Vietnamo karas buvo ilgas ir daugiasluoksnis konfliktas, kurio negalima paaiškinti vien JAV ir komunizmo kova. Jo šaknys siekė Prancūzijos kolonijinį valdymą, vietnamiečių nacionalinį judėjimą, Pirmąjį Indokinijos karą ir Šaltojo karo geopolitiką. Karas taip pat buvo pilietinis konfliktas tarp skirtingų Vietnamo politinių projektų, į kurį vis giliau įsitraukė užsienio valstybės.

Dažniausiai Vietnamo karo laikotarpis žymimas 1955–1975 m., nors tiksli pradžios data priklauso nuo pasirinktos periodizacijos. JAV koviniai daliniai masiškai įsitraukė tik nuo 1965 m., o konfliktas savo ruožtu tiesiogiai tęsė ankstesnį Prancūzijos karą Indokinijoje. 1975 m. balandžio 30 d. Šiaurės Vietnamo pajėgoms užėmus Saigoną Pietų Vietnamo valstybė žlugo; 1976 m. Vietnamas oficialiai buvo suvienytas kaip Socialistinė Vietnamo Respublika.

Kolonijinės Vietnamo karo šaknys

XIX a. Prancūzija užvaldė Vietnamą, Laosą ir Kambodžą, suformuodama Prancūzijos Indokiniją. Kolonijinė valdžia pakeitė žemės nuosavybę, ekonomiką ir politinę sistemą, tačiau kartu skatino įvairių vietnamiečių nacionalistinių judėjimų atsiradimą.

Vienu svarbiausių nepriklausomybės judėjimo lyderių tapo Ho Ši Minas. 1941 m. jo vadovaujamas Viet Minh judėjimas siekė ir kovoti su Japonijos okupacija, ir atkurti nepriklausomą Vietnamą. Japonijai kapituliavus 1945 m., Ho Ši Minas Hanojuje paskelbė Vietnamo Demokratinės Respublikos nepriklausomybę.

Prancūzija kolonijos atsisakyti nenorėjo. Derybos žlugo ir 1946 m. prasidėjo Pirmasis Indokinijos karas tarp Prancūzijos vadovaujamų pajėgų ir Viet Minh. Šaltajam karui stiprėjant konfliktas tapo tarptautinis: Kinijos Liaudies Respublika ir Sovietų Sąjunga rėmė Viet Minh, o Jungtinės Valstijos vis daugiau finansavo Prancūzijos karo pastangas.

Dien Bien Phu ir 1954 m. Ženevos susitarimai

1954 m. Prancūzijos karinė padėtis tapo nebeišlaikoma po pralaimėjimo Dien Bien Phu mūšyje. Ženevos konferencijoje buvo susitarta nutraukti karo veiksmus Indokinijoje.

Vietnamas buvo laikinai padalytas ties 17-ąja lygiagrete į dvi karines persigrupavimo zonas: Viet Minh kontroliuojamą šiaurę ir Prancūzijos bei su ja susijusių Vietnamo pajėgų kontroliuojamus pietus. Svarbus niuansas – konferencijos baigiamajame pareiškime aiškiai teigta, kad ši demarkacijos linija neturi būti laikoma politine ar teritorine valstybės siena.

Baigiamajame Ženevos pareiškime buvo numatyti visuotiniai laisvi rinkimai 1956 m. liepą, kurie turėjo padėti taikiai suvienyti šalį. Tačiau Jungtinės Valstijos ir Pietų Vietnamo valdžia nebuvo Ženevos paliaubų susitarimo šalys; JAV tuo metu teigė palaikanti rinkimus tik tuo atveju, jei jie vyktų tikrai laisvomis sąlygomis. Visuotinių rinkimų galiausiai nebuvo surengta.

Todėl populiarus teiginys, kad „JAV tiesiog atšaukė jau pasirašytą referendumą“, yra pernelyg supaprastintas. Tačiau taip pat aišku, kad 1956 m. numatytas politinio suvienijimo mechanizmas žlugo ir Vietnamo padalijimas tapo vis labiau institucionalizuotas.

Šiaurės ir Pietų Vietnamas

Šiaurėje įsitvirtino Ho Ši Mino vadovaujama komunistinė Vietnamo Demokratinė Respublika. Pietuose 1955 m. Ngo Dinh Diemas pašalino buvusį imperatorių Bao Dai ir paskelbė Vietnamo Respubliką.

Diemas buvo tvirtai antikomunistinis ir gaudavo didelę JAV ekonominę bei karinę paramą, tačiau jo režimas buvo autoritarinis. Valdžia represavo politinius oponentus, o konfliktas su budistų bendruomene 1963 m. sukėlė tarptautinę krizę.

Pietuose didėjo ginkluotas pasipriešinimas. 1960 m. susikūrė Nacionalinis Pietų Vietnamo išlaisvinimo frontas, Vakaruose dažnai vadintas Vietkongu. Jo narius rėmė Šiaurės Vietnamas, tačiau Pietų Vietnamo konfliktas turėjo ir vietinių socialinių bei politinių šaknų.

Kodėl Jungtinės Valstijos vis labiau įsitraukė?

JAV politiką stipriai formavo Šaltojo karo „domino teorija“: baimė, kad Pietų Vietnamui tapus komunistiniam panašūs režimai įsigalės ir kitose Pietryčių Azijos šalyse.

Prezidento Dwighto Eisenhowerio laikais JAV rėmė Pietų Vietnamo valstybės kūrimą. Johnas F. Kennedy smarkiai padidino amerikiečių karinių patarėjų skaičių. Vis dėlto iki 1964–1965 m. amerikiečių vaidmuo dar nebuvo toks, kaip vėlesniame plataus masto kare.

1963 m. lapkritį Pietų Vietnamo karininkai perversmo metu nužudė Ngo Dinh Diemą. JAV administracija žinojo apie perversmo planus ir nebepalaikė Diemo, nors jo nužudymas nebuvo tiesioginis oficialus JAV įsakymas. Po perversmo Pietų Vietnamo politinis nestabilumas tik padidėjo.

Tonkinų įlankos incidentas ir karo eskalacija

1964 m. rugpjūtį JAV eskadrinis minininkas USS Maddox Tonkinų įlankoje susidūrė su Šiaurės Vietnamo torpediniais kateriais. Po dviejų dienų buvo pranešta apie antrą ataką, tačiau vėlesni dokumentai ir žvalgybos analizė parodė, kad šio antrojo incidento aplinkybės buvo labai abejotinos.

JAV Kongresas priėmė Tonkinų įlankos rezoliuciją, suteikusią prezidentui Lyndonui B. Johnsonui plačius įgaliojimus naudoti karinę jėgą Pietryčių Azijoje be formalios karo deklaracijos.

1965 m. prasidėjo ilgalaikė Šiaurės Vietnamo bombardavimo kampanija Operation Rolling Thunder, o į Pietų Vietnamą atvyko pirmieji dideli JAV koviniai daliniai. Amerikos karių skaičius greitai augo ir 1968 m. pasiekė daugiau kaip pusę milijono.

Koks buvo karas Pietų Vietname?

JAV turėjo milžinišką technologinę persvarą – aviaciją, sraigtasparnius, artileriją, transportą ir didelę logistinę sistemą. Tačiau priešininkas nekovojo vien klasikiniais frontais.

Vietkongo partizanai veikė kaimuose, džiunglėse ir tunelių sistemose, o Šiaurės Vietnamo reguliarioji kariuomenė vis aktyviau dalyvavo didesnėse operacijose. Ginklai ir kariai į Pietus keliavo vadinamuoju Ho Ši Mino keliu per Laosą ir Kambodžą.

Amerikiečių strategijoje svarbų vaidmenį turėjo „search and destroy“ operacijos bei priešo nuostolių skaičiavimas. Problema buvo ta, kad didelis žuvusių priešo karių skaičius nebūtinai reiškė politinę kontrolę. Kaimas galėjo būti užimtas dieną ir vėl atsidurti Vietkongo įtakoje naktį.

Civilių gyventojų kaina

Vietnamo karas vyko tankiai gyvenamose teritorijose, todėl civiliai patyrė milžinišką žalą. Bombardavimai, artilerija, sausumos operacijos, priverstinis perkėlimas, Vietkongo ir Šiaurės Vietnamo smurtas, Pietų Vietnamo represijos ir kitos karo formos nusinešė labai daug gyvybių.

Tikslus vietnamiečių civilių bei kariškių aukų skaičius ginčijamas, nes skirtingi tyrimai naudoja skirtingas kategorijas ir šaltinius. Todėl atsakingiau pateikti vertinimų intervalus ir nurodyti šaltinį, o ne vieną tariamai tikslų skaičių.

My Lai žudynės

Vienu žinomiausių JAV kariuomenės karo nusikaltimų tapo My Lai žudynės 1968 m. kovo 16 d. Amerikiečių kariai nužudė šimtus neginkluotų Pietų Vietnamo civilių, tarp jų moterų, vaikų ir senolių.

Įvykis buvo mėginamas slėpti, tačiau vėliau iškilo į viešumą ir tapo galingu karo moralinės krizės simboliu. Svarbu kartu suprasti, kad My Lai neapibūdina kiekvieno JAV kario elgesio, tačiau rodo, kokį pavojų civiliams sukūrė operacijos, kuriose buvo sunku atskirti partizanus nuo vietos gyventojų ir egzistavo spaudimas demonstruoti „priešo nuostolius“.

Tet puolimas 1968 m.

1968 m. sausio pabaigoje, per vietnamiečių Naujuosius metus – Tet – Šiaurės Vietnamo ir Vietkongo pajėgos pradėjo koordinuotą puolimą daugelyje Pietų Vietnamo vietų.

Karininiu požiūriu JAV ir Pietų Vietnamo pajėgos daugumą atakų atrėmė, o komunistinės pajėgos patyrė labai didelių nuostolių. Tačiau politinis poveikis buvo visiškai kitoks.

JAV visuomenei iki tol dažnai buvo teigiama, kad priešas silpsta ir pergalė artėja. Gebėjimas vienu metu smogti daugybei miestų, įskaitant Saigoną, sukėlė pasitikėjimo krizę. JAV Nacionalinis archyvas Tet puolimą vadina vienu didžiausių karo kampanijų ir svarbiu lūžio tašku, susilpninusiu visuomenės paramą karui.

„Patikimumo spraga“ ir Pentagon Papers

Vietnamo karas giliai paveikė amerikiečių pasitikėjimą valdžia. Vis labiau skyrėsi optimistiniai oficialūs pareiškimai ir žurnalistų bei karių perduodamas realybės vaizdas.

1971 m. spaudoje pradėti skelbti Pentagon Papers – slapta JAV Gynybos departamento užsakyta Amerikos sprendimų Vietname istorija. Nacionalinis archyvas šiandien skelbia visą maždaug 7 000 puslapių tyrimą.

Dokumentai parodė, kaip skirtingos administracijos ilgą laiką priiminėjo sprendimus, kurie ne visada sutapo su viešai pateikiamu karo paaiškinimu. Tai dar labiau sustiprino visuomenės skepticizmą.

Agent Orange: ką žinome tikrai?

JAV kariuomenė Vietname plačiai naudojo herbicidus augmenijai naikinti. Garsiausias jų buvo Agent Orange, užterštas labai toksišku dioksinu TCDD.

JAV Veteranų reikalų departamentas pripažįsta ryšį tarp Agent Orange poveikio ir daugelio ligų, įskaitant tam tikrus vėžius, 2 tipo diabetą, išeminę širdies ligą ir Parkinsono ligą.

Tačiau senesniame šio straipsnio variante buvo kategoriškai teigiama, kad „šimtai tūkstančių vaikų gimė su apsigimimais“ būtent dėl Agent Orange. Tokį priežastinį ryšį vienu skaičiumi pateikti nėra moksliškai tikslu. JAV National Academies atliktos apžvalgos, vertindamos intergeneracinį poveikį Amerikos veteranų palikuonims, aiškaus bendro ryšio su apsigimimais nenustatė, nors kai kurioms konkrečioms būklėms taikomos atskiros veteranų išmokų taisyklės.

Tai nereiškia, kad herbicidų naudojimo ekologinis ir sveikatos palikimas nereikšmingas. Tai reiškia, kad apie jį reikia rašyti pagal konkrečių ligų ir ekspozicijos tyrimus, o ne kartoti sunkiai patikrinamus bendrus skaičius.

Karas išplito į Laosą ir Kambodžą

Vietnamo karas neapsiribojo Vietnamo sienomis. Šiaurės Vietnamo logistinis tinklas ėjo per Laosą ir Kambodžą, o JAV vykdė slaptas bei viešas bombardavimo kampanijas šiose šalyse.

1970 m. JAV ir Pietų Vietnamo pajėgos įsiveržė į Kambodžos pasienio bazes. Šis sprendimas sukėlė didžiulius protestus Jungtinėse Valstijose. Regiono destabilizacija taip pat buvo platesnio proceso dalis, padėjusio Kambodžoje iškilti Raudoniesiems khmerams, nors jų atsiradimo negalima paaiškinti vien JAV bombardavimais.

Nixono „vietnamizacija“

Prezidentas Richardas Nixonas siekė palaipsniui išvesti JAV sausumos pajėgas ir perduoti vis didesnę kovos naštą Pietų Vietnamo kariuomenei. Ši politika vadinta vietnamizacija.

Kartu JAV nesiliovė naudoti didžiulės oro galios. Bombardavimo kampanijos apėmė ne tik Vietnamą, bet ir Laosą bei Kambodžą. Derybos su Šiaurės Vietnamu vyko Paryžiuje, viešais ir slaptais kanalais.

1973 m. Paryžiaus taikos susitarimai

1973 m. sausio 27 d. buvo pasirašytas Agreement on Ending the War and Restoring Peace in Vietnam. Susitarimą pasirašė Jungtinės Valstijos, Pietų Vietnamas, Šiaurės Vietnamas ir Pietų Vietnamo laikinoji revoliucinė vyriausybė.

JAV kovinės pajėgos pasitraukė, buvo numatytas belaisvių grąžinimas ir paliaubos. Tačiau taika neįsitvirtino. JAV Valstybės departamento dokumentuose pabrėžiama, kad susitarimai nesukūrė stabilaus paliaubų režimo ar politinio sprendimo.

Šiaurės ir Pietų Vietnamo pajėgos toliau kovojo. Pietų Vietnamas liko priklausomas nuo amerikiečių karinės bei ekonominės paramos, kuri vėliau mažėjo.

Saigono žlugimas 1975 m.

1975 m. Šiaurės Vietnamas pradėjo didelį puolimą. Pietų Vietnamo gynyba byrėjo greičiau, nei tikėjosi daugelis stebėtojų.

1975 m. balandžio 30 d. komunistinės pajėgos užėmė Saigoną. Paskutinėmis dienomis Jungtinės Valstijos sraigtasparniais evakavo savo piliečius ir dalį Pietų Vietnamo sąjungininkų.

Pietų Vietnamo Respublika nustojo egzistuoti. 1976 m. šalis oficialiai buvo suvienyta, o Saigonas pervadintas Ho Ši Mino miestu.

Ar JAV „pralaimėjo“ Vietnamo karą?

Jeigu vertiname deklaruotą strateginį tikslą išlaikyti nekomunistinį Pietų Vietnamą, atsakymas yra taip: šis tikslas nebuvo pasiektas. Tačiau sakinys „JAV kariuomenė buvo nugalėta mūšio lauke“ taip pat per daug supaprastina procesą.

JAV laimėjo daugelį didelių taktinių susidūrimų, bet nesugebėjo paversti karinės persvaros tvariu politiniu rezultatu. Šiaurės Vietnamas buvo pasirengęs tęsti karą labai ilgai ir priimti milžiniškus nuostolius, o JAV visuomenės politinė valia laikui bėgant silpo.

1973 m. amerikiečių pajėgos iš esmės pasitraukė, o galutinė Pietų Vietnamo valstybės griūtis įvyko po dvejų metų. Todėl Vietnamo karas yra klasikinis pavyzdys, kaip taktinė karinė persvara negarantuoja strateginės pergalės.

Karas pakeitė ir Jungtines Valstijas

Vietnamas tapo centrine 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių Amerikos politinio gyvenimo tema. Didėjo prieškarinis judėjimas, vyko masinės demonstracijos universitetuose ir didmiesčiuose, kilo konfliktai dėl privalomosios karo tarnybos.

Karas prisidėjo prie ilgalaikio nepasitikėjimo federaline valdžia. 1973 m. priimtas War Powers Resolution buvo mėginimas apriboti prezidento galimybes ilgai naudoti JAV karines pajėgas be Kongreso dalyvavimo.

Karo veteranai grįžo į visuomenę, kuri dėl konflikto buvo smarkiai susiskaldžiusi. Vėlesniais dešimtmečiais daugiau dėmesio imta skirti potrauminio streso sutrikimui, Agent Orange poveikiui ir veteranų sveikatos problemoms.

Vietnamo perspektyva po karo

1975 m. pergalė Vietnamui nereiškė momentinės ramybės ar klestėjimo. Šalis buvo fiziškai nusiaubta, milijonai žmonių buvo žuvę, sužeisti ar priversti palikti namus.

Po suvienijimo komunistinė valdžia vykdė politinę kontrolę ir siuntė dalį buvusio Pietų Vietnamo režimo pareigūnų bei kariškių į „perauklėjimo“ stovyklas. Šimtai tūkstančių žmonių vėliau pabėgo iš šalies, tarp jų vadinamieji boat people.

Vietnamas netrukus įsitraukė į naujus karus: 1978 m. įsiveržė į Raudonųjų khmerų valdomą Kambodžą, o 1979 m. pats patyrė Kinijos puolimą.

1986 m. pradėta Đổi Mới ekonominių reformų politika palaipsniui atvėrė šalies ekonomiką rinkos mechanizmams. 1995 m. Vietnamas ir Jungtinės Valstijos atkūrė diplomatinius santykius.

Kokias pamokas iš tikrųjų paliko Vietnamo karas?

Vietnamo karas neturi vienos patogios „moralinės išvados“. Jis parodo, kad nacionalizmas ir ideologija gali veikti vienu metu; kad pilietinį karą iš išorės lengva klaidingai vertinti vien kaip didžiųjų valstybių šachmatų partiją; ir kad technologinis pranašumas negali pakeisti aiškaus politinio tikslo.

Jis taip pat parodo, kaip svarbu vertinti valdžios pateikiamą informaciją kritiškai. Pentagon Papers ir vėlesni išslaptinti dokumentai suteikė istorikams galimybę palyginti viešus pareiškimus su tuo, ką administracijų pareigūnai tuo metu kalbėjo už uždarų durų.

Galiausiai tai buvo ne abstrakti „komunizmo ir kapitalizmo“ drama, o karas, kuriame didžiausią kainą sumokėjo Vietnamo, Laoso ir Kambodžos žmonės bei milijonai karių ir jų šeimų.

Trumpa Vietnamo karo chronologija

  • 1945 m. – Ho Ši Minas paskelbia Vietnamo Demokratinės Respublikos nepriklausomybę.
  • 1946–1954 m. – Pirmasis Indokinijos karas.
  • 1954 m. – Dien Bien Phu ir Ženevos susitarimai; Vietnamas laikinai padalijamas ties 17-ąja lygiagrete.
  • 1955 m. – susiformuoja Ngo Dinh Diemo vadovaujama Pietų Vietnamo Respublika.
  • 1960 m. – įkuriamas Nacionalinis Pietų Vietnamo išlaisvinimo frontas.
  • 1964 m. – Tonkinų įlankos incidentas ir JAV Kongreso rezoliucija.
  • 1965 m. – prasideda didelio masto JAV kovinių pajėgų dislokavimas.
  • 1968 m. – Tet puolimas ir My Lai žudynės.
  • 1969–1972 m. – JAV palaipsniui vykdo vietnamizaciją ir mažina sausumos pajėgas.
  • 1973 m. sausio 27 d. – pasirašomi Paryžiaus taikos susitarimai.
  • 1975 m. balandžio 30 d. – Saigono žlugimas.
  • 1976 m. – Vietnamas oficialiai suvienijamas.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas