Atnaujinta 2026 m. spalio 5 d.
2026 m. vasario 28 d. Jungtinės Valstijos ir Izraelis pradėjo plataus masto karinę kampaniją prieš Iraną. Smūgiai buvo nukreipti į karinius, raketų, vadovavimo ir branduolinės infrastruktūros objektus, o per pirmąsias atakas žuvo Irano aukščiausiasis lyderis Ali Khamenei ir keli aukšto rango kariniai pareigūnai.
Iranas atsakė raketų ir dronų atakomis prieš Izraelį, JAV karinius objektus bei infrastruktūrą Persijos įlankos regione. Konfliktas greitai išaugo į platesnį regioninį karą, kurio pasekmės palietė Libaną, Persijos įlankos valstybes, pasaulio energijos rinkas ir laivybą Hormūzo sąsiauryje.
Iki 2026 m. spalio pradžios karas nebuvo užbaigtas viena aiškia taikos sutartimi. Keli paliaubų bandymai sumažino didelio masto kovų intensyvumą, tačiau šalys ir toliau apsikeitė smūgiais bei kaltinimais pažeidus susitarimus.
Kaip konfliktas prasidėjo?
JAV ir Irano santykiai buvo įtempti dešimtmečius, tačiau 2025–2026 m. krizė smarkiai paaštrėjo dėl kelių tarpusavyje susijusių klausimų: Irano branduolinės programos, balistinių raketų, paramos regioninėms ginkluotoms grupėms, sankcijų ir Izraelio saugumo politikos.
2025 m. JAV ir Iranas dar bandė derėtis dėl branduolinės programos, tačiau susitarimo dėl urano sodrinimo nepavyko pasiekti. Izraelis jau 2025 m. buvo smogęs Irano objektams, o 2026 m. pradžioje JAV regione sutelkė dideles karines pajėgas.
2026 m. vasario 28 d. JAV ir Izraelis pradėjo bendrą plataus masto operaciją. Council on Foreign Relations šį konfliktą klasifikuoja kaip tarpvalstybinį karą.
Kokie buvo JAV ir Izraelio tikslai?
JAV administracija viešai nurodė kelis tikslus: smarkiai sumažinti Irano balistinių raketų pajėgumus, sunaikinti dalį karinės infrastruktūros, neleisti Iranui sukurti branduolinio ginklo ir susilpninti jo paramą regioninėms ginkluotoms grupėms.
Kartu buvo smogiama aukščiausiai Irano vadovybei. Per pirmąją kampanijos dieną žuvo Ali Khamenei ir keli svarbūs Revoliucinės gvardijos bei gynybos struktūrų vadovai.
Režimo vadovybės naikinimas reiškė, kad operacija buvo platesnė už įprastą ribotą smūgį atskiram branduoliniam objektui. JAV prezidentas Donaldas Trumpas taip pat viešai ragino iraniečius keisti režimą, nors praktinė karo eiga parodė, kad Irano valstybės institucijos išliko funkcionuojančios.
Ali Khamenei žūtis ir valdžios tęstinumas
Pirmosiomis smūgių valandomis buvo skelbiama prieštaringa informacija apie aukščiausiojo lyderio likimą. Vėliau Irano valstybinė žiniasklaida patvirtino, kad Khamenei žuvo.
Po jo mirties aukščiausiojo lyderio postą perėmė Mojtaba Khamenei. Nepaisant vadovybės nuostolių, Irano sistema nepatyrė momentinio žlugimo. Revoliucinė gvardija, prezidentūra, parlamentas, teismų sistema ir religinės institucijos išlaikė savo funkcijas.
Daugiau apie šį valdžios lūžį skaitykite straipsnyje „Ali Khamenei žūtis 2026 m.“.
Kaip Iranas atsakė?
Iranas pradėjo plataus masto raketų ir dronų atsakomuosius smūgius. Taikiniais tapo Izraelis, JAV kariniai objektai Bahreine, Katare, Kuveite ir kitose regiono šalyse bei dalis energetikos ir transporto infrastruktūros.
Konfliktas taip pat persimetė į Libaną, kur vėl suaktyvėjo Izraelio ir „Hezbollah“ susidūrimai. Tai sustiprino grėsmę, kad karas apims dar daugiau Artimųjų Rytų valstybių.
Hormūzo sąsiauris tapo pasauline problema
Vienas svarbiausių 2026 m. karo padarinių buvo laivybos sutrikimas Hormūzo sąsiauryje. Tai siauras vandens kelias tarp Irano ir Omano, jungiantis Persijos įlanką su Arabijos jūra.
Per Hormūzą įprastai gabenama reikšminga pasaulio naftos ir suskystintų gamtinių dujų dalis. Irano veiksmai ir laivybos apribojimai sukėlė naftos kainų šuolius, draudimo brangimą bei didžiules tanklaivių frachto sąnaudas.
2026 m. spalį Reuters skelbė, kad Artimųjų Rytų naftos eksportas jau buvo iš dalies atsigavęs, tačiau laivybos ir draudimo kaštai išliko neįprastai dideli, o sąsiauryje tebebuvo fiksuojami pavojingi incidentai.
Ar Iranas uždarė Hormūzo sąsiaurį?
Praktinis atsakymas sudėtingesnis nei paprastas „taip“ arba „ne“. Karo metu Iranas smarkiai apribojo ir trikdė laivybą, o tarptautiniai energijos srautai buvo stipriai paveikti. Tačiau įvairiais laikotarpiais dalis laivų toliau judėjo per sąsiaurį.
2026 m. spalio pradžioje Iranas teigė, kad visiškai neatvers sąsiaurio tol, kol nebus įvykdytos jo sąlygos pagal birželio tarpinį susitarimą. Todėl Hormūzas tapo ne vien kariniu, bet ir svarbiausiu diplomatinių derybų svertu.
Pirmieji bandymai sustabdyti karą
Pavasarį buvo bandoma pasiekti paliaubas. Reuters spalio mėnesį aprašydama konfliktą nurodė, kad balandį kovos trumpam buvo pristabdytos, tačiau susitarimas ilgai neišsilaikė.
Vėliau Pakistanas ir kitos regiono valstybės prisidėjo prie tarpininkavimo. Birželį buvo pasiektas tarpinis susitarimas, kurio tikslas buvo sumažinti karinius veiksmus ir sukurti kelią platesnėms deryboms.
Tačiau abi pusės vėliau kaltino viena kitą pažeidimais. Todėl 2026 m. vasaros ir rudens situacija labiau priminė nepastovų, dalinai pristabdytą konfliktą nei tikrą pokario laikotarpį.
Branduolinė programa išliko konflikto centre
Irano branduolinė programa buvo viena pagrindinių karo priežasčių ir liko viena svarbiausių derybų temų. JAV reikalavo labai griežtų urano sodrinimo apribojimų, o Iranas ilgą laiką tvirtino turįs teisę į civilinę branduolinę programą.
Karinių smūgių metu buvo atakuota dalis branduolinės infrastruktūros, tačiau fizinis objektų sunaikinimas savaime neišsprendžia technologinių žinių, atsargų ir politinės valios klausimo.
Rudenį Iranas siejo galimas branduolines derybas su sankcijų, Hormūzo ir karo veiksmų klausimais, o JAV šiuos elementus bandė derinti kita seka.
Ką karas padarė Irano vidaus politikai?
Iranas į karą įžengė jau patirdamas ekonominių ir politinių problemų. 2025 m. pabaigoje šalyje vyko dideli protestai dėl ekonominės krizės, valiutos nuvertėjimo ir politinių reikalavimų.
Karo sąlygomis valdžia dar labiau sugriežtino vidaus kontrolę. Tuo pačiu aukščiausių vadovų žūtis sustiprino Revoliucinės gvardijos, kaip režimo saugumo atramos, svarbą.
Tačiau iki 2026 m. spalio režimo griūtis neįvyko. Nauja vadovybė išlaikė valstybės institucijų kontrolę, nors jos ilgalaikis stabilumas tebėra vienas svarbiausių regiono klausimų.
Regiono poveikis
2026 m. karas neapsiribojo Iranu ir Izraeliu. Įtampa palietė Libaną, Persijos įlankos valstybes, Iraką, Jemeną ir tarptautinius jūrų kelius.
Valstybėms, kurios savo teritorijoje turi JAV karines bazes arba energetikos infrastruktūrą, teko balansuoti tarp saugumo bendradarbiavimo su Vašingtonu ir rizikos tapti Irano atsakomųjų smūgių taikiniais.
Karas taip pat paveikė pasaulio ekonomiką: naftos kainas, transporto draudimą, tanklaivių nuomos kainas, aviacijos maršrutus ir tiekimo grandines.
Kas vyko 2026 m. rugsėjį ir spalį?
Rugsėjo pabaigoje JAV ir Irano atstovai per tarpininkus vėl intensyvino derybas. Iranas siūlė susitarimą, kuris apimtų karo veiksmų nutraukimą, Hormūzo atvėrimą, sankcijų klausimą ir grįžimą prie branduolinių derybų.
Spalio 4 d. Reuters skelbė, kad Iranas atsisako visiškai atverti Hormūzą, kol nebus įvykdytos septynios birželio susitarime numatytos sąlygos. Tai rodo, kad konfliktas tebėra ir karinis, ir diplomatinis.
Spalio 5 d. Artimųjų Rytų žalios naftos eksporto apimtys jau buvo pakilusios iki ar net viršijusios dalį prieškarinio lygio, tačiau laivybos rizika ir kainos tebebuvo neįprastai aukštos.
Ar tai jau galima vadinti pasibaigusiu karu?
2026 m. spalio 5 d. – ne. Didelio masto kovos nėra nuolat tokio intensyvumo kaip pirmosiomis savaitėmis, tačiau nėra ir stabilios visų pagrindinių šalių įgyvendinamos taikos sutarties.
Council on Foreign Relations rugsėjį konfliktą vis dar žymėjo kaip blogėjantį tarpvalstybinį karą. Reuters spalio pradžioje toliau rašė apie galimas naujas atakas, laivybos incidentus ir sudėtingas derybas.
2026 m. Irano karo chronologija
- Vasario 28 d. – JAV ir Izraelis pradeda plataus masto smūgius Iranui.
- Vasario 28 d.–kovo 1 d. – patvirtinama Ali Khamenei žūtis.
- Kovas – Iranas smogia JAV ir Izraelio objektams regione; konfliktas išsiplečia.
- Pavasaris – pirmieji paliaubų bandymai, tačiau kovos atsinaujina.
- Birželis – tarpininkaujant Pakistanui pasiekiamas naujas susitarimo pagrindas.
- Vasara–ruduo – abi pusės kaltina viena kitą pažeidimais, tęsiasi atskiri smūgiai.
- Rugsėjis–spalis – intensyvėja derybos dėl Hormūzo, sankcijų ir karo nutraukimo.
Parašykite komentarą