1783 m. birželio 8 d. pietų Islandijos aukštumose žemė prasivėrė ne viename ugnikalnio krateryje, o dešimtimis angų ilgame plyšyje. Iš jų kilo ugnies fontanai, o lava upių slėniais judėjo gyvenamų vietovių link. Tačiau didžiausia nelaimė buvo ne švytinti lavos siena. Virš salos pakibo melsvas, aitrių dujų prisotintas rūkas, augalai ėmė vysti, gyvuliams krito dantys ir deformavosi kaulai, o po kelių mėnesių prasidėjo badas.
Įvykis vadinamas Lakio, Lakagígaro arba Skaftos gaisrų išsiveržimu. Jis tęsėsi su pertraukomis iki 1784 m. vasario ir išliejo maždaug 15 kubinių kilometrų bazaltinės lavos. Dar svarbiau, į atmosferą pateko apie 120 milijonų tonų sieros dioksido ir didelis kiekis fluoro junginių. Islandijoje per vadinamuosius Rūko sunkmečio metus mirė maždaug penktadalis gyventojų. Europą pasiekė sausas rūkas, prigesusi saulė ir užterštas oras.
Lakio katastrofa dažnai paverčiama viena paprasta priežastine grandine: ugnikalnis atšaldė pasaulį, sukėlė badą Europoje ir net Prancūzijos revoliuciją. Tikrovė sudėtingesnė. Išsiveržimas tikrai paveikė atmosferą, sveikatą ir klimatą, tačiau ne kiekvieną 1783–1784 m. orų anomaliją galima priskirti vien jam. Šios istorijos svarba slypi kaip tik tame, kad ji parodo, kaip gamtinis pavojus virsta visuomenine katastrofa per maistą, ekonomiką, ligas ir valdžios sprendimus.
Ne vienas kalnas, o 27 kilometrų plyšių grandinė
Pavadinimas „Lakio ugnikalnis“ patogus, bet geologiškai klaidinantis. Laki yra kalnas, stovintis tarp ilgos Lakagígaro kraterių eilės, o 1783 m. lava veržėsi iš maždaug 27 kilometrų ilgio plyšių sistemos. Ji priklauso Grímsvötno vulkaninei sistemai, susijusiai su po Vatnajökullio ledynu esančiu centriniu ugnikalniu. Tai buvo plyšinis, daugiausia bazaltinės lavos išsiveržimas, ne vienkartinis kūgio sprogimas.
Prieš nelaimę kelias savaites jautėsi žemės drebėjimai. Birželio 8-ąją atsivėrė pirmosios angos, vėliau aktyvumas slinko išilgai plyšio ir vyko atskirais epizodais. Aukšti lavos fontanai maitino srautus, kurie užliejo Skaftos ir Hverfisfljóto upių tarpeklius bei žemumas. Smithsonian Pasaulinės vulkanizmo programos duomenimis, tai buvo vienas didžiausių istoriniais laikais užfiksuotų lavos išsiliejimų Žemėje.
Lava padengė apie 565 kvadratinius kilometrus. Skaičius milžiniškas, tačiau gyvenvietės nebuvo nušluotos taip, kaip per staigų piroklastinį išsiveržimą. Srautai daug kur judėjo reljefu ir suteikė laiko trauktis. Katastrofos mastą nulėmė ilgalaikės dujų emisijos: jos veikė žymiai platesnę teritoriją nei pati lava ir pažeidė išteklius, nuo kurių priklausė visa agrarinė visuomenė.
Išsiveržimas taip pat nebuvo vienodo stiprumo aštuonis mėnesius. Pagrindinis lavos ir dujų išmetimas vyko pasikartojančiais impulsais 1783 m. vasarą ir rudenį, o vėlesnis aktyvumas silpo. Ši pulsuojanti eiga apsunkino žmonių sprendimus: po laikino aprimimo nebuvo aišku, ar pavojus baigėsi, ar netrukus atsivers nauja plyšio dalis. Ūkininkai turėjo gelbėti gyvulius ir šieną nežinodami, kokia kryptimi pasuks kitas srautas ar dujų debesis.
Jóno Steingrímssono liudijimas iš nelaimės centro
Vienas svarbiausių pirminių šaltinių yra liuteronų kunigo Jóno Steingrímssono pasakojimas. Jis gyveno Kirkjubæjarklausturo apylinkėse ir matė žemės drebėjimus, pelenų kritimą, lavos judėjimą, užterštą ganyklą bei žmonių ligas. Jo užrašai vertingi todėl, kad pateikia ne vėliau sukurtą legendą, o iš arti katastrofą stebėjusio išsilavinusio žmogaus chronologiją.
Jónas aprašė, kaip saulė prarado įprastą šviesą, ant žemės krito rūgštūs krituliai, o gyvulių snukiai ir kojos buvo pažeisti. Jis dar neturėjo šiuolaikinių sąvokų sieros aerozoliams ar fluoro toksikologijai, todėl gamtos reiškinius aiškino savo laikmečio religine kalba. Vis dėlto jo kruopštūs stebėjimai vėliau leido vulkanologams ir istorikams lyginti liudijimus su geologiniais įrodymais.
Kunigas tapo garsus ir dėl 1783 m. liepos 20 d. „Ugnies pamokslo“. Pasakojama, kad jam laikant pamaldas lavos srautas sustojo prieš pasiekdamas gyvenvietę. Tikintiesiems tai atrodė kaip maldos iškovotas išgelbėjimas. Istorikas turi atskirti du dalykus: pamaldos ir grėsmė yra dokumentuoti, tačiau lavos judėjimą sustabdė ar nukreipė natūralūs reljefo, aušimo ir tiekimo pokyčiai. Religine patirtimi tapęs sutapimas vėliau virto nacionaline legenda.
Lavos mastas pribloškė, bet žudė daugiausia dujos
Didelį bazaltinį išsiveržimą lengva įsivaizduoti kaip lėtai judančią ugnies upę, nuo kurios pakanka pasitraukti. Lakio atvejis parodė kitą pavojų. Magma išskyrė milžinišką sieros dioksido kiekį, o dujos, patekusios į atmosferą, virto sieros rūgšties aerozoliais. Netoli išsiveržimo ore ir ant augalų nusėdo fluoro junginiai. Jie nematomi, tačiau biologinis poveikis buvo pražūtingas.
Skirtingai nuo trumpo sprogimo, Lakio emisijos kartojosi mėnesiais. Kiekvienas naujas plyšio aktyvumo etapas į orą siuntė dar vieną dujų porciją. Dalis stulpų pakilo pakankamai aukštai, kad teršalai būtų pernešti dideliais atstumais. Islandijoje rūkas laikėsi prie žemės, dirgino akis ir kvėpavimo takus, o rūgštūs krituliai žalodavo augmeniją.
Tai nebuvo klasikinė „pelenų žiema“. Laki išmetė pelenų ir tefros, bet tolimą poveikį daugiausia sukėlė siera. Šis skirtumas svarbus: pelenai yra kietos uolienų bei stiklo dalelės, o sieros dioksidas atmosferoje chemiškai virsta smulkiais aerozoliais. Būtent jie išsklaido saulės šviesą, blogina oro kokybę ir tam tikromis sąlygomis keičia radiacijos balansą bei kritulių pasiskirstymą.
Fluoras, kurio žmonės negalėjo matyti
Islandijos gyvulininkystę smogė fluoru užteršti pelenai ir žolė. Ganomi avys, galvijai bei arkliai su pašaru gaudavo toksiškas dozes. Ūmus apsinuodijimas pažeidė vidaus organus, o ilgesnis poveikis sukėlė dantų ir kaulų fluorozę. Liudininkai matė gyvulius, kurie nebegalėjo normaliai ėsti ar stovėti, bet nežinojo, kokia medžiaga sukelia tokius simptomus.
Dažnai kartojama, kad išgaišo apie trys ketvirtadaliai avių ir maždaug pusė galvijų bei arklių. Tikslūs santykiai įvairiuose šaltiniuose šiek tiek skiriasi, nes XVIII a. apskaita nebuvo vienoda, tačiau gyvulių netekties mastas neabejotinas. Sunaikinta buvo ne tik mėsa. Šeimos prarado pieną, vilną, odas, traukos jėgą, transportą ir gyvą kapitalą, kuriuo remdavosi po prasto derliaus.
Ar žmonės taip pat masiškai mirė tiesiogiai apsinuodiję fluoru, ginčijamasi. Naujesni demografiniai ir medicininiai tyrimai daugumą Islandijos mirčių sieja su maisto stygiumi ir jo paskatintomis ligomis, nors toksinis poveikis galėjo prisidėti. Patikimiausia vengti vienos diagnozės visai visuomenei: nelaimė veikė per kelis kanalus, o XVIII a. mirties įrašuose simptomai nebuvo registruojami taip, kaip šiuolaikinėje medicinoje.
Rūko sunkmetis ir Islandijos badas
Islandai katastrofos laikotarpį pavadino Móðuharðindin – Rūko sunkmečiu. 1783 m. vasarą užterštos ganyklos ir pašarai naikino gyvulius, o vėliau prasidėjo šalti orai bei maisto trūkumas. Žvejyba galėjo padėti pakrantėms, tačiau ne visos vidaus bendruomenės turėjo vienodą prieigą prie jūros. Susisiekimas buvo lėtas, sandėliavimo galimybės ribotos, o audros ir žiema apsunkino tiekimą.
Islandija tuo metu priklausė Danijos monarchijai ir buvo įtraukta į griežtai reguliuojamą prekybos sistemą. Kopenhagos valdžia gavo pavėluotas bei kartais prieštaringas žinias. Pagalba buvo siunčiama, bet jos mastas, laikas ir paskirstymas neatitiko nelaimės greičio. Svarstyta net gyventojų perkėlimo idėja, tačiau ji nebuvo praktiškai įgyvendinta kaip masinis salos ištuštinimas.
Per 1783–1785 m. Islandija neteko maždaug 9 tūkstančių žmonių, tai yra apie penktadalį gyventojų. Skaičius apima ne vien žuvusius šalia lavos. Dauguma mirė nuo bado, nusilpimo ir infekcijų, kurioms išsekę žmonės buvo mažiau atsparūs. Todėl Lakio išsiveržimas priskiriamas prie pražūtingiausių istorinių vulkaninių nelaimių, nors tiesioginių lavos aukų buvo palyginti nedaug.
Sausas rūkas užklojo Europą
1783 m. birželio pabaigoje neįprastas rūkas buvo stebimas Britų salose, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Skandinavijoje ir kitur. Jis nesisklaidė keičiantis vėjui taip, kaip įprastas vietinis rūkas. Saulė atrodė blanki ar kraujo spalvos, ore jautėsi sieros kvapas, o žmonės skundėsi akių bei kvėpavimo takų dirginimu. Tuo metu retas stebėtojas žinojo apie katastrofą tolimoje Islandijoje.
Anglų gamtininkas Gilbertas White’as aprašė kelias savaites tvyrojusį „dūminį rūką“, neįprastą saulės spalvą ir alinantį karštį. Prancūzų gamtininkas Mourgue de Montredon vienas pirmųjų susiejo Europos rūką su Islandijos išsiveržimu. Toks paaiškinimas buvo pažangus: atmosferos cirkuliacija dar tik pradėta suprasti, o naujienos iš Islandijos sklido lėtai.
Istoriniai mirčių registrai kai kuriose Europos vietose rodo padidėjusį mirtingumą 1783 m. vasarą ir vėliau. Tačiau nustatyti, kiek žmonių pražudė būtent Lakio aerozoliai, sunku. Karštis, įprastos infekcijos, prasta mityba ir netobuli registrai persidengia. Šiuolaikiniai modeliai gali apskaičiuoti galimą dalelių poveikį, bet modeliuotas skaičius nėra tas pats, kas vardais dokumentuotos istorinės aukos.
Karšta vasara ir šalta žiema: ne tokia paprasta seka
1783 m. vasara Vakarų Europoje buvo ne šalta, o neįprastai karšta. Tai kartais pateikiama kaip prieštaravimas vulkaniniam poveikiui. Naujesni klimato modeliai rodo, kad vasaros karštį labiau paaiškina atmosferos cirkuliacija ir aukšto slėgio blokavimas, o ne tiesioginis Lakio aerozolių šildymas. Teršalų rūkas ir aukšta temperatūra egzistavo vienu metu, bet nebūtinai turėjo tą pačią priežastį.
Po karštos vasaros atėjo labai šalta 1783–1784 m. žiema. Benjaminas Franklinas, tuo metu gyvenęs Prancūzijoje, pasiūlė, kad nuolatinis rūkas sumažino saulės šilumos kiekį ir prisidėjo prie šalčio. Tai buvo vienas ankstyviausių bandymų susieti vulkanines dujas su klimatu. Jo pagrindinė įžvalga buvo reikšminga, nors atmosferos chemijos jis dar negalėjo paaiškinti.
Dabartiniai tyrimai pripažįsta Lakio poveikį Šiaurės pusrutulio klimatui, bet konkrečios žiemos priežastys lieka diskutuojamos. Natūralus Šiaurės Atlanto svyravimas ir kiti cirkuliacijos veiksniai galėjo sustiprinti arba net dominuoti regioninį šaltį. Saugiau teigti, kad išsiveržimas pakeitė klimato sistemą ir padidino anomalijų tikimybę, o ne kad vienas dūmų debesis mechaniškai sukėlė kiekvieną šalną nuo Islandijos iki Amerikos.
Nuo sieros dioksido iki klimato poveikio
Sieros dioksidas pats atmosferoje ilgai neišlieka. Reaguodamas su vandeniu ir kitomis medžiagomis jis virsta sulfato aerozoliais – smulkiomis dalelėmis, kurios atspindi dalį saulės spinduliuotės. Jei jos pasiekia aukštesnius atmosferos sluoksnius, poveikis gali apimti didelius regionus ir tęstis ilgiau nei vietinis dujų epizodas.
USGS Lakio emisiją vertina maždaug 120 milijonų tonų sieros dioksido – kelis kartus daugiau nei 1991 m. Pinatubo išsiveržimo. Vis dėlto šių dviejų įvykių negalima palyginti vien tonomis. Pinatubo buvo trumpas tropinis sprogimas, lengvai įpurškęs sierą aukštai į stratosferą, o Laki – mėnesius trukęs aukštų platumų plyšinis išsiveržimas. Dalis jo teršalų liko žemutinėje atmosferoje ir greitai veikė sveikatą bei aplinką.
Modeliai rodo ne vien temperatūros, bet ir kritulių pokyčius. Šiaurės pusrutulio atvėsimas galėjo paslinkti tropinių liūčių juostas, susilpninti musoną ir prisidėti prie sausros kai kuriuose regionuose. Tačiau kuo toliau nuo Islandijos ir kuo sudėtingesnė visuomeninė pasekmė, tuo atsargiau reikia formuluoti priežastį. Klimato signalas gali būti tik viena grandis tarp ugnikalnio, derliaus ir bado.
Ar Laki sukėlė badą Egipte
Istoriniai šaltiniai liudija, kad po 1783 m. Nilo potvyniai buvo silpni, o Egiptas patyrė didelį maisto trūkumą ir epidemijas. Klimato modeliai leidžia manyti, kad Lakio aerozoliai paslinko tarptropinę konvergencijos zoną į pietus, sumažino kritulius Etiopijos aukštumose ir taip galėjo sumažinti Nilo tėkmę. Tai fiziškai pagrįstas ryšys, ne vien chronologinis sutapimas.
Vis dėlto teiginiai, kad ugnikalnis „pražudė šeštadalį Egipto“, dažnai pateikiami per daug užtikrintai. Osmanų valdomo Egipto gyventojų skaičius, mirtingumas ir derlius nėra žinomi tokiu tikslumu, kokio reikalautų vienas patikimas procentas. Be to, maisto kainas ir gyventojų pažeidžiamumą veikė prekyba, mokesčiai, konfliktai, epidemijos ir vietos valdžios sprendimai.
Laki galėjo būti reikšmingas klimatinis postūmis, tačiau badas niekada nėra vien kritulių trūkumo sinonimas. Tas pats gamtos smūgis skirtingose visuomenėse sukelia nevienodas pasekmes. Egipto pavyzdys vertingas ne kaip sensacingas tolimos ugnikalnio aukos skaičius, o kaip įrodymas, kad atmosferos pokyčiai gali per musonus, upes ir žemdirbystę persiduoti už tūkstančių kilometrų.
Prancūzijos revoliucijos „priežastis“ – patrauklus, bet silpnas teiginys
Kartais Laki pristatomas kaip įvykis, sukėlęs 1789 m. Prancūzijos revoliuciją. Argumentas grindžiamas prastais orais, derliaus svyravimais ir brangusia duona. Klimatas tikrai veikė XVIII a. visuomenę, o maisto kainos turėjo politinę reikšmę. Tačiau tarp 1783 m. rūko ir revoliucijos pradžios praėjo šešeri metai, per kuriuos veikė daugybė savarankiškų procesų.
Prancūzijos valstybę slėgė skolos, nelygi mokesčių sistema, privilegijų konfliktas, finansų reformų nesėkmės ir atstovavimo krizė. Ypač svarbus buvo 1788 m. derliaus smūgis bei 1788–1789 m. žiema. Negalima šių aplinkybių paversti uždelstu vieno Islandijos išsiveržimo rezultatu. Net jei Laki prisidėjo prie ankstesnio ekonominio ir ekologinio nestabilumo, jis nepaaiškina politinių pasirinkimų.
Tikslesnė išvada tokia: Lakio katastrofa buvo vienas iš daugelio klimato ir išteklių sukrėtimų priešrevoliucinėje Europoje, bet ne revoliucijos jungiklis. Teiginys apie tiesioginę priežastį patrauklus, nes sudėtingą istoriją paverčia dramatiška grandine nuo kraterio iki Bastilijos. Istoriškai jis per siauras ir suteikia gamtai galią, kuri priklausė žmonių institucijoms bei sprendimams.
Kodėl šis išsiveržimas nepanašus į Tamborą
Laki ir 1815 m. Tambora dažnai minimi kartu, nes abu išsiveržimai paveikė klimatą bei maisto sistemas. Tačiau jų pobūdis skyrėsi. Tambora Indonezijoje sprogo ypač galingai, išmetė milžinišką tefros kiekį aukštai į atmosferą ir prisidėjo prie 1816 m. „metų be vasaros“. Laki daugiausia liejo bazaltinę lavą bei mėnesiais skleidė sieros dujas iš ilgo plyšio.
Skyrėsi ir geografinė padėtis. Tropinio išsiveržimo medžiaga lengviau pasklinda abiejuose pusrutuliuose, o aukštų šiaurinių platumų Lakio poveikis buvo ryškesnis Šiaurės pusrutulyje. Jei norisi plačiau palyginti šiuos procesus, svetainėje jau aprašytas Tamboros ugnikalnio poveikis pasaulio klimatui.
Palyginimas padeda išvengti dar vieno mito: nėra vieno universalaus „vulkaninės žiemos“ scenarijaus. Svarbu ne tik išmestas medžiagos kiekis, bet ir jos cheminė sudėtis, išmetimo aukštis, platuma, metų laikas, išsiveržimo trukmė bei tuo metu vyravusi atmosferos cirkuliacija. Du didžiuliai išsiveržimai gali sukelti labai skirtingą regioninį orą ir socialines pasekmes.
Ką reiškia aukų skaičiai
USGS lentelėse Lakagígaro katastrofai priskiriama apie 9 tūkstančius Islandijos aukų, o kiti leidiniai pateikia 9 350 ar maždaug 20 procentų populiacijos. Skirtumas nėra didelis, bet jis primena, kad XVIII a. duomenys turi paklaidą. Surašymai, parapijų registrai ir vėliau apskaičiuotas perteklinis mirtingumas matuoja ne visai tą patį.
Dar nepatikimesni vienu tiksliu skaičiumi apibendrinti Europos mirtingumą. Tyrėjai aptinka padidėjimą Anglijos ir kitų kraštų registruose, o atmosferos modeliai rekonstruoja smulkiųjų dalelių koncentracijas. Tačiau iš jų negalima tiesiogiai sudaryti neklystančio žuvusiųjų sąrašo. Dalis mirčių galėjo būti susijusi su tarša, dalis su karščiu, infekcijomis ar maisto kainomis.
Atsargumas nereiškia, kad tolimas poveikis išgalvotas. Sausas rūkas dokumentuotas plačiai, sieros signalas matomas gamtiniuose archyvuose, o šiuolaikinė atmosferos fizika paaiškina pernašą. Ginčas vyksta dėl masto ir konkrečios priežasties, ne dėl paties reiškinio. Todėl geriausia atskirai pateikti tvirtai žinomą Islandijos demografinę katastrofą ir atsargiau vertinamus Europos perteklinio mirtingumo skaičius.
Gamtos nelaimė ar visuomenės pažeidžiamumo istorija
Joks XVIII a. žmogus negalėjo sustabdyti plyšio išsiveržimo, tačiau jo pasekmes formavo visuomenės struktūra. Islandijos ūkiai priklausė nuo gyvulių, o pašarų atsargos turėjo atlaikyti ilgą žiemą. Fluorui sunaikinus bandas, vienu metu dingo maistas, transportas, trąšos, žaliavos ir turtas. Net išlikę ūkiai negalėjo greitai atkurti gyvulių skaičiaus.
Geografinė izoliacija ir prekybos reguliavimas lėtino pagalbą. Vietos bendruomenės dalijosi ištekliais, žvejojo ir persikėlė, kur galėjo, tačiau jų galimybės buvo nevienodos. Valdžios parama neatėjo tuščioje erdvėje: ją reikėjo nugabenti per Šiaurės Atlantą, iškrauti menkuose uostuose ir paskirstyti po retai apgyvendintą salą.
Todėl Lakio istorija aktuali ir be perdėtų revoliucijų ar pasaulinių aukų skaičių. Ji rodo, kad stichija tampa katastrofa tada, kai smūgis pataiko į gyvybiškai svarbų sistemos mazgą. Lava užliejo dalį krašto, bet tikroji krizė kilo iš ganyklos, gyvulio, žiemos atsargų, sveikatos ir prekybos sąveikos. Tai buvo ne vien geologinis įvykis, o visos aprūpinimo sistemos griūtis.
Kaip Laki pakeitė vulkanų supratimą
XVIII a. pabaigoje mokslas dar neturėjo šiuolaikinės plokščių tektonikos, atmosferos chemijos ar palydovų. Vis dėlto Lakio stebėtojai atliko svarbų darbą: tiksliai žymėjo datas, oro būklę, gyvulių simptomus ir neįprastus saulės vaizdus. Vietiniai Jóno Steingrímssono užrašai, Europos gamtininkų dienoraščiai ir Benjamino Franklino hipotezė sujungė vietinį išsiveržimą su tolimu atmosferos reiškiniu.
Šiuolaikiniai mokslininkai tuos šaltinius derina su lavos tūrio matavimais, ledo gręžinių chemija, medžių rievėmis, meteorologinėmis rekonstrukcijomis ir kompiuteriniais modeliais. Nė vienas įrodymas pats vienas nepasako visos istorijos. Dienoraštis atskleidžia, ką žmogus matė, ledo sluoksnis – kada nusėdo siera, o modelis – kur galėjo judėti aerozoliai.
Laki tapo etalonu vertinant ilgai trunkančių, daug dujų išskiriančių plyšinių išsiveržimų riziką. 2010 m. Eyjafjallajökullis daugiausia išgarsėjo dėl pelenų ir sutrikdytų skrydžių, tačiau Lakio tipo scenarijus keltų kitokią grėsmę: ilgalaikę oro taršą, žemės ūkio nuostolius ir sveikatos krizę. Praeities rekonstrukcija čia padeda planuoti ne abstrakčią istoriją, o realų šiuolaikinį pavojų.
Išvada: katastrofa, kurios nesimato vien lavos žemėlapyje
1783–1784 m. Lakio išsiveržimas buvo milžiniškas, tačiau jo pražūtingumą lengva suprasti neteisingai. Didžiulis lavos laukas yra ryškiausias geologinis pėdsakas, bet daugumą žmonių pražudė ne lava. Fluoru užteršta žolė sunaikino bandas, sieros rūkas pablogino orą, o maisto stoka ir ligos pavertė išsiveržimą demografine nelaime.
Už Islandijos ribų poveikis taip pat buvo tikras, bet nevienodas. Europa matė sausą rūką ir raudoną saulę, o klimato sistema patyrė sieros aerozolių smūgį. Vis dėlto karšta vasara, šalta žiema, Egipto badas ir Prancūzijos revoliucija negali būti suversti į vieną tiesią priežasties liniją. Gamtos signalą visur keitė atmosferos kintamumas ir visuomenės sąlygos.
Lakio istorija todėl vertinga ne kaip pasakojimas apie „ugnikalnį, pakeitusį viską“, o kaip tikslus įspėjimas apie susijusias sistemas. Nematomos dujos gali būti pavojingesnės už matomą lavą, pašarų krizė – pražūtingesnė už sunaikintą pastatą, o tūkstančių kilometrų atstumas negarantuoja apsaugos nuo atmosferos pernešamo pavojaus.
Parašykite komentarą