1946 m. gruodį JAV valstybės sekretorius Jamesas F. Byrnesas Danijos užsienio reikalų ministrui Gustavui Rasmussenui pateikė kelis Grenlandijos saugumo variantus. Radikaliausias jų buvo tiesioginis salos įsigijimas. JAV administracijos dokumentuose buvo svarstoma maždaug 100 mln. JAV dolerių aukso suma. Tai nebuvo anekdotas ar vėlesnė legenda: pasiūlymą ir jo motyvus liudija deklasifikuoti JAV Valstybės departamento dokumentai.
Kodėl Grenlandija tapo tokia svarbi JAV?
Antrojo pasaulinio karo metu, Vokietijai okupavus Daniją, JAV įgijo teisę steigti karinius objektus Grenlandijoje ir saugoti Šiaurės Atlanto maršrutus. Po 1945 m. strateginė logika nepasikeitė – pasikeitė pagrindinis priešininkas. Ankstyvajame Šaltajame kare Amerikos kariniai planuotojai vertino Arktį kaip trumpiausią oro kelią tarp Šiaurės Amerikos ir Sovietų Sąjungos.
Grenlandijos aerodromai ir radarų vietos galėjo būti svarbūs transatlantiniams skrydžiams, ankstyvajam perspėjimui ir Šiaurės Amerikos gynybai. Todėl JAV Jungtinis štabų vadų komitetas pirmiausia siekė kuo tvirtesnių ilgalaikių teisių saloje. Valstybės departamento dokumentuose tiesioginis pirkimas minėtas kaip vienas iš variantų greta ilgalaikių karinių bazių teisių.
1946 m. pasiūlymas: ką iš tikrųjų siūlė Washingtonas?
1946 m. gruodžio 14 d. Byrnesas susitiko su Rasmussenui ir išdėstė galimus sprendimus: ilgalaikes teises JAV kariniams objektams, gynybos susitarimą arba Grenlandijos pirkimą. JAV dokumentuose matyti, kad salos įsigijimas buvo vertinamas kaip „švariausias“ ilgalaikis sprendimas saugumo požiūriu.
Planavimo dokumentuose aptarta 100 mln. dolerių aukso suma. Ji nebuvo atsitiktinis žiniasklaidos išgalvotas skaičius – JAV pareigūnai jį svarstė kaip pakankamai didelį pasiūlymą, galintį įveikti tikėtiną Danijos nenorą parduoti teritoriją. Rasmussenui pati idėja pasirodė gerokai radikalesnė, nei jis tikėjosi.
Danija nepardavė, bet JAV karinis buvimas išliko
Sandoris neįvyko. Vietoje teritorijos perdavimo 1951 m. JAV ir Danija sudarė Grenlandijos gynybos susitarimą. Jis leido amerikiečiams išlaikyti ir plėsti karinę infrastruktūrą, o Danijos suverenitetas formaliai nebuvo panaikintas. Vėliau ypač svarbi tapo Thule oro bazė, šiandien vadinama Pituffik Space Base.
Tai svarbus skirtumas: JAV strateginis tikslas – turėti patikimą karinį buvimą Arkties regione – buvo pasiektas be teritorijos pirkimo. Todėl 1946 m. istorija nėra vien „keistas nesėkmingas sandoris“. Ji padeda suprasti, kaip ankstyvojo Šaltojo karo saugumo logika virto ilgalaike JAV karine infrastruktūra Grenlandijoje. Platesnį laikotarpio kontekstą papildo straipsnis apie Šaltojo karo pabaigą 1989–1991 m.
O kur šiame pasakojime patys grenlandiečiai?
1946 m. Grenlandija tebebuvo Danijos kolonija, todėl sprendimai dėl jos tarptautinio statuso daugiausia buvo svarstomi Kopenhagoje ir Washingtone. Šiandien tokia perspektyva būtų nepakankama. 1953 m. Grenlandijos kolonijinis statusas buvo panaikintas, 1979 m. įvesta savivalda, o 2009 m. – platesnė savivaldos sistema, pripažinusi grenlandiečių teisę į apsisprendimą.
Dėl to šiuolaikinėse diskusijose apie Grenlandijos saugumą ar statusą svarbus ne tik Danijos ir JAV santykis, bet ir pačios Grenlandijos politinė valia. Tai esminis skirtumas nuo 1946 m. diplomatijos.
Kodėl tema vėl aktuali XXI amžiuje?
Arkties reikšmė auga dėl saugumo, laivybos, žaliavų ir didžiųjų valstybių konkurencijos. JAV susidomėjimas Grenlandija XXI a. atsinaujino ne todėl, kad 1946 m. istorija būtų buvusi atsitiktinis kuriozas, o todėl, kad geografinė salos padėtis nepasikeitė.
2026 m. rugsėjį Danija, Grenlandija ir JAV susitarė dėl platesnio saugumo bendradarbiavimo ir didesnio NATO vaidmens Arktyje. Tai dar kartą parodė, kad pagrindinis klausimas šiandien yra ne XIX a. stiliaus teritorijų „pirkimas“, o kariniai susitarimai, infrastruktūra, aljanso įsipareigojimai ir Grenlandijos savivaldos teisės.
Ką tikrai galima teigti apie 1946 m. istoriją?
Patikimai dokumentuota, kad JAV po Antrojo pasaulinio karo rimtai svarstė Grenlandijos įsigijimą, kad pirkimo idėja buvo aptarta aukščiausiu diplomatiniu lygiu ir kad planavimo dokumentuose minima 100 mln. dolerių aukso suma. Taip pat aišku, kad Danija salos nepardavė, o JAV savo saugumo interesus vėliau įgyvendino per gynybos susitarimus.
Mažiau pagrįsti teiginiai apie tai, kad pasiūlymas tiesiogiai „paskatino Grenlandijos autonomiją“ ar kad galima užtikrintai numatyti, kaip būtų pasikeitęs grenlandiečių gyvenimas tapus JAV teritorija. Tokios kontrafaktinės versijos gali būti įdomios, bet jos neturėtų būti pateikiamos kaip faktai.
Parašykite komentarą