1142 m. gruodžio naktį Oksfordo pilies įgula laukė, kada baigsis maistas ir karaliui Steponui teks atverti vartus. Tačiau svarbiausias pilies žmogus nelaukė kapituliacijos. Imperatorienė Matilda, Anglijos karaliaus Henriko I duktė ir jo paskirta įpėdinė, paspruko pro apsiausties žiedą, perėjo sniegu bei ledu sukaustytas apylinkes ir pasiekė saugią teritoriją. Vėlesnis pasakojimas jai suteikė baltą apsiaustą, susiliejantį su sniegu. Tikroji istorija mažiau teatrališka, bet politiškai daug reikšmingesnė.
Matildos pabėgimas nepadovanojo jai karūnos. Ji niekada nebuvo karūnuota Anglijos karaliene, o jos pusbrolis Steponas išlaikė sostą iki mirties. Vis dėlto Oksforde išgelbėta ne tik viena gyvybė. Išliko dinastinė pretenzija, aplink kurią galėjo telktis priešininkai, ir kelias į valdžią Matildos sūnui – būsimajam Henrikui II. Šis epizodas leidžia suprasti visą XII a. Anglijos sosto karą: paveldėjimo taisyklės dar nebuvo mechaniškos, priesaikos varžė tik tol, kol jas rėmė jėga, o moteriai tekusi teisė valdyti susidūrė su giliai įsišaknijusiais politiniais lūkesčiais.
Baltojo laivo katastrofa ir netikėta įpėdinė
Matildos kelias į Anglijos sostą prasidėjo nuo nelaimės Lamanšo sąsiauryje. 1120 m. lapkričio 25 d. prie Normandijos krantų nuskendo Baltasis laivas. Tarp daugybės aukų buvo vienintelis teisėtas Henriko I sūnus Vilhelmas Adelinas. Karalius turėjo daug nesantuokinių vaikų, tačiau pagal to meto dinastinę logiką jie negalėjo paprastai pakeisti žuvusio teisėto įpėdinio. Antroji Henriko santuoka naujo sūnaus nesusilaukė, todėl karaliaus duktė Matilda tapo vienintele išlikusia teisėta jo atžala.
Anglija iki tol neturėjo karūnuotos savarankiškai valdančios karalienės. Tai nereiškia, kad moteris negalėjo paveldėti žemių, valdyti dvaro ar veikti kaip regentė. Tačiau karalystės valdžia buvo siejama su kariuomenės vadovybe, teisingumo vykdymu ir vasalų paklusnumu – vaidmenimis, kuriuos aristokratų kultūra laikė vyriškais. Henrikas I mėgino šią kliūtį įveikti formaliai. Nuo 1127 m. jis kelis kartus vertė diduomenę ir aukštuosius dvasininkus prisiekti, kad po jo mirties pripažins Matildą įpėdine.
Priesaikos buvo svarbios, bet jos nesukūrė neginčijamos paveldėjimo procedūros. XII a. monarchija veikė per asmeninius ryšius, derybas ir gebėjimą greitai užimti valdžios centrus. Karaliui mirus, reikėjo gauti iždo, pagrindinių tvirtovių, Bažnyčios ir Londono paramą. Teisė pagal kilmę buvo tik viena lygties dalis. Būtent dėl to iš anksto duota priesaika Matildai vėliau galėjo būti peraiškinta, atidėta arba sulaužyta.
Kodėl Matilda buvo vadinama imperatoriene
Matilda nebuvo nepatyrusi rūmų dama. Dar vaikystėje ji buvo išsiųsta į vokiškąsias žemes ir sužadėta su būsimuoju Šventosios Romos imperatoriumi Henriku V. 1114 m. įvykus santuokai ji tapo jo žmona ir dalyvavo imperinėje politikoje, lydėjo vyrą į Italiją, susipažino su kanceliarija bei reprezentacine valdžios kalba. Henriko V mirtis 1125 m. paliko ją jauną našlę be vaikų, tačiau su titulu, kurio ji neatsisakė.
Žodis „imperatorienė“ gali klaidinti. Matilda nebuvo savarankiškai išrinkta imperijos valdovė, o jos karūnavimo Romoje statusas istorikų aptariamas atsargiai. Vis dėlto amžininkams jos imperialinis orumas buvo reali politinės tapatybės dalis. Ji buvo pripratusi prie aukštesnio rango nei grafienės ar net daugelis karalienių, naudojo iškilmingą titulaturą ir turėjo valdymo patirties. Tai suteikė autoriteto, bet Anglijoje galėjo stiprinti įspūdį, kad ji reikli, svetima ar nelinkusi derėtis taip, kaip tikėjosi vietos didikai.
Vėlesni pasakojimai dažnai Matildą apibūdino kaip išdidžią ir atšiaurią. Tokius vertinimus reikia skaityti kritiškai. Kronikininkai rašė skirtingoms politinėms bei bažnytinėms auditorijoms, o valdinga moteris lengvai buvo smerkiama už savybes, kurios vyrui būtų laikytos ryžtingumu. Tai nereiškia, kad Matilda visada priimdavo išmintingus sprendimus. Reiškia tik tiek, kad asmenybės paaiškinimas negali pakeisti institucinių, karinių ir lyties nulemtų kliūčių analizės.
Santuoka su Anžu grafu ir pavojingas kompromisas
Henrikas I parinko dukteriai antrą vyrą – Žofrua, Anžu grafą, vėliau pramintą Plantagenetu. Santuoka sudaryta 1128 m. ir buvo politiškai praktiška: Normandijai reikėjo taikos su pietine kaimyne Anžu. Tačiau Matildai tai buvo statuso nuosmukis po santuokos su imperatoriumi, o daliai anglonormanų diduomenės Anžu valdovas atrodė pavojingas varžovas. Matildos paveldėjimas nuo šiol reiškė ne tik moters valdžią, bet ir galimą Anžu įtaką Normandijoje bei Anglijoje.
Santuoka iš pradžių buvo audringa, tačiau dinastiniu požiūriu pasirodė sėkminga. 1133 m. gimė sūnus Henrikas, o vėliau dar du berniukai. Tai sustiprino Matildos poziciją: ji buvo ne aklavietė, o būsimos dinastijos motina. Kita vertus, 1135 m. mirus Henrikui I, Matilda ir Žofrua buvo kitoje Lamanšo pusėje, įsitraukę į konfliktus Normandijos pasienyje. Kol jie svarstė veiksmus, jų varžovas judėjo greitai.
Kaip Steponas spėjo užimti sostą
Henrikas I mirė 1135 m. gruodžio 1 d. Jo sūnėnas Steponas Bloietis kirto Lamanšą ir greitai pasiekė Londoną. Jis buvo karaliaus sesers Adelos sūnus, turtingas, žinomas diduomenei ir laikytas dosniu karo vadu. Londoniečių parama, ryšiai su Bažnyčia ir brolio Henriko, Vinčesterio vyskupo, pagalba leido jam būti karūnuotam gruodžio 22 d. Valdžios užėmimas buvo atliktas dar prieš Matildai galint sutelkti veiksmingą atsaką.
Stepono šalininkai turėjo pateisinti ankstesnės priesaikos sulaužymą. Buvo teigiama, kad Henrikas I mirties patale pakeitė sprendimą, kad Matildos santuoka su Anžu grafu pažeidė didikų interesus arba kad tvarkai išsaugoti būtinas vyras. Šių argumentų patikimumas nevienodas, tačiau jų politinė funkcija aiški: karūnavimas turėjo atrodyti ne kaip paprasta uzurpacija, o kaip teisėtas atsakas į krizę.
Iš pradžių Steponas sulaukė plataus pripažinimo. Vėlesnis karas neturėtų būti projektuojamas atgal taip, tarsi visa karalystė nuo pirmos dienos būtų padalyta į dvi stabilias stovyklas. Daugelis didikų keitė poziciją pagal vietos interesus, asmeninius konfliktus ir tai, kuris valdovas galėjo geriau apsaugoti jų valdas. Matildos pretenzija buvo stipri, bet jai reikėjo ne tik priminti priesaikas – reikėjo sukurti valdžią žemėje.
„Anarchija“: patogus vardas, bet ne visa tikrovė
Stepono ir Matildos karas tradiciškai vadinamas Anglijos anarchija. Pavadinimas įtaigus, nes kronikose aprašomos apgultys, privačios pilys, išpirkos, nuniokoti laukai ir nuo karių savivalės kenčiantys žmonės. Peterboro anglosaksų kronikos tęsinys šį laiką apibūdino garsia mintimi, kad Kristus ir jo šventieji „miegojo“. Tai stiprus amžininko moralinis liudijimas, tačiau ne statistinė visos šalies būklės ataskaita.
Šiuolaikiniai istorikai pabrėžia nevienodą karo geografiją. Ypač svarbūs buvo pietvakarių Anglija, Temzės slėnis, Midlandsas ir strategiškai reikšmingų pilių aplinka. Kai kurios sritys patyrė kartotinius kariuomenių žygius ir apgultis, o kitur administracija, prekyba bei vietos teismai veikė kur kas tęstiniau. Net kovojančios pusės leido raštus, rinko pajamas, derėjosi su Bažnyčia ir mėgino vaizduoti save teisėta valdžia.
Todėl „anarchija“ geriausiai suprantama ne kaip visiškas valstybės išnykimas, o kaip užsitęsusi konkuruojančio suvereniteto krizė. Steponas buvo karūnuotas karalius, tačiau nepajėgė visur primesti sprendimų. Matilda kontroliavo teritorijas ir tam tikru metu vykdė karališkas funkcijas, tačiau neturėjo karūnos bei visuotinio pripažinimo. Vietos magnatai tarp šių centrų įgijo daugiau veikimo laisvės, o paprasti gyventojai mokėjo už ilgai neatkurtą politinę vienybę.
1139 m. išsilaipinimas ir Roberto Glosteriečio vaidmuo
Atviras Matildos karas Anglijoje prasidėjo 1139 m. Ji išsilaipino pietuose, o svarbiausias jos karinis ramstis buvo nesantuokinis Henriko I sūnus Robertas, Glosterio grafas – Matildos pusbrolis. Robertas turėjo žemių, patirties ir klientų tinklą. Jis negalėjo teisėtai pretenduoti į sostą taip, kaip karaliaus duktė, tačiau galėjo vadovauti kariuomenei ir išlaikyti Angevinų stovyklos sanglaudą.
Matildos atramos centru tapo pietvakariai, ypač Glosteris ir Bristolis. Karas daugiausia buvo pilių karas. Tvirtovės saugojo kelius, upių perėjas ir pajamas; jų įgulos galėjo kontroliuoti aplinkines žemes. Dideli atviri mūšiai buvo reti ir rizikingi, todėl abi pusės dažniau rengė žygius, blokadas, staigius puolimus bei derybas. Tai paaiškina, kodėl vienos pilies praradimas ar vieno įtakingo didiko perėjimas galėjo pakeisti regiono pusiausvyrą.
Matilda šiame kare nebuvo vien simbolis. Jos vardu buvo išduodamos chartijos, skiriamos pareigos, žadamos privilegijos. Britų bibliotekos fonduose išlikusios jos chartijos religinėms institucijoms rodo praktišką valdžios veikimą, o ne vien vėlesnę legendą. Vis dėlto karinei kampanijai ji priklausė nuo Roberto ir kitų vyrų vadų – toks tarpininkavimas buvo įprastas monarchams, bet moteriai jis papildomai ribojo galimybę tiesiogiai įkūnyti karaliaus vaidmenį.
Linkolno mūšis: akimirka, kai sostas atrodė pasiekiamas
1141 m. vasario 2 d. prie Linkolno įvyko svarbiausias karo mūšis. Stepono kariuomenė buvo sumušta, o pats karalius pateko į nelaisvę. Kronikos pabrėžė jo asmeninę drąsą, tačiau politinė pasekmė buvo negailestinga: karūnuotas valdovas tapo savo priešų kaliniu Bristolyje. Matildai atsivėrė galimybė paversti paveldėjimo pretenziją faktiška monarchija.
Po derybų su popiežiaus legatu Henriku Bloiečiu, Stepono broliu, Matilda buvo pripažinta titulu domina Anglorum – „anglų valdovė“ arba „Anglijos ponia“. Ši formulė buvo politiškai kūrybiška. Ji rodė, kad Matilda vykdo aukščiausią valdžią, bet dar nėra karūnuota karalienė. Jos dokumentai ir dvaro veikla 1141 m. pavasarį liudija trumpą laikotarpį, kai ji priartėjo prie visiškos pergalės labiau nei bet kada vėliau.
Tačiau nelaisvėje laikomas Steponas dar nereiškė, kad jo stovykla žlugo. Jo žmona, taip pat vardu Matilda – Bulonės grafienė ir Anglijos karalienė – telkė šalininkus, saugojo ryšius su Londonu ir tęsė kovą. Dviejų Matildų veikla primena, kad XII a. moterų politinis vaidmuo nebuvo neįmanomas. Problema buvo ne paprastas draudimas moteriai veikti, o tai, ar ji gali būti pripažinta pačia monarchijos viršūne.
Kodėl Londonas neįsileido būsimos karalienės
Karūnacijai reikėjo Londono ir Vestminsterio. 1141 m. birželį Matilda atvyko prie sostinės, bet susitarimas su londoniečiais subyrėjo. Šaltiniai, palankūs Steponui, kaltino ją puikybe, griežtais piniginiais reikalavimais ir nesugebėjimu išklausyti miestiečių. Miestas sukilo, o Matildai teko skubiai pasitraukti dar iki suplanuotos karūnacijos.
Asmeninio tono kaltinimai gali atspindėti realias derybų klaidas, tačiau jų nepakanka. Londonas turėjo savų privilegijų, finansinių interesų ir ryšių su Stepono dvaru. Karaliaus žmona organizavo pasipriešinimą, o dalis Bažnyčios vadovų vėl ėmė abejoti Matildos pergale. Be to, valdovė moteris negalėjo lengvai pasinaudoti įprastu karališko dosnumo ir karinės globos modeliu: jos veiksmai buvo vertinami pagal prieštaringus lūkesčius, reikalaujančius kartu būti ir tvirtai, ir nuolankiai.
Londono nesėkmė tapo lemtinga ne todėl, kad miestiečiai vieni rinko karalių, bet todėl, kad neleido Matildai užbaigti valdžios perėmimo ritualo. Viduramžių karūnacija nebuvo tik puošni ceremonija. Patepimas ir viešas pripažinimas sustiprindavo teisėtumą, kurį vėliau būdavo sunkiau paneigti. Matilda turėjo belaisvį karalių, tačiau neįgijo karūnos. Politinis langas pradėjo užsiverti.
Vinčesterio pralaimėjimas ir apsikeitimas belaisviais
1141 m. vasaros pabaigoje padėtis apsivertė prie Vinčesterio. Henriko Bloiečio pozicija pasikeitė, Stepono šalininkai sutelkė pajėgas, o Matildos stovykla atsidūrė sudėtingoje apsiausties ir atsitraukimo situacijoje. Rugsėjį vadinamajame Vinčesterio bėgime jos kariuomenė buvo išblaškyta. Matilda pasitraukė, bet Robertas Glosterietis pateko į nelaisvę.
Dabar abi pusės turėjo po itin vertingą belaisvį. Lapkritį Steponas buvo iškeistas į Robertą ir sugrįžo į valdžią. Šis apsikeitimas tiksliai parodė jėgų pusiausvyrą: nė viena stovykla negalėjo sau leisti prarasti savo pagrindinio politinio ar karinio centro. Matilda neišnyko iš kovos, tačiau 1141 m. galimybė greitai tapti karūnuota valdove buvo prarasta.
Karas grįžo prie tvirtovių, regioninių susitarimų ir ištvermės. Steponui reikėjo spausti Matildos pozicijas Temzės slėnyje, kad atskirtų jos pietvakarių bazę nuo sąjungininkų. Oksfordas buvo strategiškai svarbus: miestas ir pilis stovėjo prie kelių bei upių, siejančių skirtingas karo zonas. 1142 m. čia susitelkė ne tik kariuomenės, bet ir visa dinastinės kovos drama.
Oksfordo apsiaustis: Stepono atkaklumo išbandymas
1142 m. rudenį Steponas netikėtai smogė Oksfordui. Pasak pasakojimų, jo pajėgos ryžtingai persikėlė per upę ir įsiveržė į miestą, o Matilda su palyda pasitraukė į pilį. Tvirtovė buvo stipri, todėl karalius pasirinko ne tiesioginį šturmą, o ilgą blokadą. Apsiaustis truko maždaug tris mėnesius ir artėjant žiemai gynėjų atsargos seko.
Steponui Matildos paėmimas būtų buvęs milžiniškas laimėjimas. Roberto nelaisvė anksčiau tik sudarė sąlygas mainams, o pagrindinės pretendentės suėmimas galėjo suardyti visą jos stovyklą. Matildai pasiduoti reiškė pasitikėti priešininko malone ir leisti šalininkams ieškoti atskiro susitarimo. Išeiti pro apsuptį buvo rizikinga, bet politiškai racionalu.
Pilis buvo ne vien romantiškas bokštas, iš kurio tereikėjo nusileisti virve. Reikėjo įveikti sienas ar išeiti per mažiau saugomą angą, prasiskverbti pro sargybos linijas, kirsti šaltą upę ar užlietą vietovę ir pėsčiomis pasiekti saugius draugų punktus. Žiema galėjo būti ir priešas, ir priedanga: ledas bei sniegas apsunkino kelią, tačiau sumažino matomumą ir leido judėti ten, kur apsiausties pajėgos mažiau tikėjosi pabėgėlių.
Pabėgimas per sniegą: ką žinome ir kur prasideda legenda
Pagrindinis faktas tvirtas: prieš pat 1142 m. Kalėdas Matilda naktį ištrūko iš Oksfordo pilies ir pasiekė savo šalininkų kontroliuojamą teritoriją. Viduramžių pasakojimai mini mažą palydą, sniegą, užšalusią ar ledu padengtą Temzės atšaką ir kelionę Abingdono kryptimi, po kurios ji pasiekė saugesnį Volingfordą. Netrukus be jos likusi pilies įgula pasidavė.
Detalės nėra vienodai patikimos. Plačiai kartojama versija teigia, kad Matilda ir jos palydovai vilkėjo baltai, todėl sargybiniai jų nepastebėjo sniege. Tai įmanoma ir turi atramą pasakojamojoje tradicijoje, tačiau negalime atkurti tikslaus drabužio ar kiekvieno žingsnio. Dar silpnesnis populiarus teiginys, kad ji čiuožė savadarbėmis pačiūžomis užšalusia Temze. Tai veikiau vėlyvas vaizdingas priedas nei patikimai paliudytas XII a. faktas.
Skiriasi ir palydovų skaičius bei maršruto aprašymas. Vieni pasakojimai kalba apie kelis riterius, kiti labiau išryškina vienišą valdovės drąsą. Tokie neatitikimai būdingi viduramžių kronikoms: autoriai rinkosi moralinę prasmę, dramą ir savo globėjų interesus, o ne šiuolaikinį reportažinį tikslumą. Atsakinga išvada paprasta: Matilda surengė nepaprastai pavojingą žiemos pabėgimą, tačiau baltas maskuojantis apsiaustas ir ypač pačiūžos turi būti pristatomi kaip tradicija, o ne neginčijamas faktas.
Kodėl pabėgimas išgelbėjo pretenziją, bet nelaimėjo karo
Oksfordo epizodas kartais pateikiamas kaip lūžis, po kurio Matilda esą vėl perėmė iniciatyvą. Iš tikrųjų jos padėtis liko ribota. Steponas užėmė pilį, o Matildos stovykla nepajėgė pakartoti 1141 m. sėkmės. Tačiau pabėgimas neleido karaliui pasiekti svarbiausio tikslo – pašalinti varžovę iš politinio žaidimo.
Viduramžių dinastiniame kare gyvas pretendentas buvo institucija. Matildos buvimas suteikė teisėtumo jos šalininkų priesaikoms, žemių valdymui ir karinėms operacijoms. Be jos Roberto Glosteriečio koalicija galėjo skilti į vietinius interesus. Suėmimas taip pat būtų suteikęs Steponui galimybę išgauti viešą pretenzijos atsisakymą arba laikyti Matildą kaip derybų įkaitę.
Pabėgimas išsaugojo ir dinastinį tęstinumą. Matilda vis labiau galėjo perkelti kovos svorį sūnui Henrikui. Tai buvo pranašumas, kurio Stepono režimas negalėjo lengvai neutralizuoti: Angevinai kontroliavo Normandiją, Henrikas augo ir įgijo savo rėmėjų, o ilgėjantis karas vargino abi puses. Oksforde Matilda neiškovojo sosto sau, bet neleido priešininkui uždaryti kelio kitai kartai.
Matildos pasitraukimas ir valdžia iš Normandijos
1147 m. mirė Robertas Glosterietis, svarbiausias Matildos karinis atramos taškas Anglijoje. Kitais metais ji grįžo į Normandiją. Tai nebuvo paprastas pasidavimas ar pasitraukimas į privatų gyvenimą. Žofrua buvo užvaldęs Normandijos kunigaikštystę, o jų sūnus Henrikas tapo pagrindiniu šeimos projektu. Matilda iš Ruano apylinkių dalyvavo administracijoje, tarpininkavo ir patarinėjo.
Jos vėlesnė karjera paneigia pasakojimą, kad nesėkminga pretendentė po 1142 m. pradingo. Chartijos ir susirašinėjimo pėdsakai rodo patyrusią dinastijos vyresniąją, kurios autoritetu rėmėsi Henrikas. Ji turėjo Europos imperinio dvaro, Anglijos pilietinio karo ir Normandijos valdymo patirtį – neįprastą politinio kapitalo derinį.
Matilda mirė 1167 m., jau daugiau nei dešimtmetį matydama sūnų Anglijos karaliumi. Jos įtaka ne visada buvo lemiama: pavyzdžiui, Henrikas II ne visuomet klausė motinos patarimų per konfliktą su Tomu Beketu. Vis dėlto ji buvo ne vien biologinė dinastijos grandis. Jos išlaikyti ryšiai, teisėtumo argumentas ir administracinė kompetencija padėjo kurti valdžią, kurią sūnus paveldėjo.
Nuo Volingfordo susitarimo iki Henriko II
Henrikas kelis kartus bandė veikti Anglijoje, o brandesnė jo kampanija 1153 m. sutapo su abiejų stovyklų nuovargiu. Steponas tebebuvo karalius, bet jo sūnaus Eustachijaus mirtis susilpnino dinastinio tęstinumo planą. Derybos, dažnai siejamos su Volingfordu ir galutinai įformintos Vinčesterio susitarime, nustatė kompromisą: Steponas valdys iki mirties, o Henrikas bus pripažintas jo įpėdiniu.
Steponas mirė 1154 m., ir Henrikas tapo Henriku II. Naujoji Plantagenetų valdžia nebuvo paprasta Matildos karinė pergalė po dvidešimties metų. Tai buvo ištvermės, Normandijos kontrolės, palankiai pasikeitusių aplinkybių ir derybinio sprendimo rezultatas. Vis dėlto be Matildos atsisakymo tyliai priimti 1135 m. įvykius toks rezultatas vargu ar būtų buvęs įmanomas.
Henriko II valdymas sukūrė plačią valdų sistemą nuo Škotijos pasienio iki Prancūzijos pietvakarių ir ilgam pakeitė Anglijos monarchiją. Jo sūnus Ričardas Liūtaširdis vėliau tapo vienu garsiausių šios dinastijos valdovų, nors Anglijoje praleido nedaug laiko. Taigi Oksfordo pabėgimo pasekmės nusidriekė gerokai toliau nei viena žiemos naktis: išlikusi motinos pretenzija tapo dinastijos pamatu.
Moters valdžia ir šaltinių šališkumas
Matildos istorija dažnai suspaudžiama į pamoką, kad viduramžių Anglija „nebuvo pasirengusi karalienei“. Ši formulė iš dalies teisinga, bet per paprasta. Ji sulaukė didikų priesaikų, kontroliavo teritoriją, leido dokumentus ir 1141 m. buvo pripažinta Anglijos valdove. Moterys – ir Matilda, ir jos varžovė Bulonės Matilda – telkė pajėgas, vedė derybas bei atstovavo dinastijoms. Vadinasi, politinis veikimas buvo įmanomas.
Kliūtis buvo pati nedalomos monarcho valdžios viršūnė. Karaliaus vaidmuo buvo apibrėžtas vyriškomis karo, teismo ir vasalystės metaforomis, o aiškaus moters karūnavimo precedento nebuvo. Matildai teko įrodinėti ne tik savo paveldėjimo teisę, bet ir tai, kad moteris gali atlikti karaliaus funkciją. Jos titulas „anglų valdovė“ atskleidžia bandymą išspręsti kalbinę bei institucinę problemą dar jai vykstant.
Kronikų charakterio portretai taip pat nėra neutralūs. Teiginiai apie nepakeliamą puikybę dažnai kartoti taip, lyg būtų objektyvi diagnozė. Juos geriau laikyti politinės kovos dalimi ir lyginti su konkrečiais veiksmais. Matilda padarė klaidų Londone ir nesukūrė pakankamai plačios koalicijos karūnacijai, tačiau jos varžovas Steponas irgi priėmė sprendimų, pratęsusių karą. Lyties šališkumo pripažinimas neidealizuoja Matildos – jis leidžia vertinti ją pagal tuos pačius politinio veiksmingumo kriterijus.
Pabėgimas, iš kurio liko daugiau nei legenda
Imperatorienės Matildos kelionė iš apsuptos Oksfordo pilies yra viena kinematografiškiausių Viduramžių Anglijos istorijų. Patikimiausias jos branduolys – žiemos naktis, maža palyda, pavojingas kelias pro Stepono kariuomenę ir sėkmingai pasiekta saugi vieta. Baltas apsiaustas gali būti tikėtina tradicija; čiuožimas pačiūžomis – beveik neabejotinai vėlesnė puošmena. Atskirti šiuos sluoksnius svarbu ne tam, kad pasakojimas taptų blankesnis, o kad tikrasis Matildos laimėjimas išryškėtų.
Ji išgelbėjo ne karūną, kurios dar neturėjo, bet politinę ateitį. Steponas laimėjo Oksfordo pilį ir liko karaliumi, tačiau neįstengė galutinai sunaikinti varžovės teisėtumo. Matilda išlaikė savo stovyklą tiek, kad kova galėtų pereiti sūnui, o karinis akligatvis – virsti paveldėjimo kompromisu. 1154 m. Anglijos sostą užėmė Henrikas II, ir tai buvo ilgo proceso, prasidėjusio Henriko I priesaikomis bei išlikusio per Oksfordo sniegą, rezultatas.
Ši istorija taip pat perspėja nepasitikėti patogia vieno sakinio morale. „Anarchija“ nebuvo vienodas visos šalies žlugimas, Matilda nebuvo nei nepriekaištinga didvyrė, nei vien savo puikybės pražudyta pretendentė, o pabėgimas nebuvo magiška karo pergalė. Tai buvo drąsus ir racionalus sprendimas krizėje – akimirka, kai vienos moters išlikimas leido išlikti visai dinastinei alternatyvai.
Parašykite komentarą