1692 m. birželio 7-osios priešpietį Port Rojalis buvo judriausias anglų uostas Karibų jūroje. Ant siauro smėlio nerijos stovėjo mūriniai pirklių namai, tavernos, sandėliai, bažnyčios ir šeši fortai; prie krantinių glaudėsi prekybiniai bei karo laivai. Po kelių minučių dalis miesto jau buvo po vandeniu. Žemė atsivėrė, pastatai smuko į suskystėjusį gruntą, o per uostą persiritusios bangos nušlavė tai, ką paliko smūgiai.
Ši nelaimė dažnai pristatoma kaip akimirksniu nubausto „nedoriausio pasaulio miesto“ istorija. Tačiau toks pasakojimas daugiau atskleidžia XVII a. moralizuojančią vaizduotę negu pačią katastrofą. Port Rojalis buvo ir bukanierių prieglobstis, ir svarbus Anglijos kolonijinės sistemos mazgas, kurio klestėjimą rėmė prekyba, karas bei pavergtų žmonių darbas. Jo žūtį paaiškina ne legenda apie dievišką bausmę, o pavojingas statybų vietos, geologijos ir stichijos derinys.
Miestas, išaugęs ant siauro smėlio nerijos
Port Rojalis kūrėsi Palisadoeso nerijos gale, prie įplaukos į natūralų Kingstono uostą. Strateginė vieta leido kontroliuoti prieigą prie saugios, didelės akvatorijos. Kai 1655 m. Anglijos pajėgos užėmė Jamaiką iš Ispanijos, naujiesiems valdovams reikėjo punkto, iš kurio būtų galima ginti salą, priimti laivus ir pulti ispanų valdas. Nedidelė gyvenvietė greitai virto įtvirtintu uostu.
Vieta buvo patogi laivybai, bet prasta tankiam miestui. Neriją daugiausia sudarė vandens prisotintas smėlis ir žvyras. Plėsdamiesi gyventojai sausino bei užpylė pakrantės plotus, o ant nestabilaus pagrindo statė vis sunkesnius mūrinius pastatus. XVII a. žmonės galėjo pastebėti potvynių ar audrų pavojų, tačiau neturėjo šiuolaikinės seismologijos žinių, leidžiančių įvertinti, kaip toks gruntas elgsis stipriai drebant.
Taigi būsimos nelaimės sąlygos buvo įrašytos pačioje miesto geografijoje. Port Rojalį sunaikino ne vien seisminiai smūgiai. Lemiamą vaidmenį atliko tai, kad sparčiai augantis uostas buvo suspaustas ant siauros, žemos ir geologiškai pažeidžiamos žemės juostos.
Nuo bukanierių bazės iki kolonijinės prekybos centro
Ankstyvojo Port Rojalio reputacija glaudžiai susijusi su privatininkais ir bukanieriais. Anglijos valdžia, neturėdama pakankamai kariuomenės bei laivų Jamaikai ginti, toleravo ar skatino privačius kapitonus, kurie su leidimais puldinėjo priešininkų laivus ir uostus. Jų grobis skatino vietos prekybą, o buvimas atgrasė Ispaniją nuo lengvo salos susigrąžinimo.
Garsiausias su miestu siejamas veikėjas buvo Henry Morganas. Jis rengė žygius prieš Ispanijos valdas, vėliau buvo įšventintas į riterius ir tapo Jamaikos gubernatoriaus pavaduotoju. Vis dėlto jo biografija rodo, kad riba tarp piratavimo, valstybės remiamo karo ir kolonijinės valdžios buvo slidi. Plačiau apie šį virsmą pasakoja svetainės straipsnis apie kapitoną Morganą ir jo karjerą Jamaikoje.
Iki 1692 m. klasikinis bukanierių klestėjimo laikotarpis jau slopo. Morganas buvo miręs 1688 m., o Port Rojalio ekonomika vis labiau rėmėsi legalia imperine prekyba, laivų remontu, sandėliavimu ir kreditu. Todėl miesto apibūdinimas vien kaip „piratų sostinės“ yra patrauklus, bet per siauras.
Kas iš tikrųjų gyveno Port Rojalyje
Uostas buvo tankus ir socialiai margas. Jame gyveno anglų pirkliai, amatininkai, smuklininkai, jūreiviai, kareiviai, tarnautojai, laivų meistrai ir jų šeimos. Per miestą judėjo atvykėliai iš kitų kolonijų bei Europos. Gyventojų skaičiaus vertinimai skiriasi, nes išsamus modernus surašymas neegzistavo, tačiau šaltiniai sutaria, kad nedidelėje teritorijoje telkėsi keli tūkstančiai žmonių ir šimtai pastatų.
Šios visuomenės negalima suprasti nutylint vergiją. Jamaikos plantacijų ekonomika ir Port Rojalio prekyba buvo transatlantinės sistemos dalis, kurioje pavergti afrikiečiai buvo perkami, parduodami ir verčiami dirbti. Mieste taip pat dirbo laisvi juodaodžiai bei mišrios kilmės gyventojai, tačiau jų balsai rašytiniuose šaltiniuose išliko gerokai prasčiau nei turtingų baltųjų pirklių ar anglų pareigūnų.
UNESCO Port Rojalio archeologinį ansamblį vertina ne tik kaip jūrų katastrofos vietą, bet ir kaip išskirtinį XVII a. kolonijinio uosto liudijimą. Šis platesnis požiūris svarbus: po vandeniu liko ne vien tavernų ir tariamų piratų lobiai, o kasdienio gyvenimo erdvė, susijusi su imperija, prekyba ir prievarta.
1692 m. birželio 7-oji: kelių minučių katastrofa
Žemės drebėjimas smogė 1692 m. birželio 7 d., netrukus prieš vidurdienį. Amžininkų laiškuose aprašomi keli stiprūs judesiai, prasidėję be veiksmingo perspėjimo. Tikslų laiką populiariojoje literatūroje kartais bandoma nustatyti pagal kasinėjimuose rastą sustojusį kišeninį laikrodį, tačiau vieno daikto rodmenys nėra nepriekaištingas viso įvykio chronometras. Saugiausia teigti, kad pagrindinė nelaimė įvyko maždaug prieš vidurdienį.
Šiuolaikiniai tyrėjai drebėjimo stiprumą dažnai vertina maždaug 7–7,5 magnitudės, bet tai retrospektyvus skaičiavimas. XVII a. Jamaikoje seismografų nebuvo, todėl parametrai atkuriami pagal geologinius duomenis, žalos pasiskirstymą ir rašytinius liudijimus. Dėl to tikslus epicentras bei magnitudė tebėra modeliavimo, o ne tiesioginio matavimo rezultatas.
Port Rojalyje žmonės patyrė ne vien siūbavimą. Gruntas trūkinėjo, kai kurie paviršiaus plotai slinko jūros link, o namai grimzdo nevienodai: vieni sugriuvo, kiti pasviro, treti buvo užlieti ar iš dalies palaidoti. Nelaimės pobūdį nulėmė procesas, kurio amžininkai negalėjo pavadinti, nors jo padarinius aprašė stulbinamai ryškiai.
Likvefakcija: kodėl žemė ėmė elgtis lyg skystis
Svarbiausias Port Rojalio katastrofos paaiškinimas yra grunto likvefakcija. Vandens prisotytą birų smėlį stipriai supurčius, jo dalelės trumpam praranda tarpusavio atramą. Padidėjęs vandens slėgis porose sumažina grunto gebėjimą laikyti svorį, todėl paviršius gali smukti, tekėti ar slysti tarsi tiršta masė.
Tai paaiškina amžininkų pasakojimus apie gatves, kurios atsivėrė ir „prarijo“ žmones, bei namus, nugrimzdusius į žemę. Liudytojams atrodė, kad plyšiai tai atsiveria, tai užsiveria. Šiuolaikinė geologija leidžia šiuos vaizdus suprasti be antgamtinių prielaidų: smėlingas pamatas prarado tvirtumą, o pastatų apkrova ir nuolydis link vandens skatino deformaciją.
Be vertikalaus smukimo vyko šoninis grunto slinkimas. Nerijos kraštai judėjo uosto link, ardydami gatves, krantines ir pastatų pamatus. Dėl to dalis miesto ne tiesiog „nuskendo“ vienu gabalu, bet buvo sudraskyta, nuslinko ir atsidūrė po vandeniu bei nuosėdomis. Šis skirtumas svarbus, nes populiarus vaizdinys apie tvarkingai į jūrą nugrimzdusį miestą klaidina.
Jūros bangos ir tai, ką galima vadinti cunamiu
Drebėjimas paveikė ir uostą. Rašytiniuose liudijimuose minimas vandens atsitraukimas, staigios bangos, laivų mėtymas ir pakrantės užliejimas. Tokius reiškinius galėjo sukelti seisminis jūros dugno judėjimas, povandeninės nuošliaužos bei staigus krantų smukimas. Todėl katastrofą pagrįstai siejame su cunamio pobūdžio bangomis, nors jų aukštis ir eiga skirtingose vietose nėra tiksliai žinomi.
Neverta visos žalos priskirti vien milžiniškai bangai. Didelė Port Rojalio dalis jau buvo suardyta likvefakcijos ir šoninio slinkimo, o vanduo sustiprino padarinius. Žmonės žuvo griūvančiuose pastatuose, smėlyje, plyšiuose ir uoste. Išlikę pasakojimai buvo rašomi sukrėstų stebėtojų, todėl dramatiški vaizdai ne visada leidžia atkurti tikslią fizinių procesų seką.
Palyginimas su moderniai užfiksuotomis nelaimėmis padeda suprasti mechanizmą, bet neturėtų naikinti skirtumų. Pavyzdžiui, 2004 m. Indijos vandenyno cunamis buvo stebėtas instrumentais ir paveikė milžinišką regioną, o 1692 m. Jamaikos įvykį rekonstruojame iš fragmentiškų dokumentų bei geologijos.
Kiek žmonių žuvo ir kodėl skaičiai nesutampa
Dažniausiai nurodoma, kad per patį žemės drebėjimą Port Rojalyje žuvo apie 2 000 žmonių. Jamaikos nacionalinio paveldo institucijos medžiagoje taip pat minimi tūkstančiai sužeistųjų. Tačiau skirtinguose pasakojimuose aptinkami ir didesni skaičiai, ypač kai prie tiesioginių aukų pridedami vėliau nuo traumų, ligų ar gyvenimo sąlygų mirę žmonės.
Skaičių neapibrėžtumą lėmė chaosas, nepilni gyventojų sąrašai ir neaiški riba tarp miesto, laivų įgulų bei aplinkinių vietovių gyventojų. Dalis kūnų liko po griuvėsiais ar vandeniu. Be to, kolonijinė apskaita nevienodai registravo skirtingų socialinių grupių žmones. Pavergtųjų ir neturtingųjų netektys galėjo būti dokumentuotos prasčiau.
Todėl atsakinga formuluotė yra ne sensacingas vienas „tikslus“ skaičius, o intervalų bei kategorijų paaiškinimas. Apie 2 000 tiesioginių aukų yra plačiai kartojamas pagrįstas vertinimas, tačiau bendras katastrofos ir po jos kilusios sveikatos krizės mirtingumas galėjo būti gerokai didesnis. Teiginiai, kad žuvo konkretus miesto gyventojų procentas, priklauso nuo nepatikimai žinomo pradinio gyventojų skaičiaus.
Amžininkų laiškai: vertingi faktai ir moralizuojantis žvilgsnis
Vienas svarbiausių ankstyvųjų šaltinių yra 1692 m. Londone išspausdintas pasakojimas, sudarytas iš dviejų laiškų apie Port Rojalio žemės drebėjimą. Jų autorius, dvasininkas, rašė būdamas laive „Granada“. Tokie dokumentai yra nepakeičiami, nes fiksuoja, ką žmonės matė netrukus po įvykio: griūvančius namus, prasmegusius žmones, vandens judėjimą ir sužalotuosius.
Tačiau pirminis šaltinis nėra neklystantis reportažas. Autorius informaciją rinko sumaištyje, dalį dalykų galėjo išgirsti iš kitų, o jo kalbą formavo religinis pasaulio suvokimas. XVII a. stichinės nelaimės dažnai aiškintos kaip Dievo perspėjimas ar bausmė. Leidėjai taip pat žinojo, kad siaubingos naujienos ir moralinė pamoka domina skaitytojus.
Istorikui reikia atlikti du darbus vienu metu: rimtai vertinti liudijimų detales ir kritiškai vertinti jų interpretaciją. Kai keli nepriklausomi aprašymai sutaria dėl grunto smukimo ar bangų, jie padeda atkurti įvykius. Kai tekstas visą bendruomenę paskelbia ypač nuodėminga, tai pirmiausia liudija autoriaus vertybes bei literatūrinį žanrą.
Ar Port Rojalis tikrai buvo „nedoriausias pasaulio miestas“?
Posakis apie „nedoriausią pasaulio miestą“ tapo beveik neatskiriamas nuo Port Rojalio. Jį maitino uosto tavernos, prostitucija, lošimai, smurtas ir bukanierių grobio demonstravimas. Tokie reiškiniai egzistavo, o staigi nelaimė suteikė pamokslininkams idealų siužetą: turtingas nuodėmingas miestas esą gavo atpildą.
Problema ta, kad reputacija dažnai pateikiama kaip išmatuotas istorinis faktas. Nėra jokio patikimo XVII a. „nedorybės reitingo“, kuriame Port Rojalis būtų užėmęs pirmąją vietą. Uostamiesčiams apskritai buvo būdingos smuklės, laikini jūreivių srautai, nusikalstamumas ir seksualinių paslaugų rinka. Moralizuojantys autoriai mėgo išskirtinius pavyzdžius paversti visos gyvenvietės apibūdinimu.
Legendos ilgaamžiškumą stiprina tobula pasakojimo forma: nuodėmė, klestėjimas ir staigus sunaikinimas. Tačiau joje dingsta vaikai, šeimos, amatininkai, pavergti darbininkai ir eiliniai jūreiviai, kurie negali būti redukuoti iki kolektyvinės kaltės. Katastrofa buvo gamtos reiškinys, kurio žalą padidino žmogaus pasirinkta statybų vieta, o ne moralinis teismas.
Trisdešimt trys akrai po vandeniu – ką reiškia šis skaičius
Jamaikos paveldo šaltiniuose nurodoma, kad per nelaimę buvo apgadinta ar panardinta maždaug 33 akrų miesto dalis. Tai didelis plotas, ypač tankiai užstatytoje nerijoje, bet jis nereiškia, kad visas Port Rojalis išnyko. Dalis sausumos bei įtvirtinimų liko, išgyvenusieji ten tęsė gyvenimą, o uostas nepradingo iš žemėlapio per vieną dieną.
Populiarios iliustracijos kartais vaizduoja sveikas gatves ir namus, vienodai nusileidusius į skaidrią jūrą. Tikrovė buvo netvarkingesnė: gruntas deformavosi, pastatai griuvo, medžiagos buvo išnešiotos, o vėlesnės audros ir statybos pakeitė vietovę. Po vandeniu išlikę sluoksniai yra įspūdingi, tačiau tai nėra nepaliestas „Karibų Pompėjos“ miestas.
Vis dėlto palyginimas su laiko kapsule turi pagrindo. Staigus užnešimas smėliu ir deguonies stokojanti aplinka kai kur išsaugojo medieną, buities daiktus ir pastatų liekanas geriau, nei būtų išlikę sausumoje. Vertingiausia ne legendinė lobio skrynia, o daugybė kasdienių objektų, leidžiančių tirti miesto ekonomiką ir gyventojų buitį.
Gyvenimas po smūgio: sužeistieji, stovyklos ir ligos
Išgyvenusieji susidūrė su sugriautais namais, sužeidimais, užterštu vandeniu, karščiu ir palaikų gausa. Dalis žmonių persikėlė į laikinąsias stovyklas ar laivus. Medicinos galimybės buvo ribotos, o infekcijų priežastys dar nesuprastos pagal šiuolaikinę mikrobiologiją. Tokios sąlygos skatino ligų plitimą.
Šaltiniuose vėlesnės mirtys dažnai vadinamos karštine, maru ar pestilencija. Šie žodžiai nebūtinai žymi vieną tiksliai diagnozuojamą ligą. Jie gali apimti dizenteriją, maliariją, geltonąją karštligę, infekuotas žaizdas ar kelias vienu metu veikusias epidemijas. Dėl to kategoriški teiginiai apie vienintelę po nelaimės kilusią ligą būtų pernelyg drąsūs.
Chaosas skatino ir konfliktus. Pasakojimuose minimas plėšikavimas, bet tokius kaltinimus taip pat reikia vertinti atsargiai: nelaimių kronikos dažnai sureikšmina tvarkos žlugimą. Neabejotina tai, kad staiga dingo būstas, prekės ir valdžios kontrolė, todėl išgyvenimas, gelbėjimas bei svetimo turto pasisavinimas galėjo vykti greta.
Kodėl miestas nebeatgavo ankstesnės galios
Port Rojalis nebuvo visiškai apleistas. Likusioje sausumoje atstatyti pastatai, veikė kariniai objektai, o vieta išsaugojo reikšmę uosto gynybai. Tačiau komercinis centras pamažu persikėlė į saugesnę žemyninę pakrantę. Po nelaimės pradėtas plėtoti Kingstonas turėjo daugiau vietos sandėliams, gatvėms ir gyvenamiesiems rajonams.
Šį pokytį kartais supaprastina teiginys, kad Port Rojalis buvo Jamaikos sostinė, o po drebėjimo sostinė tuoj pat perkelta į Kingstoną. Iš tikrųjų kolonijos administracinė sostinė ilgai buvo Spanish Townas, o Kingstonas pirmiausia iškilo kaip prekybos centras. Tik vėliau, XIX a., jis oficialiai tapo sostine.
Port Rojalio atsigavimą stabdė naujos nelaimės. 1703 m. miestą nusiaubė didelis gaisras, 1722 m. – uraganas ir potvynis, vėliau sekė kiti smūgiai. Kiekvienas atstatymas reikalavo kapitalo, o verslininkai jau turėjo alternatyvą kitoje uosto pusėje. Taigi 1692 m. drebėjimas buvo lūžis, bet ilgalaikį nuosmukį nulėmė ir vėlesni ekonominiai bei gamtiniai procesai.
Povandeninė archeologija ir išlikęs XVII amžiaus miestas
Po katastrofos žmonės mėgino susigrąžinti turtą iš užlietų vietų. Profesionalūs archeologiniai tyrimai prasidėjo daug vėliau, o XIX a. gelbėtojai jau naudojo nardymo įrangą. Jamaikos nacionalinio paveldo institucija mini Jeremiah Murphy, kuris 1859 m. su nardymo varpu ieškojo Fort Jameso liekanų. Tai buvo daugiau vertybių paieška nei šiuolaikinė sisteminga archeologija.
XX a. tyrimai leido žemėlapiuoti panardintas gatves, pastatų pamatus ir kambarius. Rasti indai, buteliai, įrankiai, tabako pypkės, monetos, maisto likučiai bei organinės medžiagos padėjo atkurti ne vien katastrofos akimirką, bet ir miestiečių vartojimą, prekybos ryšius bei namų vidaus struktūrą. Kiekvienas radinys įgauna vertę dėl tikslaus konteksto, o ne vien dėl grožio ar kainos.
Dalis sausumos ir povandeninių liekanų dabar sudaro saugomą archeologinį ansamblį. UNESCO pripažinimas pabrėžia jo pasaulinę reikšmę kaip retai išlikusio XVII a. anglų kolonijinio uosto. Apsauga svarbi, nes vietovei gresia korozija, audros, pakrančių pokyčiai, nelegalus radinių rinkimas ir netinkamai valdomas turizmas.
Ką archeologija patvirtino, o ko negali įrodyti
Archeologiniai duomenys patvirtina staigų kai kurių miesto dalių smukimą, pastatų buvimą dabartiniame jūros dugne ir intensyvų tarptautinės prekybos gyvenimą. Jie taip pat leidžia tikrinti rašytinius šaltinius. Pavyzdžiui, pastatų padėtis ir geologiniai sluoksniai padeda atskirti likvefakcijos, griūties bei vėlesnio audrų ardymo pėdsakus.
Tačiau archeologija neįrodo moralinių etikečių ir negali paversti kiekvieno dramatiško pasakojimo pažodine tiesa. Viena rasta moneta neparodo visų gyventojų turtingumo, ginklai nepadaro kiekvieno žmogaus piratu, o tavernų daiktai neatskleidžia viso miesto kasdienybės. Tyrėjai turi nuolat saugotis atrankos: geriausiai išlikę objektai nebūtinai buvo svarbiausi to meto žmonėms.
Lygiai taip pat atsargiai vertintinos istorijos apie didžiulius neatrastus lobius. Mieste cirkuliavo pinigai ir prekės, o dalis turto tikrai liko griuvėsiuose, tačiau šiuolaikinė Port Rojalio vertė yra mokslinė. Nekontroliuojamas lobių ieškojimas sunaikintų objektų ryšį su vieta ir atimtų informaciją, kurios nebegalima atkurti.
Katastrofa kaip ankstyva miesto rizikos pamoka
Port Rojalio istorija šiandien aktuali ne todėl, kad patvirtintų seną moralą apie nuodėmę. Ji rodo, kaip ekonominė sėkmė gali paskatinti tankiai statyti pavojingoje vietoje ir ignoruoti grunto savybes. Žmonės rinkosi neriją dėl gilaus uosto, prekybos bei gynybos privalumų, o ta pati geografija padidino seisminę žalą.
Modernūs miestai turi grunto tyrimus, statybų normas, seisminius žemėlapius ir perspėjimo sistemas, tačiau rizikos logika išlieka panaši. Pakrančių plėtra dažnai koncentruoja žmones, infrastruktūrą ir kapitalą ant supiltų ar vandens prisotintų gruntų. Likvefakcijos pavojus gerai žinomas, bet jo sumažinimas kainuoja, todėl sprendimus veikia politika ir ekonominiai interesai.
1692 m. nelaimė taip pat primena, kad katastrofa nesibaigia nustojus drebėti žemei. Lemia vanduo, sanitarija, medicininė pagalba, laikinas būstas, informacija ir valdžios gebėjimas organizuoti gelbėjimą. Port Rojalyje antrinė sveikatos krizė pareikalavo daugybės gyvybių, nors jos masto nebegalime tiksliai suskaičiuoti.
Kodėl ši istorija buvo perpasakojama šimtmečius
Žinia apie Port Rojalį greitai pasiekė Angliją ir kitas Atlanto pakrantes, nes miestas buvo įtrauktas į tankų laivybos bei korespondencijos tinklą. Spausdinti laiškai suteikė Europos skaitytojams retą, beveik tiesioginį katastrofos vaizdą. Leidiniai jungė naujieną, religinį perspėjimą ir sensacingą pasakojimą, todėl įvykis įsitvirtino kolektyvinėje atmintyje gerokai anksčiau, nei geologija galėjo paaiškinti likvefakciją.
Vėlesni autoriai perėmė patraukliausius elementus: piratus, turtus, smukles, atsiveriančią žemę ir miestą užliejusią jūrą. Kiekviename perpasakojime sudėtinga kolonijinė visuomenė darėsi paprastesnė, o katastrofa – panašesnė į legendą. Archeologiniai atradimai XX a. pasakojimą atgaivino, nes povandeninės gatvės atrodė tarsi materialus senojo mito patvirtinimas. Vis dėlto tie patys tyrimai parodė, kad tikroji vietovės raida buvo nevienoda: vieni kvartalai paniro, kiti išliko, o krantovaizdis keitėsi dar kelis šimtmečius.
Išvada: tikrasis Port Rojalis įdomesnis už legendą
Patvirtinti faktai ir taip įspūdingi. 1692 m. birželio 7 d. stiprus žemės drebėjimas suardė Port Rojalį, likvefakcija ir šoninis grunto slinkimas panardino didelę miesto dalį, o uosto bangos padidino žalą. Maždaug 2 000 žmonių tikriausiai žuvo iš karto, dar daug mirė vėliau. Katastrofa paspartino prekybos centro persikėlimą į Kingstoną, nors Port Rojalis išliko gyvenamas ir strategiškai svarbus.
Legenda prasideda ten, kur visas miestas paverčiamas piratų ir nusidėjėlių scena, kurią jūra prarijo kaip sąmoningą bausmę. Toks pasakojimas nutyli kolonijinę prekybą, vergiją, paprastus gyventojus, netikslius aukų skaičius ir sudėtingą geologiją. Jis taip pat klaidingai leidžia manyti, kad Port Rojalis baigė egzistuoti per vieną akimirką.
Tikroji istorija yra daugiasluoksnė: imperijos forpostas išaugo ant nestabilaus smėlio, tapo turtingu uostu ir per kelias minutes patyrė vieną garsiausių ankstyvųjų Karibų katastrofų. Po vandeniu išlikusios gatvės bei daiktai šiandien leidžia pažvelgti į XVII a. gyvenimą ne per pamokslo metaforą, o per materialius žmonių pėdsakus.
Parašykite komentarą