie nesuderinami su pirmuoju atsakymu. Pokalbis dažnai baigiasi aporija – būsena, kai senas pasitikėjimas sugriautas, bet naujas atsakymas dar nerastas.

Tai nėra vien debatų triukas. Sokratiškoje etikoje prieštaringas mąstymas rodo netvarkingą gyvenimą. Jei žmogus skelbiasi vertinąs teisingumą, bet negali paaiškinti, kodėl jo veiksmai teisingi, problema yra ne tik loginė. Jis gali gyventi pagal nepatikrintus įpročius, minios nuomonę ar savanaudiškumą. Todėl posakis apie „neištirtą gyvenimą“, kurį Platonas įdeda į Sokrato gynybos kalbą, tapo visos filosofinės laikysenos santrauka.

Su tuo susijęs garsus Sokrato nežinojimas. Populiari frazė „žinau, kad nieko nežinau“ nėra pažodinė vieno Platono sakinio citata, bet perteikia „Apologijos“ mintį. Delfų orakului paskelbus, kad niekas nėra išmintingesnis už Sokratą, jis mėgino pranašystę patikrinti kalbindamas tariamus žinovus. Paaiškėjo, kad daugelis nežino, bet mano žiną. Sokratas bent jau suvokia savo ribas, todėl šiuo siauru požiūriu yra išmintingesnis.

Metodas tebenaudojamas švietime, teisėje ir etikos diskusijose, nors dažnai supaprastinamas iki klausimų sekos. Tikrasis jo reikalavimas gilesnis: klausėjas turi būti pasirengęs, kad patikrinimas pakeis ir jo paties poziciją. Jei klausimai skirti tik pažeminti pašnekovą, sokratiška savistaba virsta retoriniu žaidimu.

Teismas, mirties nuosprendis ir politinis fonas

399 metais prieš Kristų Sokratui pareikšti kaltinimai, kad jis nepripažįsta miesto dievų, įveda naujas dievybes ir gadina jaunimą. Kaltinimą pateikė Meletas, Anitas ir Likonas. Atėnų piliečių teismas nedidele balsų persvara pripažino jį kaltu, o bausmės svarstymo etape pasirinko mirtį. Sokratas buvo įkalintas ir vėliau išgėrė nuodingosios dėmėtosios maudos gėrimą.

Formalius religinius kaltinimus reikia matyti politiniame fone. Atėnai neseniai pralaimėjo Peloponeso karą ir išgyveno Trisdešimties tironų terorą. Su Sokratu buvo bendravę politiškai kompromituoti žmonės, ypač Kritijas, vienas žiauriausių oligarchų, ir Alkibiadas, talentingas, bet nuolat stovyklas keitęs politikas bei karvedys. Nėra pagrindo teigti, kad Sokratas atsakė už jų nusikaltimus, tačiau mokytojo reputacija buvo susijusi su elito jaunuoliais, kėlusiais grėsmę demokratijai.

Sokratas pats nebuvo paprastas demokratijos šalininkas. Platono ir Ksenofonto tekstuose jis kritikuoja pareigūnų atranką burtais ir pabrėžia kompetenciją. Tačiau jis demonstravo moralinį pasipriešinimą neteisėtiems įsakymams tiek demokratijos, tiek oligarchijos laikais. „Apologijoje“ primenamas atvejis, kai jis nesutiko neteisėtai teisti vadų kartu, ir epizodas, kai Trisdešimt tironų liepė suimti nekaltą žmogų, o Sokratas atsisakė.

Kodėl jis nepabėgo, nors Platono „Kritone“ draugai siūlo tokią galimybę? Dialoge Sokratas aiškina, kad negalima atsakyti neteisybe į neteisybę ir savavališkai sulaužyti įstatymų, pagal kuriuos visą gyvenimą gyveno. Galbūt Platonas šią poziciją filosofiškai ištobulino, bet Sokrato pasilikimas yra istorinis faktas. Jo mirtis pavertė mokymą gyvenimo liudijimu: žmogus, raginęs rūpintis dorybe labiau nei patogumu, atsisakė išsigelbėti savo principų kaina.

Sokrato problema: ar įmanoma rasti tikrą žmogų

Kai neturime autoriaus tekstų, kyla pagunda iš kelių liudytojų išvesti bendrą vardiklį. Jei Platonas, Ksenofontas ir Aristofanas sutaria dėl kurio nors bruožo, jis greičiausiai istorinis. Taip galima pagrįstai manyti, kad Sokratas buvo atpažįstama Atėnų figūra, viešai klausinėjo žmones, traukė jaunus sekėjus, buvo siejamas su neįprastu dievišku ženklu ir galiausiai nuteistas mirti. Tačiau konkrečių filosofinių tezių atkūrimas daug sunkesnis.

Net liudytojų sutapimas nėra absoliutus įrodymas. Autoriai galėjo remtis bendra tradicija, o vėliau parašytas tekstas – ankstesniu. Skirtumai taip pat nebūtinai reiškia, kad vienas meluoja. Tas pats žmogus skirtingiems pašnekovams ir skirtingomis gyvenimo aplinkybėmis galėjo kalbėti nevienodai. Be to, Sokratas buvo ir istorinis asmuo, ir literatūrinis žanras: po jo mirties atsirado daug „sokratiškų pokalbių“, kuriuose autoriai per mokytojo figūrą plėtojo savo idėjas.

Todėl šiuolaikiniai tyrinėtojai paprastai kalba tikimybių kalba. Istoriniam Sokratui dažnai priskiriamas dėmesys etikai, įsitikinimas, kad dorybė susijusi su žinojimu, žmogaus sielos priežiūros reikalavimas ir elenktinis klausimų metodas. Išplėtota Platono idėjų teorija ar idealios valstybės konstrukcija dažniau laikoma paties Platono filosofija.

Šis neapibrėžtumas nėra nesėkmė. Jis puikiai dera su žmogumi, kuris mokė neapsimesti žinančiu daugiau, nei žinome. Sokrato problema reikalauja tokio pat intelektinio kuklumo, kokį jam priskiria šaltiniai: argumentuoti, lyginti liudijimus ir išlaikyti skirtumą tarp tikėtino teiginio bei patogios legendos.

Kodėl nerašęs filosofas tapo nemirtingas

Sokrato įtaka kilo ne nepaisant to, kad jis nerašė, o iš dalies būtent dėl to. Kadangi nepaliko uždaros sistemos, jo figūra tapo atvira skirtingoms interpretacijoms. Platonas iš jo išaugino metafizikos ir politinės filosofijos projektą. Ksenofontas išsaugojo praktišką moralės mokytoją. Kinikai pabrėžė paprastą gyvenimą ir nepriklausomybę nuo turto, stoikai – savitvardą bei dorybę, skeptikai – atsargumą žinojimo pretenzijoms.

Sokratiška tradicija veikė ir krikščioniškame pasaulyje. Kai kurie autoriai jį laikė pagoniu, priartėjusiu prie moralinės tiesos protu, o jo mirtį lygino su teisuolio persekiojimu. Renesanso ir Apšvietos mąstytojai jame matė sąžinės bei racionalaus tyrimo simbolį. Modernioje kultūroje Sokratas gali tapti ir akademinės laisvės gynėju, ir žmogumi, kuris savo klausimais erzina sustabarėjusią visuomenę.

Jo palikimą papildo platesnis graikų kultūros pasaulis: Aleksandro Didžiojo ryšys su „Iliada“ rodo, kaip tekstai ir mokytojai formavo valdovų savivaizdį, o pasakojimas apie epilepsiją kaip „šventąją ligą“ atskleidžia įtampą tarp tradicinio religinio aiškinimo ir racionalaus gamtos tyrimo. Sokratas gyveno būtent tokioje visuomenėje, kur mitas, pilietinė religija, medicina, retorika ir filosofija egzistavo greta.

Nerašymas padėjo išsaugoti esminę jo žinią: filosofija yra veiksmas, o ne vien tekstų lentyna. Knygos apie Sokratą svarbios, tačiau jos pasiekia tikslą tada, kai skaitytojas pradeda klausti, ar jo paties įsitikinimai nuoseklūs ir ar gyvenimas atitinka viešai skelbiamas vertybes.

Mokytojas, kurio negalima tiesiog pamėgdžioti

Sokrato autoritetas kelia dar vieną paradoksą. Jis ragino nepasitikėti autoritetais vien dėl jų reputacijos, tačiau pats tapo vienu didžiausių filosofijos autoritetų. Jei mokinys tiesiog kartoja Sokrato posakius, jis elgiasi priešingai sokratiškai laikysenai. Mokytojo pavyzdys reikalauja ne kopijuoti atsakymus, bet išbandyti argumentus ir prisiimti atsakomybę už savo išvadas.

Platono dialogų forma padeda išvengti paprasto dogmatizmo. Skaitytojas mato, kad Sokratas kartais kalba ironiškai, pritaiko klausimus konkrečiam pašnekovui, o pokalbis neretai baigiasi be apibrėžimo. Net kai pateikiamas stiprus argumentas, lieka vietos klausti, ar jis galioja, ar pašnekovas nusileido per greitai. Šitaip tekstas mėgina išsaugoti gyvo susitikimo neapibrėžtumą.

Šiuolaikinėje klasėje „sokratiškas seminaras“ dažnai reiškia diskusiją, kurioje mokytojas užduoda atvirus klausimus. Tai vertinga, jei dalyviai turi pagrįsti teiginius, klausytis vieni kitų ir keisti poziciją. Tačiau metodas gali tapti tuščiu ritualu, jeigu klausėjas jau turi vienintelį norimą atsakymą arba naudoja klausimus parodyti savo pranašumą. Istoriniuose dialoguose Sokratas kartais iš tiesų pažemina pernelyg savimi pasitikintį pašnekovą, todėl jo elgesys nėra nekritiškai kopijuotinas pedagogikos receptas.

Giliausia pamoka slypi ne klausimų technikoje, o moraliniame jų rimtume. Sokratas tikėjo, kad klaidinga nuomonė apie teisingumą ar gėrį gali sugadinti gyvenimą. Todėl pokalbis jam nebuvo intelektinė pramoga. Gebėjimas pasakyti „nežinau“ atvėrė galimybę mokytis, o pasirengimas tikrinti save tapo pilietinės ir asmeninės atsakomybės forma.

Ši nuostata aktuali ir informacijos pertekliaus laikais: lengva sukaupti faktų, tačiau kur kas sunkiau patikrinti, ar iš jų daromos išvados neprieštarauja viena kitai ir sąžiningai atlaiko kritiką.

Sokratas tarp istorijos ir pokalbio

Teiginys, kad visa Sokrato filosofija mus pasiekė per mokinius, yra teisingas tik su svarbia išlyga. Mus pasiekė ne skaidrus mokytojo balso įrašas, o keli skirtingi literatūriniai portretai. Platonas yra svarbiausias, bet ne vienintelis šaltinis. Ksenofontas pateikia praktiškesnį Sokratą, Aristofanas – kandžią amžininko karikatūrą, o vėlesni autoriai nuolat perkuria jo reikšmę.

Istorinis Sokratas iš šių tekstų neišnyksta. Galime pagrįstai matyti Atėnų pilietį, karo veteraną ir neįprastą viešą pašnekovą, kuris abejojo tariamu žinojimu, ragino rūpintis siela ir atsisakė išsižadėti savo veiklos net mirties akivaizdoje. Tačiau kiekviena tiksli jam priskiriama doktrina turi būti vertinama atsargiai. Kartais sąžiningiausias atsakymas į klausimą, ką Sokratas „tikrai sakė“, yra sokratiškas pripažinimas, kad mūsų žinios ribotos.

Būtent ši riba daro jo palikimą gyvą. Jei Sokratas būtų palikęs sistemingą vadovėlį, galėtume ginčytis dėl pastraipų interpretacijos. Kadangi jis paliko mokinius ir prisiminimą apie pokalbius, esame kviečiami tęsti patį veiksmą: klausti, tikrinti, nepasitikėti lengvu autoritetu ir priimti galimybę, kad mūsų pirmasis atsakymas neteisingas.

Sokratas neparašė nė vienos eilutės, bet jo gyvenimas tapo tekstu, kurį kiekviena karta perskaito iš naujo. Tai nėra istorijos trūkumas, kurį galėtume tiesiog užpildyti. Tai esminė sokratiškos filosofijos dalis – priminimas, kad išmintis prasideda ne nuo galutinio atsakymo, o nuo sąžiningai užduoto klausimo.