Kai 1977 m. vasarą JAV senatoriai pradėjo viešai skaityti naujai rastų Centrinės žvalgybos valdybos dokumentų santraukas, paaiškėjo istorija, kuri atrodė sukurta paranojiškam trileriui. Slapta programa apėmė narkotines medžiagas, hipnozę, miego ir jutimų sutrikdymą, kalėjimus, ligonines, universitetus bei specialiai įrengtus butus. Kai kuriems žmonėms LSD buvo duodamas jų neinformavus. Beveik visi pagrindiniai programos dokumentai jau buvo sunaikinti.

Tai ne legenda: CIA projektas MK-Ultra iš tikrųjų vykdė ir finansavo eksperimentus su žmonėmis, o dalis tiriamųjų nežinojo nei ką gavo, nei kas už tyrimą moka. Tačiau temos formuluotėje susilieja keli skirtingi dalykai. Ne visi dalyviai buvo nieko nežinantys JAV piliečiai, ne visi eksperimentai naudojo LSD, o tikslas buvo platesnis už vieną įsivaizduojamą „proto kontrolės“ įrenginį. Žvalgyba ieškojo priemonių apklausoms, atminčiai, elgesiui ir žmogaus atsparumui paveikti, taip pat norėjo suprasti, ką galėtų daryti priešininkai.

Šaltinių padėtis reikalauja ne tik pasakoti, bet ir nuolat matuoti įrodymų ribas. 1973 m. nurodyta sunaikinti pagrindines bylas, todėl šiandien turime nepilną finansinių dokumentų rinkinį, pareigūnų parodymus, kai kurių subprojektų medžiagą ir nukentėjusiųjų liudijimus. To pakanka didelio masto piktnaudžiavimui patvirtinti, bet neleidžia tiksliai suskaičiuoti visų tiriamųjų ar kiekvieną vėlesnę sensacingą versiją paversti faktu.

Šaltojo karo baimė, iš kurios gimė MK-Ultra

MK-Ultra neatsirado vien iš kelių pareigūnų smalsumo psichodelinėms medžiagoms. Jo ištakos glūdėjo ankstyvojo Šaltojo karo atmosferoje, kai Vašingtone buvo bijoma, kad Sovietų Sąjunga, Kinija ir Šiaurės Korėja jau yra pažengusios psichologinio poveikio bei apklausų srityje. Vakarų stebėtojus sukrėtė vieši komunistinių režimų parodomieji procesai, kuriuose kaltinamieji prisipažindavo dėl neįtikimų nusikaltimų. Korėjos karo metu dalis į nelaisvę patekusių amerikiečių pasirašė pareiškimus ar skelbė propagandinius teiginius. Žodis „brainwashing“ – smegenų plovimas – tapo patogia, nors moksliškai neaiškia etikete.

Ši baimė skatino manyti, kad priešininkai galbūt atrado slaptą žmogaus valios „raktą“. CIA dar iki MK-Ultra vykdė programas BLUEBIRD ir ARTICHOKE, kuriose domėjosi apklausomis, hipnoze, narkotinėmis medžiagomis, amnezija bei būdais palaužti pasipriešinimą. 1953 m. balandžio 13 d. CIA direktorius Allenas Dullesas patvirtino naują programą MK-Ultra. Jos praktiniu architektu tapo agentūros Techninių tarnybų padalinyje dirbęs chemikas Sidney Gottliebas.

Kontekstas paaiškina motyvaciją, bet nepateisina metodų. JAV institucijos veikė tarsi gynybinė būtinybė savaime panaikintų teisines ir etines ribas. Slaptumas leido klausimą „ar priešas tai daro?“ nepastebimai pakeisti klausimu „ką galime padaryti mes?“. Grėsmės buvo ir realios, ir išpūstos: komunistinės valstybės taikė brutalias apklausas, izoliaciją bei propagandą, tačiau nebuvo įrodymų, kad jos turėjo neklystančią technologiją žmogaus valiai perrašyti.

Šaltojo karo logika nuolat skatino blogiausio scenarijaus mąstymą. Tą patį matome branduolinėje priešpriešoje, kurios pavojingiausią akimirką atskleidžia 1962 m. Kubos raketų krizės istorija. MK-Ultra atveju lenktynės vyko ne dėl raketų, o dėl įsivaizduojamo priėjimo prie žmogaus sąmonės. Kadangi galimas priešininko pranašumas buvo laikomas nepakeliama rizika, beveik bet koks tyrimas galėjo būti pateiktas kaip nacionalinio saugumo būtinybė.

Svarbu ir tai, kad 1947 m. Niurnbergo kodeksas jau buvo paskelbęs savanoriško dalyvio sutikimo principą. Vis dėlto JAV pareigūnai bei dalis medikų jį dažnai traktavo kaip atsaką į nacių nusikaltimus, o ne universalią, jų pačių darbą tiesiogiai saistančią taisyklę. Taigi MK-Ultra prasidėjo ne etiniame vakuume. Normos egzistavo, tačiau slaptos operacijos buvo sąmoningai iškeltos už įprastos mokslinės priežiūros ribų.

Ką iš tikrųjų reiškė „proto kontrolės“ paieškos

Populiarioji kultūra proto kontrolę dažnai vaizduoja kaip vieną procedūrą, po kurios žmogus paklūsta komandai ir vėliau nieko neprisimena. MK-Ultra dokumentuose matomas ne toks tvarkingas sumanymas, o platus, fragmentuotas ir dažnai prieštaringas klausimų rinkinys. CIA domėjosi, ar cheminės bei psichologinės priemonės gali paskatinti žmogų kalbėti, sumažinti jo savikontrolę, sukelti dezorientaciją, užmaršumą ar priklausomybę, padidinti įtaigumą, imituoti psichozę arba laikinai padaryti asmenį neveiksnų.

Programoje tirta ne vien LSD. Dokumentuose minimos kitos psichoaktyviosios medžiagos, raminamieji, stimuliatoriai, alkoholis, hipnozė, izoliacija, jutimų ribojimas, miego režimo keitimas ir elektrošokas. Skirtingi subprojektai turėjo skirtingus tikslus: vieni buvo laboratoriniai ir farmakologiniai, kiti susiję su apklausų technika, treti – su medžiagų įsigijimu, jų poveikio nustatymu ar slaptu suleidimu. Visa tai vienu žodžių junginiu vadinti „proto valdymu“ patogu, bet istoriškai per daug aptaku.

LSD žvalgybą ypač domino todėl, kad maža dozė galėjo smarkiai pakeisti suvokimą, laiko pojūtį ir elgesį. Iš pradžių pareigūnai vylėsi, jog medžiaga galėtų tapti savotišku „tiesos serumu“ ar priemone suardyti apklausiamojo gynybą. Greitai paaiškėjo esminė problema: poveikis buvo sunkiai prognozuojamas. Vienas žmogus galėjo tapti kalbus, kitas – užsisklęsti, panikuoti arba pradėti kurti fantazijas. Apklausai reikia patikimos informacijos, o haliucinogenas patikimumo negarantuoja.

Todėl teiginį, kad CIA „bandė sukurti proto kontrolės technikas“, galima laikyti pagrįstu tik plačiąja prasme. Agentūra tikrai ieškojo būdų paveikti elgesį ir sąmonę. Tačiau nėra patikimų įrodymų, kad MK-Ultra sukūrė veikiantį metodą, galintį nuosekliai paversti žmogų paklusniu agentu. Išlikusi medžiaga dažniau rodo nesėkmingus bandymus, miglotus tikslus ir prastą eksperimentinę kontrolę nei technologinį proveržį. CIA tyrė galimybę, o ne demonstravo pasiektą galią.

Šis skirtumas svarbus ir kalbai. Tai nėra tas pats reiškinys. „Kontrolė“ gali reikšti momentinį apsvaigusio žmogaus pažeidžiamumą, o gali reikšti ilgalaikį bei tikslų jo veiksmų valdymą. Pirmąjį poveikį kai kurios medžiagos akivaizdžiai sukėlė; antrojo programai patikimai pasiekti nepavyko. Dezorientuoti žmogų yra daug lengviau nei priversti jį pateikti tiesą, atlikti sudėtingą užduotį ar po mėnesių paklusti slaptai komandai.

149 subprojektai ir institucijos, kurios dažnai nežinojo tikrojo užsakovo

1985 m. JAV Aukščiausiojo Teismo sprendime byloje „CIA prieš Simsą“, remiantis oficialia medžiaga, nurodyta, kad MK-Ultra sudarė apie 149 subprojektai. Juose dalyvavo mažiausiai 80 institucijų ir 185 nevyriausybiniai tyrėjai. Tarp institucijų buvo universitetų, mokslinių fondų, ligoninių, klinikų, farmacijos ar chemijos bendrovių ir įkalinimo įstaigų. Šie skaičiai apibūdina finansavimo bei tyrimų tinklą, o ne nukentėjusių žmonių skaičių.

CIA dažnai slėpė savo dalyvavimą pasitelkdama tarpininkus ir fiktyvų ar bendro pobūdžio mokslinį finansavimą. Vienas svarbių kanalų buvo Žmogaus ekologijos tyrimų draugija, angliškai Society for the Investigation of Human Ecology. Išoriškai teisėtai atrodanti parama leisdavo skirti pinigus tyrėjui neatskleidžiant, kad už jo projekto stovi žvalgybos tarnyba. Kai kurie mokslininkai žinojo tikrąjį rėmėją, kiti galėjo suprasti bendrą saugumo paskirtį, o dar kiti CIA ryšio nežinojo.

Čia būtina atskirti du slaptumo sluoksnius. Tyrėjas, nežinojęs finansuotojo, nėra tas pats, kas žmogus, nežinojęs, jog su juo atliekamas eksperimentas. Dalis akademinių projektų galėjo būti atliekami su savanoriais ir atitikti to meto įprastą tyrimo formą, nors CIA vaidmuo buvo paslėptas. Kitais atvejais tiriamieji nebuvo tinkamai informuoti apie medžiagą, riziką ar net patį bandymo faktą. Būtent ši antroji kategorija yra didžiausias programos etinis nusikaltimas.

Platus institucijų tinklas nereiškia, kad kiekvienas universiteto vadovas ar visi tyrėjai dalyvavo sąmoningame sąmoksle. Kai kurie tarpininkai buvo pasirinkti tam, kad agentūros pėdsakas liktų nematomas. Kita vertus, slaptas finansavimas padėjo išvengti nepriklausomos kontrolės ir suardė atsakomybės grandinę: mokslininkas galėjo nežinoti galutinio tikslo, institucija – tikrojo rėmėjo, o tiriamasis – tikrosios rizikos. Tokia sistema buvo ne atsitiktinis organizacinis trūkumas, bet programos veikimo principas.

Kadangi didžioji dalis bylų sunaikinta, skaičius 149 neturi būti paverstas galutine visos veiklos riba. Jis aprašo išlikusiuose finansiniuose dokumentuose atpažintus subprojektus. Nežinome, ar kiekvienas sumanymas buvo įgyvendintas, kiek žmonių palietė atskiri darbai ir kokia veikla niekada nepateko į išsaugotą apskaitą. Tikslus istorikas šiuos skaičius naudoja kaip patvirtintą minimumą bei struktūros įrodymą, o ne kaip pilną aukų registrą.

LSD be sutikimo: saugūs butai, vienpusis stiklas ir menkas mokslas

Viena labiausiai dokumentuotų MK-Ultra praktikų buvo LSD skyrimas žmonėms jų neinformavus. CIA pareigūnai patys bandė medžiagą, kartais kolegoms ją įmaišydavo be įspėjimo, o vėliau bandymus perkėlė į aplinką, kurioje tiriamųjų elgesį tikėtasi stebėti „natūraliai“. Šiandien toks žodis skamba ciniškai: žmogus, nežinantis, kad buvo paveiktas haliucinogenu, negali duoti informuoto sutikimo ar suprasti staiga pasikeitusios savo būsenos.

Garsiausia šių operacijų dalis vadinama „Midnight Climax“. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio San Fransiske, o tam tikru laikotarpiu ir Niujorke, buvo naudojami specialiai parengti butai. Su CIA bendradarbiavęs Federalinio narkotikų biuro agentas George’as Hunteris White’as organizavo aplinką, kurioje sekso paslaugas teikusios moterys atvesdavo vyrus. Jiems galėjo būti slapta duodama LSD, o pareigūnai stebėdavo elgesį pro vienpusį stiklą ir darydavo užrašus.

Ši scena dažnai pateikiama kaip žvalgybos rafinuotumo įrodymas, nors veikiau liudija metodologinį chaosą. Tiriamieji nebuvo atrenkami pagal aiškius kriterijus, dozės ir aplinka ne visada kontroliuotos, stebėtojai patys vartojo alkoholį, o gauti įspūdžiai sunkiai prilygo pakartojamam moksliniam rezultatui. Slaptumas ne tik pažeidė žmonių teises – jis blogino tyrimo kokybę, nes neleido taikyti normalios akademinės patikros.

Neinformuotas žmogus galėjo patirti paniką, paranoją ar ilgiau trunkantį psichologinį sutrikimą ir net nežinoti tikrosios priežasties. Be medicininės priežiūros rizika dar didėjo. 1977 m. klausymuose CIA vadovas Stansfieldas Turneris pripažino, kad agentūra nežino tikslaus visų taip paveiktų asmenų skaičiaus. Tai viena svarbiausių išvadų: valstybė ne tik vykdė bandymus be sutikimo, bet vėliau negalėjo patikimai nustatyti, kam padarė žalą.

Šios operacijos taip pat griauna patogų pasakojimą, kad MK-Ultra buvo vien teorinis universitetų tyrimas. Dalis veiklos sąmoningai persikėlė už laboratorijos ribų, nes pareigūnai norėjo sužinoti, kaip medžiaga veikia žmogų, kuris nesitiki eksperimento. Būtent tariamas „tikroviškumas“ tapo argumentu panaikinti elementariausią apsaugą.

Net programos viduje kilo abejonių dėl tokio bandymo teisėtumo ir reputacinės rizikos. Tačiau slapto dozavimo praktika tęsėsi ne vienus metus. Tai rodo, kad pažeidimas nebuvo atsitiktinė vieno darbuotojo improvizacija. Eksperimentų logikoje informuotas sutikimas buvo laikomas kliūtimi: jei žmogus žino, jog gavo LSD, jo reakcija esą nebebus tokia, kokios tikimasi tikroje operacijoje.

Franko Olsono mirtis: patvirtintas apnuodijimas ir ginčijama pabaiga

1953 m. lapkritį įvyko tragedija, tapusi garsiausiu MK-Ultra vardu siejamu atveju. Frankas Olsonas buvo JAV kariuomenės biologinių tyrimų srityje dirbęs mokslininkas ir bendradarbiavo su CIA. Per kelių pareigūnų susitikimą Merilande Sidney Gottliebas į gėrimą įmaišė LSD, tačiau Olsonui ir daliai kitų vyrų apie tai buvo pasakyta tik vėliau. Po bandymo Olsono būsena smarkiai pasikeitė: jis jautė nerimą, sutrikimą, abejojo savo darbu ir buvo nuvežtas į Niujorką pas su CIA susijusį gydytoją.

1953 m. lapkričio 28 d. Olsonas iškrito pro Niujorko viešbučio dešimto aukšto langą ir žuvo. Ilgą laiką šeimai nebuvo atskleista, kad prieš mirtį jis buvo slapta paveiktas LSD. 1975 m., po pirmųjų viešų tyrimų, JAV valdžia pripažino neinformuoto dozavimo faktą. Prezidentas Geraldas Fordas priėmė Olsono šeimą, buvo atsiprašyta ir išmokėta Kongreso patvirtinta kompensacija.

Patvirtintų faktų seka čia baigiasi anksčiau, nei norėtų sensacingo pasakojimo autorius. Oficialiai mirtis laikyta savižudybe, tačiau šeima tuo suabejojo. 1994 m. ekshumavus palaikus atlikta ekspertizė paskatino naujas diskusijas apie sužalojimus ir galimą smurtą. Šeimos iškelta nužudymo versija tapo dokumentinių filmų bei knygų tema. Vis dėlto galutinio teismo sprendimo ar visų specialistų pripažinto įrodymo, kad Olsonas buvo išmestas pro langą, nėra.

Todėl tiksliausia formuluotė yra dviguba: CIA neabejotinai ir be sutikimo davė Olsonui LSD, nuslėpė tai nuo jo artimųjų ir prisiėmė atsakomybę už neteisėtą eksperimentą; jo žūties mechanizmas bei galimas kitų žmonių vaidmuo tebėra ginčijami. Slapta agentūros elgsena pati sukūrė sąlygas įtarimams. Kai įrodymai naikinami ir aukos šeima dešimtmečius klaidinama, net oficialiai paaiškinamos detalės nebeatrodo patikimos.

Olsono atvejis parodė ir ankstyvą perspėjimą, kurio programa nepaisė. Žinoma sunki nepageidaujama reakcija nesustabdė neinformuotų bandymų. Vietoj skaidrios medicininės bei teisinės peržiūros institucija pasirinko slėpimą. Tai leido rizikingai praktikai tęstis ir pavertė vieno žmogaus mirtį ilgalaikiu valstybės nepatikimumo simboliu.

Jis taip pat primena, kad „tiriamasis“ nebūtinai buvo atsitiktinis civilis. Olsonas pats dirbo jautrioje valstybės sistemoje ir žinojo apie slaptą veiklą, bet tai nesuteikė kolegoms teisės be perspėjimo skirti jam psichoaktyviąją medžiagą. Tarnybinis lojalumas nėra medicininis sutikimas, o leidimas susipažinti su paslaptimis nėra leidimas eksperimentuoti su žmogaus kūnu.

Monrealio pacientai ir Ewino Camerono „psichikos perrašymas“

MK-Ultra neapsiribojo Jungtinėmis Valstijomis. Vienas skaudžiausių epizodų vyko Kanadoje, McGillo universitetui priklausiusiame Allano memorialiniame institute Monrealyje. Psichiatras Donaldas Ewinas Cameronas gydė žmones, kurie kreipėsi dėl depresijos, nerimo, šizofrenijos ar kitų psichikos sveikatos problemų. Nuo 1957 m. dalį jo darbų per tarpinę organizaciją finansavo CIA, priskyrusi juos MK-Ultra subprojektui.

Cameronas plėtojo metodą, kurį vadino „depatterning“ – ankstesnių psichikos modelių suardymu. Pacientams buvo taikomos neįprastai intensyvios elektrokonvulsinės procedūros, ilgas vaistais sukeltas miegas, sensorinė izoliacija ir įvairios medžiagos, įskaitant LSD. Po to naudotas „psychic driving“: daug kartų kartojami įrašyti teiginiai esą turėjo padėti suformuoti naujus elgesio modelius. Kai kuriems pacientams po gydymo pasireiškė sunki atminties, orientacijos ir kasdienių įgūdžių žala.

Šio epizodo negalima redukuoti į paprastą formulę „CIA liepė gydytojui kankinti pacientus“. Cameronas turėjo savų psichiatrijos teorijų ir prieštaringas procedūras taikė klinikinėje aplinkoje. Tačiau CIA finansavo tyrimą todėl, kad jo tikslai sutapo su agentūros interesu ardyti bei pertvarkyti žmogaus elgesį. Pacientai į ligoninę atėjo gydytis, o ne savanoriškai dalyvauti slaptame žvalgybos eksperimente; apie CIA vaidmenį jie nežinojo.

McGillo universiteto archyvai Monrealio eksperimentus datuoja 1957–1964 metais. Vėliau buvę pacientai ir jų šeimos siekė kompensacijų iš JAV bei Kanados institucijų. Teisiniai ginčai parodė, kaip sunku po kelių dešimtmečių atskirti gydymo žalą, tyrimo finansuotojo atsakomybę, ligoninės priežiūrą ir tuometinės psichiatrijos normas. Tačiau vienas dalykas nekelia rimtos abejonės: pažeidžiami žmonės nebuvo tinkamai informuoti apie tikrąją veiklos paskirtį ir negalėjo laisvai įvertinti rizikos.

Monrealio istorija praplečia temos geografiją bei socialinį lauką. MK-Ultra palietė ne tik „amerikiečių piliečius“, bet ir Kanados pacientus; ne tik atsitiktinai pasirinktus žmones, bet ir medicininės pagalbos ieškojusius asmenis. Tai buvo ne vien vaisto istorija. Ji parodo, kaip žvalgybos slaptumas galėjo prisidengti gydytojo autoritetu ir mokslo institucijos reputacija.

Kartu negalima visų tuometės psichiatrijos procedūrų automatiškai priskirti CIA. Elektrokonvulsinis gydymas turėjo ir tebėra turintis teisėtų medicininių taikymų, tačiau Camerono pasirinktos dozės, procedūrų deriniai ir siekis „suardyti“ asmenybę buvo išskirtinai agresyvūs. Istorinis vertinimas turi kritikuoti konkretų panaudojimą, o ne vien išvardyti metodus taip, tarsi kiekviena jų forma savaime būtų MK-Ultra nusikaltimas.

1973 m. sunaikintos bylos ir 1977 m. netikėtas dokumentų radinys

MK-Ultra pagrindinė fazė buvo mažinama septintojo dešimtmečio pradžioje, o dalį interesų perėmė vėlesnė programa MKSEARCH. 1973 m., CIA vadovo pareigas paliekant Richardui Helmsui, buvo nurodyta sunaikinti MK-Ultra bylas. Įsakymo vykdymas nulėmė beveik viską, ką šiandien galime ir ko nebegalime pasakyti apie programą. Dingo tyrimų ataskaitos, sprendimų pagrindimai, subjektų sąrašai ir atsakomybės grandinės.

Po Votergeito skandalo JAV visuomenė ir Kongresas pradėjo rimčiau tirti žvalgybos institucijų veiklą. 1975 m. apie CIA bandymus su narkotinėmis medžiagomis kalbėjo prezidento Geraldo Fordo sudaryta Rockefellerio komisija ir Senato komitetas, vadinamas Churcho komitetu. Vis dėlto tyrėjai tuomet rėmėsi fragmentais bei pareigūnų parodymais, nes manyta, kad pagrindiniai dokumentai sunaikinti.

Lūžis įvyko 1977 m., kai kitame agentūros archyvo sluoksnyje buvo aptikta apie 20 000 puslapių finansinių įrašų. Jie išliko todėl, kad buvo saugomi ne ten, kur koncentruotai naikintos operacinės bylos. Nauja medžiaga atskleidė daug platesnį institucijų ir subprojektų tinklą. 1977 m. rugpjūčio 3 d. Senato žvalgybos bei Sveikatos ir mokslinių tyrimų pakomitečiai surengė bendrą viešą klausymą. Jame CIA direktorius Stansfieldas Turneris pateikė informaciją apie 149 subprojektus ir mažiausiai 80 susijusių institucijų.

Finansinė apskaita išgelbėjo programą nuo beveik visiško išnykimo iš dokumentuotos istorijos, tačiau sąskaita nepasako, kas nutiko kiekvienam žmogui. Joje galima rasti mokėjimą fondui, tyrėjui ar institucijai, bet nebūtinai tiriamųjų vardus, dozes, patirtą žalą ir ilgalaikius padarinius. Dėl to nežinome tikslaus aukų skaičiaus. Internete pateikiami kategoriški tūkstančių žuvusiųjų ar tiksliai suskaičiuotų nukentėjusiųjų skaičiai dažnai neturi dokumentinio pagrindo.

Bylų sunaikinimas buvo ne neutrali archyvinė nelaimė. Jis užkirto kelią parlamentinei kontrolei, teisminiam atsakomybės nustatymui ir nukentėjusiųjų informavimui. Platesnį tokio slaptumo kontekstą padeda suprasti ir Berlyno sienos istorija: Šaltasis karas kūrė ne tik fizines sienas, bet ir institucines zonas, kuriose nacionalinio saugumo argumentas ilgai neleido visuomenei sužinoti, kas daroma jos vardu.

Kas yra faktas, o kas – MK-Ultra legendų sluoksnis

MK-Ultra tapo išskirtine sąmokslo teorijų žaliava todėl, kad čia tikras sąmokslas iš tiesų egzistavo. Valstybės institucija slapta finansavo bandymus, kai kuriuos žmones veikė be jų žinios, naudojo tarpines organizacijas ir sunaikino dokumentus. Tokia pradžia natūraliai skatina manyti, kad bet kuris nepaaiškintas XX amžiaus įvykis galėjo būti tos pačios programos dalis. Tačiau istorinis tyrimas negali spragų automatiškai užpildyti įtarimais.

Dokumentuota, kad CIA tyrė LSD, hipnozę, amneziją, jutimų ribojimą ir kitus elgesio poveikio būdus. Dokumentuota, kad buvo neinformuotų tiriamųjų, slaptas finansavimas ir sunkios žalos atvejų. Tačiau nėra patikimo įrodymų rinkinio, kad MK-Ultra sukūrė „užprogramuotus žudikus“, valdė Charlesą Mansoną, nulėmė konkrečias politines žmogžudystes ar slapta sukėlė visą septintojo dešimtmečio psichodelinę kultūrą. Tyrėjų ryšys su CIA dar neįrodo, kad kiekvienas jų sutiktas žmogus buvo programos subjektas.

Kita dažna klaida – visus 149 subprojektus įsivaizduoti kaip nelegalius LSD bandymus su nieko nežinančiais piliečiais. Dalis projektų buvo susijusi su literatūros rinkimu, medžiagų analize, gyvūnais, laboratoriniais metodais ar tyrėjais, nežinojusiais galutinio finansuotojo. Tai nesumažina tikrų pažeidimų, bet padeda tiksliai apibrėžti jų mastą. Pagrįsta kritika tampa stipresnė, kai jai nereikia perdėjimo.

Taip pat klaidina nuomonė, kad dokumentų sunaikinimas įrodo bet kurią pasirinktą versiją. Jis įrodo slėpimą ir paaiškina žinių ribas, tačiau nežinoma detalė lieka nežinoma. Istorikas gali nurodyti tikimybę, interesą ar prieštaravimą, bet negali iš tuščios archyvo vietos sukurti liudijimo. Franko Olsono mirtis yra geras pavyzdys: slaptas LSD skyrimas patvirtintas, nužudymo versija ginčijama.

Šaltojo karo pabaiga taip pat nebuvo vienas momentas, po kurio išnyko visos slaptos struktūros ar jų palikimas. Apie tai plačiau pasakoja straipsnis, aiškinantis, kodėl Šaltasis karas baigėsi be vienos oficialios taikos sutarties. MK-Ultra palikimas išliko ne kaip veikiantis magiškas metodas, o kaip perspėjimas, kas nutinka, kai grėsmės jausmas, mokslinis autoritetas ir institucinis slaptumas susijungia be realios priežiūros.

Išvada: programa nevaldė minčių, bet atėmė žmonių teisę rinktis

Temos branduolys teisingas. CIA 1953 m. pradėta MK-Ultra programa tikrai finansavo ir vykdė eksperimentus, kuriuose naudotas LSD, o kai kuriems JAV piliečiams bei kitiems žmonėms medžiaga buvo duota jų neinformavus. Agentūra siekė suprasti ir išnaudoti cheminius bei psichologinius būdus, galinčius paveikti atmintį, atsparumą apklausai, suvokimą ir elgesį. 149 išlikusiuose dokumentuose atpažinti subprojektai rodo, kad tai buvo ne vienas ekscentriškas bandymas, o platus tinklas.

Tačiau MK-Ultra nepateikė patikimos proto kontrolės technologijos, kuri žmogų paverstų nuotoliniu būdu valdomu įrankiu. LSD nenuspėjamumas, abejotina daugelio bandymų metodika ir pačios programos išsiskaidymas veikiau liudija nesėkmę pasiekti tokį tikslą. Tikrasis siaubas slypi ne fantastinėje sėkmėje, o realiame procese: žmonės buvo paversti priemonėmis, jų sutikimas laikytas trukdžiu, o padaryta žala slėpta nacionalinio saugumo vardu.

MK-Ultra atsiskleidimas sutapo su platesniu JAV tyrimų etikos persitvarkymu. 1974 m. Nacionalinis tyrimų aktas sukūrė komisiją, o 1979 m. Belmont ataskaita aiškiai suformulavo pagarbos asmeniui, geradarystės ir teisingumo principus bei informuoto sutikimo svarbą. Būtų per paprasta teigti, kad vien MK-Ultra sukūrė šią sistemą – ją skatino daugybė atskleistų medicinos ir mokslo piktnaudžiavimų. Vis dėlto CIA istorija tapo vienu ryškiausių įrodymų, kodėl slapta institucija negali pati sau būti vienintelė etikos komisija.

Didžiausia pamoka yra ir šaltinių kritikos pamoka. Įrašų sunaikinimas paliko aukas be atsakymų, o visuomenę – tarp pagrįsto nepasitikėjimo ir nevaržomų spėlionių. Atsakingas pasakojimas turi išlaikyti abi tiesas vienu metu: ne kiekviena su MK-Ultra siejama legenda yra faktas, tačiau patvirtintų faktų visiškai pakanka programai laikyti vienu sunkiausių JAV žvalgybos ir žmogaus tyrimų etikos pažeidimų.