Lietuva buvo viena pirmųjų Europos valstybių, įtvirtinusių moterų politines teises, tačiau teiginį „moterys balsavimo teisę gavo 1918 m. lapkričio 2 d.“ būtina patikslinti. Tą dieną Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, kuriuose pabrėžta piliečių lygybė. Vis dėlto Lietuvos Respublikos Seimo istorikai aiškiai pažymi: moterų teisė rinkti Seimą nedviprasmiškai įrašyta tik 1919 m. spalio 30 d. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme. Pirmieji rinkimai, kuriuose Lietuvos moterys balsavo lygiomis teisėmis su vyrais, vyko 1920 m. balandžio 14–16 d.
Kodėl svarbu skirti tris datas?
1918 m. lapkričio 2 d. priimtoje Laikinojoje Konstitucijoje buvo įtvirtinta visų piliečių lygybė prieš įstatymus ir būsimo Steigiamojo Seimo rinkimo visuotiniu, lygiu, tiesioginiu bei slaptu balsavimu principai.
Tačiau pačiame tekste nebuvo tiesioginės formuluotės, kad moterys turi teisę rinkti Seimą ir būti renkamos. Todėl dalis istorinių apžvalgų 1918 m. datą laiko politinio principo įtvirtinimu, o 1919 m. – konkrečiu rinkimų teisės teisiniu sureguliavimu.
1919 m. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas
1919 m. spalio 30 d. priimtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas aiškiai nurodė, kad rinkimuose dalyvauja Lietuvos piliečiai – vyrai ir moterys. Įstatymas įsigaliojo gruodžio 2 d.
Rinkėjo amžius buvo 21 metai, o teisė dalyvauti nepriklausė nuo lyties, tautybės ar religijos. Tai buvo praktinis pagrindas pirmiesiems demokratiniams naujosios valstybės parlamento rinkimams.
1920 m. balandžio 14–16 d.: pirmieji visuotiniai rinkimai
1920 m. balandį vyko Steigiamojo Seimo rinkimai. Moterys ne tik balsavo, bet ir kandidatavo. Į Seimą buvo išrinktos moterys atstovės, o Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1920 m. gegužės 15 d. pirmininkavo pirmajam posėdžiui kaip vyriausia amžiumi jo narė.
Tai buvo aiškiausias įrodymas, kad lyčių lygybės principas nebuvo vien abstrakti konstitucinė deklaracija.
Ar moterų judėjimas prasidėjo tik 1918 m.?
Ne. Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvos moterys dalyvavo švietimo, tautinio atgimimo ir politinėse organizacijose. 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas ir vėlesni judėjimai paskatino platesnius pilietinių teisių reikalavimus.
Moterų teisės nebuvo vien politinio elito „dovana“. Jos buvo siejamos su ilgai trukusia moterų visuomenine veikla, spauda, organizacijomis ir dalyvavimu nepriklausomybės judėjime.
Kaip Lietuva atrodė Europos kontekste?
XX a. pradžioje moterų rinkimų teisę skirtingomis sąlygomis suteikė Suomija, Norvegija, Danija, Vokietija, Austrija ir kitos valstybės. Lietuva pateko tarp gana ankstyvų rinkimų teisės lygybę įtvirtinusių šalių.
Tačiau antraštė „viena pirmųjų Europoje“ turi būti suprantama kontekstiškai: Suomijoje moterys galėjo balsuoti jau 1906 m., Norvegijoje visuotinis moterų balsavimas nustatytas 1913 m. Tad Lietuva nebuvo pati pirmoji Europos šalis šioje srityje.
Kodėl ši istorija verta tikslaus pasakojimo?
1918 m. konstituciniai principai, 1919 m. aiškiai įrašyta rinkimų teisė ir 1920 m. realūs moterų balsai bei mandatai – trys vienas kitą papildantys nepriklausomos Lietuvos demokratijos raidos etapai. Juos sujungus į vieną datą prarandama tikroji politinės teisės raida.
Parašykite komentarą