1905 metų gruodžio pradžioje Vilnius tapo vieta, kurioje pirmą kartą po daugiau nei šimtmečio politinės nelaisvės taip gausiai ir viešai susirinko lietuvių visuomenės atstovai. Į miestą atvyko apie du tūkstančius žmonių: valstiečių, kunigų, mokytojų, gydytojų, darbininkų, studentų, dvarininkų ir įvairių politinių srovių veikėjų. Dalis jų buvo oficialiai išrinkti valsčiuose ar parapijose, kiti vyko savo iniciatyva, tačiau visus jungė klausimas, kurio Rusijos imperijos valdžia ilgai nenorėjo girdėti: kokios politinės ateities siekia Lietuva?
Susirinkimas, vėliau pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu, posėdžiavo 1905 metų gruodžio 4–5 dienomis pagal dabartinį kalendorių. Dvi dienas salėje skambėjo ginčai, kalbos ir raginimai veikti. Vieni dalyviai reikalavo ryžtingo pasipriešinimo carinei valdžiai, kiti ragino išvengti neapgalvoto kraujo praliejimo. Socialdemokratai, demokratai, krikščioniškos krypties atstovai ir nepartiniai kaimų delegatai nesutarė dėl daugelio dalykų, tačiau sugebėjo priimti bendrą politinį sprendimą: Lietuvai reikia plačios autonomijos su demokratiškai išrinktu Seimu Vilniuje.
Šis reikalavimas dar nebuvo nepriklausomybės paskelbimas. Dauguma 1905 metų veikėjų tuo metu kalbėjo apie autonominę Lietuvą demokratiškai pertvarkytoje Rusijos valstybėje. Vis dėlto tai buvo milžiniškas žingsnis. Lietuvių tautinis judėjimas, dešimtmečius gynęs kalbą, spaudą ir mokyklą, viešai pareiškė esąs politinė bendruomenė, galinti pati spręsti savo krašto reikalus.
Didysis Vilniaus Seimas neįkūrė valstybės, neturėjo kariuomenės ir negalėjo priversti caro vykdyti jo nutarimų. Tačiau jis parodė, kad modernios Lietuvos idėja jau peržengė nedidelio inteligentų rato ribas. Ji pasiekė valsčius, parapijas ir kaimus. 1918 metų Vasario 16-osios Aktas atsirado ne tuščioje vietoje – vienas svarbiausių kelių į jį vedė per audringas 1905 metų Vilniaus dienas.
1795 metais po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo didžioji dabartinės Lietuvos teritorijos dalis atiteko Rusijos imperijai. Buvo panaikintos savos centrinės valstybės institucijos, o politinius sprendimus pradėjo priimti imperinė administracija. Nors buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintis neišnyko, viešas lietuvių visuomenės atstovų susirinkimas, galintis kalbėti viso krašto vardu, tapo beveik neįsivaizduojamas.
XIX amžiuje kilo 1830–1831 ir 1863–1864 metų sukilimai. Juose dalyvavo buvusios Respublikos politines tradicijas prisiminę bajorai, dvasininkai, miestiečiai ir valstiečiai. Tačiau abu sukilimai buvo numalšinti, o po antrojo Rusijos valdžia ėmėsi dar griežtesnių represijų. Buvo ribojama Katalikų Bažnyčios veikla, uždaromos organizacijos ir mokyklos, stiprinamas rusinimas.
Tuo metu keitėsi ir pati lietuvių visuomenė. Ankstesni politiniai judėjimai daugiausia rėmėsi istorinės Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo idėja, kurioje svarbų vaidmenį turėjo bajorija ir lenkų kalba. XIX amžiaus pabaigoje formavosi modernus lietuvių tautinis judėjimas, grindęs bendruomenę lietuvių kalba, kultūra ir valstietiškos visuomenės politiniu įtraukimu.
Spaudos draudimo metais knygnešiai platino Prūsijoje spausdintus leidinius, o „Aušra“, „Varpas“ ir kiti laikraščiai kūrė bendrą viešąją erdvę. Šią raidą plačiau atskleidžia lietuviškos spaudos draudimo ir knygnešių istorija. Skaitytojai pradėjo diskutuoti ne tik apie kalbos išsaugojimą, bet ir apie visuomenės teises, savivaldą bei politinę Lietuvos ateitį.
Todėl 1905 metų susirinkimas buvo neįprastas savo mastu ir sudėtimi. Jame turėjo dalyvauti ne vien didikai ar profesionalūs politikai. Į Vilnių vyko kaimų, valsčių, parapijų ir skirtingų visuomenės sluoksnių atstovai. Po daugiau nei šimtmetį trukusios politinės priklausomybės jie mėgino kalbėti ne praėjusios valstybės luomų, o modernios tautos vardu.
Didysis Vilniaus Seimas nebūtų galėjęs įvykti be 1905 metų revoliucijos. Rusijos imperiją tuo metu sukrėtė karinis pralaimėjimas Japonijai, ekonominiai sunkumai, darbininkų streikai, valstiečių neramumai ir didėjantis nepasitenkinimas autokratine valdžia. 1905 metų sausį Sankt Peterburge taiki demonstracija buvo apšaudyta kariuomenės. Kruvinuoju sekmadieniu pavadintas įvykis paskatino protestus visoje imperijoje.
Lietuvoje revoliucinis judėjimas taip pat sparčiai augo. Darbininkai streikavo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kituose pramonės centruose. Kaimuose žmonės priešinosi cariniams pareigūnams, reikalavo lietuviškų mokyklų, savivaldos ir mažesnių prievolių. Buvo rengiami mitingai, platinami atsišaukimai, šalinami nekenčiami valdininkai.
1904 metais panaikintas lietuviškos spaudos draudimas suteikė politinei mobilizacijai naujų galimybių. Vilniuje pradėtos legaliai leisti „Vilniaus žinios“, daugėjo viešų tekstų ir diskusijų. Tai, kas anksčiau cirkuliavo slaptais laikraščiais bei privačiuose susitikimuose, 1905 metais galėjo būti skelbiama daug atviriau.
Spalio mėnesį imperatorius Nikolajus II paskelbė manifestą, žadėjusį pilietines laisves ir atstovaujamąją Valstybės Dūmą. Manifestas nenutraukė revoliucijos, bet trumpam susilpnino cenzūrą ir policinę kontrolę. Atsirado vadinamosios laisvės dienos, kai visuomeninės organizacijos rengė susirinkimus, o tautiniai judėjimai formulavo savo reikalavimus.
Lietuvių politikos veikėjai suprato, kad atsivėrė reta galimybė. Jeigu imperija bus pertvarkyta, būtina aiškiai pasakyti, kokios vietos joje reikalauja Lietuva. Vien laikraščių straipsnių nebepakako. Reikėjo didelio susirinkimo, kuris parodytų, kad autonomijos idėją remia ne keli Vilniaus inteligentai, o žmonės visame krašte.
Revoliucinis chaosas kartu kėlė pavojų. Valdžia galėjo bet kada susigrąžinti iniciatyvą, o kariuomenė – pradėti represijas. Todėl Seimas buvo organizuojamas skubiai. Jo rengėjai veikė žinodami, kad politinių galimybių langas gali užsidaryti greičiau, nei pavyks susitarti.
Mintis Vilniuje surengti visos Lietuvos atstovų suvažiavimą kilo 1905 metų rudenį. Tarp svarbiausių iniciatorių minimi Jonas Kriaučiūnas, Jonas Basanavičius ir Petras Vileišis. Jie priklausė skirtingoms lietuvių visuomeninio gyvenimo sritims, tačiau suprato, kad besikeičiančioje imperijoje reikia bendro politinio pareiškimo.
Lapkričio pradžioje „Vilniaus žinių“ redakcijoje susirinko keliolika įvairių pažiūrų veikėjų. Buvo sudarytas organizacinis komitetas, kuriam vadovauti patikėta Jonui Basanavičiui. Jo autoritetas buvo didelis: „Aušros“ leidėjas ir tautinio atgimimo simbolis galėjo tapti bent laikinai skirtingas grupes vienijančia figūra.
Organizatoriams teko spręsti esminį klausimą – kas turi teisę atstovauti tautai? Nebuvo nei nepriklausomos valstybės, nei legalių lietuviškų rinkimų institucijų. Todėl į valsčius ir parapijas kreiptasi raginant siųsti pasirinktus atstovus. Kartu durys nebuvo užvertos ir tiems, kurie atvyks savo iniciatyva.
1905 metų lapkričio 11 dieną „Vilniaus žiniose“ paskelbtas „Atsišaukimas į lietuvių tautą“. Jame žmonės kviesti gruodžio pradžioje atvykti į Vilnių aptarti politinės padėties ir Lietuvos ateities. Kvietimas greitai pasklido per laikraščius, vietos aktyvistus, kunigus, partijų tinklus ir asmeninius ryšius.
Laiko pasirengti buvo labai mažai. Kelionė iš tolimesnių vietovių galėjo užtrukti, geležinkelis pasiekė ne visus miestelius, o kai kurie dalyviai turėjo gauti bendruomenės pritarimą ir surinkti pinigų kelionei. Vis dėlto kvietimas sulaukė netikėtai didelio atsako.
Į Vilnių vyko žmonės iš Kauno, Suvalkų, Vilniaus ir Gardino gubernijų, taip pat iš Latvijos, Lenkijos, Ukrainos bei Rusijos miestų, kuriuose gyveno lietuvių. Susirinkimas nebuvo surengtas pagal šiuolaikinius vienodus rinkimų standartus, todėl dalyvių negalima vadinti parlamentiniais deputatais tiesiogine prasme. Tačiau daugelis jų tikrai buvo vietos bendruomenių įgalioti atstovai.
Pats organizavimo greitis parodė, kad tautinis judėjimas jau turėjo plačius ryšius. Spaudos platintojų, parapijų, politinių grupių ir švietimo veikėjų tinklai, kurti daugelį metų, per kelias savaites sugebėjo sutelkti apie du tūkstančius žmonių.
Tikslus Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvių skaičius nėra žinomas, nes nebuvo išsamaus ir patikimai išlikusio visų atvykusiųjų registro. Dažniausiai nurodoma, kad susirinko apie du tūkstančius žmonių. Kai kuriuose liudijimuose pateikiami šiek tiek mažesni ar didesni skaičiai, tačiau abejonių nekelia pats reiškinio mastas.
Ypač svarbu tai, kad didelę dalyvių dalį sudarė valstiečiai. Lietuvių tautinis judėjimas XIX amžiaus pabaigoje daugiausia rėmėsi iš valstietijos kilusia inteligentija ir kaimo visuomene. Į Vilnių atvykę ūkininkai atsinešė ne vien abstrakčių nacionalinių idėjų, bet ir konkrečių reikalavimų dėl valsčių valdžios, mokyklų, mokesčių, žemės bei pareigūnų elgesio.
Dalyvavo kunigai, kurių parapijos buvo svarbūs lietuviškos kultūros ir visuomenės organizavimo centrai. Taip pat atvyko mokytojai, gydytojai, advokatai, studentai, spaudos darbuotojai, amatininkai ir darbininkai. Buvo ir moterų, nors politiniame susirinkimo gyvenime vyrai vis dar dominavo.
Seime susitiko skirtingos ideologinės kryptys. Lietuvos socialdemokratų partijos atstovai pabrėžė revoliucinę kovą, darbininkų bei valstiečių interesus. Lietuvos demokratų partijos veikėjai siekė nacionalinės autonomijos ir demokratinės santvarkos. Krikščioniškos krypties dalyviai rūpinosi Bažnyčios, tikėjimo bei tautinės mokyklos klausimais. Nemažai žmonių nepriklausė jokiai partijai.
Tokia įvairovė buvo ir susirinkimo jėga, ir problema. Žmones vienijo nepasitenkinimas carine valdžia, tačiau jie skirtingai suprato būsimą visuomenę. Vieniems svarbiausia buvo tautinė autonomija, kitiems – socialinė revoliucija, dar kitiems – lietuvių kalba mokyklose ir vietos administracijoje.
Apie du tūkstančius dalyvių nereiškė, kad visa Lietuvos visuomenė vieningai laikėsi tų pačių pažiūrų. Vilnius ir kraštas buvo daugiatautis. Lenkai, žydai, baltarusiai, rusai bei kitos bendruomenės turėjo savus politinius judėjimus. Net lietuvių viduje kilo ginčų dėl teritorijos, kalbos, religijos ir kovos priemonių.
Vis dėlto pirmą kartą moderniosios Lietuvos istorijoje toks didelis lietuviškai politizuotos visuomenės būrys susitiko vienoje salėje ir mėgino priimti bendrus nutarimus. Tai buvo svarbesnis faktas nei tobulas atstovavimo tikslumas.
Didysis Vilniaus Seimas posėdžiavo Vilniaus miesto salėje, dabartinės Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastate Didžiojoje gatvėje. Įspūdingoje salėje vos tilpo atvykę žmonės. Dalyviai stovėjo praėjimuose, ginčijosi, plojo kalbėtojams ir reikalavo suteikti žodį skirtingų grupių atstovams.
Susirinkimui pirmininkavo Jonas Basanavičius, tačiau tvarką išlaikyti buvo sunku. Programą reikėjo derinti jau posėdžių metu, o politinės partijos siekė, kad jų siūlymai būtų išgirsti. Kalbos kartais būdavo pertraukiamos šūksniais, o nuosaikesni ir radikalesni dalyviai vieni kitus kaltino silpnumu arba neatsakingumu.
Pirmiausia aptarta Rusijos imperijos ir Lietuvos politinė padėtis. Buvo kalbama apie revoliuciją, carinės administracijos represijas, tautines teises ir savivaldos būtinybę. Didžiausias dėmesys teko autonomijos klausimui: kokios Lietuvos reikalaujama ir kaip ji turėtų būti valdoma?
Ne mažiau aštrūs ginčai kilo dėl kovos priemonių. Socialdemokratai ir dalis kaimų delegatų ragino nepaklusti valdžiai, nemokėti mokesčių, šalinti carinius pareigūnus ir organizuoti streikus. Nuosaikesni veikėjai baiminosi, kad neparengtas sukilimas suteiks kariuomenei pretekstą masinėms represijoms.
Kunigų bei pasauliečių santykiai taip pat nebuvo paprasti. Kairiųjų atstovai kritikavo dvasininkų politinę įtaką, o tikintys delegatai nenorėjo, kad tautinis judėjimas taptų antireliginis. Vis dėlto galutiniuose nutarimuose pavyko išlaikyti bendrą pagrindą.
Didžiojo Seimo atmosfera priminė ne ramų parlamentą su aiškiu reglamentu, o revoliucijos metu susirinkusią politinę tautą. Dalyviai neturėjo ilgos demokratinių posėdžių patirties. Daugelis pirmą kartą viešai diskutavo su žmonėmis iš visai kitų Lietuvos regionų ir socialinių sluoksnių.
Tai, kad po audringų ginčų pavyko priimti bendrus nutarimus, buvo reikšmingas politinės brandos ženklas. Seimas nepašalino ideologinių skirtumų, tačiau parodė, kad dėl pagrindinio tikslo galima susitarti net tada, kai salėje susitinka radikaliai skirtingi požiūriai.
Svarbiausias Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimas buvo reikalauti Lietuvai politinės autonomijos. Ji turėjo būti sukurta etnografinėse Lietuvos ribose, atsižvelgiant ir į pakraščius, kuriuose gyveno lietuvių. Autonominės Lietuvos centras ir demokratiškai išrinkto Seimo vieta turėjo būti Vilnius.
Numatytas Seimas turėjo būti renkamas visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautybės bei tikėjimo. Šis principas buvo pažangus net platesniame to meto Europos kontekste. Moterys daugelyje valstybių dar neturėjo rinkimų teisės, o luominiai bei turtiniai apribojimai tebebuvo įprasti.
Autonomija nereiškė visiško atsiskyrimo nuo Rusijos. Lietuva būtų turėjusi plačias vidaus valdymo teises, savą atstovaujamąją instituciją, tautinę mokyklą ir vietos administraciją, tačiau liktų pertvarkytos imperijos ar federacinės valstybės dalimi. Tokia programa atrodė realesnė už nedelsiamą nepriklausomybės paskelbimą.
1905 metais Rusijos imperija vis dar buvo didžiulė karinė galybė. Lietuva neturėjo savos kariuomenės, tarptautinio pripažinimo ar vieningos politinės vadovybės. Todėl autonomijos reikalavimas buvo ir ambicingas, ir pragmatiškas. Jis leido mobilizuoti platesnę visuomenę neįpareigojant jos iš karto remti ginkluotą atsiskyrimą.
Svarbi buvo Vilniaus vieta programoje. Miestas tuo metu buvo daugiatautis, o lietuviai jame nesudarė daugumos. Vis dėlto tautinio judėjimo veikėjams Vilnius buvo istorinė Lietuvos sostinė ir natūralus būsimos autonomijos politinis centras. Šis pasirinkimas liudijo valstybingumo tęstinumo ambiciją.
Autonomijos ribų klausimas liko sudėtingas. „Etnografinė Lietuva“ nebuvo tiksliai ir visuotinai sutartas žemėlapis. Mišriose teritorijose gyveno lietuviai, lenkai, baltarusiai, žydai bei kitos bendruomenės. Vėliau teritoriniai nesutarimai tapo viena skaudžiausių regiono politinių problemų.
Vis dėlto 1905 metų nutarimas pirmą kartą taip aiškiai sujungė tris idėjas: Lietuvos politinę teritoriją, demokratinį atstovavimą ir Vilnių kaip sostinę. Ši formulė vėliau atsikartojo kuriant nepriklausomos valstybės programą.
Didysis Vilniaus Seimas neapsiribojo abstrakčiu autonomijos pareiškimu. Jo nutarimuose carinė Rusijos valdžia įvardyta pagrindiniu lietuvių tautos priešu, o žmonės paraginti organizuotai jai priešintis. Tačiau pasirinkta taktika buvo daugiausia politinis ir pilietinis nepaklusnumas, o ne visuotinis ginkluotas sukilimas.
Gyventojai raginti nemokėti tam tikrų mokesčių, neleisti vaikų į rusiškas valdines mokyklas, boikotuoti carines įstaigas ir reikalauti, kad valsčių administracijoje dirbtų vietos žmonių išrinkti pareigūnai. Buvo skatinama šalinti nekenčiamus rusiškos valdžios tarnautojus ir jų vietoje kurti savivaldos užuomazgas.
Ypač svarbus tapo mokyklų klausimas. Seimo dalyviai reikalavo, kad mokymas vyktų gimtąja kalba, o mokytojus rinktų vietos žmonės. Po spaudos draudimo panaikinimo lietuvių kalbos grąžinimas į švietimą atrodė būtinas tautos išlikimui ir politiniam brendimui.
Valsčių raštvedyboje bei viešajame gyvenime taip pat reikalauta vartoti lietuvių kalbą. Tai buvo ne vien kultūrinis prašymas. Kas kontroliuoja administracijos kalbą, tas turi daugiau galimybių dalyvauti valdžioje. Rusiškai nemokantis valstietis carinėje įstaigoje buvo priklausomas nuo svetimo pareigūno ar vertėjo.
Seimas kvietė skirtingas lietuvių politines jėgas vienytis bendram tikslui. Šis raginimas nereiškė, kad partijos turėjo atsisakyti savo programų. Buvo siekiama bent kovoje dėl autonomijos veikti kartu.
Kai kuriose vietovėse nutarimai įgyvendinti labai ryžtingai. Žmonės keitė valsčių pareigūnus, steigė lietuviškas mokyklas, atsisakė vykdyti administracijos įsakymus ir organizavo sargybą. Kitur susirinkimas turėjo daugiau moralinę nei praktinę įtaką.
Seimo vadovai negalėjo kontroliuoti visų vietos veiksmų. Radikalūs protestai kartais peraugdavo į smurtą, o valdžia juos naudojo represijoms pateisinti. Todėl Didžiojo Vilniaus Seimo pasipriešinimo programa liko tarp revoliucinio ryžto ir atsargaus bandymo išvengti beviltiško karinio susidūrimo.
Autonomijos reikalavimas skambėjo didingai, tačiau daugeliui į Vilnių atvykusių kaimų žmonių politika prasidėjo nuo labai konkrečių problemų. Juos piktino svetimi valsčių pareigūnai, rusiška raštvedyba, mokyklose menkinama lietuvių kalba ir administracijos savivalė.
Valstietis galėjo būti politiškai aktyvus net nežinodamas sudėtingų federalizmo teorijų. Jis puikiai suprato, kad negali laisvai rinkti vietos valdžios, kad vaikas mokykloje mokomas svetima kalba, o ginče su pareigūnu jo balsas turi mažai svorio. Didysis Seimas šiuos kasdienius nusiskundimus pavertė platesne politine programa.
Tautinė mokykla buvo suvokiama kaip viena svarbiausių autonomijos atramų. Mokymas lietuviškai turėjo ne tik palengvinti vaikams mokslą, bet ir užtikrinti, kad nauja karta neprarastų kalbos. Kartu reikalauta, kad mokyklose būtų gerbiamos skirtingų tautinių bendruomenių gimtosios kalbos.
Vietos savivalda reiškė galimybę pačiai bendruomenei rinktis pareigūnus ir spręsti ūkinius klausimus. Carinė valsčiaus administracija daugeliui atrodė svetima, korumpuota ir neatskaitinga. Todėl pareigūnų pakeitimas vietos išrinktais žmonėmis buvo vienas praktiškiausių revoliucijos tikslų.
Seimo nutarimai buvo išspausdinti dešimtimis tūkstančių egzempliorių ir platinami po kraštą. Taip Vilniuje vykusios diskusijos grįžo į kaimus aiškaus politinio teksto pavidalu. Žmonės galėjo perskaityti arba išgirsti, ko reikalavo susirinkimas, ir spręsti, kaip elgtis savo valsčiuje.
Tai buvo svarbus lūžis po ankstesnio kultūrinio tautinio darbo. Knygnešystė ir slapta mokykla padėjo išlaikyti kalbą, o 1905 metais kalba tapo politinės valdžios klausimu. Reikalauta ne vien teisės turėti lietuvišką knygą, bet ir teisės lietuviškai valdyti mokyklą, valsčių bei būsimą autonominį kraštą.
Šis perėjimas nuo kultūros gynimo prie politinio veikimo yra viena svarbiausių Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmių. Tauta pradėjo save suvokti ne tik kaip bendros kalbos ir istorijos žmones, bet ir kaip piliečių bendruomenę, turinčią teisę kurti institucijas.
Žvelgiant iš 1918 metų perspektyvos gali atrodyti keista, kad Didysis Vilniaus Seimas reikalavo tik autonomijos. Tačiau istorinius sprendimus reikia vertinti pagal jų meto galimybes, o ne pagal vėliau pasiektą rezultatą.
1905 metais nepriklausoma Lietuvos valstybė daugeliui dar atrodė labai tolima. Europa buvo valdoma didžiųjų imperijų, o mažų tautų apsisprendimo teisė nebuvo visuotinai pripažintas tarptautinės politikos principas. Rusijos imperijos subyrėjimas neatrodė nei artimas, nei neišvengiamas.
Lietuvių tautinis judėjimas taip pat dar tik kūrė politines organizacijas ir administravimo patirtį. Spaudos draudimas buvo panaikintas vos prieš metus. Nebuvo vieningos partinės sistemos, nacionalinių ginkluotųjų pajėgų ar institucijos, kurią užsienio valstybės pripažintų Lietuvos vyriausybe.
Autonomija demokratiškoje Rusijoje daugeliui atrodė realistiškas pirmasis žingsnis. Ji būtų leidusi sukurti savą Seimą, administraciją, švietimo sistemą ir politinę viešąją erdvę. Tokios institucijos vėliau galėjo tapti visiškos nepriklausomybės pagrindu.
Be to, autonomijos programa leido vienyti skirtingų pažiūrų žmones. Ne visi buvo pasirengę nutraukti ryšius su Rusija, tačiau daug daugiau dalyvių galėjo sutikti, kad Lietuva turi pati tvarkyti vidaus reikalus. Radikalesnis nepriklausomybės reikalavimas galėjo suskaldyti susirinkimą.
Tai nereiškia, kad nepriklausomybės idėjos apskritai nebuvo. Kai kurie veikėjai apie savarankišką valstybę galvojo ir anksčiau. Tačiau Didysis Seimas rinkosi programą, kurią galėjo vieningai priimti maždaug du tūkstančiai labai skirtingų dalyvių.
Istorijoje politiniai tikslai dažnai auga etapais. 1905 metais autonomija reiškė radikalų imperinės santvarkos paneigimą. Ji skelbė, kad Lietuva nėra paprastas Rusijos gubernijų rinkinys, o atskiras politinis kraštas, turintis teisę į savą atstovybę.
Po trylikos metų ši programa jau atrodė nepakankama. Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos revoliucijos ir tautų apsisprendimo idėjos pakeitė galimybių ribas. Tada buvo galima žengti kitą žingsnį.
Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai pasklido po Lietuvą tuo metu, kai Rusijos valdžia jau rengėsi susigrąžinti kontrolę. 1905 metų pabaigoje ir 1906 metų pradžioje į neramius regionus siųsti kariniai daliniai, policija ir baudžiamosios ekspedicijos.
Kaimuose bei miesteliuose buvo suimami aktyvistai, uždaromos valdžiai nepaklususios mokyklos, atkuriama carinė administracija. Žmonės, dalyvavę šalinant pareigūnus ar atsisakę mokėti mokesčius, galėjo būti teisiami, kalinami ir tremiami. Kai kur kariuomenė naudojo fizinį smurtą bei ginklus.
Dalis Seimo dalyvių pasitraukė į užsienį arba ėmėsi atsargesnės veiklos. Politinės partijos turėjo prisitaikyti prie atsinaujinusios cenzūros ir policijos sekimo. Revoliucinė energija, 1905 metų rudenį atrodžiusi beveik nesustabdoma, pamažu slopo.
Caro valdžia neįgyvendino Lietuvos autonomijos. Nebuvo sušauktas Seimas Vilniuje, o gubernijų administracinė sistema liko. Todėl tiesioginiu politiniu požiūriu Didžiojo Seimo programa pralaimėjo.
Vis dėlto represijos nebegalėjo visiškai grąžinti padėties į laikus prieš revoliuciją. Spaudos draudimas nebuvo atkurtas, veikė daugiau lietuviškų laikraščių, kūrėsi kultūros, švietimo ir mokslo draugijos. Lietuvių visuomenė jau buvo patyrusi masinio politinio veikimo galimybę.
Rusijos Valstybės Dūmos rinkimai suteikė ribotą parlamentinio dalyvavimo erdvę. Lietuvių atstovai galėjo kelti tautinius ir socialinius klausimus imperijos parlamente, nors jo galios buvo ribojamos, o caras ne kartą Dūmą paleido.
Po Seimo autonomijos idėja niekur nedingo. Ji tapo politiniu atskaitos tašku, prie kurio grįždavo įvairios lietuvių organizacijos. Net tie, kurie vėliau siekė visiškos nepriklausomybės, 1905 metų nutarimuose matė pirmą viešą tautos politinės valios pareiškimą.
Todėl Seimo reikšmės negalima matuoti tik tuo, ar caras įvykdė jo reikalavimus. Revoliucijos pralaimėjimas sustabdė programos įgyvendinimą, bet nepanaikino jau susiformavusios politinės bendruomenės.
Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimuose reikalauta, kad būsimas Lietuvos Seimas būtų renkamas neskiriant lyties. Tai reiškė moterų rinkimų teisės pripažinimą tuo metu, kai daugumoje Europos valstybių moterys dar negalėjo balsuoti nacionaliniuose rinkimuose.
Moterys dalyvavo ir pačiame suvažiavime, nors jų buvo gerokai mažiau nei vyrų. Tarp žinomų tautinio judėjimo veikėjų jau buvo rašytojų, mokytojų, draudžiamos spaudos platintojų ir visuomeninių organizacijų narių. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Bortkevičienė, Ona Pleirytė-Puidienė ir kitos moterys rodė, kad politinis gyvenimas nebegali būti laikomas vien vyrų erdve.
Vis dėlto Seimo kasdienybėje lygybė dar nebuvo visiškai įgyvendinta. Pagrindinius pranešimus ir vadovavimo pareigas daugiausia perėmė vyrai. Moterų balsas politinėse organizacijose dažnai priklausė nuo jų išsilavinimo, socialinės padėties ir ryšių su tautinio judėjimo elitu.
Nepaisant to, visuotinio balsavimo formulė turėjo ilgalaikę reikšmę. Ji padėjo įtvirtinti demokratinės Lietuvos sampratą, kurioje pilietinės teisės nepriklauso nuo lyties, tikėjimo ar tautybės. 1918 metais kuriant Lietuvos valstybę ši nuostata jau turėjo politinę tradiciją.
1920 metais į Steigiamąjį Seimą moterys Lietuvoje rinko ir buvo renkamos lygiomis teisėmis su vyrais. Tai įvyko anksčiau nei kai kuriose senesnes parlamentines tradicijas turėjusiose Vakarų Europos valstybėse. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai nebuvo vienintelė tokios pažangos priežastis, tačiau jie aiškiai parodė pasirinktą kryptį.
Įdomu tai, kad tautinės ir demokratinės idėjos čia veikė kartu. Lietuvių judėjimas reikalavo teisių savo tautai, bet būsimos autonomijos atstovybę siūlė rinkti visiems jos gyventojams. Bent programiniu lygmeniu Lietuva turėjo būti ne vien etninės daugumos, o politiškai lygių piliečių kraštas.
Šis idealas vėliau susidūrė su sudėtinga daugiatautės visuomenės tikrove, tačiau pats jo paskelbimas buvo reikšmingas. 1905 metų Seimas ne tik reikalavo tautinės savivaldos – jis bandė apibrėžti, kokiais demokratiniais principais ši savivalda turėtų remtis.
Sprendimas reikalauti Seimo Vilniuje turėjo gilią simbolinę prasmę. Miestas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, istorinis politinės valdžios ir kultūros centras. Tautinio judėjimo veikėjams moderni Lietuva be Vilniaus atrodė sunkiai įsivaizduojama.
Tačiau 1905 metų Vilnius nebuvo lietuviškas miestas paprasta etnine prasme. Jame daug gyventojų kalbėjo jidiš, lenkų ir rusų kalbomis, veikė žydų, lenkų, baltarusių bei rusų politinės ir kultūrinės organizacijos. Lietuviškai kalbančių miestiečių dalis buvo palyginti nedidelė.
Todėl lietuvių suvažiavimas Vilniuje buvo ir politinis pareiškimas dėl miesto ateities. Jis skelbė, kad istorinė sostinė turi tapti autonominės Lietuvos centru, net jeigu tuometė gyventojų sudėtis buvo labai įvairi.
Ši įtampa vėliau tapo rimtu konfliktu. Lenkų ir lietuvių tautiniai judėjimai Vilnių laikė savu politiniu bei kultūriniu centru, o baltarusių veikėjai miestą taip pat siejo su savo istorine erdve. Žydų bendruomenei Vilnius buvo vienas svarbiausių Rytų Europos religinių ir kultūrinių centrų.
Didžiojo Seimo nutarime numatytas visuotinis balsavimas, nepaisant tautybės ir tikėjimo, teoriškai turėjo suteikti visoms bendruomenėms politinį balsą. Tačiau autonomijos teritorija ir valstybinės kalbos klausimai galėjo kelti nerimą tiems, kurie savęs nelaikė lietuvių tautinio projekto dalimi.
Šio sudėtingumo nereikėtų slėpti. Didysis Vilniaus Seimas buvo lietuvių tautos politinės brandos įvykis, bet jis vyko daugiataučiame krašte, kuriame egzistavo kelios konkuruojančios ateities vizijos.
Vis dėlto Vilniaus pasirinkimas parodė, kad moderni lietuvių politika siekia ne vien kultūrinio išlikimo kaimuose. Ji pretendavo atkurti politinį centrą ir susieti šiuolaikinę tautą su istorinio Lietuvos valstybingumo tradicija. Ši sostinės idėja vėliau buvo aiškiai įrašyta ir į 1918 metų Vasario 16-osios Aktą.
Didysis Vilniaus Seimas dažnai vadinamas pirmuoju lietuvių tautos atstovų suvažiavimu arba pirmuoju tokiu susirinkimu po valstybės praradimo. Šis apibūdinimas taiklus, jeigu suprantame jo politinę ir visuomeninę reikšmę, tačiau neturėtume jo aiškinti pažodžiui taip, tarsi Lietuvoje šimtą metų nebūtų vykę jokie susirinkimai.
XIX amžiuje veikė bajorų seimeliai, religiniai susibūrimai, slaptos draugijos, sukilėlių valdžios institucijos ir įvairūs inteligentų pasitarimai. Lietuviai rinkdavosi kultūriniams bei politiniams klausimams aptarti ir užsienyje. Tačiau nė vienas ankstesnis moderniojo tautinio judėjimo susirinkimas nebuvo toks gausus, atviras ir plačiai atstovaujantis skirtingiems visuomenės sluoksniams.
Istoriniai LDK seimai taip pat buvo visai kitokio pobūdžio. Juose politines teises turėjo privilegijuotas bajorų luomas, o valstietija, moterys ir dauguma miestiečių nebuvo lygiaverčiai politinės tautos nariai. 1905 metų susirinkimas mėgino remtis modernia visuotine atstovavimo samprata.
Žodis „Seimas“ buvo pasirinktas neatsitiktinai. Jis siejo naująjį tautinį judėjimą su senesne politine tradicija, bet kartu suteikė jai demokratinį turinį. Tai nebuvo oficialus įstatymų leidžiamasis parlamentas, tačiau pavadinimas skelbė ambiciją kalbėti viso krašto vardu.
Dalyvių mandatai nebuvo vienodi. Vieni buvo išrinkti vietos susirinkimuose, kiti deleguoti organizacijų, treti atvyko savarankiškai. Todėl Didžiojo Seimo negalima vertinti pagal šiandieninio parlamento procedūras. Jo teisėtumas kilo iš masinio dalyvavimo, istorinio momento ir visuomenės pripažinimo.
Taigi teiginys apie pirmą tokį susirinkimą po šimtmečių yra pagrįstas kaip politinis apibendrinimas. Pirmą kartą po valstybingumo praradimo apie du tūkstančius modernios lietuvių tautos atstovų susirinko viešai suformuluoti bendros politinės programos.
Būtent ši savybė pavertė įvykį „Didžiuoju“. Ne salės dydis ir ne oficialus valdžios suteiktas statusas, o suvokimas, kad tauta pirmą kartą pati bando veikti kaip politinis subjektas.
Po 1905 metų lietuvių politinis gyvenimas tapo organizuotesnis. Nors revoliucija buvo nuslopinta, veikė partijos, spauda, švietimo ir kultūros draugijos. 1907 metais įkurta Lietuvių mokslo draugija, plėtėsi lietuviškų mokyklų tinklas, rengti spektakliai, koncertai bei viešos paskaitos.
Didysis Vilniaus Seimas suteikė veikėjams masinės politikos patirties. Jie išmoko organizuoti atstovų rinkimą, derinti skirtingas programas, rengti rezoliucijas ir skleisti nutarimus visuomenei. Šie gebėjimai tapo svarbūs Pirmojo pasaulinio karo metais.
1914 metais prasidėjęs karas sugriovė senąją Europos tvarką. 1915 metais Vokietijos kariuomenė okupavo Lietuvą, o carinė administracija pasitraukė. Autonomijos Rusijos imperijoje programa prarado ankstesnę prasmę, nes pati imperija netrukus pradėjo byrėti.
1917 metais Vilniuje surengta Lietuvių konferencija išrinko Lietuvos Tarybą. Joje dalyvavo nemažai žmonių, kurių politinė patirtis buvo susijusi su 1905 metų judėjimu. Jonas Basanavičius vėl tapo simboline vienybės figūra.
1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Formuluotėje galima įžvelgti Didžiojo Vilniaus Seimo idėjų tęstinumą: demokratinę santvarką, tautos atstovavimo principą ir Vilnių kaip politinį centrą.
Vis dėlto 1918 metų sprendimas buvo kokybiškai naujas. Autonomijos nebeužteko – paskelbta visiška valstybės nepriklausomybė. Tokį pokytį lėmė karas, Rusijos revoliucija, Vokietijos pralaimėjimas ir tarptautinės tautų apsisprendimo idėjos.
Didysis Seimas todėl neturėtų būti vaizduojamas kaip susirinkimas, jau turėjęs tikslų 1918 metų planą. Jo dalyviai negalėjo numatyti būsimo pasaulinio karo ir imperijų žlugimo. Tačiau jie sukūrė politinę formulę, iš kurios nepriklausomybės programa galėjo išaugti.
1905 metais Lietuva pareikalavo teisės pati tvarkyti savo vidaus gyvenimą. 1918 metais ji pareiškė, kad pati spręs ir savo tarptautinį likimą. Tarp šių dviejų žingsnių yra tiesioginis, nors ir ne automatinis istorinis ryšys.
Vienas dažnas mitas teigia, kad Seime dalyvavo tiksliai du tūkstančiai oficialiai išrinktų delegatų. Iš tikrųjų skaičius yra apytikslis, o dalyvių atstovavimo būdai skyrėsi. Vis dėlto tai nemažina susirinkimo reikšmės – tokio masto lietuvių politinio sambūrio anksčiau nebuvo.
Kitas netikslumas – teiginys, kad 1905 metais paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Seimas reikalavo plačios politinės autonomijos Rusijos sudėtyje, o ne visiško suverenumo. Nepriklausomybės programa aiškiai įtvirtinta tik pasikeitus tarptautinėms aplinkybėms Pirmojo pasaulinio karo metais.
Kartais Seimas pristatomas kaip visiškai vieningas ir ramus susirinkimas. Amžininkų liudijimai rodo priešingai. Posėdžiai buvo triukšmingi, o politinės grupės smarkiai ginčijosi. Vienybė atsirado ne todėl, kad skirtumų nebuvo, bet todėl, kad po debatų pavyko rasti bendrą formulę.
Įdomu, kad nutarimai buvo išspausdinti maždaug 36 tūkstančių egzempliorių tiražu. Tai buvo didelis skaičius to meto Lietuvai. Rezoliucijos tapo ne vien salėje priimtu dokumentu, bet masiškai platinama politine programa.
Seime numatyta visuotinė rinkimų teisė nepriklausomai nuo lyties, tautybės ir tikėjimo. Ši detalė rodo, kad susirinkimo demokratinės ambicijos buvo platesnės nei vien lietuvių kalbos teisių gynimas.
Susirinkimas vyko pastate, kuriame šiandien veikia Lietuvos nacionalinė filharmonija. Taigi viena svarbiausių modernios Lietuvos politinės istorijos vietų dabar pirmiausia siejama su muzika ir kultūra.
Didžiojo Vilniaus Seimo pavadinimas įsitvirtino ne iš karto. Oficialiai nutarimai skelbti kaip Pirmojo lietuvių tautos atstovų suvažiavimo nutarimai. „Didžiojo“ vardas atsirado įvertinus jo istorinę reikšmę.
Svarbiausias faktas galbūt yra ne delegatų skaičius, o jų socialinė sudėtis. Į politiką masiškai įsitraukė kaimo žmonės. Modernios Lietuvos idėja tapo ne vien išsilavinusių miestų veikėjų projektu, bet visuomeniniu judėjimu.
Didysis Vilniaus Seimas truko tik dvi dienas, tačiau jo reikšmė gerokai pranoko susirinkimo laiką. Apie du tūkstančius žmonių iš skirtingų Lietuvos vietovių, socialinių sluoksnių ir politinių srovių susitiko tam, kad viešai atsakytų į klausimą, kokios ateities turi siekti jų kraštas.
Atsakymas buvo autonominė, demokratiškai valdoma Lietuva su Seimu Vilniuje. Jos atstovybė turėjo būti renkama visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, nepaisant lyties, tautybės ar tikėjimo. Mokyklose, valsčiuose ir viešajame gyvenime turėjo būti užtikrinta gimtosios kalbos teisė.
Šie reikalavimai šiandien gali atrodyti nuosaikesni už visišką nepriklausomybę. Tačiau 1905 metais jie buvo radikalus iššūkis Rusijos imperijai. Jie skelbė, kad Lietuva yra ne administracinių gubernijų rinkinys, o politinis kraštas, kurio gyventojai turi teisę patys kurti valdžią.
Seimas nebuvo tobulas parlamentas. Delegatai rinkti nevienodai, posėdžiai vyko chaotiškai, o daugiataučio krašto ateities klausimai liko neišspręsti. Politinės partijos ir visuomenės grupės nesutarė dėl kovos būdų, socialinės santvarkos bei Bažnyčios vaidmens.
Tačiau demokratija prasideda ne tada, kai visi sutaria. Ji prasideda tada, kai skirtingi žmonės pripažįsta bendrą politinę erdvę ir mėgina priimti sprendimą kalbėdamiesi. Didžiajame Vilniaus Seime lietuvių visuomenė pirmą kartą tokiu mastu išbandė šią patirtį.
Caro valdžia autonomijos nesuteikė, o revoliuciją nuslopino. Vis dėlto sugrąžinti visuomenės į ankstesnę būklę nebebuvo įmanoma. Žmonės jau buvo pamatę, kad gali rinkti atstovus, formuluoti nutarimus ir veikti bendro politinio tikslo vardu.
Po trylikos metų Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomos valstybės atkūrimą. Tarp Didžiojo Vilniaus Seimo ir Vasario 16-osios nebuvo tiesaus, iš anksto suplanuoto kelio, tačiau buvo idėjų ir žmonių tęstinumas. 1905 metais išmokta tarti žodžius „Lietuvos Seimas“, „demokratiniai rinkimai“, „Vilnius“ ir „savivalda“ kaip vienos politinės programos dalis.
Todėl Didysis Vilniaus Seimas laikomas vienu svarbiausių modernios Lietuvos istorijos lūžių. Jis negrąžino valstybės per vieną naktį, bet parodė, kad visuomenė jau pasirengusi apie ją galvoti ne kaip apie tolimą legendą, o kaip apie konkretų politinį tikslą.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
