897 m. sausį Romos Šv. Jono Laterano bazilikoje susirinkę dvasininkai išvydo teisiamojo soste pasodintą popiežių Formosą. Jis neatsakinėjo, nes jau maždaug devynis mėnesius buvo miręs. Kūnas buvo iškastas iš kapo, aprengtas pontifiko drabužiais, o šalia stovintis diakonas turėjo kalbėti mirusiojo vardu. Teismui pirmininkavo popiežius Steponas VI, pasiryžęs įrodyti, kad jo pirmtakas niekada neturėjo teisės užimti Romos vyskupo sosto.

Šis įvykis vėliau pavadintas Lavonų sinodu, Lavono teismu arba lotyniškai Synodus Horrenda – siaubinguoju sinodu. Vien jo aprašymas atrodo kaip gotikinė legenda apie sugedusius viduramžius. Tačiau teismo esmė buvo ne liguistas smalsumas. Už mirusiojo kūno stovėjo ginčas dėl Italijos karūnos, imperatoriaus titulo, popiežiaus valdžios ir šimtų Formoso suteiktų šventimų galiojimo.

Patikimai žinome, kad kūnas buvo teisiamas, Formosas pripažintas kaltu, o jo pontifikato aktai panaikinti. Kur kas atsargiau reikia vertinti kai kurias teatrališkas detales. Išsamiausiai įvykį aprašęs Kremonos vyskupas Liutprandas gimė tik apie 920 m. ir rašė praėjus dešimtmečiams. Artimesni laikui autoriai Auxilius ir Eugenijus Vulgarius gynė Formosą, todėl ir jų tekstai nėra neutralūs. Lavonų sinodo istorija prasideda ne nuo kapo atidarymo, o nuo suskilusios IX a. pabaigos Europos.

Roma po Karolingų imperijos ir tuščias imperatoriaus sostas

Po Karolio Didžiojo palikuonių galios silpnėjimo Vakarų imperatoriaus titulas nebeturėjo vieno akivaizdaus paveldėtojo. Italijos didikai, frankų valdovai ir regioninės giminės varžėsi dėl karūnos. Popiežiai šiame žaidime buvo ir teisėjai, ir pažeidžiami dalyviai: imperatoriaus karūnavimas Romoje suteikdavo valdovui sakralinį teisėtumą, tačiau pats popiežius priklausė nuo to, kas galėjo kariuomene kontroliuoti miestą.

Vieną stipriausių Italijos grupuočių sudarė Spoleto kunigaikščiai. Gvidas III Spoletietis 891 m. buvo karūnuotas imperatoriumi, o jo sūnus Lambertas 892 m. tapo bendravaldžiu. Jų valdžia Romos apylinkėse reiškė, kad popiežiui buvo sunku laisvai pasirinkti sąjungininką. Formosas Lambertą karūnavo, bet vėliau ėmė ieškoti atsvaros ir kreipėsi į Rytų Frankijos karalių Arnulfą Karintietį.

Šie vardai paaiškina, kodėl 897 m. buvo svarbu ne vien nubausti mirusį žmogų. Jei Formoso sprendimai būtų paskelbti neteisėtais, būtų galima diskredituoti jo suteiktą imperatoriaus vainiką Arnulfui ir sustiprinti Spoletiečių stovyklą. Teologinė bei kanoninė kalba dengė klausimą, kas turi teisę valdyti Italiją ir kieno karūnavimas laikytinas galiojančiu.

Formosas iki popiežystės: gabus diplomatas ir nepatogus vyskupas

Formosas gimė IX a. pradžioje, tikriausiai Romoje. 864 m. jis tapo Porto vyskupu – vienos iš svarbių priemiesčio vyskupijų vadovu. Popiežius Mikalojus I siuntė jį į Bulgariją, kur valdovas Borisas I svarstė, prie kurios krikščionybės politinės ir bažnytinės krypties prisijungti. Formosas ten įgijo tokį autoritetą, kad bulgarai norėjo jo savo arkivyskupu, tačiau kanonai neleido vyskupui paprastai palikti vienos vyskupijos ir užimti kitos.

Diplomatinė sėkmė neapsaugojo nuo Romos konfliktų. Popiežius Jonas VIII 876 m. apkaltino Formosą palikus savo vyskupiją, kurstant sąmokslą ir siekiant aukštesnės valdžios. Formosas buvo ekskomunikuotas, o jo sugrįžimas į dvasininko tarnystę susietas su priesaika nebegrįžti į Romą. Vėlesnis popiežius Marinas I jį reabilitavo ir grąžino į Porto vyskupo pareigas.

Ši ankstesnė byla tapo patogiu ginklu Lavonų sinode. Priešininkai galėjo teigti, kad Formosas sulaužė priesaiką ir neteisėtai „persikėlė“ iš Porto vyskupo sosto į Romos sostą. Tačiau jo sugrąžinimas į tarnystę bei vėlesnis išrinkimas rodo, kad bažnytinė padėtis nebuvo vienareikšmė. 897 m. teisėjai seną konfliktą pateikė taip, tarsi ankstesnis pasmerkimas niekada nebūtų buvęs panaikintas.

Popiežiumi tapęs Formosas ir dvi imperatorių karūnos

Formosas išrinktas popiežiumi 891 m. spalį. Pontifikato pradžioje jis buvo priverstas bendradarbiauti su Spoletiečiais ir 892 m. karūnavo Lambertą imperatoriaus bendravaldžiu. Tačiau santykiai prastėjo. Gvido mirtis 894 m. paliko Lambertą ir jo motiną Ageltrūdą ginti šeimos interesų, o Formosas slaptai ar atvirai ieškojo pagalbos už Alpių.

Arnulfas Karintietis du kartus žygiavo į Italiją. 896 m. jo kariuomenė pasiekė Romą, o Formosas Šv. Petro bazilikoje karūnavo Arnulfą imperatoriumi. Tai buvo aiškus smūgis Lambertui: vienas popiežius iš esmės suteikė tą patį aukščiausią titulą konkuruojantiems valdovams. Vis dėlto Arnulfo sėkmė buvo trumpalaikė. Jį ištiko liga, kariuomenė pasitraukė, o Spoletiečių įtaka atsigavo.

Formosas mirė 896 m. balandžio 4 d. Nėra patikimo pagrindo teigti, kad jis buvo nužudytas; jo mirtis savaime nėra paslaptis, nors politinė aplinka skatino vėlesnes spekuliacijas. Po jo vos keliolika dienų popiežiavo Bonifacas VI. Tada Romos sostą užėmė Steponas VI, istoriniuose sąrašuose kartais vadinamas Steponu VII dėl skirtingo ankstesnio antipopiežiaus skaičiavimo.

Kodėl Steponui VI prireikė mirusio kaltinamojo

Steponas buvo glaudžiai susijęs su tuo metu Romoje sustiprėjusia Spoletiečių stovykla. Ageltrūda ir Lambertas turėjo aiškų interesą pažeminti popiežių, karūnavusį jų varžovą Arnulfą. Tačiau istorikai ginčijasi, kiek Steponas veikė tiesioginiu jų įsakymu, o kiek siekė spręsti savo paties padėties problemą. Tiesioginis rašytinis įsakymas surengti teismą neišliko.

Paradoksalu, kad pats Formosas buvo įšventinęs Steponą Anagnio vyskupu. Jei Formoso popiežystė ir šventimai būtų paskelbti negaliojantys, kiltų klausimas ir dėl Stepono vyskupo statuso. Galbūt tai buvo naudinga: kanonai draudė vyskupams laisvai keisti vyskupijas, todėl Formoso suteikto paskyrimo panaikinimas galėjo padėti Steponui teisinti perėjimą iš Anagnio į Romą. Tačiau šią motyvaciją reikia vertinti kaip istorinę interpretaciją, o ne jo paties patvirtintą išpažintį.

Teismas leido sujungti kelis tikslus. Juo buvo keršijama politiniam priešui, silpninama Arnulfo karūnacija, ginčijamas Formoso paskirtų dvasininkų statusas ir perrašoma nesena Romos praeitis. Gyvo Formoso nubausti nebebuvo galima, bet jo teisinį palikimą buvo įmanoma sunaikinti simboliškai pasmerkiant patį kūną.

Kapo atidarymas ir teismo scena Laterane

897 m. sausį Formoso palaikai buvo iškelti iš kapo Šv. Petro bazilikoje. Kūnas aprengtas popiežiaus drabužiais ir pasodintas į sostą Laterano bazilikoje. Prie jo paskirtas diakonas turėjo atsakyti į kaltinimus, nors proceso baigtis buvo aiški iš anksto. Tai nebuvo teismas šiuolaikine prasme, kuriame kaltinamasis galėtų gintis, o valdžios surežisuotas nuosprendžio ritualas.

Liutprandas pateikia garsų Stepono klausimą: kodėl Formosas, būdamas Porto vyskupu, iš ambicijos užgrobė visuotinį Romos sostą? Ši formuluotė atspindi pagrindinį kanoninį kaltinimą – neteisėtą vyskupo perėjimą iš vienos vyskupijos į kitą. Taip pat minėtas priesaikos sulaužymas ir ankstesnio pasmerkimo nepaisymas.

Populiariuose tekstuose kartais aprašomi Stepono riksmai, minios reakcijos ar kūno išvaizda taip, lyg visa scena būtų tiksliai stenografuota. Tokios detalės daugiausia ateina iš vėlesnių ir poleminių pasakojimų. Pats teismo faktas neginčijamas, tačiau jo dialogą, emocijas ir teatrališkumą saugiau perteikti kaip šaltinių pasakojimą, o ne tiesioginį liudininko protokolą.

Kaltinimai: vyskupijos keitimas, priesaika ir valdžios teisėtumas

Pagrindinis formalus kaltinimas rėmėsi senovine taisykle, kad vyskupas yra susietas su savo vyskupija ir neturėtų jos palikti dėl prestižiškesnio sosto. Formosas buvo Porto vyskupas, o vėliau tapo Romos vyskupu. Šiandien popiežiaus išrinkimą lengva matyti kaip pakėlimą į aukštesnes pareigas, tačiau IX a. kanoninėje vaizduotėje kiekviena vyskupija buvo savarankiška bažnytinė bendruomenė, todėl „perkėlimas“ galėjo atrodyti kaip ambicijos ženklas.

Vis dėlto taisyklė buvo taikoma nenuosekliai, o politinės aplinkybės dažnai nusverdavo teoriją. Steponas pats buvo perėjęs iš Anagnio į Romą. Formoso šalininkai galėjo argumentuoti, kad jo išrinkimas buvo teisėtas ir kad ankstesnės bausmės jau panaikintos. Dėl to Lavonų sinodas ne tiek nešališkai aiškino kanoną, kiek pasirinko vieną jo interpretaciją politiniam rezultatui pasiekti.

Priesaikos klausimas buvo panašiai sudėtingas. Formosas anksčiau pažadėjo nebegrįžti į Romą ir neatnaujinti tarnystės, bet vėliau buvo reabilituotas popiežiaus Marino I. Ar panaikinta bausmė kartu atleido nuo priesaikos, buvo ginčytina. 897 m. sinodas šį neaiškumą pavertė tariamai akivaizdžiu melagingos priesaikos įrodymu.

Nuosprendis ir kūno pažeminimas

Formosas buvo pripažintas kaltu. Jo išrinkimas popiežiumi paskelbtas neteisėtu, o pontifikato aktai ir suteikti šventimai – negaliojančiais. Nuo kūno nuplėšti popiežiaus drabužiai. Tradicinis pasakojimas teigia, kad nukirsti trys dešinės rankos pirštai, kuriais popiežius laimindavo. Šią detalę mini viduramžių šaltinių tradicija, tačiau skirtinguose pasakojimuose kūno elgesio seka nėra visiškai vienoda.

Palaikai iš pradžių palaidoti paprastesnėje kapavietėje, siejamoje su svetimšaliais. Vėliau jie vėl iškasti ir įmesti į Tibro upę. Pasak Formosui palankių pasakojimų, kūnas buvo rastas upės pakrantėje, o aplink jį ėmė sklisti stebuklų gandai. Tokie stebuklai nėra istoriko patikrinamas faktas; jie rodo, kad viešoji nuomonė buvo perverčiama mirusiojo naudai.

Fizinis kūno pažeminimas turėjo teisinę bei liturginę prasmę. Nuimti drabužius reiškė atimti pareigas, nukirsti laiminančius pirštus – panaikinti šventos valdžios ženklą, o išmesti į upę – atimti deramą kapą ir atmintį. Tai buvo mėginimas ne tik paskelbti sprendimus klaidingais, bet ir simboliškai ištrinti Formosą iš teisėtos popiežių sekos.

Ar mirusį žmogų apskritai buvo galima teisti?

Viduramžių teisėje mirusiojo kūnas nebuvo visiškai beprasmis objektas. Palaikų perkėlimas, šventųjų relikvijos, garbinga arba negarbinga kapavietė ir atminimo pasmerkimas turėjo visuomeninę reikšmę. Valdovai bei bendruomenės kartais bausdavo mirusių priešų atminimą ar palaikus. Tačiau sėdinti teisme popiežiaus mumija nebuvo įprasta bažnytinės teisės procedūra.

Lavonų sinodas išsiskyrė tuo, kad juridinė forma buvo pritaikyta kūnui: buvo kaltinamasis, kaltinimai, tariamas gynėjas ir nuosprendis. Tai suteikė politiniam kerštui teisėtumo regimybę. Sprendimas buvo reikalingas ne mirusiajam, o gyviesiems, nes Formoso šventimai, privilegijos ir imperatoriaus karūnavimas tebebuvo galiojantys dokumentai bei santykiai.

Dėl to įvykį galima lyginti su romėnų damnatio memoriae – valdžios mėginimu pasmerkti asmens atminimą. Vis dėlto tai nėra tiesioginis tos pačios institucijos tęsinys. IX a. dalyviai veikė krikščioniškos kanonų teisės, popiežiaus institucijos ir italų politinių grupuočių pasaulyje. Palyginimas naudingas kaip analogija, bet neturėtų pakeisti konkretaus konteksto.

Romos reakcija ir Stepono VI žlugimas

Lavonų sinodas neatnešė stabilumo. Šaltiniai pasakoja, kad visuomenės pasipiktinimą sustiprino pasakojimai apie Tibro išmestą kūną ir jam priskiriamus stebuklus. 897 m. vasarą Romoje kilo perversmas. Steponas VI buvo nuverstas, įkalintas ir rugpjūtį kalėjime pasmaugtas. Jo mirtis parodė, kaip greitai popiežių likimus tuo metu sprendė miesto grupuotės.

Kartais teigiama, kad Laterano bazilikos griūtis buvo laikoma dievišku atsaku už teismą. Pastato pažeidimai ir jų interpretacijos minimi vėlesnėje tradicijoje, tačiau tiesioginio priežastinio ryšio, žinoma, nėra. Viduramžių žmonės stichines ar architektūrines nelaimes dažnai skaitydavo kaip moralinius ženklus, todėl toks pasakojimas padėjo Formoso šalininkams įrodyti, kad sinodas užrūstino Dievą.

Politinė kryptis pasikeitė, bet tai nereiškė, kad konfliktas baigėsi. Po Stepono sekė trumpi pontifikatai ir nauji bandymai apibrėžti Formoso statusą. Kiekvienas sprendimas veikė ne tik mirusiojo reputaciją, bet ir gyvų vyskupų bei kunigų teisėtumą.

Teodoras II ir Jonas IX: Formoso reabilitacija

Popiežius Teodoras II valdė tik apie dvidešimt dienų 897 m. pabaigoje, tačiau per tą laiką panaikino Lavonų sinodo sprendimus. Formoso kūnas, kaip pasakojama, buvo surastas ir deramai perlaidotas Šv. Petro bazilikoje. Jo suteikti šventimai vėl pripažinti galiojančiais.

Teodoro įpėdinis Jonas IX 898 m. sušaukė sinodus Romoje ir Ravenoje. Juose Stepono teismas pasmerktas, jo aktai sunaikinti, o mirusių žmonių teisimas uždraustas. Taip buvo mėginama ne tik atkurti Formoso reputaciją, bet ir sustabdyti grandininį bažnytinės valdžios griovimą. Jei kiekvienas naujas popiežius galėtų panaikinti pirmtako šventimus, Bažnyčios hierarchija taptų priklausoma nuo nesibaigiančių politinių pergalių.

Reabilitacija nepadarė visų ginčų nereikšmingų. Formoso priešininkai išliko, o jo šalininkai Auxilius ir Eugenijus Vulgarius rašė poleminius traktatus, gindami jo šventimų galiojimą. Šie tekstai yra vertingi, nes artimi įvykiams, bet jų paskirtis buvo įtikinti ir kovoti, o ne pateikti neutralią kroniką.

Sergijus III ir tariamas antrasis lavono teismas

904 m. popiežiumi tapęs Sergijus III priklausė Formosui priešiškai stovyklai. Viduramžių ir vėlesni autoriai jį siejo su nauju Formoso pasmerkimu. Kai kuriuose pasakojimuose net tvirtinama, kad lavonas buvo vėl teisiamas ar dar kartą išniekintas. Tačiau chronologija ir šaltinių prieštaravimai verčia būti atsargiems.

Liutprandas kai kurias Steponui VI priskiriamas detales siejo su Sergijumi, o vėlesni istorikai mėgino suderinti pasakojimus. Patikimiau teigti, kad Sergijus politiškai atnaujino prieš Formosą nukreiptą poziciją ir galėjo iš naujo patvirtinti jo pasmerkimą. Atskiro antro Lavonų sinodo su tuo pačiu kūnu faktas nėra taip tvirtai dokumentuotas kaip 897 m. procesas.

Šis neaiškumas svarbus, nes populiarioji istorija linkusi sulieti kelis dešimtmečius į vieną siaubo sceną. Kuo groteskiškesnė detalė, tuo lengviau ji kartojama be datos ir šaltinio. Atsakingas pasakojimas palieka vietos abejonėms: Formoso atminimo karas tęsėsi, bet ne kiekviena jo epizodo versija yra vienodai patikima.

Ką iš tiesų žinome iš Liutprando ir kitų šaltinių

Kremonos vyskupas Liutprandas savo veikale Antapodosis pateikė įtakingiausią Lavonų sinodo aprašymą. Jis gimė daugiau kaip du dešimtmečius po įvykio ir rašė maždaug po pusės amžiaus. Liutprandas buvo talentingas pasakotojas bei diplomatas, bet kartu polemistas, mėgęs moralizuojančias ir skandalingas istorijas. Jo tekstas negali būti laikomas teismo stenograma.

Artimesni įvykiams yra Formoso šalininkų Auxiliaus ir Eugenijaus Vulgariaus raštai. Jie padeda suprasti ginčą dėl šventimų, tačiau autoriai sąmoningai gynė vieną pusę. Papildomos informacijos suteikia popiežių sąrašai, sinodų sprendimų pėdsakai ir vėlesnė kanonų teisės tradicija. Deja, išsamus oficialus 897 m. proceso protokolas neišliko.

Todėl istorikai remiasi šaltinių sankirta. Kai keli nepriklausomi pasakojimai patvirtina kūno iškasimą, teismą ir Formoso aktų panaikinimą, šie faktai laikomi tvirtais. Kai detalė pasirodo tik vėlyvoje poleminėje istorijoje, ją reikia žymėti kaip tradiciją. Toks atsargumas nemažina įvykio dramatiškumo; jis apsaugo nuo naujų legendų kūrimo.

Dar vienas atsargumo reikalaujantis klausimas yra pats pavadinimas. „Lavonų sinodas“ yra vėlesnėje istoriografijoje įsitvirtinusi etiketė, o ne neutralus išlikusio 897 m. protokolo antraštinis terminas. Lotyniškas apibūdinimas Synodus Horrenda taip pat pabrėžia vėlesnį moralinį pasmerkimą. Šie vardai tiksliai perteikia proceso neįprastumą, bet kartu iš anksto nurodo, kaip skaitytojas turi jį vertinti. Todėl naudinga pirmiausia atkurti įvykį, o tik tada priimti jo garsųjį pavadinimą.

Popiežių „tamsusis amžius“ – patogi, bet klaidinanti etiketė

IX a. pabaiga ir X a. pradžia dažnai vadinami popiežystės tamsiuoju amžiumi. Dažna popiežių kaita, Romos aristokratų įtaka ir Lavonų sinodas suteikia šiai etiketei medžiagos. Vis dėlto ji lengvai virsta moraliniu stereotipu, tarsi visi viduramžių dvasininkai būtų buvę vien prietaringi ir žiaurūs.

Iš tikrųjų sinodo dalyviai naudojo sudėtingus kanoninius argumentus, rūpinosi šventimų tęstinumu ir suprato simbolių politinę galią. Jų procedūra buvo manipuliacinė, bet ne beprasmė. Ji kilo iš institucijų krizės, kurioje popiežiaus rinkimai, miesto giminės ir imperatoriaus titulas neturėjo stabilios tarpusavio pusiausvyros.

Be to, pati greita reakcija į Stepono veiksmus rodo, kad lavono teismas nebuvo priimtas kaip įprasta norma. Steponas nuverstas, procesas panaikintas, o mirusiųjų teismai uždrausti. Viduramžių visuomenė ne tik sukūrė šį skandalą, bet ir gebėjo jį pasmerkti bei taisyti jo pasekmes.

Kodėl Formoso šventimų klausimas buvo pavojingesnis už lavoną

Popiežius ir vyskupai įšventindavo kitus dvasininkus. Jei Formosas būtų paskelbtas niekada teisėtai nebuvęs vyskupu ar popiežiumi, galėtų kilti abejonių dėl jo įšventintų vyskupų. Šie savo ruožtu buvo šventinę kunigus ar kitus vyskupus. Vienas politinis nuosprendis galėjo paskleisti neapibrėžtumą per visą bažnytinės valdžios grandinę.

Formoso priešininkai siekė panaikinti jo aktus, tačiau praktiškai toks sprendimas buvo sunkiai įgyvendinamas. Net Stepono statusas buvo susijęs su Formoso atliktu šventimu. Dėl to vėlesni popiežiai turėjo rimtą institucinę priežastį atkurti ankstesnių sprendimų galiojimą, nepriklausomai nuo asmeninės simpatijos mirusiajam.

Šis aspektas paaiškina, kodėl apie 897 m. ginčą parašyta tiek kanoninių traktatų. Lavonas traukė kronikininkų ir vėlesnių dailininkų dėmesį, bet tikrasis pavojus buvo ne kūnas soste. Pavojus buvo mintis, kad sakramentų ir pareigų teisėtumą galima išjungti atgaline data vien todėl, kad pasikeitė politinė stovykla.

Kaip Lavonų sinodas tapo moderniu istorijos vaizdiniu

1870 m. prancūzų dailininkas Jean-Paul Laurens nutapė garsų paveikslą, kuriame Steponas gestikuliuoja prieš soste sukniubusį Formoso kūną. Kūrinys sukūrė vieną atpažįstamiausių viduramžių popiežystės vaizdų. Tačiau tai XIX a. istorinė vaizduotė, ne dokumentinis sinodo atvaizdas. Dailininkas siekė dramos ir moralinio konflikto.

Šiuolaikiniai sąrašai apie keisčiausius istorijos teismus dažnai kartoja paveikslo nuotaiką. Politiniai vardai ir kanonų teisė išmetami, paliekant „popiežių, kuris teisė lavoną“. Toks sakinys nėra klaidingas, bet be konteksto jis paverčia įvykį egzotišku viduramžių beprotybės įrodymu.

Visas pasakojimas daug įdomesnis. Kūnas buvo priemonė kovoti dėl imperatorių, vyskupų ir Romos valdymo teisėtumo. Teismas parodė, kad valdžia siekia valdyti ne tik teritoriją ar dokumentus, bet ir praeitį. Kai gyvo priešininko nebėra, jo atminimas, paskyrimai ir simboliai gali tapti nauju politinio smurto taikiniu.

Išvada: teismas, kuris atskleidė gyvųjų baimę

Lavonų sinodas buvo tikras, tačiau jo prasmė nėra vien groteskiška. 897 m. Formoso palaikai atsidūrė Laterano bazilikoje todėl, kad gyvieji nesugebėjo sutarti, kas teisėtai valdo Romą, Italiją ir imperatoriaus titulą. Steponas VI pavertė kanoninį ginčą viešu mirusio pirmtako pažeminimu ir mėgino vienu nuosprendžiu panaikinti jo politinį bei sakramentinį palikimą.

Bandymas suveikė priešingai. Steponas netrukus buvo nuverstas ir nužudytas, Formosas reabilituotas, o mirusiųjų teismai uždrausti. Vis dėlto atminimo karas dar kurį laiką tęsėsi, nes jo šventimų ir karūnacijų pasekmių nebuvo galima paprastai ištrinti. Institucija turėjo pasirinkti tęstinumą, antraip kiekviena politinė permaina būtų ardžiusi pačius Bažnyčios pagrindus.

Šaltinių kritika neleidžia tiksliai atkurti kiekvieno gesto ar ištarto žodžio. Tačiau ji išryškina svarbiausią pamoką: valdžios ritualai dažnai slepia labai praktiškus interesus. Soste pasodintas miręs Formosas niekam nebekėlė fizinės grėsmės. Grėsmę kėlė tai, ką jis buvo padaręs gyvas – ką karūnavo, ką įšventino ir kokiai Romos ateičiai suteikė teisėtumo ženklą.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas