1835 m. rugpjūtį Niujorko laikraščio „The Sun“ skaitytojams buvo pranešta apie stulbinantį astronomijos proveržį. Garsus britų astronomas Johnas Herschelis esą Pietų Afrikoje pastatė tokį galingą teleskopą, kad Mėnulio paviršiuje pamatė miškus, ežerus ir gyvūnus. Kiekviena nauja publikacija žengė toliau: Mėnulyje neva gyveno bizonus primenantys žvėrys, ožkos, vienaragiai, ant dviejų kojų vaikštantys bebrai ir sparnuoti humanoidai. Buvo aprašytos net šventyklos – įrodymas, kad Žemės palydove egzistuoja protinga civilizacija.

Tai nebuvo mokslinis atradimas. Šešių straipsnių seriją sukūrė „The Sun“ žurnalistas Richardas Adamsas Locke’as, o Herschelio vardas buvo panaudotas be jo žinios. Istorija vėliau tapo žinoma kaip Didžioji Mėnulio apgaulė. Tačiau paprastas paaiškinimas, esą gudrus laikraštis apmovė patiklią visuomenę, neatskleidžia svarbiausio. Apgaulė suveikė todėl, kad buvo preciziškai pritaikyta prie 1835 m. spaudos rinkos, astronomijos autoriteto, diskusijų apie gyvybę kituose pasauliuose ir dar neaiškios ribos tarp reportažo, satyros bei fantastikos.

Ši istorija dažnai vadinama XIX a. „netikra naujiena“, bet toks palyginimas naudingas tik su išlygomis. Locke’as vėliau tvirtino kūręs satyrą, laikraštis mėgavosi išaugusiu dėmesiu, o skaitytojai reagavo nevienodai: vieni tikėjo, kiti abejojo, treti suprato pokštą ir vis tiek pirko numerius. Didžioji Mėnulio apgaulė parodo ne visuotinį kvailumą, o tai, kaip lengvai patikimumą galima sukonstruoti iš tikrų vardų, techninio žargono ir auditorijos vilčių.

Niujorkas, kuriame naujienos atpigo iki vieno cento

XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Niujorkas sparčiai augo, o kartu keitėsi ir spauda. Tradiciniai laikraščiai dažnai kainavo šešis centus, rėmė politines grupes ir buvo skirti pasiturinčiam skaitytojui. 1833 m. Benjamino Day įkurtas „The Sun“ pasirinko kitą modelį. Numeris kainavo vieną centą, buvo pardavinėjamas gatvėje ir turėjo patraukti daug platesnę miesto auditoriją. Pajamas vis labiau generavo ne vien prenumerata, bet ir reklama, todėl didelis tiražas tapo verslo pagrindu.

Ši vadinamoji centinė spauda ieškojo pasakojimų, kuriuos būtų galima suprasti be priklausymo politiniam elitui. Nusikaltimai, nelaimės, keistenybės ir žmogiškos dramos parduodavo laikraštį geriau nei ilgos partijų kalbos. Tai nereiškia, kad „The Sun“ išrado sensaciją ar kad ankstesnė spauda buvo visiškai patikima. Nauja buvo masto, mažos kainos ir kasdienės konkurencijos kombinacija: redakcijai reikėjo nuolat suteikti gatvės pardavėjams priežastį garsiai šaukti apie naują numerį.

Mėnulis tam tiko idealiai. Jis buvo pažįstamas kiekvienam, bet jo paviršius tebebuvo pakankamai paslaptingas. Teleskopai jau leido matyti kraterius ir kalnus, tačiau fotografija dar negalėjo pateikti visuomenei lengvai patikrinamo vaizdo. Žinios iš tolimos Pietų Afrikos keliavo lėtai. Tarp tikro astronominio stebėjimo ir skaitytojo vaizduotės liko plati erdvė, kurią laikraštis galėjo užpildyti beveik bet kuo.

Tikras astronomas tapo išgalvoto atradimo garantu

Apgaulės centre atsidūręs seras Johnas Herschelis nebuvo išgalvotas autoritetas. Jis buvo vienas žymiausių savo meto astronomų, garsaus Urano atradėjo Williamo Herschelio sūnus. 1834 m. Johnas Herschelis išvyko į Gerosios Vilties kyšulio apylinkes tirti pietų dangaus. Jo ekspedicija buvo tikra, ambicinga ir pakankamai tolima, kad Niujorko redakcijos teiginių nebūtų galima greitai patikrinti.

Locke’o tekstas prie realybės pritvirtino išmonę. Straipsniai teigė remiantys Herschelio padėjėjo daktaro Andrew Granto pasakojimu, nors toks ekspedicijos bendradarbis buvo literatūrinis kūrinys. Medžiaga pristatyta kaip perpublikuota iš „Edinburgh Journal of Science“. Pavadinimas skambėjo solidžiai, o leidinys iš tiesų buvo egzistavęs, todėl daugeliui skaitytojų fiktyvi kilmės grandinė galėjo atrodyti patikima.

Buvo aprašytas ir tariamas technologinis proveržis: milžiniškas teleskopas, sujungtas su optine sistema, turėjo projektuoti nepaprastai padidintus Mėnulio vaizdus. Techninės detalės mėgdžiojo mokslinės ataskaitos kalbą. Jos buvo pakankamai sudėtingos, kad imponuotų nespecialistui, bet ne tokios tiksliai patikrinamos, kad kasdienio laikraščio skaitytojas iš karto pastebėtų fizines problemas. Tikras mokslininkas, tikra kelionė ir tariamas specializuotas leidinys sukūrė tris vienas kitą stiprinančius autoriteto sluoksnius.

Šešios publikacijos ir kruopščiai didinama nuostaba

Pirmoji serijos dalis pasirodė 1835 m. rugpjūčio 25 d. „The Sun“ neskelbė visų stebuklų iš karto. Pasakojimas buvo dalijamas į šešias publikacijas, todėl kiekvienas numeris baigdavosi pažadu, kad kitas atradimas bus dar svarbesnis. Tai buvo ankstyvas serialinio pasakojimo mechanizmas: auditorija ne tik perskaitydavo naujieną, bet ir laukdavo tęsinio.

Iš pradžių skaitytojas buvo vedamas per tariamai pažįstamą astronomiją. Aprašyti Mėnulio kalnai, slėniai, kristalų dariniai, vandens telkiniai ir augalija. Tuomet pasirodė gyvūnai: stambūs keturkojai, mėlynos ar tamsios ožkos, vienaragiai ir keisti bebrai, neva gebantys vaikščioti stačiomis. Kuo ilgiau truko serija, tuo mažiau ji priminė atsargų stebėjimų protokolą ir tuo labiau artėjo prie fantastinio pasaulio kūrimo.

Kulminacija tapo sparnuoti žmonės, tekste pavadinti Vespertilio-homo. Jie esą kalbėjosi, judėjo grupėmis ir demonstravo protą. Vėlesniuose aprašymuose atsirado architektūros bei šventyklų. Tokia seka buvo meistriška: jeigu pirmieji geologiniai ir biologiniai teiginiai jau priimti, kiekviena paskesnė keistenybė atrodė ne visiškai nauja apgaulė, o dar vienas to paties „atradimo“ etapas. Patikėjimas buvo kuriamas palaipsniui.

Kodėl gyvybė Mėnulyje neatrodė absurdiška

Šiandien pasakojimas apie Mėnulio vienaragius skamba kaip akivaizdi parodija. 1835 m. pradinis teiginys, kad kituose dangaus kūnuose gali egzistuoti gyvybė, nebuvo toks juokingas. Astronomai jau žinojo, kad Žemė yra viena iš planetų, o religiniai mąstytojai diskutavo, ar gausi visata turėtų būti apgyvendinta. Stebėjimo galimybės buvo ribotos, todėl riba tarp pagrįstos hipotezės ir spekuliacijos ne visada buvo aiški plačiajai publikai.

Vienas Locke’o satyros taikinių, kaip jis aiškino vėliau, buvo škotų dvasininkas ir populiarus mokslo autorius Thomas Dickas. Dickas mėgino derinti astronomiją su natūralia teologija ir skaičiavo galimų kitų pasaulių gyventojus, nors tokiems skaičiams nebuvo stebėjimų pagrindo. Jo darbai rodė platesnę kultūrinę tendenciją: mokslinis žodynas galėjo būti panaudotas teologinei tvarkai bei gausiai apgyvendintos visatos vaizdiniui paremti.

Locke’o išmonė šią logiką nuvedė iki grotesko. Jei Mėnulis tinkamas gyvybei, kodėl jame neturėtų būti ne tik augalų, bet ir gyvūnų? Jei gyvūnų, kodėl ne protingų būtybių ir šventyklų? Tačiau satyra veikė dviprasmiškai. Norint pašiepti pernelyg užtikrintas spekuliacijas, reikėjo jas imituoti taip įtikinamai, kad dalis auditorijos parodiją perskaitė kaip tikrą naujieną.

Richardas Adamsas Locke’as: satyrikas ar tiražo medžiotojas?

Richardas Adamsas Locke’as buvo Anglijoje gimęs žurnalistas, persikėlęs į Jungtines Valstijas ir dirbęs „The Sun“. Jo autorystė publikavimo metu nebuvo aiškiai nurodyta. Vėliau jis pripažino sukūręs seriją ir teigė, kad pagrindinis tikslas buvo satyriškai atakuoti nepagrįstą religinę astronomiją bei pasitikėjimą spekuliacija. Šią intenciją patvirtina teksto perdėjimai ir taikinių kontekstas.

Vis dėlto vien satyros paaiškinimas redakcijos neatleidžia nuo komercinio motyvo. Publikacijos buvo pateiktos naujienos forma, o ne pažymėtos kaip literatūrinis pokštas. „The Sun“ naudojosi augančiu susidomėjimu, pardavinėjo tęsinius ir neskubėjo kiekvienam skaitytojui paaiškinti apgaulės. Satyra ir verslas čia neprieštaravo vienas kitam: įtikinama parodija buvo dar vertingesnė, jei kėlė triukšmą ir didino pardavimus.

Todėl klausimas „ar Locke’as norėjo apgauti?“ neturi paprasto atsakymo. Jis galėjo tikėtis, kad išsilavinę skaitytojai atpažins ironiją, kartu žinodamas, jog kiti priims tekstą pažodžiui. Jo kūrinys buvo parašytas taip, kad galėtų veikti abiem režimais. Šis sąmoningas neaiškumas leido autoriui po sėkmės kalbėti apie satyrą, o laikraščiui – mėgautis sensacijos pelnu.

Ar apgaule tikrai patikėjo visas pasaulis?

Populiariose versijose dažnai sakoma, kad Mėnulio žmonėmis patikėjo „visa Amerika“ arba net „visas pasaulis“. Tai perdėjimas. Žinome, kad istorija sulaukė milžiniško dėmesio, buvo perspausdinama kituose miestuose ir už Atlanto, aptarinėjama viešai bei leista atskirais leidiniais. Tačiau nėra patikimo būdo suskaičiuoti, kiek žmonių ją priėmė pažodžiui, kiek abejojo ir kiek skaitė kaip pramogą.

Vėliau kartotas pasakojimas, esą grupė Jeilio universiteto mokslininkų atvyko į „The Sun“ redakciją prašyti originalaus straipsnio, labai patogiai iliustruoja visuotinio patiklumo mitą. Tačiau tokio epizodo detalės remiasi vėlyvais perpasakojimais ir turėtų būti vertinamos atsargiai. Taip pat ginčijami tikslūs skaičiai, kiek išaugo laikraščio tiražas ir ar jis dėl šios serijos tapo didžiausias pasaulyje.

Saugesnė išvada kuklesnė, bet reikšminga: apgaulė pasiekė plačią auditoriją ir tapo tarptautiniu kultūros reiškiniu. Ji veikė net tiems, kurie netikėjo kiekvienu sakiniu. Abejojantis žmogus vis tiek galėjo nusipirkti numerį, kad pamatytų, kuo istorija baigsis, arba aptartų ją su kitais. Spaudos sensacijai nereikėjo universalaus tikėjimo – jai pakako universalaus smalsumo.

Edgaras Allanas Poe ir ginčas dėl idėjos

Likus keliems mėnesiams iki „The Sun“ serijos, Edgaras Allanas Poe paskelbė pasakojimą apie fantastinę kelionę oro balionu į Mėnulį – „The Unparalleled Adventure of One Hans Pfaall“. Pasirodžius Mėnulio apgaulei, Poe įžvelgė panašumų ir vėliau kaltino Locke’ą pasiskolinus jo sumanymą. Abu tekstai jungė techninį tikroviškumą su fantastika, tačiau jų siužetai ir pateikimo strategija nebuvo tapatūs.

Poe reakcija buvo sudėtingesnė nei vien įsižeidusio autoriaus pyktis. Jis pats domėjosi literatūrinėmis apgaulėmis ir vėliau sukūrė garsųjį pasakojimą apie tariamą skrydį oro balionu per Atlantą. Mėnulio serijos sėkmė parodė, kad spaudoje galima laikinai panaikinti ribą tarp fantastikos ir pranešimo, jei tekstui suteikiama tinkama dokumentinė forma.

Plagiato klausimo patikimai išspręsti neįmanoma vien iš teminio panašumo. XIX a. pradžioje kelionės į Mėnulį ir nežemiška gyvybė jau turėjo ilgą literatūrinę tradiciją. Svarbiau, kad Poe ir Locke’as reagavo į tą pačią kultūrinę terpę: naujų technologijų pažadą, mokslo prestižą ir masinės spaudos alkį istorijoms, kurios atrodo beveik įmanomos.

Kaip reagavo tikrasis Johnas Herschelis

Kol Niujorkas aptarinėjo sparnuotus Mėnulio gyventojus, Johnas Herschelis iš tiesų dirbo Pietų Afrikoje. Ryšiai buvo lėti, todėl jo reakcija negalėjo akimirksniu sustabdyti publikacijų. Vėlesni pasakojimai teigia, kad iš pradžių astronomą istorija pralinksmino, bet nuolatiniai klausimai ilgainiui ėmė erzinti. Atsargiausia šią reakciją laikyti liudijimu iš vėlesnių atsiminimų, o ne tiesiogine kiekvienos dienos ataskaita.

Herschelio tikrieji darbai buvo kur kas reikšmingesni už laikraščio fantazijas. Jis sistemingai stebėjo pietų dangų, katalogavo žvaigždes, ūkus ir kitus objektus, tęsdamas šeimos astronominę programą. Apgaulė parazitiškai pasinaudojo tuo autoritetu: kuo solidesnė buvo mokslininko reputacija, tuo patraukliau skambėjo jam priskirti stebuklai.

Šis atvejis rodo reputacijos pažeidžiamumą masinėje medijoje. Herschelis nedavė interviu, nepasirašė straipsnių ir neturėjo greito kanalo paneigti tariamą ataskaitą. Jo vardas tapo prekės ženklu, kurį redakcija laikinai kontroliavo geriau nei pats žmogus. Tai viena iš priežasčių, kodėl apgaulė nėra tik linksmas pasakojimas apie Mėnulio bebrus.

Kada paaiškėjo, kad istorija išgalvota

Serijos fantastinis pobūdis daugeliui skaitytojų darėsi vis akivaizdesnis su kiekviena dalimi. Konkuruojantys laikraščiai ir skeptikai kėlė klausimus dėl šaltinio, teleskopo ir galimybės patikrinti Herschelio atradimus. „The Sun“ nepadarė šiuolaikinio standartinio paneigimo iškart po paskutinės dalies. Dviprasmybė buvo dalis sensacijos gyvenimo.

Locke’o autorystė ir satyrinis sumanymas palaipsniui tapo vieši, o pats tekstas toliau gyveno atskirais leidimais. 1859 m. išleista „The Moon Hoax“ versija, dabar saugoma ir skaitmeninama Smithsonian bibliotekose, rodo, kad kūrinys jau buvo virtęs istorine bei literatūrine įdomybe. Skaitytojas galėjo mėgautis juo žinodamas, kad Mėnulio civilizacija išgalvota.

Teiginys, kad laikraštis tiesiog vieną dieną „prisipažino“ ir viskas baigėsi, pernelyg supaprastina procesą. Apgaulės atskleidimas buvo ne vienas momentas, o laipsniškas perskaitymo režimo pasikeitimas. Naujiena virto pokštu, pokštas – leidybos reiškiniu, o vėliau – ankstyvosios mokslinės fantastikos bei žiniasklaidos istorijos atveju.

Techninis žargonas kaip pasitikėjimo mašina

Locke’o tekstas įtikino ne vien fantastiškais vaizdais. Jo pagrindinis įrankis buvo forma. Straipsniai atkartojo mokslinio pranešimo ritmą: instrumentų aprašymai, stebėjimų seka, lotyniškai skambantys rūšių pavadinimai ir tariamo liudininko balsas. Skaitytojui buvo pasiūlyta ne paprasta pasaka, o dokumentas, kurio tikrumą tarsi garantavo specialistų pasaulis.

Ypač veiksmingas buvo patikrinimo atidėjimas. Šaltinis esą atkeliavo iš Europos, pagrindinis mokslininkas buvo Pietų Afrikoje, o teleskopo veikimo negalėjo pats išbandyti beveik nė vienas skaitytojas. Kiekvienas klausimas turėjo iš anksto paruoštą geografinį ar techninį atsakymą. Abejonė nebuvo paneigta – ji buvo nukelta pakankamai toli, kad serija spėtų atlikti komercinį darbą.

Panašų mechanizmą matome ir kitose istorinėse apgavystėse. Svetainėje aprašyta Mary Toft triušių gimdymo istorija taip pat išplito todėl, kad neįtikėtiną teiginį kurį laiką rėmė specialistų autoritetas ir viešas reginys. Abiem atvejais žmonės patikėjo ne vien stebuklu – jie patikėjo institucijomis, kurios atrodė tą stebuklą patvirtinančios.

Ką apgaulė sako apie XIX a. mokslą

Didžioji Mėnulio apgaulė kartais naudojama pajuokti žmones, gyvenusius iki kosminių skrydžių. Toks požiūris praleidžia faktą, kad 1835 m. astronomija iš tiesų sparčiai plėtė žmogaus pasaulėvaizdį. Nauji teleskopai atskleidė anksčiau nematytus objektus, o viešos paskaitos ir populiarios knygos pavertė dangaus tyrimus masine kultūra. Auditorija turėjo racionalią priežastį tikėtis netikėtų atradimų.

Klaida buvo ne susidomėjimas mokslu, o nesugebėjimas atskirti patikrinamo atradimo nuo mokslo kalbą imituojančio teksto. Šis skirtumas ypač sunkus pereinamuoju laikotarpiu, kai specialistų bendruomenė jau egzistuoja, bet jos komunikacijos kanalai dar lėti ir neprieinami. Laikraštis galėjo pasiskolinti mokslininko autoritetą greičiau, nei mokslo institucijos galėjo jį susigrąžinti.

Apgaulė taip pat atskleidė abipusį mokslo ir pramogos ryšį. Astronomijai viešumas suteikė rėmėjų bei auditoriją, o spaudai astronomija suteikė begalinį nuostabos šaltinį. Tas pats smalsumas vėliau lydėjo tikrus kosmoso projektus, tarp jų ir daug rimtesnes, bet ne mažiau stulbinamas idėjas, tokias kaip JAV svarstytas atominis sprogdinimas Mėnulyje. Skirtumas slypi ne teiginio keistume, o jo dokumentiniame pagrinde.

Ar tai buvo pirmoji „netikra naujiena“?

Didžiąją Mėnulio apgaulę vilioja pavadinti pirmąja modernia netikra naujiena. Istoriškai tai netikslu. Melagingi pranešimai, politiniai šmeižtai, išgalvoti laiškai ir komercinės apgavystės egzistavo gerokai anksčiau už 1835 m. Net pasakojimai apie Mėnulio gyventojus turėjo kelių šimtmečių literatūrinę istoriją.

Šis atvejis išsiskiria kitu deriniu: pigus masinis laikraštis, serialinis publikavimas, reklama paremta ekonomika, tikro mokslininko tapatybės pasisavinimas ir tarptautinis perspausdinimas. Apgaulė buvo sukurta ne vien priešo reputacijai sunaikinti ar finansinei sukčiai įvykdyti. Ji tapo produktu, kurio vertė augo drauge su viešu ginču dėl jo tikrumo.

Šiuolaikinės dezinformacijos analogija padeda pastebėti emocinio naujumo, autoriteto ir pakartojimo galią. Tačiau negalima tiesiai sutapatinti vieno XIX a. laikraščio su skaitmeniniais tinklais. Informacija 1835 m. keliavo dienomis ar savaitėmis, auditorija turėjo mažiau tiesioginių šaltinių, o Locke’o tekstas turėjo aiškų literatūrinės satyros sluoksnį. Panašūs yra psichologiniai kabliukai, ne technologinė aplinka.

Ko ši istorija iš tikrųjų moko

Didžiosios Mėnulio apgaulės sėkmę sudarė ne vien melas. Locke’as pasirinko realų astronomą, realią ekspediciją ir visuomenei rūpimą mokslinį klausimą. Tuomet jis pridėjo neegzistuojantį liudininką, neįmanomą instrumentą ir vis fantastiškesnius stebėjimus. Kiekviena tikrovės detalė veikė kaip užstatas kitai išmonei.

Skaitytojų reakcija taip pat buvo sudėtingesnė už pasirinkimą „tikėjo arba netikėjo“. Žmonės galėjo abejoti ir vis tiek sekti istoriją, persiųsti ją draugams ar pirkti iliustruotą leidimą. Viešas dėmesys nėra tas pats, kas įsitikinimas, tačiau komercinei žiniasklaidai abu gali būti vienodai vertingi. „The Sun“ laimėjo jau tada, kai Mėnulio būtybės tapo miesto pokalbių tema.

Galiausiai ši apgaulė primena, kad autoritetas perduodamas per formą. Lotyniškas pavadinimas, tariamas žurnalas ir garsaus mokslininko pavardė gali sukurti patikimumo įspūdį dar prieš pateikiant įrodymus. 1835 m. tam reikėjo spaustuvės ir šešių rytinių numerių. Pasikeitė sklaidos greitis, tačiau pagrindinis klausimas liko tas pats: ar teiginį patvirtina nepriklausomi šaltiniai, ar tik meistriškai sukonstruotas pasakojimas?

Vėlesnės legendos ir tai, ko šaltiniai nepatvirtina

Apgaulės istorija pati tapo apipinta apgaulėmis. Viena patraukliausių versijų pasakoja, kad „The Sun“ redakcijoje kilo gaisras, kuris neva sunaikino teleskopo piešinius ir taip patogiai paaiškino, kodėl jų negalima parodyti. Kituose perpasakojimuose minimos minios, reikalavusios daugiau žinių, arba mokslininkai, visiškai nekritiškai priėmę kiekvieną detalę. Dalis tokių epizodų kilo iš pačios serijos, reklamos ar daug vėliau parašytų atsiminimų, todėl jų negalima dėti į vieną lentyną su išlikusiais laikraščio numeriais.

Ne mažiau klaidina teiginys, kad po demaskavimo „The Sun“ prarado reputaciją ir skaitytojus. Priešingai, laikraštis išliko sėkmingas, o Mėnulio istorija ilgai buvo prisimenama kaip sumanus triukas. XIX a. spaudos etikos normos skyrėsi nuo šiandienos: literatūrinė mistifikacija galėjo būti smerkiama, tačiau kartu vertinama kaip kūrybingumo įrodymas. Tai nereiškia, kad niekam nerūpėjo tiesa. Veikiau auditorija vienu metu galėjo pykti dėl apgaulės ir žavėtis jos atlikimu.

Atsargiai reikia vertinti ir Locke’o vėlesnį savęs pateikimą kaip gryną satyriką. Autoriaus paaiškinimas yra svarbus šaltinis, bet jis buvo suformuluotas jau žinant, kad kūrinys sulaukė didžiulės sėkmės bei kritikos. Galima pagrįstai kalbėti apie satyrinį taikinį, tačiau negalima vien autoriaus žodžiais panaikinti redakcinės atsakomybės. Saugiausia išvada – tekstas vienu metu buvo satyra, komercinė sensacija ir sąmoningai klaidinanti imitacija.

Išvada: sparnuoti Mėnulio žmonės, kurie niekur nedingo

Herschelio teleskopas niekada nerodė Mėnulio miškų, vienaragių ar sparnuotų humanoidų. Richardas Adamsas Locke’as šias būtybes sukūrė popieriuje, pasinaudodamas mokslo prestižu ir naujos masinės spaudos ekonomika. Šeši straipsniai tapo tarptautine sensacija ne todėl, kad XIX a. žmonės buvo išskirtinai naivūs, o todėl, kad istorija buvo kruopščiai pritaikyta jų žinioms, lūkesčiams ir ribotoms patikros galimybėms.

Patvirtinti faktai yra aiškūs: serija pradėta skelbti 1835 m. rugpjūčio 25 d., ji melagingai rėmėsi Johno Herschelio autoritetu, fiktyviu Andrew Grantu ir tariamu mokslinio žurnalo tekstu, o jos autorius buvo Locke’as. Ginčytini dalykai – tikslus tiražo šuolis, visuomenės patiklumo mastas ir tai, kiek komercinis sumanymas buvo nuoširdi satyra. Būtent šių ribų laikymasis leidžia matyti ne legendą apie „visus apgautus žmones“, o daug įdomesnę žiniasklaidos, mokslo ir vaizduotės istoriją.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas