1814 m. spalio 17-osios popietę Londono Šv. Egidijaus rajone pasigirdo trenksmas, kurį netrukus pakeitė griūvančio mūro triukšmas. „Horse Shoe“ alaus darykloje suiro milžiniškas medinis indas, prikrautas brandinamo porterio. Skystis išvertė daryklos sieną, pažeidė kitus indus ir įsiveržė į už jos suspaustas gatveles. Per kelias minutes alus užliejo rūsius, sugriovė namus ir pražudė aštuonis žmones.
Šis įvykis dabar vadinamas Londono alaus potvyniu. Pavadinimas skamba komiškai, todėl tragedija dažnai perpasakojama kaip linksmas istorijos kuriozas: neva gyventojai puolė semti nemokamo alaus, prisigėrė, o miestą dar ilgai kamavo alkoholio kvapas. Tačiau ankstyvieji laikraščių pranešimai pasakoja kitokią istoriją – apie neturtingą bendruomenę, gelbėtojų tylą prie griuvėsių ir moteris bei vaikus, žuvusius savo namuose.
Patvirtinta esmė yra neįtikėtina ir be pagražinimų: pramoninio masto talpyklos gedimas tankiai gyvenamame rajone virto mirtina technologine katastrofa. Kad ją suprastume, reikia pažvelgti į Londono porterio pramonę, Šv. Egidijaus skurdą, to meto saugos kultūrą ir šaltinius, iš kurių išaugo vėlesnės legendos.
Kodėl Londone buvo statomi milžiniški alaus indai
XVIII a. Londone porteris tapo masiškai vartojamu tamsiu alumi. Jo gamyba telkėsi didelėse daryklose, galėjusiose nupirkti žaliavas, išlaikyti įrangą ir aptarnauti tūkstančius smuklių. Porterį buvo įprasta kurį laiką brandinti darykloje, todėl gamintojams reikėjo talpių medinių indų. Didėjantis indas reiškė ne tik efektyvumą, bet ir prestižą: lankytojams demonstruotas milžiniškas kubilas rodė įmonės kapitalą bei gamybos galią.
Tokios talpyklos buvo sudėtingi inžineriniai statiniai. Iš storų medinių lentų suręstą cilindrą laikė sunkūs geležiniai lankai. Jame buvo šimtai tonų skysčio, nuolat veikiančio sieneles. Nedidelė jungties, medienos ar lanko problema galėjo tapti pavojinga, nors kasdienybėje darbuotojai prie atsipalaidavusių lankų buvo pripratę.
Milžiniškų indų mada priklausė platesnei gamybos koncentracijai. Pramonės revoliucija neapsiribojo garo mašinomis ar tekstilės fabrikais: maisto ir gėrimų įmonės taip pat didino mastą, standartizavo procesus ir kaupė didelius žaliavų bei produkcijos kiekius. Apie kitą Londono augimo kainą pasakoja straipsnis apie Pramonės revoliuciją ir užterštą Temzę.
„Horse Shoe“ darykla ir bendrovė „Meux“
„Horse Shoe“ darykla stovėjo prie Tottenham Court Road ir Great Russell Street sankryžos. Alus šioje vietoje buvo gaminamas dar prieš Henry Meux perimant įmonę 1809 m. Meux šeima turėjo patirties stambioje Londono aludarystėje, o naujasis savininkas plėtė gamybą. 1811 m. darykla jau buvo viena didesnių porterio gamintojų sostinėje.
Pastato viduje stovėjo keli didžiuliai mediniai indai ir mažesnės statinės. Tragediją sukėlęs indas buvo maždaug 6,7 metro aukščio. Šaltiniai nevienodai nurodo jo talpą ir bendrą išsiliejusio porterio kiekį, nes vieni skaičiuoja tik pagrindinio indo turinį, kiti – grandininės griūties metu prarastą alų iš kelių talpyklų. Todėl literatūroje sutinkamas platus maždaug 580 tūkst. iki 1,47 mln. litrų intervalas.
Didžiausias skaičius nėra automatiškai patikimiausias. Ankstyvieji pranešimai vartojo statines ir galonus, o vėlesni autoriai perskaičiavo skirtingus matavimo vienetus bei kartojo vieni kitų klaidas. Saugiausia teigti, kad išsiliejo šimtai tūkstančių litrų porterio – pakankamai, kad skystis pralaužtų sienas ir užtvindytų žemiau esančius rūsius.
Šv. Egidijaus rajonas už daryklos sienos
Katastrofos mastą nulėmė ne tik indo dydis. Už daryklos buvo tankiai užstatytas Šv. Egidijaus rajonas, dažnai vadintas „rookery“ – skurdžiu, perpildytu kvartalu su ankštais būstais, siaurais praėjimais ir rūsiuose įrengtais kambariais. Čia gyveno darbininkai, smulkūs prekeiviai ir daug airių kilmės šeimų.
Skurdas pavertė architektūrą spąstais. Keli žmonės dalijosi mažomis patalpomis, o dalis šeimų gyveno žemiau gatvės lygio. Kai skystis įsiveržė iš aukščiau esančios daryklos, rūsiai prisipildė greitai. Gyventojai turėjo mažai erdvės trauktis, o silpnos pertvaros ir namų sienos neatlaikė smūgio.
Vėlesni Viktorijos laikų aprašymai šį rajoną dažnai vaizdavo kaip nusikaltėlių ir girtuoklių landynę. Tokia kalba atspindi to meto požiūrį į vargšus ir airių migrantus, todėl ją reikia vertinti kritiškai. 1814 m. nelaimės aukos žuvo ne dėl tariamo moralinio nuosmukio, o todėl, kad pavojingas pramonės objektas ribojosi su pažeidžiamais, perpildytais gyvenamaisiais namais.
Nulūžęs lankas, kuris neatrodė neįprastas
Daryklos sandėlio tarnautojas George’as Crickas vėliau per tyrimą pasakojo, kad maždaug 16.30 val. pastebėjo nuslydusį ar nutrūkusį geležinį pagrindinio indo lanką. Lankas svėrė kelis šimtus kilogramų. Vis dėlto darbuotojas nesuprato, kad gresia neišvengiama katastrofa: panašių gedimų pasitaikydavo kelis kartus per metus ir anksčiau jie nebuvo sukėlę didelės nelaimės.
Crickas apie problemą pranešė viršininkui. Jam buvo nurodyta parašyti žinutę vienam įmonės partnerių, kad gedimas būtų sutvarkytas. Maždaug po valandos indas suiro. Ši seka svarbi, nes parodo ne vien individualų apsirikimą. Įmonėje atsipalaidavęs sunkus konstrukcinis lankas buvo laikomas įprasta techninės priežiūros problema, o ne priežastimi nedelsiant ištuštinti milžinišką talpyklą.
Negalime tiksliai nustatyti, kuris fizinis defektas buvo paskutinis: korozija, metalo nuovargis, medienos deformacija, netolygi apkrova ar keli veiksniai kartu. Išlikę liudijimai aprašo matomą lanko gedimą ir rezultatą, tačiau tai nėra moderni inžinerinė ekspertizė. Teiginys, kad indą „susprogdino fermentacijos slėgis“, taip pat abejotinas, nes porteris buvo brandinamas, o talpykla nebuvo hermetiškas slėginis reaktorius.
Grandininė griūtis daryklos viduje
Suirus pagrindiniam indui, šimtai tonų skysčio ir medžio konstrukcijos išsiveržė į sandėlį. Smūgis pažeidė gretimas talpyklas bei mažesnes statines. Išlaisvintas porteris veikė ne kaip lėtai kylantis potvynis, bet kaip staigi, didelės masės banga uždaroje pramoninėje erdvėje.
Jėga išvertė dalį daryklos galinės sienos. Plytos, sijos, talpyklų dalys ir alus kartu išlėkė į New Street bei gretimas vietas. Kai kuriuose populiariuose pasakojimuose banga apibūdinama kaip tiksliai penkiolikos pėdų, arba maždaug 4,6 metro, aukščio „cunamis“. Toks vaizdas įtaigus, bet tikslus aukštis nėra patikimai išmatuotas; skirtingose siaurose erdvėse skystis galėjo pakilti nevienodai.
Žodis „sprogimas“ irgi gali klaidinti. Žmonės girdėjo didžiulį trenksmą, tačiau neįvyko parako ar garų detonacija. Katastrofiškai suiro konstrukcija, o staiga paleista skysčio energija griovė aplinką. Tai buvo mechaninė talpyklos ir pastatų avarija.
Kelios minutės New Street gatvėje
Už daryklos sienos kasdienis gyvenimas vyko įprastai. Žmonės buvo namuose, dirbo smuklėje, gėrė arbatą ir budėjo prie mirusio vaiko. Staiga į siaurą gatvę įsiveržusi porterio, nuolaužų bei purvo masė vertė sienas ir užpildė žemas patalpas. Kai kas išsigelbėjo užlipęs ant baldų ar aukštesnių vietų, kiti liko po mūru.
„Tavistock Arms“ smuklės siena sugriuvo ant paauglės darbuotojos Eleanor Cooper. Kitame name alus užklupo motiną su maža dukra. Rūsyje vykusios vaiko šermenys virto kelių šeimos narių ir kaimynų tragedija. Šios aplinkybės paaiškina, kodėl tarp aukų dominavo moterys ir vaikai: popietę daug suaugusių vyrų dirbo ne namuose.
Aplinkybės taip pat rodo, kodėl vien žodis „nuskendo“ nėra pakankamas. Žmonės galėjo žūti nuo skysčio, griūvančių sienų, sunkių nuolaužų ar kelių veiksnių vienu metu. Porterio banga buvo mirtina ne dėl alkoholinio stiprumo, o dėl savo masės, greičio ir poveikio trapiai aplinkai.
Aštuonios dokumentuotos aukos
Koronerio tyrimas užfiksavo aštuonias aukas. Šaltiniuose pateikiama jų vardų rašyba ir kai kurie amžiai šiek tiek skiriasi, todėl ypač svarbu jų nepaversti vien skaičiumi. Tarp žuvusiųjų buvo Eleanor Cooper, Hannah Bamfield, Sarah Bates, Catherine Butler, Elizabeth Smith, Anne Saville, Mary Mulvey ir mažametis Thomas Mulvey.
Kelios aukos buvo susirinkusios per mažo berniuko šermenis. Populiariuose perpasakojimuose kartais klaidingai suskaičiuojami penki žuvę gedėtojai arba prie aštuonių oficialių aukų pridedama dar viena tariamai nuo alkoholio apsinuodijusi auka. Ankstyviausi patikimi dokumentai patvirtina aštuonias mirtis, o papildomas pasakojimas apie mirtiną girtavimą nėra patikimai įrodytas.
Daryklos darbuotojai buvo sužeisti, bet pačioje įmonėje niekas nežuvo. Tai gali atrodyti paradoksalu, tačiau už daryklos sienos gyvenę žmonės buvo užklupti silpnesniuose pastatuose ir rūsiuose. Nelaimės našta teko ne tiems, kuriems priklausė gamyba, bet kaimynystėje gyvenusiai neturtingai bendruomenei.
Gelbėjimo darbai ir neįprasta minios tyla
Laikraščių pranešimai aprašo gyventojus bei gelbėtojus, ieškojusius žmonių po griuvėsiais. Susirinkusi minia buvo raginama tylėti, kad būtų galima išgirsti įstrigusiųjų balsus. Ši detalė ypač svarbi, nes prieštarauja vėliau paplitusiam vaizdui apie gatvėje švenčiančius ir alų kibirais geriančius londoniečius.
Tankioje miesto aplinkoje gelbėjimas buvo sudėtingas. Nuolaužos buvo permirkusios, rūsiai užtvindyti, o likusios sienos galėjo griūti. Nebuvo šiuolaikinių ugniagesių gelbėjimo padalinių, statybinių kranų ar koordinuotos nelaimių valdymo sistemos. Darbą atliko daryklos žmonės, kaimynai, pareigūnai ir atsitiktiniai atvykėliai.
Kitą dieną griuvėsiai pritraukė smalsuolių. Buvo renkamos aukos laidotuvėms, o apžiūrėti nuniokotą daryklą norintys lankytojai mokėjo nedidelį mokestį. Šis smalsumas nėra tas pats, kas tariama masinė puota nelaimės vietoje. XIX a. miestiečiai dažnai lankydavo katastrofų vietas, nes spauda ir viešas reginys buvo glaudžiai susiję.
Ar žmonės tikrai puolė gerti nuo gatvės?
Šiuolaikiniuose tekstuose dažnai rašoma, kad gyventojai sėmė porterį puodais, gėrė tiesiai iš balų ir net mirė apsinuodiję alkoholiu. Tačiau aludarystės istorikas Martynas Cornellas, palyginęs 1814 m. Londono laikraščių pranešimus, pabrėžė, kad juose tokio masinio elgesio nėra. Ankstyvieji tekstai mini santūrią minią ir gelbėjimo pastangas.
Tai reikšminga ir dėl socialinių prietarų. To meto spauda nebuvo palanki skurdžiai airių bendruomenei; jeigu būtų turėjusi patikimą progą vaizduoti ją kaip nekontroliuojamai girtaujančią, tikėtina, kad tuo būtų pasinaudojusi. Vėlesnė legenda galėjo atsirasti todėl, kad „nemokamo alaus upė“ atrodo pernelyg patrauklus siužetas.
Negalima įrodyti, kad nė vienas žmogus neparagavo išsiliejusio alaus ar nepasiėmė jo į indą. Tačiau pavienė galimybė nepateisina teiginio apie visuotinę puotą. Pasakojimą apie papildomą mirtį nuo apsinuodijimo alkoholiu reikia žymėti kaip nepatvirtintą, o ne pridėti prie oficialaus aukų skaičiaus.
Koronerio tyrimas ir verdiktas be kaltininko
Praėjus dviem dienoms po nelaimės Middlesexo koroneris George’as Hodgsonas pradėjo tyrimą. Prisiekusieji apžiūrėjo daryklą ir aukų kūnus, išklausė George’o Cricko, „Tavistock Arms“ savininko Richardo Hawse’o bei kitų liudytojų parodymus. Tokia procedūra turėjo nustatyti mirties aplinkybes, bet nebuvo šiuolaikinis techninės saugos tyrimas.
Verdiktas skelbė, kad žmonės žuvo „atsitiktinai, netyčia ir dėl nelaimės“. Vėlesniuose pasakojimuose jis dažnai sutrumpinamas iki „Dievo valios“ arba „nenugalimos jėgos“. Esmė ta, kad prisiekusieji baudžiamosios kaltės daryklai nepriskyrė. Lanko gedimas buvo laikytas nenuspėjamu nelaimingu atsitikimu, nors šiandien pasikartojantys konstrukcijos defektai ir atidėta reakcija sukeltų daug griežtesnių klausimų.
Aukų šeimos ir turto netekę gyventojai kompensacijos iš bendrovės negavo. Teisinė sistema pirmiausia sprendė, ar kas nors veikė nusikalstamai ar akivaizdžiai aplaidžiai; ji neturėjo dabartinės gamintojo atsakomybės ir privalomo draudimo mechanizmų.
Kas iš tikrųjų išgelbėjo „Meux“ nuo bankroto
Bendrovė neteko milžiniško alaus kiekio, sugadintos įrangos ir pastatų. Nuostoliai dažnai vertinami apie 23 tūkst. svarų – tuo metu tai buvo labai didelė suma. Be fizinių nuostolių, už sunaikintą porterį jau buvo sumokėtas akcizo mokestis, todėl įmonei grėsė finansinis žlugimas.
„Meux“ kreipėsi dėl sumokėto akcizo grąžinimo. Valdžia leido susigrąžinti maždaug 7 tūkst. svarų dydžio mokestį, susijusį su prarastu alumi. Tai nebuvo apdovanojimas už nelaimę ar žalos atlyginimas aukoms; buvo grąžinta rinkliava už produkciją, kurios įmonė nebegalėjo parduoti.
Ši pagalba padėjo daryklai tęsti veiklą. Kontrastas ryškus: stambi įmonė turėjo galimybę derėtis su valstybės institucijomis, o kaimynai, praradę artimuosius, būstą ir daiktus, liko be lygiavertės apsaugos. Katastrofa atskleidė ne vien techninę, bet ir socialinę pramoninio miesto riziką.
Ar nelaimė pakeitė visą aludarystės pramonę?
Dažnai teigiama, kad po Londono alaus potvynio mediniai indai buvo nedelsiant uždrausti ir pakeisti betonu. Šis teiginys pernelyg kategoriškas. „Horse Shoe“ darykla buvo atstatyta, o dideli mediniai indai Britanijos aludarystėje neišnyko per naktį. Technologijų kaita vyko palaipsniui, ją skatino medžiagų naujovės, ekonomika ir kiti gedimai.
Nelaimė neabejotinai parodė, kokią energiją sukaupia milžiniškas skysčio tūris ir kokias pasekmes gali turėti vieno lanko gedimas. Tačiau nėra pagrindo vien šiai avarijai priskirti konkretaus nacionalinio saugos įstatymo ar staigaus visos pramonės persitvarkymo. Tokia „tragedija iškart sukūrė reformą“ schema patogi pasakojimui, bet istorinis pokytis paprastai būna lėtesnis.
Darykla šioje vietoje dirbo iki XX a. pradžios. 1921 m. gamyba buvo perkelta, pastatai nugriauti, o dalyje sklypo vėliau iškilo „Dominion“ teatras. Šiandien judrioje Londono sankryžoje beveik niekas neprimena, kad čia stovėjo viena didžiausių miesto porterio gamyklų.
Kiek aukšta buvo banga ir kiek alaus išsiliejo
Skaičiai apie katastrofą smarkiai įvairuoja. Populiariausias vaizdinys – 15 pėdų aukščio banga ir daugiau kaip milijonas litrų alaus. Milijono litrų mastas galimas, jeigu skaičiuojamas pagrindinis indas, pažeistos talpyklos ir statinės, tačiau šaltiniai nesutaria, kiek kiekvienoje jų buvo skysčio. Mažesni vertinimai prasideda maždaug nuo 580 tūkst. litrų.
Bangos aukštis dar sunkiau patikrinamas. Skystis daryklos patalpose, pralaužtoje sienoje, siauroje gatvėje ir rūsiuose elgėsi skirtingai. Trumpas purslų bei nuolaužų frontas galėjo būti aukštas, tačiau tai nereiškia vienodos kelių metrų sienos visame rajone. Amžininkų spauda pabrėžė griūtį ir potvynį, bet nepateikė patikimo matavimo.
Redakciškai sąžininga nurodyti intervalą ir paaiškinti jo kilmę. Tiksliai atrodantis vienas skaičius gali būti mažiau informatyvus negu atvirai parodytas neapibrėžtumas. Nelaimės mastą pakankamai įrodo sugriauti pastatai, aštuonios dokumentuotos mirtys ir šimtai tonų išsiliejusio skysčio.
Pramoninė katastrofa, o ne linksmas kuriozas
Alaus potvynis dažnai patenka į „keisčiausių istorijos įvykių“ sąrašus. Medžiaga iš tiesų neįprasta, bet humoras gali užgožti tai, kas svarbiausia. Žuvo aštuoni realūs žmonės, daugiausia moterys ir maži vaikai. Jų pažeidžiamumą nulėmė klasė, gyvenimo sąlygos ir artumas prie didelės gamyklos.
Šiuo požiūriu 1814 m. įvykis panašus į vėlesnes pramonines nelaimes, kai talpyklos, užtvankos ar cheminės medžiagos pakenkė aplinkiniams rajonams. Įmonė gauna gamybos naudą, o gedimo rizika persikelia už jos sienų. Priežiūros rutina, kuri ilgai nesukelia problemų, gali sukurti klaidingą saugumo jausmą.
Katastrofa taip pat primena, kad technologinė pažanga nėra tiesi saugėjimo linija. Londono daryklos gebėjo milžinišku mastu gaminti ir brandinti alų, tačiau neturėjo standartizuotos rizikos analizės, nepriklausomų patikrų ar aiškaus avarinio plano. Gamybos mastas išaugo greičiau nei visuomenės gebėjimas valdyti jo pasekmes.
Ką pasakoja ankstyvieji šaltiniai
Svarbiausi duomenys ateina iš 1814 m. spalio laikraščių, koronerio tyrimo aprašymų ir liudytojų parodymų. „Morning Post“, „The Times“ bei provincijos spauda perspausdino žinias apie griūtį, aukas ir tyrimą. Jie nėra visiškai neutralūs: sensacingos nelaimės parduodavo laikraščius, o skurdo rajonų gyventojai dažnai aprašyti iš aukštesnių sluoksnių perspektyvos.
Vis dėlto ankstyvųjų tekstų artumas įvykiui leidžia tikrinti vėlesnes istorijas. Juose randame konkretų darbuotoją, nutrūkusį lanką, aukų vardus ir raginimą miniai tylėti. Juose nerandame aiškaus patvirtinimo, kad šimtai žmonių surengė gatvės puotą ar kad ligonines užplūdo girti alaus semėjai.
Istoriko užduotis nėra atmesti kiekvieną spalvingą detalę, bet įvertinti jos kilmę. Jei teiginys atsiranda tik po daugelio dešimtmečių ir prieštarauja ankstyviems pranešimams, jį reikia vadinti legenda. Jei keli to meto šaltiniai sutaria dėl esminės aplinkybės, ją galima laikyti gerai pagrįstu faktu, net jei smulkūs skaičiai skiriasi.
Nuo porterio iki melasos: kodėl skysčių talpyklos kelia grėsmę
Londono nelaimė parodo fizinę tiesą, kurią neįprasta medžiaga lengvai paslepia: didelis skysčio tūris yra didelis sukauptos energijos šaltinis. Vienas litras porterio sveria maždaug kilogramą, tad šimtai tūkstančių litrų reiškė šimtus tonų masės. Kol ji buvo tolygiai laikoma inde, apkrova atrodė stabili. Suirus sienelei, ta pati masė per kelias akimirkas įgijo greitį ir smogė pastatams.
Panašų principą, nors kitomis sąlygomis, parodė 1919 m. Bostono melasos katastrofa. Ten pramoninės talpyklos gedimas išlaisvino tirštą melasą, kuri sugriovė pastatus ir pražudė žmones. Skiriasi konstrukcijos, skysčių savybės, klimatas ir teisinis laikotarpis, tačiau abiem atvejais įmonės teritorijoje sukaupta medžiaga peržengė jos ribas ir tapo kaimynystės grėsme.
Tokios nelaimės padėjo formuotis dabartiniam supratimui, kad reikia vertinti ne vien gedimo tikimybę, bet ir jo pasekmes. Net retas įvykis nėra priimtinas, jeigu vienas defektas gali vienu metu išlaisvinti milžinišką masę. Šiandien svarbios antrinės apsaugos sienelės, periodinės patikros, medžiagų nuovargio stebėjimas, evakuacijos planai ir aiški atsakomybė. 1814 m. darykloje tokio kelių lygių saugos modelio nebuvo.
Dar viena pamoka susijusi su kalba. Kai nelaimė vadinama „alaus potvyniu“, medžiaga atrodo beveik juokinga, nors jos hidraulinė jėga nesiskyrė nuo kito staiga išsiliejusio sunkaus skysčio. Būtent todėl patrauklus pavadinimas neturėtų nustelbti avarijos pobūdžio: tai buvo staigus pramoninės talpyklos suirimas gyvenamųjų namų pašonėje, o ne neįprasta miesto šventė.
Išvada: tikroji nelaimė buvo žmonių sukurta rizika
1814 m. spalio 17 d. „Horse Shoe“ darykloje suirus geležimi apjuostam mediniam indui, išsiliejęs porteris sukėlė grandininę griūtį. Skystis pralaužė sieną ir užliejo greta esantį Šv. Egidijaus rajoną. Aštuoni žmonės žuvo, kiti buvo sužeisti, o namai ir turtas sunaikinti. Koronerio prisiekusieji nelaimę pripažino atsitiktine, todėl bendrovė teisinės atsakomybės išvengė.
Mažiau patikimi yra tiksliai 15 pėdų aukščio „cunamio“, masinio girtavimo ir papildomos mirties nuo apsinuodijimo alkoholiu pasakojimai. Jie atsirado ar išpopuliarėjo vėliau, nes keistą nelaimę lengva paversti juodu humoru. Šaltinių kritika grąžina dėmesį prie dokumentuotų aukų ir jų bendruomenės.
Londono alaus potvynis buvo ne gamtos užgaida, o pramoninio masto konstrukcijos gedimas, kurio pasekmes sustiprino tankus skurdus rajonas. Tai istorija apie didėjančią gamybą, normalizuotą techninį defektą, nevienodai paskirstytą riziką ir teisę, dar nespėjusią prisitaikyti prie naujo pramonės pasaulio.
Parašykite komentarą