1517 metų rudenį Vitenbergas buvo nedidelis Saksonijos miestas, o Martynas Liuteris – ne tarptautinė įžymybė, bet universiteto teologas ir vienuolis, įsitraukęs į ginčą dėl indulgencijų. Vis dėlto jo lotyniškai suformuluotos tezės netrukus atsidūrė toli už vietinės akademinės aplinkos ribų. Jos buvo perrašomos, spausdinamos, verčiamos ir aptarinėjamos. Per kelerius metus Liuterio vardas tapo žinomas visoje Šventojoje Romos imperijoje, o jo tekstai įtraukė valdovus, miestiečius, dvasininkus ir amatininkus į konfliktą, kurio nebegalėjo suvaldyti nei bažnytinė drausmė, nei imperatoriaus ediktai.

Šį proveržį vilioja paaiškinti vienu išradimu: Gutenbergo spausdinimo presas suteikė Liuteriui balsą, o jo idėjos per kelias savaites užliejo Europą. Tokiame pasakojime yra svarbi tiesos dalis, tačiau jis pernelyg tvarkingas. Johanno Gutenbergo technologija buvo sukurta maždaug septyniais dešimtmečiais anksčiau, ir iki 1517-ųjų Europoje jau veikė tankus komercinių spaustuvių tinklas. Be to, Reformaciją stūmė ne vien popierius ir metalinės raidės, bet politinė Vokietijos žemių sandara, senesnė Bažnyčios kritikos tradicija, universitetai, pamokslai, vaizdai, miestų ekonomika ir Liuterį saugoję valdovai.

Todėl svarbiausias klausimas nėra, ar spauda prisidėjo prie Reformacijos. Jos reikšmė neabejotina. Įdomiau suprasti, kaip technologija virto socialine jėga, kodėl būtent Liuterio tekstai taip gerai tiko naujajai medijai ir kur baigiasi patvirtinti faktai bei prasideda patraukli legenda apie akimirksniu „virusinėmis“ tapusias 95 tezes.

Ką iš tiesų išrado Gutenbergas

Johannas Gutenbergas nebuvo pirmasis žmogus, spausdinęs tekstą. Medžio raižinių spauda šimtmečius naudota Rytų Azijoje, o kilnojamosios raidės ten taip pat atsirado gerokai anksčiau. Jo pasiekimas buvo XV amžiaus Europos sąlygoms pritaikyta visa gamybos sistema: patvarios atskiros metalinės raidės, tikslus jų liejimas, spaudai tinkamas aliejinis rašalas ir presas, leidęs vienodai prispausti popierių ar pergamentą. Apie 1450-uosius Maince subrendęs metodas pavertė daugelio vienodų puslapių gamybą gerokai spartesne ir ekonomiškesne.

Rankraštinė knyga iki tol buvo daug darbo reikalaujantis daiktas. Vienuolynų skriptoriumai nėra visa viduramžių knygos istorija – tekstus perrašinėjo ir pasauliečiai profesionalai, ypač universitetų miestuose, – tačiau bet kuriuo atveju kiekvienas egzempliorius gimdavo atskirai. Raštininkas galėjo suklysti, praleisti eilutę ar pakeisti formuluotę, o didesnio tiražo parengimas užtrukdavo. Plačiau apie šią kultūrą primena viduramžių vienuolių kasdienybės apžvalga, nors rankraščių pasaulis buvo gerokai platesnis už vienuolynų sienas.

Spauda nepanaikino rankraščių per vieną naktį. Dar ilgai spausdintos knygos būdavo puošiamos rankomis, o laiškai, administraciniai dokumentai ir privatūs užrašai liko rašomi plunksna. Tačiau naujoji technologija iš esmės pakeitė mastą. Vieną kartą surinkus puslapį, jį buvo galima atspausti šimtais egzempliorių, o tas pats tekstas skirtingus skaitytojus pasiekdavo daug vienodesne forma. Sumažėjo vieno egzemplioriaus savikaina, pagreitėjo pakartotiniai leidimai, išaugo poreikis popieriui, korektoriams, raižytojams, knygrišiams ir knygų prekiautojams.

Todėl kalbėdami apie „Gutenbergo presą“ turėtume įsivaizduoti ne stebuklingą vieną mašiną, o reprodukcijos principą ir aplink jį išaugusią pramonę. Reformacijos laikais pats Gutenbergas jau seniai buvo miręs. Liuterio idėjas platino ne jo dirbtuvė, o daugybė tarpusavyje konkuruojančių spaustuvininkų, kurie technologinį išradimą pavertė europine ryšių infrastruktūra.

Iki 1517-ųjų Europa jau buvo spaudos žemynas

Tarp Gutenbergo Biblijos ir Liuterio tezių praėjo daugiau kaip šešiasdešimt metų. Per tą laiką spauda iš Mainco paplito į Kelną, Strasbūrą, Augsburgą, Niurnbergą, Bazelį, Veneciją, Paryžių ir daugybę kitų centrų. Iki 1500 metų Europoje jau buvo išspausdinta dešimtys tūkstančių leidimų; tikslūs egzempliorių skaičiai nežinomi, nes didelė dalis produkcijos neišliko. Šios ankstyvosios knygos vadinamos inkunabulais, tačiau spaustuvės gamino ne vien įspūdingus foliantus. Rinkoje cirkuliavo maldaknygės, kalendoriai, gramatikos, teisiniai tekstai, indulgencijų blankai ir trumpi proginiai leidiniai.

Tai svarbu dėl paradokso: institucija, kurią reformatoriai puolė, pati aktyviai naudojosi spauda. Bažnytiniai užsakovai finansavo liturgines knygas, teologinius veikalus ir dokumentų formas. Universitetai suteikė rinką mokomajai literatūrai, humanistai leido antikos autorius, o valdžios įstaigos spausdino potvarkius. Naujoji medija nebuvo iš prigimties protestantiška. Ji buvo lanksti priemonė, prieinama tam, kas turėjo tekstą, pinigų, ryšių ir auditoriją.

Kartu susiformavo maršrutai, kuriais prekės ir žinios galėjo judėti tarp miestų. Knygos keliavo per muges, ypač Frankfurtą, buvo parduodamos knygynuose, universitetuose ir išnešiojamos prekiautojų. Spaustuvininkai stebėjo paklausą ir skolinosi vieni kitų sėkmingus tekstus. Šiuolaikinė autorių teisių samprata dar neegzistavo, o vietinės privilegijos ne visada apsaugodavo leidėją kitame mieste. Todėl populiarus pamfletas galėjo būti perspausdintas be autoriaus leidimo ir be pirmojo leidėjo atlygio.

Reformacija pateko į jau paruoštą sistemą. Liuteris nesukūrė spaudos tinklo, kaip ir socialinių tinklų žvaigždė nesukuria interneto. Tačiau jis ir jo bendradarbiai išmoko pasinaudoti tinklo greičiu, ekonominiais interesais bei trumpų tekstų forma. Be šių ankstesnių dešimtmečių investicijų 1517 metų ginčas veikiausiai būtų likęs lėtesnis ir siauresnis. Vis dėlto vien infrastruktūra nepaaiškina, kodėl iš daugybės teologinių disputų būtent šis įgijo tokį politinį svorį.

95 tezės: ką tikrai žinome apie jų pradžią

Ginčo pradžioje buvo indulgencijos – Bažnyčios praktika, susijusi su laikinųjų bausmių už nuodėmes atleidimu. Populiariame pasakojime jos kartais paverčiamos paprastu „nuodėmių pardavimu“, bet teologinė sistema buvo sudėtingesnė: indulgencija neturėjo pakeisti atgailos ar automatiškai atleisti kaltės. Praktikoje rinkliavos, agresyvus skatinimas ir žmonėms sudaromas įspūdis, kad dvasinę naudą galima įsigyti pinigais, suteikė daug pagrindo kritikai. Vokietijos žemėse garsėjo dominikonas Johannas Tetzelis, rinkęs lėšas kampanijoje, susijusioje ir su Šv. Petro bazilikos statyba, ir su Mainco arkivyskupo Albrechto finansiniais įsipareigojimais.

1517 metų spalio 31 dieną Liuteris nusiuntė Albrechtui laišką su 95 tezėmis, lotyniškai pavadintomis disputu apie indulgencijų galią. Tai tvirtas dokumentinis atspirties taškas. Daug garsesnė scena – Liuteris plaktuku prikala tekstą prie Vitenbergo Pilies bažnyčios durų – nėra taip patikimai paliudyta. Apie ją aiškiai prabilta vėliau, o pats Liuteris ankstyvuose pasakojimuose jos neišryškino. Bažnyčios durys galėjo veikti kaip universiteto skelbimų lenta, tad toks veiksmas nėra neįmanomas, tačiau istorikai pagrįstai skiria tikėtiną tradiciją nuo tiesiogiai patvirtinto laiško.

Tezės buvo akademinis tekstas, skirtas disputui, ne parengta masinė revoliucijos programa. Jose Liuteris dar neskelbė visų vėliau su protestantizmu siejamų doktrinų ir neplanavo steigti atskiros Bažnyčios. Tačiau jis palietė jautrų mazgą: pinigus, sielovadą, popiežiaus autoritetą ir tikinčiųjų baimę dėl išganymo. Dėl to tekstas sudomino ne tik teologus.

Dar 1517 metais tezės buvo išspausdintos keliuose Vokietijos miestuose, tarp jų Niurnberge ir Leipcige, o Bazelyje pasirodė atskiras leidimas. Kas inicijavo pirmuosius perspausdinimus ir kokia buvo kiekvieno tiražo apimtis, ne visada galima tiksliai atkurti. Vis dėlto materialūs išlikę leidimai įrodo, kad tekstas greitai paliko Vitenbergą. Svarbu ir tai, kad lotynų kalba ribojo tiesioginių skaitytojų ratą. Platesnį atgarsį kūrė ne vien tezės, bet jų aptarimai, vertimai, pamokslai ir vėlesni Liuterio raštai vokiečių kalba.

Ar idėjos tikrai apskriejo Europą per kelias savaites

Dažnai kartojama, kad per dvi savaites tezės tapo žinomos visoje Vokietijoje, o per du mėnesius – visoje Europoje. Ši formulė skamba tiksliai, todėl lengvai įsimena. Tačiau tokį tikslumą pagrindžiančio vienalaikio skaitytojų ar platinimo registro neturime. XVI amžiaus pradžioje niekas nefiksavo, kurią dieną tekstas pasiekė kiekvieną miestą, kas jį perskaitė ir kaip suprato. Dėl to teiginį apie „kelias savaites“ saugiau laikyti vėlesne santrauka, išreiškiančia neįprastą plitimo greitį, o ne patikrintu chronometro matavimu.

Galima tvirtai pasakyti mažiau efektingą, bet įdomesnį dalyką. Per labai trumpą laiką pagal ano meto komunikacijos standartus akademinis dokumentas buvo atspausdintas keliuose nutolusiuose centruose. 1518 metais Liuteris jau leido aiškinamuosius tekstus, jo byla domino Romą, o ginčas peraugo pirminį indulgencijų klausimą. 1520 metais pasirodę programiniai veikalai apie krikščionių bajoriją, Bažnyčios „Babilono nelaisvę“ ir krikščionio laisvę buvo skirti daug platesnei auditorijai. 1521 metų Vormso reichstage Liuterio klausimas jau tapo imperinės politikos reikalu. Tai stulbinama dinamika, net jei atsisakome abejotino dviejų savaičių šūkio.

Be to, „Europa“ nebuvo vienalytė informacinė erdvė. Idėjos skirtingu tempu pasiekė universitetinius miestus, valdovų dvarus, parapijas ir kaimus. Teksto buvimas bibliotekoje nereiškia, kad jį žinojo dauguma vietos gyventojų. Lotyniškas leidinys galėjo greitai cirkuliuoti tarp išsilavinusių dvasininkų, bet tam, kad žinia taptų visuomeniniu reiškiniu, ją reikėjo išversti, paaiškinti ir susieti su vietos konfliktais.

Toks niuansas nesumenkina spaudos. Priešingai, jis parodo tikrąją jos galią: ji sukūrė daugybę persidengiančių plitimo bangų. Pirmiausia keliavo tezės, tada jų santraukos ir priešininkų atsakymai, vėliau – trumpi vokiški pamfletai, vaizdai bei naujienos apie teismus. Reformacija sklido ne vienu sprogimu, o nuolat atsinaujinančia tekstų ir reakcijų grandine.

Liuteris išmoko rašyti naujajai medijai

Technologija pati nepasirenka nugalėtojo. XVI amžiaus pradžios spaustuvės buvo pilnos tekstų, kurių šiandien beveik niekas neprisimena. Liuterio išskirtinumą lėmė ne tik jo teologinės pozicijos, bet ir gebėjimas rašyti taip, kad tekstą norėtų spausdinti leidėjas ir skaityti miestietis. Jis derino akademinį pasirengimą su energinga, polemiška vokiečių kalba, mokėjo sudėtingą klausimą sutraukti į trumpą brošiūrą ir greitai atsakyti oponentams.

Trumpas pamfletas buvo Reformacijos medijos formatas par excellence. Jam reikėjo mažiau popieriaus ir kapitalo nei storai knygai, jį buvo galima greitai surinkti, atspausdinti bei parduoti už prieinamesnę kainą. Antraštinis puslapis, raižinys ir aiški formuluotė padėdavo išsiskirti prekyvietėje. Sėkmingą tekstą kito miesto spaustuvininkas galėjo nukopijuoti, kartais net nežinant autoriui. Taip Liuterio produktyvumas susijungė su leidėjų noru uždirbti.

Jo kalbinė strategija taip pat keitėsi. 95 tezės buvo lotyniškos, nes priklausė universiteto disputo žanrui. Tačiau tolesni tekstai vis dažniau kreipėsi į vokiškai skaitančią publiką. Liuteris nevartojo vieno „gryno“ kasdienio dialekto; jis rėmėsi raštinės tradicijomis ir sąmoningai ieškojo plačiau suprantamos kalbos. Vėliau Naujojo Testamento vertimas dar labiau sustiprino jo, kaip religinio autoriaus, pasiekiamumą.

Ne kiekvienas skaitytojas buvo ramus individualus interpretatorius. Pamfletai kurstė konfliktą, o Liuterio retorika galėjo būti šiurkšti ir priešininkus žeminanti. Jo vėlyvieji antisemitiniai raštai šiandien pagrįstai vertinami kaip neapykantą skleidžiantis palikimas, kurio negalima užmaskuoti pasakojimu apie komunikacijos genialumą. Spauda išdidino ne tik išlaisvinančias idėjas. Ji vienodai gerai daugino įžeidimus, stereotipus ir politinę propagandą. Būtent todėl Liuterio sėkmė yra ir modernios viešosios erdvės galimybių, ir jos pavojų istorija.

Spaustuvininkai buvo ne pasyvūs tarpininkai

Reformacijos leidybą lengva įsivaizduoti kaip tiesią liniją: autorius parašo, spaustuvininkas mechaniškai nukopijuoja, skaitytojas priima. Tikrovėje spaustuvininkai ir knygų pardavėjai priimdavo sprendimus, kurie veikė teksto likimą. Jie rinkdavosi, ką finansuoti, kokiu tiražu leisti, kaip apipavidalinti, kiek prašyti ir kur platinti. Paklausus Liuterio vardas tapo komerciniu ženklu, o jo brošiūros galėjo užtikrinti greitą apyvartą.

Ypač svarbus buvo Vitenbergas. Prieš universitetui ir Reformacijai suteikiant impulsą, tai nebuvo didysis Europos leidybos centras. Spaustuvininkų veikla čia plėtėsi kartu su augančia tekstų paklausa. Liuterio bendradarbis menininkas Lucas Cranachas Vyresnysis dalyvavo leidybos versle, kūrė raižinius ir padėjo formuoti atpažįstamą vizualinę kalbą. Autoriai, teologai, dailininkai ir amatininkai veikė kaip vietos kūrybinis tinklas.

Tačiau plitimas nepriklausė nuo vieno centro. Augsburgas, Niurnbergas, Strasbūras, Bazelis ir kiti miestai turėjo savas rinkas bei politines aplinkybes. Perspausdinimas kitur reiškė, kad tekstas išvengdavo vienos jurisdikcijos kontrolės. Šventoji Romos imperija buvo sudėtinga kunigaikštysčių, laisvųjų miestų, vyskupijų ir kitų valdų mozaika. Uždraudus knygą vienoje vietoje, ji galėjo būti gaminama gretimoje teritorijoje ir slapta ar pusiau legaliai sugrįžti.

Tai primena, kad informacijos kontrolę lemia ne tik technologija, bet ir institucinis žemėlapis. Centralizuota valdžia galėjo mėginti greičiau koordinuoti cenzūrą, o suskaidytoje imperijoje įsakymai priklausė nuo vietos pareigūnų valios. Kai kurie magistratai ir valdovai palaikė reformą, kiti gynė senąją tvarką, treti laviravo. Spaustuvininkas vertino ne abstrakčią žodžio laisvę, o pelną, riziką ir globėjų poziciją. Iš šių pragmatiškų pasirinkimų susidarė komunikacijos sistema, kurios nei Roma, nei imperatorius negalėjo visiškai užverti.

Vaizdai, pamokslai ir garsiai skaitomi tekstai

Jeigu Reformacija būtų pasikliovusi tik tyliu individualiu skaitymu, jos poveikis būtų buvęs siauresnis. XVI amžiaus Europoje raštingumas augo, ypač miestuose, tačiau didelė gyventojų dalis negalėjo savarankiškai perskaityti teologinio pamfleto. Spaudinys vis tiek juos pasiekdavo per kolektyvinę komunikaciją. Tekstai buvo skaitomi garsiai šeimose, dirbtuvėse, smuklėse ir susirinkimuose, o jų mintis perpasakodavo pamokslininkai.

Žodinė ir spausdinta kultūra ne konkuravo, bet stiprino viena kitą. Pamokslas galėjo paskatinti klausytoją įsigyti brošiūrą, o išspausdintas pamokslo tekstas suteikdavo kitam dvasininkui medžiagos pakartoti argumentą. Dainos, trumpos eilės ir įsimenamos frazės padėdavo idėjoms keliauti net tada, kai pats popieriaus lapas likdavo viename mieste. Vienas egzempliorius turėjo ne vieną skaitytoją, todėl išlikusių tiražų skaičius neparodo visos auditorijos.

Kita galinga priemonė buvo medžio raižiniai. Juose popiežius ir dvasininkai galėjo būti vaizduojami kaip gobšūs, apgaulingi ar susiję su Antikristu, o reformatoriai – kaip Evangelijos gynėjai. Tokie vaizdai supaprastindavo sudėtingą konfliktą ir veikė emocijas. Katalikų autoriai taip pat naudojo karikatūras bei simbolius prieš Liuterį. Tai nebuvo neutrali švietimo kampanija: abi pusės kūrė propagandą, kurioje priešininko pažiūros dažnai būdavo redukuojamos iki atgrasios figūros.

Spaudos ir sakytinės kultūros sąveika paaiškina, kodėl vien raštingumo statistika klaidina. Žmogus galėjo nepažinti raidžių, bet atpažinti Cranacho sukurtą sceną, išgirsti turguje skaitomą tekstą ir sekmadienį klausytis ginčą interpretuojančio pamokslo. Panašiai vėlesniais amžiais draudžiamas tekstas tapdavo bendruomenės veiksmu, kaip rodo lietuviškos spaudos draudimo istorija. Skiriasi epochos ir politinis kontekstas, tačiau abiem atvejais popierius įgydavo jėgą tik tuomet, kai aplink jį susiburdavo žmonių tinklai.

Spauda nepaaiškina, kodėl Liuteris išliko

Jeigu presas būtų pakankama Reformacijos priežastis, kiekvienas gerai išspausdintas eretinis tekstas būtų pakeitęs Europą. Taip nenutiko. Jau iki Liuterio Bažnyčią kritikavo Johnas Wycliffe’as Anglijoje ir Janas Husas Bohemijoje. Husas 1415 metais buvo sudegintas Konstanco susirinkime, o jo sekėjai sukūrė ilgai gyvavusį religinį ir politinį judėjimą. Husitų istorija liudija, kad reformos reikalavimai, vietos tapatybė ir konfliktas dėl bažnytinės valdžios galėjo mobilizuoti visuomenę dar prieš brandžią spaudos epochą.

Liuterio likimą smarkiai paveikė politika. 1521 metais Vormso ediktas paskelbė jį už įstatymo ribų ir uždraudė jo raštus, tačiau Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Išmintingasis pasirūpino jo apsauga Vartburgo pilyje. Ten Liuteris vertė Naująjį Testamentą į vokiečių kalbą. Be teritorinio valdovo globos spaudos populiarumas nebūtų apsaugojęs autoriaus nuo suėmimo. Imperatorius Karolis V tuo pat metu valdė plačias žemes ir susidūrė su karais bei kitais politiniais iššūkiais, o imperijos kunigaikščiai gynė savo teises.

Svarbios buvo ir gilesnės religinės bei socialinės įtampos. Žmonės kritikavo dvasininkų privilegijas, bažnytines rinkliavas ir moralinius pažeidimus. Humanistų šūkis grįžti „prie šaltinių“ skatino studijuoti Bibliją originalo kalbomis ir tikrinti autoritetų teiginius. Universitetai rengė išsilavinusius polemistus, o miestų tarybos galėjo reformą priimti kaip religinę programą ir kaip galimybę pertvarkyti vietos valdžią bei turtą.

Nereikėtų manyti, kad visuomenė tiesiog perskaitė Liuterį ir vieningai įsitikino. Reformacijos eigą lydėjo nesutarimai tarp pačių reformatorių, valstiečių karas, smurtas, bažnytinio turto perėmimas ir valdžios sprendimai, kurių paprastas tikintysis nekontroliavo. Spauda išplėtė pasirinkimų bei argumentų lauką, bet rezultatą lėmė tai, kas turėjo sakyklą, kariuomenę, teismą ir teisę nustatyti tikėjimo tvarką savo teritorijoje.

Cenzūra, polemika ir katalikiškas atsakas

Roma ir imperinė valdžia nesėdėjo bejėgės prieš presą. Liuterio teiginiai buvo tiriami, jo knygos deginamos, leidėjai baudžiami, o 1521 metų Vormso ediktas numatė jo raštų konfiskavimą. Vėliau katalikiškos institucijos plėtojo draudžiamų knygų sąrašus, leidimų spausdinti sistemą ir vietos cenzūrą. Kontrolė buvo nevienodai veiksminga, tačiau būtų klaida ją laikyti vien simboline.

Katalikų polemistai taip pat spausdino. Johannas Eckas, Thomas Murneris ir kiti oponentai rašė atsakymus, o valdovai skelbė ediktus. Teologinis konfliktas didino leidinių paklausą abiejose pusėse. Vis dėlto reformatoriai ankstyvuoju etapu dažnai turėjo komunikacinį pranašumą: trumpi vokiški tekstai pasiekdavo platesnę rinką, o bandymas paneigti Liuterį dar labiau garsino jo vardą. Vieša polemika veikė kaip grandinė – atsakymas skatino naują atsakymą, o kiekvienas draudimas kūrė naujieną.

Po pradinio sukrėtimo Katalikų Bažnyčia ne tik draudė. Tridento susirinkimas, vykęs su pertraukomis 1545–1563 metais, patikslino doktriną ir paskatino vidaus reformas. Jėzuitų mokyklos, katekizmai, pamokslų rinkiniai, šventųjų gyvenimai ir religiniai vaizdai taip pat naudojosi spaudos teikiamu standartizavimu. Konfesijų varžybos išaugino ne vien protestantišką, bet ir katalikišką leidybos kultūrą.

Tad posakis, kad spauda „sukūrė protestantizmą“, užgožia dvikryptį poveikį. Presas ardė informacijos monopolį, bet kartu leido institucijoms tiksliau formuluoti tikėjimo normas ir platinti vienodus katekizmus didelėse teritorijose. Jis skatino disputą, tačiau galėjo stiprinti drausmę. Vėlesnė knygnešystės patirtis dar kartą parodė tą pačią medijos dviprasmybę: valdžia spaudą naudojo tvarkai įtvirtinti, o jos priešininkai – draudžiamai tapatybei ir tekstams išsaugoti.

Biblijos vertimas ir ilgalaikė komunikacijos revoliucija

Liuterio Naujojo Testamento vertimas, išleistas 1522 metais, geriau už 95 tezes parodo, kaip jo talentas susijungė su spaudos infrastruktūra. Vartburge pradėtas darbas rėmėsi graikišku tekstu, humanistų filologija ir bendradarbių pagalba. Tai nebuvo pirmoji Biblija vokiečių kalba, kaip kartais teigiama: vokiškų vertimų būta iki Liuterio. Jo leidimo išskirtinumą lėmė kalbos gyvumas, plataus suprantamumo siekis, redakcinis darbas, iliustracijos ir daugybė pakartotinių laidų.

1534 metais pasirodė visa Liuterio Biblija. Ji ne viena pati „sukūrė“ bendrinę vokiečių kalbą, nes kalbinė vienovė formavosi iš daugelio raštinių, regioninių ir literatūrinių tradicijų. Tačiau didelis tiražas bei dažnas skaitymas suteikė jo pasirinktoms formoms nepaprastą autoritetą. Religinis tekstas tapo ir kalbos mokykla, šeimos knyga, pamokslų pagrindu. Vertimas įkūnijo reformatorių nuostatą, kad Šventasis Raštas turi būti prieinamesnis tikinčiajam, nors praktikoje jo aiškinimą ir toliau prižiūrėjo dvasininkai bei pasaulietinė valdžia.

Ilgalaikė spaudos revoliucija buvo ne paprastas knygų pagausėjimas. Ji keitė autorystę, reputaciją ir istorinę atmintį. Autoriaus vardas galėjo tapti žinomas žmonėms, kurie niekada jo nesutiko; tekstas buvo išsaugomas ir perspausdinamas už jo kontrolės ribų; vienoda formuluotė leido skirtingų miestų skaitytojams ginčytis dėl to paties puslapio. Kartu gausėjo klaidų, falsifikatų, sensacijų ir neapykantos vaizdinių. Ankstyvųjų naujųjų laikų spaudos pasaulis nebuvo lėta, nekalta dabartinio interneto priešistorė. Jis jau turėjo informacijos pertekliaus, pasitikėjimo ir manipuliacijos problemų.

Todėl Reformacija svarbi ne tik Bažnyčios istorijai. Ji buvo vienas pirmųjų didžiųjų Europos konfliktų, kuriame visu pajėgumu veikė masinio dauginimo medija. Liuteris parodė, kad religinis argumentas gali tapti prekiniu leidiniu, politine naujiena ir bendruomenės tapatybės ženklu. Jo priešininkai netrukus išmoko tą pačią pamoką.

Presas pagreitino lūžį, bet jo nesukūrė vienas

Teiginys, kad Reformacija iš dalies buvo įmanoma dėl Gutenbergo spausdinimo preso, yra pagrįstas, jei „presą“ suprantame plačiai – kaip per kelis dešimtmečius išaugusį spaustuvių, popieriaus tiekėjų, raižytojų, prekiautojų ir skaitytojų tinklą. Jis leido greitai dauginti Liuterio tekstus, perspausdinti juos skirtingose jurisdikcijose, sujungti raštą su vaizdu ir paversti vietinį disputą tarptautine polemika. Be spaudos Liuterio kritika tikriausiai nebūtų įgijusi tokio tempo ir masto.

Tačiau antroji temos dalis – kad idėjos per kelias savaites pasklido visoje Europoje – turi būti vartojama atsargiai. Šaltiniai patvirtina greitą 95 tezių spausdinimą keliuose miestuose ir sparčiai augusį ginčo mastą, bet neleidžia tiksliai pamatuoti visos Europos informuotumo savaitėmis. Be to, pirmosios lotyniškos tezės buvo tik proceso pradžia. Tikrąjį proveržį kūrė vėlesni vokiški pamfletai, vertimai, pamokslai, iliustracijos ir nenutrūkstama atsakymų grandinė.

Galiausiai technologija veikė tik konkrečioje visuomenėje. Reformacijai reikėjo auditorijos, kuri jau jautė religinę įtampą; spaustuvininkų, kurie matė paklausą; miestų ir valdovų, kurie toleravo ar rėmė naujoves; humanistų, gebėjusių dirbti su tekstais; ir politinės imperijos sandaros, dėl kurios vienas draudimas neuždarė visų spaustuvių. Frydricho Išmintingojo apsauga Liuteriui buvo ne mažiau apčiuopiama už metalines raides.

Gutenbergo palikimas šioje istorijoje yra ne mitas apie mašiną, kuri pati pakeitė tikėjimą. Tai gilesnė įžvalga: kai idėją galima greitai ir palyginti pigiai atkartoti, ją ima formuoti ne vien autorius. Prasideda leidėjų, vertėjų, vaizdų kūrėjų, platintojų, cenzorių, pamokslininkų ir auditorijų sąveika. Būtent ši daugiasluoksnė komunikacijos revoliucija padėjo Liuterio ginčui peraugti jo sumanytą akademinį disputą ir tapti vienu didžiausių Europos istorijos lūžių.