Rusijos–Ukrainos karas: priežastys ir istorija nuo Kyjivo Rusios

2022 m. vasario 24-osios rytą milijonai žmonių Europoje atsibudo pasaulyje, kuris atrodė pasikeitęs per vieną naktį. Rusijos kariuomenė iš kelių krypčių įsiveržė į Ukrainą, raketos smogė miestams ir kariniams objektams, o link Kyjivo iš Baltarusijos teritorijos pajudėjo didžiulės mechanizuotos kolonos.

Tačiau Rusijos – Ukrainos karas neprasidėjo 2022 metais.

Jo tiesioginė karinė pradžia siekia 2014-uosius, kai Rusija perėmė Krymo kontrolę ir jį aneksavo, o Donbase prasidėjo karas tarp Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistinių struktūrų, į kurį įvairiomis formomis įsitraukė ir Rusijos pajėgos.

Ir net 2014-ieji nėra pakankamas atskaitos taškas, jeigu norime suprasti, kodėl šis konfliktas tapo toks gilus.

Tam reikia grįžti daugiau nei tūkstantį metų – į laikus, kai nebuvo nei dabartinės Rusijos, nei Ukrainos, nei Baltarusijos, o svarbiausias Rytų Europos politinis centras buvo Kyjivas.

Būtent čia prasideda viena sudėtingiausių Europos istorijų – istorija apie bendrą kilmę, skirtingus valstybingumo kelius, imperijas, religiją, kalbą, nacionalinius judėjimus, Sovietų Sąjungą, NATO, Krymą, Donbasą ir galiausiai didžiausią Europoje karą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Kijevo Rusia – istorinis taškas, į kurį šiandien atsigręžia ir Ukraina, ir Rusija

Kai kalbama apie Rusijos ir Ukrainos santykius, viena pirmųjų sąvokų, kurią būtina suprasti, yra Kijevo Rusia.

Tai nebuvo nei dabartinė Rusija, nei dabartinė Ukraina.

Kijevo Rusia buvo viduramžių Rytų Europos valstybė, kurios politinis centras buvo Kyjivas. Jos teritorijos skirtingais laikotarpiais apėmė dideles šiandieninės Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos dalis.

Pagal tradicinę kronikų versiją, 882 m. kunigaikštis Olegas užėmė Kyjivą ir padarė jį savo valstybės politiniu centru. Miesto padėtis prie Dniepro buvo itin palanki prekybai – upe buvo galima keliauti tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, o iš ten pasiekti Bizantiją. Britannica Kijevo Rusią apibūdina kaip pirmąją didelę Rytų slavų valstybę, savo galios viršūnę pasiekusią XI amžiaus pradžioje ir viduryje. Unvis

Vienas svarbiausių jos istorijos įvykių įvyko 988 metais, kai kunigaikštis Vladimiras, ukrainietiškoje tradicijoje Volodymyras Didysis, priėmė Bizantijos krikščionybę.

Šis sprendimas pakeitė regiono istoriją.

Per Bizantiją atėjo stačiatikiškoji krikščionybės tradicija, raštija, architektūra, politinės idėjos ir kultūriniai ryšiai. Vėliau valdant Jaroslavui Išmintingajam Kyjivas tapo vienu svarbiausių Rytų Europos politinių ir kultūrinių centrų. unvis.it

Čia slypi pirmasis labai svarbus šiuolaikinio konflikto istorinis paradoksas.

Tiek Rusija, tiek Ukraina Kijevo Rusios paveldą laiko svarbia savo istorijos dalimi.

Tai nėra savaime prieštaravimas. Vieną viduramžių politinę ir kultūrinę erdvę gali paveldėti kelios vėlesnės tautos ir valstybės. Panašiai Karolio Didžiojo imperijos paveldas nėra vien tik Prancūzijos ar vien tik Vokietijos istorija.

Problema atsiranda tada, kai viduramžių istorija naudojama siekiant įrodyti šiuolaikinę politinę teisę valdyti kitą valstybę.

XI amžiaus žmogus negalvojo apie „Rusiją“ ir „Ukrainą“ taip, kaip šias sąvokas suprantame XXI amžiuje.

Be to, Maskva Kijevo Rusios klestėjimo laikais dar net nebuvo svarbus politinis centras. Pirmasis tradiciškai pripažįstamas Maskvos paminėjimas šaltiniuose datuojamas 1147 metais – gerokai po Kijevo Rusios aukso amžiaus.

Todėl teiginys „Kijevo Rusia buvo Rusija“ būtų toks pat anachronistinis kaip teiginys, kad viduramžių Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tiesiog dabartinė Lietuvos Respublika.

Kijevo Rusios skilimas ir mongolų smūgis

Po Jaroslavo Išmintingojo mirties 1054 m. Kijevo Rusios politinė sistema vis labiau fragmentavosi.

Kunigaikščių dinastijos nariai kovojo dėl valdų, stiprėjo regioniniai centrai – Naugardas, Vladimiras-Suzdalis, Haličas, Voluinė, Černihivas ir kiti.

Kyjivo simbolinis autoritetas išliko, tačiau jo reali politinė galia silpnėjo.

XIII amžiuje regioną pasiekė Mongolų imperijos ekspansija. 1240 m. Kyjivas buvo nusiaubtas mongolų, o senoji Kijevo Rusios politinė sistema galutinai prarado ankstesnę reikšmę. Britannica mongolų užkariavimą vadina įvykiu, galutinai užbaigusiu Kyjivo dominavimą. unvis.it

Būtent po šio periodo pradėjo ryškėti skirtingi politiniai keliai.

Šiaurės rytų Rusios žemėse ilgainiui sustiprėjo Maskvos kunigaikštystė. Pietvakariuose Rusios politines tradicijas kurį laiką tęsė Haličo–Voluinės kunigaikštystė.

Dar vėliau didelė dalis šiandieninės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijų atsidūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje.

Tai ypač svarbus istorijos momentas, kurio neįmanoma suprasti vien per dabartinių Rusijos ir Ukrainos sienų prizmę.

Ukraina ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

XIV amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išsiplėtė giliai į buvusias Kijevo Rusios teritorijas.

Jos sudėtyje atsidūrė Kyjivas, Voluinė, Podolė ir daugybė kitų rusėniškų žemių.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tuo metu buvo daugiaetninė valstybė. Didelę jos gyventojų dalį sudarė rusėnai – dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėvių kultūrinės bendruomenės.

Valstybės administracijoje buvo plačiai naudojama rusėnų kalba, veikė stačiatikių bendruomenės, o vietos didikai dažnai išsaugodavo nemažai ankstesnių institucijų.

Todėl kelis šimtmečius nemaža dalis būsimos Ukrainos istorijos buvo glaudžiai susijusi ne su Maskva, bet su Lietuva ir Lenkija.

1569 m. Liublino unija sukūrė Abiejų Tautų Respubliką. Didelė dalis ukrainietiškų žemių buvo perkelta iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Lenkijos Karūnos administracinę erdvę.

Tai pakeitė regiono socialinę ir religinę struktūrą.

Stiprėjo lenkiška diduomenė, katalikybės įtaka ir didikų valdoma žemės sistema. Tuo pat metu pietinėse pasienio teritorijose formavosi unikali karinė bendruomenė – kazokai.

Kazokai – žmonės pasienyje tarp imperijų

Kazokų fenomenas yra vienas svarbiausių Ukrainos nacionalinės istorijos elementų.

Dniepro žemupyje, Zaporižioje, formavosi pusiau savarankiškos karinės bendruomenės. Jų nariai gynė pasienį, kariavo su Krymo totoriais ir Osmanų imperija, dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos karuose, tačiau kartu priešinosi didikų bandymams juos politiškai ir socialiai kontroliuoti.

Kazokas ilgainiui tapo ne vien kariu.

Jis tapo laisvo, ginkluoto ir nuo išorės valdžios nepriklausomo žmogaus simboliu.

Šis simbolis Ukrainos kultūroje išliko iki šiol.

Didžiausias lūžis atėjo 1648 metais, kai Bohdanas Chmelnickis pradėjo didžiulį sukilimą prieš Abiejų Tautų Respubliką.

Sukilimas greitai peraugo į plataus masto karą.

Chmelnickio vadovaujami kazokai, remiami Krymo totorių, pasiekė kelias dideles pergales ir sukūrė politinę struktūrą, kuri dažniausiai vadinama Kazokų Hetmanatu.

Tačiau naujai valstybei reikėjo stipraus sąjungininko.

Ir čia istorija pasuko Maskvos link.

1654-ieji ir Perejaslavas – sutartis, kurios prasmė iki šiol ginčijama

1654 m. Chmelnickis Perejaslave sudarė susitarimą su Maskvos caru Aleksejumi.

Šio susitarimo reikšmė tapo viena didžiausių Rusijos ir Ukrainos istorinių interpretacijų takoskyrų.

Rusijos imperinėje ir vėliau sovietinėje istoriografijoje Perejaslavas ilgai buvo pristatomas kaip „Ukrainos susijungimas su Rusija“.

Ukrainietiškoje istoriografijoje daug dažniau pabrėžiama, kad tai buvo karinis ir politinis susitarimas, kuriame Hetmanatas turėjo išsaugoti plačią autonomiją.

Net Britannica pažymi šį interpretacijų skirtumą: rusų istoriografija susitarimą tradiciškai traktavo kaip Ukrainos „susijungimą“ su Rusija, o ukrainiečių istorikai jį dažniau vertino kaip aplinkybių padiktuotą sąjungą. Unvis

Tai nėra smulkmena.

Nuo atsakymo į klausimą „kas iš tikrųjų įvyko 1654 metais?“ vėlesniais amžiais priklausė labai skirtingos politinės išvados.

Maskva palaipsniui stiprino kontrolę.

Po ilgų karų 1667 m. Andrusovo paliaubomis Abiejų Tautų Respublika ir Maskvos valstybė padalijo didelę ukrainietiškų teritorijų dalį.

Dniepras faktiškai tapo svarbia politine riba.

Kairiakrantė Ukraina vis stipriau buvo integruojama į Maskvos valstybę, o dešiniakrantėje ilgiau išliko Abiejų Tautų Respublikos įtaka.

Nuo Maskvos valstybės iki Rusijos imperijos

XVII–XVIII amžiais Maskvos valstybė transformavosi į Rusijos imperiją.

Tuo pačiu mažėjo Kazokų Hetmanato savarankiškumas.

XVIII a. Rusijos valdžia panaikino svarbiausias jo autonomines institucijas, o 1775 m. buvo sunaikinta Zaporižios Sičė.

1783 m. Rusijos imperija aneksavo Krymo chanatą.

Po XVIII a. pabaigoje įvykusių Abiejų Tautų Respublikos padalijimų didžioji dalis šiandieninės Ukrainos teritorijos atsidūrė Rusijos imperijoje.

Tačiau ne visa.

Haličina, dalis vakarinių teritorijų ir Užkarpatė pateko į Habsburgų monarchijos politinę erdvę.

Tai reiškė, kad būsimos Ukrainos vakarai ir rytai daugiau nei šimtmetį vystėsi skirtingose imperijose.

Ir būtent XIX amžiuje pradėjo formuotis tai, ką jau galime vadinti moderniu ukrainiečių nacionaliniu judėjimu.

Ar ukrainiečių tauta yra „sukurta“ XX amžiuje?

Tai vienas dažniausiai karo informacinėje erdvėje pasirodančių teiginių.

Tačiau tautų istorija apskritai nėra tokia paprasta.

Beveik visos dabartinės Europos tautinės tapatybės galutinai susiformavo XVIII–XIX amžiais. Šiuolaikinė vokiečių, italų, lietuvių, latvių, estų ar suomių nacionalinė savimonė taip pat nėra identiška viduramžių žmonių tapatybei.

Ukrainiečių atvejis nebuvo išimtis.

XIX a. ukrainiečių kalba, folkloras, literatūra ir istorinis pasakojimas tapo modernios nacionalinės kultūros pagrindu.

Svarbiausia figūra tapo poetas Tarasas Ševčenka, kurio kūryba ukrainiečių kalbai ir nacionalinei savimonei turėjo milžinišką reikšmę.

Rusijos imperijos valdžia ukrainietišką kultūrinį judėjimą vertino įtariai. XIX a. buvo priimti įvairūs ukrainietiškos spaudos ir kalbos vartojimą riboję sprendimai.

Tuo tarpu Austrijos-Vengrijos valdomoje Haličinoje ukrainiečių politinės ir kultūrinės organizacijos turėjo daugiau veikimo galimybių.

Todėl iki XX amžiaus pradžios ukrainiečių nacionalinė tapatybė jau buvo realus politinis faktorius.

1917-ieji: imperija griūva, Ukraina bando tapti valstybe

1917 m. žlugus Rusijos imperijai atsivėrė politinis vakuumas.

Kyjive susiformavo Ukrainos Centrinė Rada, kuri iš pradžių siekė autonomijos, o vėliau paskelbė Ukrainos Liaudies Respubliką.

Tačiau regione tuo metu vienu metu vyko keli karai.

Kovojo ukrainiečių nacionalinės pajėgos, bolševikai, „baltųjų“ Rusijos armijos, lenkai, anarchisto Nestoro Machno pajėgos ir kitos grupės.

Trumpą laiką egzistavo kelios ukrainietiškos valstybės formos.

Tačiau stabilios nepriklausomos valstybės sukurti nepavyko.

Iki XX a. trečiojo dešimtmečio pradžios didžioji Ukrainos dalis atsidūrė bolševikų valdžioje ir tapo Ukrainos Sovietų Socialistine Respublika, viena iš 1922 m. sukurtos Sovietų Sąjungos respublikų. Vakarų Ukrainos teritorijos liko Lenkijos, Rumunijos ir Čekoslovakijos sudėtyje. Unvis

Svarbus niuansas: Ukraina SSRS sudėtyje formaliai buvo respublika, o ne paprasta Rusijos administracinė sritis.

Reali politinė galia buvo koncentruota komunistų partijoje ir Maskvoje, tačiau administracinės Ukrainos sienos, institucijos ir respublikinė sistema vėliau turėjo milžinišką reikšmę, kai 1991 m. subyrėjo pati Sovietų Sąjunga.

Holodomoras – viena giliausių Ukrainos istorinių traumų

Vienas skaudžiausių Sovietų Ukrainos istorijos epizodų buvo 1932–1933 m. badas, vadinamas Holodomoru.

Stalino vykdyta priverstinė kolektyvizacija, itin agresyvus grūdų paėmimas ir kitos sovietų politikos priemonės sukūrė katastrofišką situaciją.

Mirė milijonai žmonių.

Tikslūs skaičiai tebėra istorikų tyrimų objektas, todėl vieno absoliučiai neginčijamo aukų skaičiaus nėra.

Tačiau pats masinio bado faktas ir sovietinės politikos vaidmuo jame nėra rimtai ginčijami.

Holodomorą genocidu oficialiai yra pripažinusi Ukraina, Europos Parlamentas ir nemažai valstybių. Europos Parlamentas 2022 m. jį apibūdino kaip sąmoningos Sovietų režimo politikos sukeltą badą ir pripažino genocidu prieš Ukrainos žmones. European Parliament

Šis įvykis labai svarbus norint suprasti, kodėl Ukrainoje sovietinės praeities vertinimas dažnai smarkiai skiriasi nuo Rusijoje išlikusio požiūrio į SSRS.

Antrasis pasaulinis karas Ukrainoje – nepaprastai sudėtinga istorija

1941 m. nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą.

Ukraina tapo viena pagrindinių karo erdvių.

Miestai buvo sunaikinti, milijonai žmonių žuvo, didžiulės teritorijos buvo okupuotos.

Ukrainiečiai kariavo Raudonojoje armijoje, įvairiose partizanų struktūrose, ukrainiečių nacionalistų organizacijose, o dalis žmonių įvairiomis aplinkybėmis bendradarbiavo ir su vokiečių okupacine valdžia.

Todėl Antrojo pasaulinio karo istorijos negalima sutalpinti į paprastą pasakojimą apie vieną „gerą“ ar „blogą“ ukrainiečių pusę.

Ypač tragiškas simbolis yra Babyn Jaras prie Kyjivo.

1941 m. rugsėjo 29–30 d. vokiečių SS, policijos daliniai ir jų pagalbininkai ten nužudė 33 771 žydą. Vėliau Babyn Jare buvo žudomi ir romai, sovietiniai karo belaisviai bei kiti žmonės; JAV Holokausto memorialinis muziejus nurodo, kad bendras ten nužudytųjų skaičius galėjo siekti apie 100 tūkst. Holocaust Encyclopedia

Šio laikotarpio istorija iki šiol naudojama propagandinėse kovose.

Rusijos valdžia 2022 m. invaziją, be kitų argumentų, mėgino pateisinti tariama būtinybe „denacifikuoti“ Ukrainą.

Tačiau šiuolaikinės Ukrainos valstybės ir jos demokratinių institucijų tapatinimas su nacistine santvarka nėra pagrįstas vien istoriniu faktu, kad Antrojo pasaulinio karo metais egzistavo ukrainiečių nacionalistinių organizacijų, kurių veiklos istorijoje esama ir bendradarbiavimo su naciais, ir smurto prieš civilius epizodų.

1954-ieji ir Krymas: sprendimas, kuris tada neatrodė lemiamas

1954 m. Sovietų Sąjungos vadovybė perdavė Krymo sritį iš Rusijos SFSR Ukrainos SSR.

Tuo metu tai buvo vidinis Sovietų Sąjungos administracinis pakeitimas.

SSRS buvo viena valstybė, todėl beveik niekas neįsivaizdavo, kad po kelių dešimtmečių Rusijos ir Ukrainos sovietinių respublikų sienos taps tarptautinėmis valstybių sienomis.

Tačiau būtent taip ir įvyko.

1991-ieji Krymo klausimą iš sovietinės administracijos detalės pavertė tarptautinės politikos klausimu.

1991 m.: Ukraina pasirenka nepriklausomybę

1991 m. Sovietų Sąjunga byrėjo. Vienas svarbiausių paskutinių jos politinių lūžių buvo Rugpjūčio pučas, o visas procesas sutapo su Šaltojo karo pabaiga.

Rugpjūčio 24 d. Ukrainos parlamentas paskelbė nepriklausomybę.

Tačiau ypač svarbus įvykis įvyko 1991 m. gruodžio 1 dieną, kai nepriklausomybės klausimas buvo pateiktas visos Ukrainos referendumui.

Už nepriklausomybę balsavo 90,32 proc. balsavusiųjų.

Dar svarbiau tai, kad nepriklausomybei pritarta ne tik vakarų Ukrainoje.

Ukrainos parlamento skelbiamais istoriniais duomenimis, Kryme už nepriklausomybę balsavo 54,19 proc., Donecko srityje – 83,90 proc., o Luhansko srityje – 83,86 proc. balsavusiųjų. Rada Law

Tai svarbus faktas, nes vėlesnė Ukrainos istorija kartais vaizduojama taip, tarsi dar 1991 m. egzistavo dvi visiškai nesuderinamos šalys – „ukrainietiški vakarai“ ir „rusiški rytai“.

Regioniniai skirtumai iš tiesų egzistavo.

Tačiau 1991 m. nepriklausomybė turėjo labai platų palaikymą visoje valstybėje.

Ukraina paveldi vieną didžiausių pasaulio branduolinių arsenalų

Po SSRS žlugimo Ukrainos teritorijoje liko milžiniškas sovietinis branduolinis arsenalas.

Pagal dislokuotų ginklų skaičių tai buvo vienas didžiausių branduolinių arsenalų pasaulyje, nors jo praktinio valdymo ir kontrolės sistema buvo glaudžiai susijusi su buvusia sovietine infrastruktūra.

Ukraina galiausiai sutiko atsisakyti branduolinių ginklų.

1994 m. buvo pasirašytas Budapešto memorandumas, kurio dalyvės buvo Ukraina, Rusijos Federacija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos. United Nations Treaty Collection

Mainais už Ukrainos prisijungimą prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties kaip nebranduolinei valstybei buvo pateiktos saugumo garantijos, apimančios pagarbą Ukrainos nepriklausomybei, suverenitetui ir egzistuojančioms sienoms bei įsipareigojimus susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo.

Svarbu nepainioti dviejų sąvokų.

Budapešto memorandumas nebuvo NATO 5-ojo straipsnio tipo automatinė kolektyvinės gynybos sutartis.

Tačiau jis tapo politiškai itin reikšmingu dokumentu po 2014 m., kai viena iš jį pasirašiusių valstybių – Rusija – perėmė Krymo kontrolę.

Ukraina tarp Rusijos ir Vakarų

Pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius Ukraina dažnai mėgino balansuoti.

Ekonominiai ryšiai su Rusija išliko labai stiprūs. Rusų kalba plačiai vartota didmiesčiuose, šalies rytuose ir pietuose. Daugelis šeimų turėjo artimųjų abiejose sienos pusėse.

Kartu stiprėjo politiniai ir ekonominiai ryšiai su Europos Sąjunga ir NATO.

Tai nebuvo paprasta schema „prorusiški ukrainiečiai prieš provakarietiškus ukrainiečius“.

Ukrainos politika buvo susijusi ir su oligarchų interesais, ekonominėmis problemomis, korupcija, regioniniais skirtumais bei ginčais dėl prezidento galių.

2004 m. visa tai prasiveržė Oranžine revoliucija.

Po ginčijamų prezidento rinkimų šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves. Aukščiausiasis Teismas nurodė pakartoti lemiamą balsavimo etapą, kurį laimėjo Viktoras Juščenka.

Tačiau ir po Oranžinės revoliucijos Ukraina netapo tiesiog vienakrypte „Vakarų valstybe“.

2010 m. prezidentu buvo išrinktas Viktoras Janukovyčius, turėjęs ypač stiprią paramą rytiniuose šalies regionuose.

NATO ir 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikimas

NATO plėtra yra vienas svarbiausių Rusijos pateikiamų argumentų aiškinant ilgalaikį konfliktą su Vakarais.

2008 m. NATO viršūnių susitikime Bukarešte šalys paskelbė, kad Ukraina ir Gruzija ateityje taps NATO narėmis.

Tačiau Ukraina tuo metu negavo narystės veiksmų plano ir nebuvo nustatyta stojimo data. NATO

Šis skirtumas svarbus.

Rusijos valdžia NATO plėtrą į Rytų Europą ilgą laiką traktavo kaip grėsmę savo saugumui ir įtakai.

NATO savo ruožtu laikosi pozicijos, kad suverenios valstybės pačios turi teisę rinktis savo saugumo partnerystes.

Todėl NATO klausimas yra reali konflikto geopolitinio konteksto dalis, tačiau vien teigti, kad „karą sukėlė NATO“, būtų pernelyg supaprastinta.

2022 m. vasario 24 d. Ukraina nebuvo NATO narė, jai nebuvo taikomas 5-asis straipsnis ir nebuvo nustatyta konkreti jos priėmimo į Aljansą data. Ji ir 2026 m. spalį tebėra NATO partnerė, o ne narė. NATO

2013-ieji: sprendimas, nuo kurio prasidėjo politinė krizė

2013 m. Ukraina rengėsi pasirašyti asociacijos susitarimą su Europos Sąjunga.

Prezidento Viktoro Janukovyčiaus vyriausybė paskutinę akimirką pasirengimą pasirašymui sustabdė.

Kyjivo Nepriklausomybės aikštėje prasidėjo protestai.

Iš pradžių jie daugiausia buvo susiję su europine integracija, tačiau po policijos smurto prieš demonstrantus protestai išsiplėtė.

Taip gimė Euromaidanas.

Per kelis mėnesius protestai virto didžiule politine krize.

2014 m. vasarį Kyjive žuvo protestuotojai ir teisėsaugos pareigūnai. Janukovyčius paliko sostinę ir galiausiai išvyko į Rusiją.

Ukrainos parlamentas paskelbė, kad prezidentas faktiškai nusišalino nuo savo pareigų, ir paskyrė pirmalaikius prezidento rinkimus. Įvykio konstitucinis vertinimas tapo ginčo objektu: Rusijos valdžia jį vadino perversmu, o naujoji Ukrainos valdžia ir jos tarptautiniai partneriai – revoliuciniu valdžios pasikeitimu ir vėliau rinkimais legitimizuotu politiniu perėjimu. Net istoriniuose šaltiniuose pažymima, kad Ukrainos konstitucija nebuvo numačiusi tiksliai tokios situacijos, kokia susidarė Janukovyčiui pabėgus. Encyclopedia of Ukraine

Ir būtent šiame chaose prasidėjo naujas etapas.

2014 m. Krymo aneksija

2014 m. vasario pabaigoje Kryme pasirodė gerai ginkluoti kariai be atpažinimo ženklų.

Jie užėmė svarbiausius administracinius ir karinius objektus.

Vėliau Vladimiras Putinas pripažino, kad tai buvo Rusijos pajėgos.

Kovo 16 d. Rusijos kontroliuojamomis sąlygomis Kryme surengtas referendumas.

Po jo Rusija paskelbė Krymo prijungimą prie Rusijos Federacijos.

JT Generalinė Asamblėja rezoliucijoje 68/262 patvirtino Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą jos tarptautiniu mastu pripažintose sienose bei pareiškė, kad kovo 16 d. referendumas nebuvo Ukrainos autorizuotas ir negali būti pagrindas pakeisti Krymo statusą. Rezoliucija priimta 100 balsų prieš 11, 58 valstybėms susilaikius. Digital Library

Rusija nuo tada faktiškai kontroliuoja Krymą ir laiko jį savo teritorija.

Ukraina ir didžioji dalis tarptautinės bendruomenės Krymą tebelaiko Ukrainos dalimi.

Donbaso karas – tikroji dabartinio karo pradžia

Netrukus po įvykių Kryme neramumai prasidėjo Donecko ir Luhansko srityse.

Ginkluotos grupės užėmė administracinius pastatus ir paskelbė vadinamąsias Donecko bei Luhansko „liaudies respublikas“.

Prasidėjo karas.

Jame egzistavo vietinių separatistų komponentas, tačiau Rusija teikė separatistinėms struktūroms politinę, karinę ir materialinę paramą, o konflikto metu Ukrainos teritorijoje veikė ir Rusijos kariškiai.

Todėl Donbaso karą apibūdinti vien kaip paprastą Ukrainos „pilietinį karą“ būtų klaidinama.

Kita vertus, būtų per daug supaprastinta ignoruoti faktą, kad rytų Ukrainoje iš tiesų egzistavo dalis vietos gyventojų, nusiteikusių prieš naująją Kyjivo valdžią ir palaikiusių glaudesnius ryšius su Rusija.

Karas susidėjo iš abiejų elementų – vidinio politinio susiskaldymo ir vis didesnio tarpvalstybinio Rusijos bei Ukrainos konflikto.

MH17 – karas, kurio pasaulis nebegalėjo ignoruoti

2014 m. liepos 17 d. virš Rytų Ukrainos buvo numuštas keleivinis Malaysia Airlines reiso MH17 lėktuvas.

Žuvo visi 298 žmonės, buvę lėktuve.

Tarptautinė tyrimo grupė nustatė, kad lėktuvą numušusi „Buk“ sistema buvo atgabenta iš Rusijos kariuomenės dalinio.

2025 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos taryba atskirai pripažino Rusijos atsakomybę dėl MH17 numušimo. Government.nl

Tai buvo vienas momentų, kai vietiniu atrodęs Donbaso konfliktas akivaizdžiai tapo tarptautine krize.

Minsko susitarimai – aštuoneri metai karo be taikos

2014 ir 2015 m. buvo sudaryti vadinamieji Minsko susitarimai.

Jais siekta sustabdyti kovas, atitraukti sunkiąją ginkluotę ir sukurti politinį procesą, kuris leistų išspręsti Donbaso statuso klausimą.

Tačiau susitarimai taip ir nebuvo visiškai įgyvendinti.

Frontas stabilizavosi, bet karas nesibaigė.

Tai buvo keista būsena – nebe didelio masto puolimas, bet ir ne taika.

Tranšėjose beveik kasdien vyko susišaudymai.

2014–2021 m. konfliktas jau buvo nusinešęs tūkstančius civilių ir kariškių gyvybių. Vien iki 2020 m. pradžios OHCHR bendrą su konfliktu susijusių žuvusiųjų skaičių vertino maždaug 13–13,2 tūkst., įskaitant civilius, Ukrainos pajėgas ir ginkluotų grupių narius. OHCHR

Tačiau likusiam pasauliui atrodė, kad konfliktas pamažu virsta dar vienu „įšaldytu“ posovietinės erdvės konfliktu.

Tai buvo klaidingas įspūdis.

2019 m. Volodymyras Zelenskis ateina į valdžią

2019 m. prezidento rinkimus laimėjo iki tol kaip aktorius ir televizijos komikas išgarsėjęs Volodymyras Zelenskis.

Jo kampanijoje svarbią vietą užėmė pažadas siekti taikos Donbase ir kovoti su korupcija.

Tarptautiniai OSCE stebėtojai 2019 m. prezidento rinkimus įvertino kaip konkurencingus, kuriuose iš esmės gerbtos pagrindinės laisvės, nors taip pat nustatyta kampanijos finansavimo, žiniasklaidos bei galimo balsų pirkimo problemų. OSCE ODIHR

Šis faktas svarbus vertinant vėlesnius Rusijos teiginius apie būtinybę „denacifikuoti“ Ukrainą.

Galima kritikuoti Ukrainos demokratijos trūkumus, oligarchų įtaką ar valdžios sprendimus, tačiau 2019 m. prezidento rinkimai buvo realiai konkurencingi ir valdžia pasikeitė balsavimo būdu.

2021-ieji: prie Ukrainos sienų renkasi Rusijos kariuomenė

2021 m. Rusija pradėjo koncentruoti dideles pajėgas aplink Ukrainą.

Kariai ir technika telkti Rusijoje, Kryme ir Baltarusijoje.

Vakarų valstybės vis garsiau perspėjo, kad gali būti ruošiamasi invazijai.

Rusija ilgą laiką neigė ketinanti pulti.

Maskva tuo pat metu reikalavo esminių Europos saugumo architektūros pokyčių.

Tarp pagrindinių reikalavimų buvo garantijos, kad Ukraina netaps NATO nare, bei platesni NATO karinės infrastruktūros apribojimai Rytų Europoje.

Diplomatinės derybos rezultato nedavė.

2022 m. vasario 21 d. Rusija pripažino separatistinių Donecko ir Luhansko darinių „nepriklausomybę“.

Po trijų dienų prasidėjo invazija.

2022 m. vasario 24-oji – prasideda plataus masto Rusijos invazija

Ankstų 2022 m. vasario 24 d. rytą Vladimiras Putinas paskelbė pradedantis vadinamąją „specialiąją karinę operaciją“.

Rusijos kariuomenė puolė iš kelių krypčių.

Iš šiaurės per Baltarusiją pajudėjo pajėgos Kyjivo link.

Iš šiaurės rytų pulta Charkivo kryptimi.

Iš rytų – Donbase.

Iš Rusijos kontroliuojamo Krymo kariuomenė veržėsi į pietinę Ukrainą.

Putinas invaziją aiškino keliais argumentais: NATO plėtra, Rusijos saugumo interesais, būtinybe apsaugoti Donbasą, tariamu „genocidu“ jame bei siekiu „demilitarizuoti ir denacifikuoti“ Ukrainą.

Šiuos argumentus svarbu atskirti nuo tarptautinių teisinių institucijų išvadų.

2022 m. kovo 16 d. Tarptautinis Teisingumo Teismas laikinųjų apsaugos priemonių stadijoje nurodė Rusijai sustabdyti vasario 24 d. pradėtas karines operacijas. Tai nebuvo galutinis visos bylos sprendimas, tačiau teismas nepateikė pagrindo Rusijos genocido teiginį laikyti įrodytu. International Court of Justice

JT Generalinė Asamblėja kovo 2 d. priėmė rezoliuciją „Aggression against Ukraine“, kurią palaikė 141 valstybė, 5 balsavo prieš ir 35 susilaikė. Digital Library

Mūšis dėl Kyjivo – pirmasis didysis karo lūžis

Vienas svarbiausių pirmųjų karo etapų buvo Rusijos bandymas greitai pasiekti Kyjivą.

Hostomelio oro uostas turėjo tapti vienu svarbiausių operacijos objektų.

Jeigu Rusijos desantininkams būtų pavykę saugiai panaudoti aerodromą, ten galėjo būti greitai permestos papildomos pajėgos.

Tačiau Ukrainos pasipriešinimas buvo gerokai stipresnis, nei leido tikėtis greitos operacijos scenarijus.

Rusijos kolonos sustojo Kyjivo prieigose.

Buvo sunaikinti tiltai, vyko intensyvūs mūšiai Irpinėje, Bučoje ir Hostomelyje.

Iki balandžio Rusija pasitraukė iš Kyjivo, Černihivo ir Sumų sričių.

Ukrainos valstybė ir centrinė valdžia išliko.

Tai iš esmės pakeitė karo pobūdį.

Vietoje galimo greito valdžios pakeitimo Kyjive prasidėjo ilgas konvencinis karas.

Buča – vienas tamsiausių karo simbolių

Rusijos pajėgoms pasitraukus iš Kyjivo srities pasaulis pamatė Bučoje likusius civilių kūnus.

JT žmogaus teisių stebėtojai vėliau dokumentavo civilių žudymus ir egzekucijas Rusijos pajėgų kontroliuotose šiaurės Ukrainos teritorijose.

Vien Bučoje JT misija iki 2022 m. spalio buvo dokumentavusi 73 civilių nužudymus ir tikrino dar daugiau nei šimtą papildomų atvejų. Kai kurie kūnai turėjo egzekucijoms būdingų požymių – surištas rankas, šautines žaizdas. OHCHR Ukraine

Rusija neigė atsakomybę už Bučos žudynes.

Tačiau Jungtinių Tautų tyrimų medžiagoje nemaža dalis dokumentuotų egzekucijų tiesiogiai siejama su Rusijos pajėgų buvimo laikotarpiu.

Mariupolis – sunaikintas miestas ir Azovstalio apgultis

Pietuose vyko kita drama.

Mariupolis buvo strategiškai svarbus todėl, kad jo užėmimas leido Rusijai sukurti sausumos koridorių tarp Rusijos, Donbaso ir Krymo.

Miestas buvo apsuptas ir intensyviai bombarduojamas.

Vandens, elektros, šildymo ir maisto tiekimas žlugo.

Vienu karo simbolių tapo milžiniška Azovstalio metalurgijos gamykla, kurios požemiuose kelias savaites priešinosi apsupti Ukrainos kariai.

2022 m. gegužę paskutiniai gynėjai pasidavė.

Rusija gavo svarbų teritorinį laimėjimą, tačiau pats Mariupolis buvo smarkiai sugriautas.

2022 m. vasara: karas persikelia į Donbasą

Po nesėkmingo Kyjivo puolimo Rusija didesnę pajėgų dalį nukreipė į rytus.

Prasidėjo intensyvūs artilerijos mūšiai.

Rusijos pajėgos užėmė Severodonecką ir Lysyčanską.

Atrodė, kad milžiniška Rusijos artilerijos persvara palaipsniui stumia Ukrainos gynybą atgal.

Tačiau vasarą į Ukrainą pradėjo atkeliauti vakarietiškos didesnio tikslumo ginklų sistemos, įskaitant HIMARS.

Ukraina pradėjo smūgiuoti amunicijos sandėliams ir vadavietėms toliau nuo fronto.

Rudenį situacija dar kartą pasikeitė.

Charkivo kontrpuolimas – greičiausia Ukrainos operacija

2022 m. rugsėjį Ukraina netikėtai smogė Charkivo srityje.

Rusijos gynybos linijos keliose vietose subyrėjo.

Per trumpą laiką Ukraina susigrąžino dideles teritorijas, tarp jų Balakliją, Kupjanską ir Iziumą.

Tai buvo viena greičiausių teritorinių permainų visame kare.

Po kelių mėnesių Rusija priėmė politiškai labai svarbų sprendimą pasitraukti iš Chersono miesto ir vakarinio Dniepro kranto.

2022 m. lapkričio 11 d. Ukrainos pajėgos įžengė į Chersoną.

Tai buvo paskutinė tokio masto Ukrainos teritorinė pergalė 2022 metais.

Rusija paskelbia keturių Ukrainos regionų aneksiją

2022 m. rugsėjį Rusijos kontroliuojamose Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios sričių dalyse buvo organizuoti vadinamieji referendumai.

Rusija paskelbė visas keturias sritis prijungianti prie savo teritorijos – įskaitant dideles jų dalis, kurių Rusijos kariuomenė net nekontroliavo.

JT Generalinė Asamblėja 143 balsais prieš 5 pasmerkė šiuos referendumus ir bandymą aneksuoti teritorijas bei dar kartą patvirtino Ukrainos teritorinį vientisumą. United Nations Press

Tai sukūrė neįprastą situaciją.

Maskvos požiūriu, Rusijos Konstitucijoje šios teritorijos tapo Rusijos dalimi.

Tarptautiniu mastu jos ir toliau plačiai pripažįstamos Ukrainos teritorija.

2023-ieji: Bachmutas ir karas dėl kiekvieno kilometro

2023 m. karo pobūdis keitėsi.

Greitų mechanizuotų proveržių liko mažiau.

Frontas virto milžiniška tranšėjų, minų laukų, artilerijos pozicijų, dronų ir įtvirtinimų sistema.

Svarbiausias simbolis buvo Bachmutas.

Dėl miesto mėnesius vyko itin kruvinos kautynės.

Rusijos pusėje pagrindinį vaidmenį ilgą laiką atliko „Wagner“ samdinių grupė.

2023 m. gegužę Rusija užėmė Bachmutą.

Tačiau po mėnesio įvyko vienas keisčiausių viso karo epizodų.

„Wagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas sukilo prieš Rusijos karinę vadovybę.

Jo pajėgos užėmė Rostove prie Dono esančius karinius objektus ir pajudėjo Maskvos kryptimi.

Maištas baigėsi per parą sudarius susitarimą.

Po kelių mėnesių Prigožinas žuvo lėktuvo katastrofoje.

2023 m. Ukrainos kontrpuolimas

2023 m. vasarą Ukraina pradėjo ilgai planuotą kontrpuolimą pietuose ir rytuose.

Tikėtasi prasiveržti pro Rusijos gynybines linijas ir galbūt priartėti prie Azovo jūros.

Tačiau Rusija buvo parengusi kilometrus tranšėjų, prieštankinių kliūčių ir tankius minų laukus.

Puolimas teritoriniu požiūriu davė palyginti ribotus rezultatus.

Viena svarbiausių karo pamokų tapo aiški: šiuolaikinėje mūšio erdvėje, kurią beveik nuolat stebi dronai, slapta sutelkti dideles pajėgas ir atlikti netikėtą proveržį yra nepaprastai sunku.

Dronų revoliucija

Rusijos ir Ukrainos karas pakeitė požiūrį į šiuolaikinį karą.

Pigus kelių šimtų ar kelių tūkstančių eurų kainuojantis FPV dronas gali sunaikinti daug kartų brangesnę karinę techniką.

Dronai naudojami žvalgybai, artilerijos ugnies koregavimui, minavimui, logistikai ir tiesioginiams smūgiams.

Tuo pat metu abi pusės kuria vis didesnio nuotolio sistemas.

Ukrainos dronai pradėjo smogti Rusijos naftos perdirbimo gamykloms, aerodromams ir kitiems objektams už šimtų ar net daugiau nei tūkstančio kilometrų nuo fronto.

Rusija masiškai naudoja „Shahed“ tipo ir kitus bepiločius aparatus bei įvairias raketas prieš Ukrainos miestus ir energetikos infrastruktūrą.

Iki 2026 m. dronas jau nėra pagalbinė priemonė.

Jis tapo vienu pagrindinių šio karo ginklų.

2024 m.: Avdijivka ir besikeičianti iniciatyva

2024 m. vasarį Rusijos pajėgos užėmė Avdijivką.

Ukrainos pajėgos susidūrė su artilerijos amunicijos, oro gynybos raketų ir personalo trūkumu, o kelis mėnesius užsitęsęs JAV karinės pagalbos paketo patvirtinimas komplikavo situaciją fronte.

Rusija tuo laikotarpiu pamažu judėjo į priekį keliuose rytų fronto sektoriuose.

Karas darėsi vis labiau panašus į išsekimo varžybas.

Svarbu buvo ne tik tai, kas turi daugiau tankų.

Vis didesnę reikšmę turėjo tai, kuri pusė gali pagaminti daugiau dronų, papildyti kariuomenę žmonėmis, išlaikyti amunicijos gamybą, apsaugoti energetiką ir finansuoti karą dar vienerius metus.

Ukrainos operacija Kursko srityje

2024 m. rugpjūtį Ukraina padarė tai, ko karo pradžioje beveik niekas nesitikėjo – reguliarios Ukrainos pajėgos įžengė į Rusijos Kursko sritį.

Tai buvo didžiausia tokio masto užsienio kariuomenės sausumos operacija Rusijos teritorijoje per daugelį dešimtmečių.

Ukraina kurį laiką kontroliavo šimtus kvadratinių kilometrų Rusijos teritorijos.

Strateginė operacijos logika buvo daugialypė: priversti Rusiją perkelti pajėgas, sukurti papildomą derybinį svertą ir parodyti, kad pati Rusijos teritorija nėra visiškai apsaugota.

Tačiau Rusija vėliau pradėjo kontrpuolimą.

2025 m. didžioji dalis Ukrainos užimtų pozicijų Kursko srityje buvo prarasta.

Kovose Rusijos pusėje dalyvavo ir Šiaurės Korėjos kariškiai – dar vienas ženklas, kad karas jau seniai peržengė dviejų valstybių santykių ribas.

2025-ieji: nei taika, nei strateginis lūžis

2025 m. karas tęsėsi kaip ilgas išsekimo konfliktas.

Rusija išlaikė spaudimą Ukrainos rytiniame fronte.

Ukraina toliau plėtojo tolimųjų dronų operacijas ir smūgius Rusijos karinei bei energetinei infrastruktūrai.

Vyko naujos diplomatinės iniciatyvos ir derybų raundai, tačiau pagrindiniai nesutarimai liko tie patys: teritorijos, saugumo garantijos, sankcijos, Ukrainos santykiai su NATO ir sąlygos, kuriomis būtų sustabdytos kovos.

Karas tuo metu jau buvo transformavęs abi valstybes.

Ukraina tapo beveik visiškai orientuota į karinę mobilizaciją ir integraciją su Vakarais.

Rusijos ekonomikoje ir valstybės sistemoje karinis sektorius įgijo dar didesnį vaidmenį.

2026-ieji: karas nesibaigė

2026 m. spalio pradžioje karas tebėra aktyvus.

Tai būtina pabrėžti, nes bet kuris šiandien parašytas tekstas apie frontą ilgainiui pasens.

2026 m. rugsėjo pradžioje „Reuters“ nurodė, kad Rusija kontroliuoja maždaug penktadalį tarptautiniu mastu pripažintos Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą ir teritorijas, užimtas dar iki 2022 m. Reuters

Tačiau frontas nėra visiškai vienpusis.

2026 m. birželį Ukrainos vyriausiasis kariuomenės vadas Oleksandras Syrskis teigė, kad tais metais Ukrainos pajėgos buvo susigrąžinusios daugiau kaip 600 kv. km. „Reuters“ pažymėjo, kad visų šių teritorinių duomenų nepriklausomai patikrinti neįmanoma, nors nepriklausomi žemėlapių projektai taip pat fiksavo sulėtėjusį arba kai kur apsisukusį ankstesnį Rusijos judėjimą. Reuters

Rugsėjo pabaigoje Ukrainos kariuomenė skelbė apie naujus laimėjimus šiaurinėje Donecko srities dalyje per operaciją „Vivaldi“. „Reuters“ duomenimis, Ukrainos 3-iasis armijos korpusas teigė susigrąžinęs 176 kv. km ir kelias gyvenvietes. Tuo pat metu Rusijos pajėgos išlaikė spaudimą Kostiantynivkos bei kitose Donbaso kryptyse. Reuters

Vadinasi, 2026 m. fronto negalima apibūdinti viena fraze „Rusija juda pirmyn“ ar „Ukraina perėmė iniciatyvą“.

Padėtis skiriasi pagal konkrečią fronto atkarpą ir nuolat keičiasi.

Slovjanskas, Kramatorskas ir paskutinė didelė Ukrainos Donbaso gynybos juosta

Vienas svarbiausių 2026 m. kovų centrų išlieka Donecko sritis.

Slovjansko, Kramatorsko, Družkivkos ir Kostiantynivkos miestų ruožas sudaro svarbią Ukrainos gynybos sistemą.

Rusijai visiškas Donecko srities užėmimas tebėra vienas pagrindinių karinių tikslų.

Tačiau net ir po daugiau nei ketverių plataus masto karo metų Ukraina vis dar kontroliuoja dalį regiono.

Tai rodo, kodėl teritoriniai pokyčiai šiame kare dažnai matuojami ne šimtais kilometrų per dieną, kaip 2022 m. pradžioje, o pavieniais kaimais, laukais ir kelių kilometrais per mėnesius.

Karas 2026 m. vis labiau persikelia į dangų

Jeigu 2022 m. simbolis buvo tankų kolona, tai 2026 m. simboliu vis labiau tampa dronų spiečius.

Rusija intensyviai smūgiuoja Ukrainos energetikai ir transporto infrastruktūrai.

2026 m. rugsėjo 30 d. didelio masto oro smūgiai apgadino energetikos objektus ir sukėlė avarinius elektros tiekimo sutrikimus. Reuters

O šiandien, 2026 m. spalio 3 d., Rusijos atakos metu buvo apgadintas Kyjivo Šiaurinis tiltas per Dnieprą. Prieš tai kelias dienas atakuotas ir Pietinis tiltas. Spalio 3-iosios smūgio metu, Kyjivo mero teigimu, žmonių aukų nebuvo, tačiau buvo sustabdytas eismas ir apgadinta infrastruktūra. Reuters

Tai gerai iliustruoja dabartinį karo etapą.

Frontas gali pasislinkti tik kelis kilometrus, tačiau tolimojo nuotolio dronais ir raketomis karo poveikis jaučiamas už šimtų kilometrų nuo tranšėjų.

Civiliams 2026-ieji tapo ypač sunkūs

Karo intensyvumą gerai parodo ne vien fronto žemėlapis.

JT žmogaus teisių stebėjimo misijos duomenimis, vien 2026 m. rugpjūtį Ukrainoje žuvo mažiausiai 372 civiliai, dar 2 349 buvo sužeisti.

Per pirmuosius aštuonis 2026 m. mėnesius JT patvirtino mažiausiai 2 222 civilių žūtis ir 13 058 sužeidimus.

Tai buvo 55 proc. daugiau civilių aukų nei per tą patį 2025 m. laikotarpį. JT taip pat pažymi, kad faktinis aukų skaičius gali būti didesnis už patvirtintą, ypač teritorijose, kuriose nepriklausomas informacijos tikrinimas yra ribotas. OHCHR Ukraine

Tai primena vieną svarbų dalyką.

Karas nėra tik spalvotos linijos žemėlapyje.

Už kiekvieno fronto kilometro yra miestai, gyvenamieji namai, energetikos tinklai, ligoninės, mokyklos ir milijonai žmonių.

Ukrainos atstatymas kainuos šimtus milijardų

Net jeigu karas baigtųsi rytoj, jo ekonominės pasekmės tęstųsi dešimtmečius.

2026 m. vasarį Pasaulio banko, Ukrainos vyriausybės, Europos Komisijos ir Jungtinių Tautų parengtas vertinimas apskaičiavo, kad Ukrainos atkūrimo ir atstatymo poreikiai per artimiausią dešimtmetį siekia beveik 588 mlrd. JAV dolerių.

Vertinimas apėmė žalą iki 2025 m. gruodžio 31 dienos. World Bank

Kadangi karas po šios datos nesibaigė, galutinė suma dar nėra žinoma.

Ukraina ir Europos Sąjunga

Dar vienas didelis geopolitinis karo padarinys yra Ukrainos ryšio su Europos Sąjunga stiprėjimas.

Tai ypač simboliška prisiminus 2013 metus.

Tuomet protestai prasidėjo po to, kai buvo sustabdytas pasirengimas asociacijos susitarimui su ES.

Po trylikos metų Ukraina jau yra oficiali ES kandidatė ir vykdo stojimo derybas.

2026 m. birželio 15 d. ES ir Ukraina atidarė pirmąjį stojimo derybų klasterį – vadinamuosius fundamentalius klausimus, apimančius teisinę valstybę, demokratinių institucijų veikimą, viešojo administravimo reformą ir ekonominius kriterijus. Liepos 14 d. atidarytas ir išorinių santykių klasteris. Consilium

Tai dar nereiškia automatinės ar artimos narystės – stojimas yra ilgas ir nuo reformų priklausantis procesas.

Tačiau Ukrainos geopolitinė kryptis šiandien yra kur kas aiškesnė nei 2013 metais.

Tai kodėl iš tikrųjų prasidėjo Rusijos ir Ukrainos karas?

Nėra vienos priežasties, kuri paaiškintų visą konfliktą.

Jeigu viską aiškinsime tik NATO – praleisime didžiąją dalį istorijos.

Jeigu viską aiškinsime tik Putino asmenybe – taip pat praleisime daugiau nei tris dešimtmečius Rusijos ir Ukrainos santykių.

Jeigu sakysime, kad karas neišvengiamai kilo dėl Kijevo Rusios ar Perejaslavo – perkelsime XXI amžiaus politinius sprendimus į laikus, kai dabartinių valstybių net nebuvo.

Tiksliau būtų matyti kelis sluoksnius.

Pirmasis – postimperinis klausimas.

1991 m. Ukrainos nepriklausomybė reiškė, kad buvusios imperijos ir Sovietų Sąjungos politinis centras Maskvoje neteko daugiau kaip 50 mln. gyventojų turėjusios respublikos, svarbių pramonės regionų, Juodosios jūros pakrantės ir didelės geopolitinės įtakos.

Antrasis – Ukrainos nacionalinės tapatybės stiprėjimas.

Per tris nepriklausomybės dešimtmečius vis daugiau Ukrainos piliečių pradėjo matyti savo valstybę kaip atskirą politinę bendruomenę, nepriklausomai nuo to, ar kasdien kalbėjo ukrainietiškai, ar rusiškai.

Trečiasis – Europos Sąjungos ir NATO klausimas.

Ukraina vis glaudžiau bendradarbiavo su Vakarų institucijomis, o Maskva tokį procesą vertino kaip savo saugumo ir įtakos mažėjimą.

Ketvirtasis – 2014 m. konfliktas.

Krymo aneksija ir Donbaso karas pavertė politinę konkurenciją realiu ginkluotu konfliktu.

Penktasis – konkretus 2021–2022 m. Rusijos vadovybės sprendimas išplėsti konfliktą į plataus masto invaziją.

Istorinis kontekstas padeda paaiškinti, kodėl santykiai tapo tokie įtempti.

Tačiau istorija pati kariuomenės per sieną neperkelia.

Tam reikalingas šiuolaikinės politinės valdžios sprendimas.

Ar NATO sukėlė Rusijos ir Ukrainos karą?

Tai vienas dažniausiai užduodamų klausimų.

Tiksliausias atsakymas būtų: NATO plėtra yra svarbi konflikto geopolitinio konteksto ir Rusijos pateikiamų saugumo argumentų dalis, tačiau jos negalima sutapatinti su tiesiogine karo priežastimi.

Rusijos valdžia daugelį metų protestavo prieš NATO plėtrą.

2008 m. Aljansas iš tiesų paskelbė, kad Ukraina ateityje taps nare. NATO

Tačiau 2022 m. Ukraina nebuvo NATO narė.

Nebuvo nustatytos jos stojimo datos.

Ir pats NATO sprendimas automatiškai neįpareigojo Rusijos pradėti karinę invaziją.

Todėl skirtingi analitikai gali diskutuoti, kiek NATO politika didino įtampą ar prisidėjo prie Rusijos grėsmės suvokimo, tačiau invazijos pradėjimas buvo atskiras Rusijos valstybės sprendimas.

Ar Ukraina ir Rusija iš tikrųjų yra „viena tauta“?

Tai dar viena idėja, kurią ne kartą yra išsakęs Vladimiras Putinas.

Istorijoje tikrai yra daug bendrumo.

Bendra Kijevo Rusios tradicija.

Stačiatikybė.

Šimtmečius trukę politiniai ir ekonominiai ryšiai.

Giminingos kalbos.

Mišrios šeimos.

Bendra Sovietų Sąjungos patirtis.

Tačiau iš bendros istorijos savaime neišplaukia viena politinė tauta.

Norvegai ir danai ilgą laiką priklausė bendroms valstybėms.

Airija šimtmečius buvo susieta su Didžiąja Britanija.

Austrija ir Vokietija kalba ta pačia kalba.

Lietuviai ir lenkai kelis šimtmečius gyveno bendroje valstybėje.

Tai nereiškia, kad viena dabartinė valstybė dėl istorinių ryšių automatiškai įgyja politines teises į kitą.

Modernioje tarptautinėje sistemoje pagrindinis kriterijus yra ne viduramžių dinastijų genealogija, o dabartinių valstybių suverenitetas ir sienos.

1991 m. Ukrainos piliečiai didžiule balsų dauguma patvirtino nepriklausomybę, įskaitant daugumą balsavusiųjų Kryme, Donecke ir Luhanske. Rada Law

Ar Donbase iki 2022 m. vyko genocidas?

Rusijos vadovybė šį teiginį naudojo kaip vieną 2022 m. invazijos pateisinimų.

Donbase 2014–2021 m. tikrai vyko karas.

Žuvo civiliai.

Buvo apšaudomos gyvenvietės.

Pažeidimų fiksuota abiejose fronto pusėse.

Tačiau tai savaime nėra genocido įrodymas.

2022 m. Tarptautinis Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Ukrainos ir Rusijos ginčą Genocido konvencijos kontekste, laikinųjų priemonių stadijoje nepriėmė Rusijos pateiktų genocido argumentų kaip pagrindo invazijai ir nurodė Rusijai sustabdyti pradėtas karines operacijas. International Court of Justice

Todėl svarbu atskirti du dalykus: faktą, kad Donbase vyko realus ir kruvinas karas, nuo politinio teiginio, kad ten buvo vykdomas genocidas, suteikiantis pagrindą plataus masto invazijai.

Ar tai pilietinis, ar tarpvalstybinis karas?

2014–2022 m. laikotarpis yra sudėtingesnis.

Donbase egzistavo vietinių ginkluotų separatistų.

Tačiau jie gavo didelę Rusijos karinę, finansinę ir politinę paramą, o konflikto metu veikė ir Rusijos kariuomenės daliniai.

Todėl konfliktas turėjo ir vidaus, ir tarptautinį matmenį.

Nuo 2022 m. vasario 24 d. šis klausimas praktiškai nebekelia tokios klasifikacinės problemos.

Rusijos reguliariosios pajėgos oficialiai ir masiškai įžengė į Ukrainą iš Rusijos, Baltarusijos bei Krymo.

Tai tapo akivaizdžiu tarpvalstybiniu ginkluotu konfliktu.

Karo nusikaltimai ir tarptautiniai tyrimai

Karui užsitęsus pradėta daugybė tarptautinių tyrimų.

JT stebėtojai dokumentavo civilių žudymus, kankinimus, neteisėtus sulaikymus ir kitus pažeidimus Rusijos kontroliuotose teritorijose. JT taip pat yra dokumentavusi pažeidimų, kuriuos padarė Ukrainos pusė, nors įvairiose ataskaitose mastai ir pažeidimų pobūdis skiriasi. OHCHR Ukraine

2023 m. Tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė Vladimiro Putino ir Rusijos vaikų teisių įgaliotinės Marijos Lvovos-Belovos arešto orderius.

Teismas nurodė turįs pagrįstą pagrindą manyti, kad jie gali būti atsakingi už karo nusikaltimą – neteisėtą vaikų deportavimą ir perkėlimą iš okupuotų Ukrainos teritorijų į Rusiją. Tai yra arešto orderio stadijos teisinis vertinimas, o ne galutinis apkaltinamasis nuosprendis. International Criminal Court

Kodėl Krymas toks svarbus?

Krymas svarbus ne tik dėl istorijos.

Jis turi milžinišką strateginę reikšmę.

Sevastopolyje yra didelė Juodosios jūros karinė bazė.

Pusiasalis leidžia kontroliuoti didelę Juodosios jūros erdvės dalį.

Jo geografinė padėtis svarbi laivybai, raketų ir aviacijos operacijoms.

Krymas taip pat susijęs su pietinės Ukrainos sausumos koridoriumi.

Kol Rusija kontroliuoja teritorijas nuo Donbaso per Mariupolį ir Melitopolį iki Krymo, pusiasalis turi sausumos jungtį su Rusija.

Todėl Krymo klausimas nėra vien simbolinis ginčas apie 1954 ar 2014 metus.

Tai vienas svarbiausių viso karo strateginių klausimų.

Kodėl Donbasas toks svarbus?

Donbasas istoriškai buvo vienas didžiausių pramoninių Rytų Europos regionų.

Anglis, metalurgija, sunkioji pramonė ir sovietmečiu sparčiai augę miestai sukūrė specifinę regiono tapatybę.

Rusų kalba ten ilgą laiką dominavo kasdienėje aplinkoje.

Tačiau kalba ir politinė tapatybė nėra tas pats.

Milijonai rusiškai kalbančių Ukrainos piliečių po 2014 m., o ypač po 2022 m., kovojo Ukrainos kariuomenėje ar kitaip palaikė Ukrainos valstybę.

Todėl formulė „rusiškai kalbantis = norintis priklausyti Rusijai“ realybės neatspindi.

1991 m. Donecko ir Luhansko srityse nepriklausomybę palaikė daugiau kaip keturi penktadaliai referendume dalyvavusių rinkėjų. Rada Law

Viena didžiausių karo pasekmių – pasikeitusi ukrainietiška tapatybė

Karai dažnai ne tik kyla dėl tapatybės.

Jie patys ją pakeičia.

Iki 2014 m. nemažai Ukrainos gyventojų galėjo vienu metu jaustis ukrainiečiais, kalbėti rusiškai, žiūrėti Rusijos televiziją ir palaikyti glaudžius santykius su Rusija.

Po Krymo aneksijos ši erdvė pradėjo trauktis.

Po 2022 m. invazijos procesas dar labiau paspartėjo.

Viešojoje erdvėje sustiprėjo ukrainiečių kalba.

Keisti gatvių pavadinimai.

Šalinti sovietiniai simboliai.

Stačiatikių bažnyčių priklausomybės klausimai tapo politine tema.

Bendra sovietinė praeitis vis dažniau užleido vietą savarankiškam Ukrainos istoriniam pasakojimui.

Tai paradoksalus karo rezultatas: karas, kurio viena iš deklaruotų idėjų buvo glaudus Rusijos ir Ukrainos istorinis ryšys, praktiškai labai sustiprino atskiros Ukrainos politinės tapatybės formavimąsi.

Kartu pasikeitė ir Rusija

Karas transformavo ir pačią Rusijos valstybę.

Karinės išlaidos išaugo.

Gynybos pramonė tapo svarbia ekonomikos dalimi.

Vis didesnė visuomenės dalis tiesiogiai arba netiesiogiai susieta su kariuomene, gynybos užsakymais, veteranų sistema ir išmokomis karių šeimoms.

Rusijos santykiai su Europos Sąjunga smarkiai pablogėjo.

Energijos prekyba su Europa sumažėjo, o ekonominiai ryšiai labiau orientuoti į Kiniją, Indiją ir kitas ne Vakarų valstybes.

Kitaip tariant, net ir pasibaigus aktyviajam karui iki 2022 m. egzistavę Rusijos ir Europos santykiai automatiškai negrįžtų.

Karas pakeitė ir NATO

Yra dar vienas istorinis paradoksas.

Vienas svarbiausių Rusijos deklaruotų ilgalaikių rūpesčių buvo NATO plėtra.

Tačiau po 2022 m. invazijos neutralumo politiką pakeitė Suomija ir Švedija.

Suomija į NATO įstojo 2023 m., Švedija – 2024 m.

Tai reiškė, kad Rusijos siena su NATO valstybėmis gerokai pailgėjo.

Taigi karo geopolitiniai padariniai kai kuriais aspektais buvo priešingi tam, ko Rusija teigė siekianti saugumo srityje.

Ar galima pasakyti, kas šiame kare „laimi“?

2026 m. spalio pradžioje tokį klausimą geriau skaidyti į konkrečius faktus, o ne bandyti pateikti vieną bendrą etiketę.

Rusija kontroliuoja maždaug penktadalį Ukrainos teritorijos. Internazionale

Ukrainos valstybė išliko, Kyjivas liko jos kontroliuojamas, o didžioji šalies teritorijos dalis nėra Rusijos okupuota.

Rusijai nepavyko 2022 m. užimti sostinės ir primesti Ukrainai greito politinio sprendimo.

Kita vertus, Rusija išlaiko Krymą, beveik visą Luhansko sritį, dideles Donecko, Zaporižios ir Chersono sričių teritorijas bei sausumos koridorių į Krymą.

Frontas 2026 m. vis dar juda.

Todėl galutinis karo rezultatas nėra nustatytas.

Jį bus galima vertinti tik žinant, kokiomis teritorinėmis, politinėmis ir saugumo sąlygomis konfliktas kada nors bus sustabdytas arba užbaigtas.

Kada iš tikrųjų prasidėjo Rusijos ir Ukrainos karas?

Priklauso nuo to, apie ką kalbame.

Jeigu turime omenyje dabartinį ginkluotą konfliktą – 2014 metais.

Jeigu turime omenyje plataus masto invaziją – 2022 m. vasario 24 dieną.

Jeigu klausiame, kada atsirado Rusijos ir Ukrainos geopolitinių santykių problemos – reikėtų kalbėti bent apie Sovietų Sąjungos žlugimą 1991 metais.

Jeigu norime suprasti konkuruojančius istorinius pasakojimus – tenka grįžti į Kijevo Rusią, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Kazokų Hetmanatą ir Rusijos imperiją.

Tačiau tarp šių laikotarpių negalima dėti lygybės ženklo.

Kijevo Rusia nepadarė 2022 m. karo nei automatinio, nei neišvengiamo.

Istorijos paradoksas: Kyjivas yra senesnis už Maskvą, bet tai taip pat nieko „neįrodo“

Viešose diskusijose mėgstamas argumentas: Kyjivas buvo didžiulės valstybės sostinė tada, kai Maskvos dar praktiškai nebuvo.

Istoriškai tame yra tiesos.

Tačiau net ir šis faktas neturėtų būti verčiamas priešingu politiniu mitu.

Iš to, kad Kyjivas yra senesnis politinis centras, neatsiranda Ukrainos „teisė“ į šiuolaikinę Rusiją.

Lygiai taip pat iš vėlesnio Maskvos iškilimo neatsiranda Rusijos „teisė“ į Ukrainą.

Viduramžių istorija gali paaiškinti kultūrines šaknis.

Ji negali pakeisti XXI amžiaus sienų.

Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos atskleidžia 1991 m. referendumas

Žvelgiant atgal, 1991 m. referendumas yra gal net svarbesnis negu atrodo.

Jis parodo, kad nepriklausomos Ukrainos valstybės atsiradimas nebuvo vien kelių nacionalistų projektas Vakarų Ukrainoje.

Už ją balsavo ir Kyjivas.

Ir Odesa.

Ir Charkivo regionas.

Ir Doneckas.

Ir Luhanskas.

Net Kryme dauguma dalyvavusiųjų pasirinko patvirtinti Ukrainos nepriklausomybę. Rada Law

Vėlesniais dešimtmečiais visuomenės nuomonė keitėsi, regioniniai skirtumai buvo realūs, o 2014 m. jie tapo ypač svarbūs.

Tačiau 1991 metų faktas apsunkina bet kokį pasakojimą, pagal kurį Ukrainos valstybė nuo pat pradžių buvo dirbtinis darinys be visuomenės paramos.

Rusijos ir Ukrainos karas yra ir istorijos karas

Šiame konflikte kovojama ne tik raketomis.

Kovojama ir dėl praeities interpretacijos.

Kam „priklauso“ Kijevo Rusia?

Kas iš tikrųjų buvo Perejaslavo sutartis?

Ar Sovietų Sąjunga ukrainiečiams pirmiausia reiškė modernizaciją ir pergalę prieš nacizmą, ar represijas ir Holodomorą?

Kas buvo 2014 m. Maidanas – revoliucija ar perversmas?

Kas įvyko Donbase?

Ką reiškia Krymo istorija?

Atsakymai į tokius klausimus skirtinguose informaciniuose laukuose gali atrodyti taip skirtingai, kad kartais atrodo kalbama apie dvi visiškai skirtingas istorijas.

Todėl geras istorinis pasakojimas turi padaryti tai, ko propaganda paprastai nedaro – atskirti patikrinamą faktą nuo interpretacijos.

Bohdanas Chmelnickis 1654 m. sudarė sutartį su Maskvos caru – faktas.

Ar tai buvo „amžinas Rusijos ir Ukrainos susijungimas“, ar pragmatinė karinė sąjunga – istorinis interpretacijos klausimas. Unvis

2014 m. Kryme įvyko referendumas – faktas.

JT Generalinė Asamblėja pareiškė, kad jis nebuvo Ukrainos autorizuotas ir negali būti pagrindas Krymo statusui pakeisti – taip pat faktas. Digital Library

Rusijos valdžia NATO plėtrą įvardija kaip vieną savo saugumo problemų – faktas.

Tačiau 2022 m. Ukraina nebuvo NATO narė – taip pat faktas. NATO

Tokie skirtumai yra esminiai.

Rusijos ir Ukrainos karas – tūkstančio metų istorijos rezultatas ar XXI amžiaus politinis sprendimas?

Galbūt svarbiausia visos šios istorijos išvada yra tokia: abi šios mintys negali būti visiškai atskirtos, tačiau jos nėra tas pats.

Tūkstantis metų istorijos paaiškina, kodėl Rusija ir Ukraina turi tiek daug bendro.

Ji paaiškina, kodėl abi valstybės žvelgia į Kijevo Rusią.

Kodėl jų kalbos giminingos.

Kodėl stačiatikybė tokia svarbi.

Kodėl tiek daug šeimų gyveno abiejose sienos pusėse.

Kodėl Krymas ir Donbasas turi tokią sudėtingą demografinę bei politinę istoriją.

Kodėl 1991 m. Sovietų Sąjungos žlugimas Maskvoje ir Kyjive galėjo būti suvokiamas labai skirtingai.

Tačiau pati ši istorija nepadarė karo nei būtino, nei neišvengiamo.

Tarp Rusijos ir Ukrainos nepriklausomybės 1991 m. ir plataus masto invazijos 2022 m. praėjo daugiau nei trisdešimt metų.

Valstybės prekiavo.

Žmonės keliavo.

Milijonai šeimų buvo susijusios.

Ukrainos prezidentai laikėsi skirtingų geopolitinių kursų.

Buvo pasirašomi susitarimai.

Buvo diplomatinės alternatyvos.

Istorija sukūrė kontekstą.

Karą pradėjo šiuolaikiniai politiniai sprendimai.

Kur yra Rusijos ir Ukrainos karas šiandien?

2026 m. spalio 3 d. galima pasakyti kelis dalykus be bandymo prognozuoti galutinę karo baigtį.

Plataus masto karas tęsiasi penktus metus.

Rusija kontroliuoja maždaug penktadalį Ukrainos teritorijos. Internazionale

Ukrainos pajėgos 2026 m. kai kuriose fronto atkarpose susigrąžino teritorijų, tačiau intensyvios kautynės Donecko srityje nesibaigė. Reuters

Tolimojo nuotolio dronų ir raketų karas intensyvėja, o pastarosiomis dienomis Rusijos atakos buvo nukreiptos ir prieš Kyjivo transporto bei energetikos infrastruktūrą. Reuters

Civilių aukų skaičius 2026 m. vėl smarkiai išaugo. OHCHR Ukraine

Ukraina toliau juda ES integracijos keliu, o 2026 m. jau atidaryti pirmieji konkretūs stojimo derybų klasteriai. Consilium

Taikos iniciatyvų būta ir tebėra, tačiau iki šios datos visa apimančio susitarimo, kuris užbaigtų karą, nėra.

Išvada: norint suprasti karą, reikia žiūrėti ne į vieną datą

Rusijos ir Ukrainos karo istorijos negalima pradėti vien 2022 m. vasario 24-ąja.

Bet jos negalima pradėti ir nuo vieno Vladimiro Putino pasisakymo, vien NATO plėtros ar vien Maidano.

Ji prasideda pasaulyje, kuriame Kyjivas buvo vienas didžiausių Rytų Europos centrų, o Maskva dar nebuvo atsiradusi kaip reikšminga valstybės sostinė.

Toliau eina Kijevo Rusios skilimas.

Mongolų invazija.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Abiejų Tautų Respublika.

Kazokų valstybė.

Perejaslavas.

Rusijos imperija.

Ukrainiečių nacionalinis atgimimas.

1917 metų revoliucijos.

Sovietų Sąjunga.

Holodomoras.

Antrasis pasaulinis karas.

1991 metų nepriklausomybė.

Budapešto memorandumas.

Oranžinė revoliucija.

NATO klausimas.

Maidanas.

Krymas.

Donbasas.

Ir galiausiai – 2022 m. plataus masto invazija.

Tačiau svarbiausia šios daugiau kaip tūkstančio metų istorijos pamoka galbūt yra ne tai, kad Rusija ir Ukraina visada buvo pasmerktos kariauti.

Istorija rodo priešingai.

Šios teritorijos buvo tai vienoje politinėje erdvėje, tai skirtingose valstybėse. Jos kariavo, prekiavo, maišėsi, jungėsi ir skyrėsi. Jų gyventojų tapatybės nuolat keitėsi.

Todėl dabartinio karo negalima paaiškinti viena legenda apie „amžiną brolybę“ ar „amžiną priešiškumą“.

Rusijos ir Ukrainos karas yra susidūrimas tarp labai gilios bendros istorijos ir šiandien egzistuojančių atskirų valstybių, skirtingų politinių tapatybių, saugumo interesų bei konkuruojančių istorijos interpretacijų.

O 2026 m. spalį ši istorija dar nėra baigta.

Frontas tebejuda. Žmonės tebežūsta. Miestai tebėra atakuojami. Diplomatiniai bandymai tęsiasi. Todėl bet koks galutinis šio karo vertinimas šiandien būtų ne istorijos pabaiga, o tik dar vienas jos skyrius.