Pinigų klastojimas nėra „senovinė meno rūšis“, nors kokybiški padirbiniai kartais reikalavo aukšto amatininkų meistriškumo. Istoriškai tai pirmiausia buvo pasikėsinimas į pasitikėjimą valiuta ir valdžios teisę garantuoti jos vertę. Klastotės atsirado beveik kartu su monetomis, keitėsi kartu su banknotais ir kai kuriais laikotarpiais tapo net valstybinio ekonominio karo priemone.
Klastotės atsirado labai anksti
Vienas konkretus ir gerai dokumentuotas pavyzdys saugomas Metropolitan Museum of Art: maždaug 600–500 m. pr. Kr. Kyzike pagamintas fourrée stateras. Iš išorės jis turėjo atrodyti kaip brangaus elektrumo – aukso ir sidabro lydinio – moneta, tačiau iš tiesų vertingu metalu buvo tik padengtas pigesnis branduolys.
Met muziejus pažymi, kad nepaisant griežtų bausmių pinigų klastojimas Antikoje buvo gana paplitęs. Tai nereiškia, kad kiekviena mažesnės tauriojo metalo dalies moneta buvo privati klastotė. Valdovai patys kartais keisdavo oficialios monetos svorį ar metalo sudėtį – tai vadinama monetos nuvertinimu arba debasavimu ir istoriškai yra atskiras reiškinys nuo nelegalaus svetimos emisijos kopijavimo.
Kodėl moneta buvo valdžios ženklas?
Antikinėje ir viduramžių Europoje monetos vertė rėmėsi ne vien metalu. Valdovo atvaizdas, herbas, užrašas ar kitas emisijos ženklas reiškė, kad konkreti valdžia garantuoja nustatytą svorį ir prabą. Klastotojas pasisavindavo būtent šią garantiją.
Dėl to monetų klastojimas galėjo būti vertinamas ne kaip paprasta vagystė, bet ir kaip nusikaltimas valdovo autoritetui. Bausmės daugelyje valstybių buvo itin griežtos, nors jų pobūdis ir realus taikymas priklausė nuo konkretaus laikotarpio bei teisės sistemos.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų sistemos kontekstą galima plačiau skaityti straipsnyje apie LDK monetas, Vilniaus kalyklą ir prekybą.
Popieriniai pinigai sukūrė naują klastojimo problemą
Banknotui nereikėjo imituoti aukso ar sidabro kiekio – reikėjo įtikinti gavėją, kad popierinį dokumentą tikrai išleido teisėta institucija. Plečiantis popierinių pinigų naudojimui, bankai pradėjo kurti vis sudėtingesnius dizaino, popieriaus, numeravimo ir kitus apsaugos elementus.
Ypač ryškus pavyzdys – Didžioji Britanija 1797–1821 m. vadinamuoju Restriction Period. Karo su Prancūzija sąlygomis Bank of England pradėjo plačiau leisti mažo nominalo £1 ir £2 banknotus. Daug žmonių prie popierinių pinigų nebuvo įpratę, o ankstyvieji banknotai buvo palyginti paprasti, todėl padirbinėjimas smarkiai išaugo.
Už banknotų klastojimą Didžiojoje Britanijoje buvo baudžiama mirtimi
Bank of England archyvai rodo, kad nuo 1797 iki 1821 m. už klastojimą ir sąmoningą padirbtų banknotų platinimą teismuose atsidūrė tūkstančiai žmonių, o daugiau kaip 300 buvo pakarti. Ši statistika gerai parodo, kaip rimtai valstybė vertino grėsmę pinigų sistemai.
Kartu ji atskleidžia ir socialinę problemą: baudžiamoji sistema už finansinius nusikaltimus buvo nepaprastai žiauri. 1819 m. dailininkas George’as Cruikshankas sukūrė satyrinį „Bank Restriction Note“, kritikuojantį mirties bausmę už banknotų klastojimą. Taigi klastojimo istorija yra ne tik nusikaltėlių ir bankų technologinis „žaidimas“, bet ir teisės bei bausmės istorija.
Ar valstybės pačios klastojo priešo pinigus?
Taip, tačiau tokius teiginius reikia sieti su konkrečiais dokumentuotais atvejais. Senesniame šio straipsnio variante buvo bendrai teigiama, kad valstybės nuo viduramžių nuolat „užliedavo priešo ekonomiką“ padirbtais pinigais. Tokio plataus apibendrinimo geriau vengti.
Vienas geriausiai dokumentuotų pavyzdžių yra nacistinės Vokietijos operacija „Bernhard“ Antrojo pasaulinio karo metais. Jos metu Sachsenhauseno koncentracijos stovykloje kaliniai buvo prievarta verčiami gaminti aukštos kokybės padirbtus Bank of England banknotus. Banko duomenimis, buvo pagaminta beveik 9 mln. banknotų, kurių nominali vertė siekė apie 134 mln. svarų – daugiau kaip dešimtadalį tuomet apyvartoje buvusių britų banknotų nominalios vertės.
Koks buvo operacijos „Bernhard“ tikslas?
Pradinis nacistų sumanymas buvo ekonominis destabilizavimas – masiškai išplatinti padirbtus svarus ir pakirsti pasitikėjimą Britanijos valiuta. Praktikoje didelė dalis padirbtų pinigų buvo panaudota žvalgybos operacijoms finansuoti, atsiskaitymams ir kitoms slaptoms reikmėms.
Šio epizodo negalima romantizuoti kaip „genialios klastotojų operacijos“. Banknotus gamino koncentracijos stovyklos kaliniai, tarp jų profesionalūs spaustuvininkai, grafikai ir bankininkystę išmanę žmonės, kurių gyvybės priklausė nuo SS sprendimų. Bank of England nurodo, kad projekte dirbo 142 žydų kaliniai.
Kaip operacija paveikė britų banknotus?
Padirbiniai buvo tokie kokybiški, kad tapo realia grėsme. 1943 m. Bank of England laikinai nutraukė didesnių nei £5 nominalų banknotų leidimą. Karo ir pokario patirtis vėliau prisidėjo prie naujų, sudėtingesnių banknotų dizainų kūrimo.
Šis pavyzdys atskleidžia platesnį pinigų istorijos dėsnį: kiekviena nauja apsaugos priemonė atsiranda todėl, kad ankstesnė sistema turėjo silpnų vietų. Banknotų dizainas, popierius, spausdinimas ir vėliau naujos medžiagos keitėsi kartu su bandymais juos falsifikuoti.
Ar klastojimą pagrįsta vadinti „menu“?
Istoriškai – geriau ne. Kai kurie padirbiniai iš tiesų rodo aukštą graviravimo ar spaudos meistriškumą, todėl muziejuje gali būti įdomūs kaip technikos ir materialiosios kultūros objektai. Tačiau „meno rūšies“ apibūdinimas romantizuoja nusikaltimą ir užgožia jo pasekmes: nuostolius žmonėms, prekybai, bankams ir pasitikėjimui valiuta.
Vertingesnis klausimas yra kitas: ką klastotės pasakoja apie pinigus? Jos primena, kad moneta ar banknotas veikia todėl, kad visuomenė pasitiki išleidusia institucija ir geba atpažinti jos ženklus. Klastotojas visada taikosi ne vien į metalą ar popierių, o į tą pasitikėjimą.
Parašykite komentarą