„Titanikas“ nuskendo dėl 1912 m. balandžio 14-osios naktį įvykusio susidūrimo su ledkalniu. Tačiau vien ledkalnis nepaaiškina visos daugiau nei 1 500 žmonių gyvybių nusinešusios tragedijos. Lemiamą vaidmenį turėjo laivo greitis pavojingoje ledo zonoje, vandens patekimas į per daug skyrių, nepakankamos gelbėjimo valčių vietos ir evakuacijos organizavimo sunkumai. Tai patvirtino 1912 m. Britanijos tyrimas ir JAV Senato apklausos.
1912 m. balandžio 10–14 d.: pirmasis reisas
„White Star Line“ keleivinis laineris „Titanic“ iš Sauthemptono išplaukė balandžio 10 d., sustojo Šerbūre ir Kvinstaune, tuomet pasuko per Šiaurės Atlantą į Niujorką.
Laivas turėjo modernias vandeniui nelaidžias pertvaras, todėl buvo laikomas itin saugiu. Tačiau jo korpuso konstrukcija nebuvo skirta išlaikyti plūdrumą, jeigu vienu metu bus užtvindyti penki ar daugiau priekinių skyrių.
Perspėjimai apie ledą ir laivo greitis
Kelionės metu radijo operatoriai priėmė pranešimų apie ledkalnius ir plūduriuojantį ledą. JAV Senato tyrimo metu analizuoti konkretūs perspėjimai ir jų perdavimas laivo kapitonui.
Nepaisant pavojaus, „Titanikas“ tęsė kelionę gana dideliu greičiu. 1912 m. liepos 30 d. Britanijos tyrimo išvada tiesiogiai nurodo, kad katastrofa įvyko po susidūrimo su ledkalniu, kurį lėmė per didelis greitis aplinkybėmis, kuriose buvo būtinas didesnis atsargumas.
Kaip ledkalnis pažeidė korpusą?
Apie 23.40 val. balandžio 14 d. laivo stebėtojai pastebėjo ledkalnį. Bandydamas išvengti susidūrimo laivas pasuko, tačiau dešinysis bortas užkliudė ledą. Smūgis apgadino kelias korpuso vietas žemiau vandens linijos.
Vanduo pradėjo skverbtis į priekinius skyrius. Kadangi pertvarų viršus nebuvo pakankamai aukštas, užtvindžius vieną skyrių vanduo galėjo persilieti į kitą. Net gerai veikusios vandeniui nelaidžios durys negalėjo išgelbėti laivo nuo tokio masto užtvindymo.
Kada įgula suprato, kad laivas nuskęs?
Oficialus Britanijos tyrimas nurodo, kad maždaug po 15–20 minučių nuo smūgio laivo vadovai suprato, jog situacija katastrofiška. Buvo ruošiamos gelbėjimo valtys, pažadinami keleiviai ir dalijamos gelbėjimosi liemenės.
Tačiau ne visi keleiviai iškart suprato grėsmės mastą. Dalis laivo įgulos tikėjosi išvengti panikos, o naktinė evakuacija vyko neįprastomis sąlygomis.
Kodėl nepakako gelbėjimo valčių?
„Titanikas“ turėjo 20 gelbėjimo valčių su vietomis maždaug 1 178 žmonėms. Tai buvo mažiau nei laive plaukusių keleivių ir įgulos skaičius.
Dar didesnė problema ta, kad dalis valčių nuleista neužpildžius jų iki leistino keleivių skaičiaus. Evakuacijos eigoje skyrėsi įgulos narių supratimas apie leidžiamą valties svorį ir įlaipinimo tvarką. Todėl net teoriškai turimos vietos nebuvo išnaudotos.
Kiek žmonių žuvo?
Nuskendus laivui ankstyvą balandžio 15 d. rytą, žuvo daugiau kaip 1 500 žmonių. Įvairūs istoriniai sąrašai pateikia šiek tiek skirtingus skaičius, nes nei keleivių, nei įgulos įrašai nebuvo visiškai vienodi. Apie 700 žmonių išgyveno ir daugumą jų iš valčių paėmė „Carpathia“ įgula.
Žmonėms, atsidūrusiems šaltame Šiaurės Atlanto vandenyje, grėsė greita hipotermija; daugumos jų išgelbėti jau nepavyko.
Kodėl katastrofa pakeitė jūrų saugą?
Po tragedijos atnaujinti gelbėjimo valčių reikalavimai, radijo ryšio taisyklės ir ledo stebėjimo procedūros. Tarptautinis ledkalnių patrulis ir 1914 m. saugaus gyvenimo jūroje taisyklių sistemos kūrimas buvo vienos svarbiausių platesnių pasekmių.
Ar nuskendimą galėjo lemti sabotažas?
Kai kurios vėlesnės sąmokslo teorijos teigia, kad laivas buvo sukeistas su „Olympic“, padegtas ar tyčia susprogdintas. Tačiau įrodymų, kad tai lėmė katastrofą, nėra. 1912 m. tyrimų duomenys leidžia ją paaiškinti ledkalnio smūgiu ir po jo sekusiais procesais.
Plačiau: ar „Titanikas“ galėjo būti nuskandintas tyčia?
Koks galutinis atsakymas?
„Titaniką“ paskandino ledkalnis, bet tragišką aukų skaičių nulėmė ne vienas atsitiktinumas: navigacijos sprendimai, laivo plūdrumo ribos ir netobula evakuacija. Tai laivybos saugos sistemos nesėkmė, o ne dokumentuotas sabotažas.
Susiję straipsniai: 1898 m. „Titaniko pranašystės“ istorija.
Parašykite komentarą