Lapkričio 9-oji Vokietijos XX a. istorijoje kartojasi neįprastai dažnai. 1918 m. tą dieną Berlyne buvo paskelbta respublika, 1923 m. žlugo Hitlerio ir Ludendorffo pučas, 1938 m. prasidėjo valstybės remiamas prieš žydus nukreiptas pogromas, o 1989 m. atsivėrė Berlyno sienos pasienio punktai. Dėl tokios priešingų įvykių sankaupos data kartais vadinama Schicksalstag – „Lemties diena“, nors tai nėra oficialus valstybės šventės pavadinimas.
1918 m. lapkričio 9-oji: monarchijos griūtis ir respublikos paskelbimas
1918 m. rudenį Vokietijos karinis pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare buvo neišvengiamas. Spalio pabaigoje jūreivių maištas išplito iš Kylio ir Vilhelmshafeno, o darbininkų bei kareivių tarybos kūrėsi visoje šalyje. Lapkričio 9 d. masinės demonstracijos pasiekė Berlyną.
Reichskancleris princas Maxas von Badenas, nelaukdamas galutinio paties monarcho sprendimo, paskelbė apie kaizerio Vilhelmo II atsisakymą ir perdavė kanclerio pareigas socialdemokratui Friedrichui Ebertui. Tą pačią dieną Philippas Scheidemannas iš Reichstago paskelbė respubliką. Keliomis valandomis vėliau Karlas Liebknechtas paskelbė kitokią – socialistinę – respublikos viziją.
Taigi lapkričio 9-oji nebuvo tvarkingas vienos politinės sistemos „įjungimas“. Tai buvo revoliucijos diena, po kurios sekė kova dėl būsimos Vokietijos santvarkos. Veimaro Respublikos institucinė sistema susiformavo vėliau.
1923 m. lapkričio 9-oji: Žlugęs Hitlerio pučas
1923 m. Vokietiją niokojo hiperinfliacija, politinis smurtas ir nepasitikėjimas Veimaro Respublika. Lapkričio 8 d. Adolfas Hitleris ir jo šalininkai Miunchene pradėjo vadinamąjį Alaus pučą, tikėdamiesi perimti Bavarijos valdžią ir vėliau žygiuoti į Berlyną.
Lapkričio 9 d. pučistų kolona patraukė per Miuncheną ir prie Feldherrnhalle susidūrė su policija. Pučas buvo sustabdytas, Hitleris suimtas, o jo teismo procesas 1924 m. suteikė jam nacionalinę viešumo tribūną. Vėliau nacių režimas žuvusius pučistus pavertė savo politinio kulto dalimi.
Vokietijos Bundestago istorinėje apžvalgoje pabrėžiama, kad 1923 m. lapkričio 9 d. buvo pasirinkta ne visiškai atsitiktinai: kraštutinė dešinė sąmoningai siekė perrašyti 1918 m. revoliucijos simboliką.
1938 m. lapkričio 9–10 d.: valstybės organizuotas pogromas
1938 m. lapkričio 9-osios vakare nacių vadovybė pasinaudojo vokiečių diplomato Ernsto vom Ratho mirtimi po Herschelio Grynszpano šūvių Paryžiuje kaip pretekstu plataus masto smurtui. Tai nebuvo spontaniškas visuomenės „įniršis“. Aukščiausi nacių pareigūnai perdavė nurodymus vietos partijos struktūroms, o policijai buvo liepta nesikišti į žydų turto niokojimą ir padegimus.
USHMM duomenimis, per lapkričio 9–10 d. išpuolius visoje nacistinėje Vokietijoje ir aneksuotose teritorijose buvo niokojamos sinagogos, žydų namai bei verslai. Policija suėmė apie 30 tūkst. žydų vyrų; maždaug 26 tūkst. jų buvo įkalinti Dachau, Buchenvaldo ir Sachsenhauseno koncentracijos stovyklose.
Vokiškas terminas Kristallnacht („Krištolinė naktis“) tebėra plačiai žinomas, tačiau Vokietijoje dažnai vartojamas tikslesnis Reichspogromnacht, nes kalbama ne apie sudužusias vitrinas, o apie valstybės remiamą persekiojimą, smurtą ir masinį įkalinimą.
Ar pogromas buvo tiesioginė Holokausto „pradžia“?
Lapkričio pogromas buvo esminis nacistinio žydų persekiojimo radikalėjimo etapas, bet istoriją svarbu pateikti tiksliai. Antisemitinė diskriminacija, ekonominis išstūmimas, priverstinė emigracija ir smurtas vyko jau anksčiau. Masinis Europos žydų sistemingas žudymas karo metu išsivystė vėliau ir nebuvo vienu sprendimu „suplanuotas“ iškart po 1938 m. lapkričio 9-osios.
Tačiau pogromas parodė, kad režimas pasirengęs pereiti nuo diskriminacinių įstatymų prie koordinuoto masinio smurto ir įkalinimo. Būtent todėl ši data Vokietijos atminties kultūroje užima ypatingą vietą.
1989 m. lapkričio 9-oji: Berlyno siena atsiveria
1989 m. rudenį VDR režimą spaudė masinės demonstracijos ir didėjantis gyventojų išvykimas. Lapkričio 9 d. vakare politbiuro narys Günteris Schabowskis spaudos konferencijoje perskaitė informaciją apie naujas kelionių taisykles. Paklaustas, kada jos įsigalioja, jis atsakė, kad, jo supratimu, „nedelsiant“.
Žinia pasklido per televiziją. Tūkstančiai Rytų Berlyno gyventojų susirinko prie pasienio punktų, nors pasieniečiai neturėjo aiškių instrukcijų. Galiausiai užtvarai buvo atverti. Berlyno sienos režimas praktiškai žlugo.
Tačiau tą vakarą Vokietija dar nesusivienijo. Vokietijos Federacinė Respublika ir Vokietijos Demokratinė Respublika oficialiai susijungė tik **1990 m. spalio 3 d.** Lapkričio 9-oji atvėrė kelią susivienijimui; spalio 3-ioji tapo Vokietijos vienybės diena.
Kodėl viena data turi tokią prieštaringą reikšmę?
Bundestago mokslinė tarnyba lapkričio 9-ąją vadina vienu sudėtingiausių Vokietijos atminties kalendoriaus taškų. 1918 ir 1989 m. ji susijusi su demokratijos bei laisvės lūžiais, 1923 m. – su bandymu demokratiją nuversti, o 1938 m. – su valstybės organizuotu antisemitiniu smurtu.
Dėl to šios datos neįmanoma paversti vien tik triumfo ar vien tik tragedijos simboliu. Ji veikia veikiau kaip keturių skirtingų istorinių procesų sankirta. Platesnį 1989–1991 m. kontekstą galima rasti straipsnyje apie Šaltojo karo pabaigą.
Parašykite komentarą