1914 metų birželio 28-osios rytą Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis erchercogas Franzas Ferdinandas su žmona Sofija atvyko į Sarajevą. Oficialiai tai turėjo būti imperinės šeimos atstovo vizitas neseniai aneksuotoje Bosnijoje ir Hercegovinoje, lydimas karinių pratybų, priėmimų bei iškilmingos kelionės miesto gatvėmis. Tačiau palei automobilio maršrutą jau laukė jauni sąmokslininkai, apsiginklavę pistoletais, bombomis ir nuodų kapsulėmis. Iki dienos pabaigos Franzas Ferdinandas ir Sofija buvo nušauti, o Europa pradėjo slinkti į didžiausią iki tol žmonijos patirtą karą.
Užpuolikas Gavrilo Principas priklausė revoliuciniam Pietų slavų jaunimo judėjimui, paprastai vadinamam „Jaunąja Bosnija“. Tačiau sąmokslas neatsirado vien Sarajevo studentų aplinkoje. Ginklai, mokymai ir pagalba kertant sieną buvo susiję su Serbijos karininkų bei žvalgybos pareigūnų tinklu, kurio dalis priklausė slaptai organizacijai „Susivienijimas arba mirtis“, geriau žinomai kaip Juodoji ranka.
Dėl šio ryšio Juodoji ranka dažnai pristatoma kaip organizacija, pradėjusi Pirmąjį pasaulinį karą. Toks teiginys patrauklus, bet pernelyg supaprastintas. Organizacijos nariai iš tiesų atliko svarbų vaidmenį rengiant pasikėsinimą, tačiau jie nekontroliavo Austrijos-Vengrijos, Vokietijos, Rusijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos sprendimų. Sarajevo šūviai tapo kibirkštimi, bet parakas Europoje buvo kaupiamas dešimtmečius: veikė kariniai aljansai, imperinė konkurencija, ginklavimosi varžybos, nacionalizmas ir Balkanų krizės.
Todėl Juodosios rankos istorija yra ne pasakojimas apie vieną slaptą draugiją, savaime sukėlusią pasaulinį karą, o apie tai, kaip nedidelis konspiracinis tinklas galėjo išprovokuoti krizę sistemoje, kuri jau buvo pavojingai nestabili.
Norint suprasti Juodosios rankos atsiradimą, pirmiausia reikia pažvelgti į XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios Balkanus. Tai buvo regionas, kuriame silpstančios Osmanų imperijos teritorijomis dalijosi naujos nacionalinės valstybės ir didžiosios Europos imperijos. Serbija, Bulgarija, Graikija, Rumunija ir Juodkalnija siekė plėsti savo sienas, o Austrija-Vengrija bei Rusija varžėsi dėl politinės įtakos.
Serbų nacionalizmo pagrindą sudarė siekis suvienyti serbų gyvenamas teritorijas. Problema buvo ta, kad nemažai serbų gyveno už Serbijos karalystės ribų – Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kroatijoje, Dalmatijoje, Kosovo regione bei kitose Osmanų ar Habsburgų valdose. Vieniems nacionalistams pakako stiprios Serbijos valstybės, kiti svajojo apie visų serbų suvienijimą, o dar kiti – apie platesnę Pietų slavų valstybę.
Ypač svarbi buvo Bosnija ir Hercegovina. Po 1878 metų Berlyno kongreso šias Osmanų imperijai formaliai priklausiusias provincijas administravo Austrija-Vengrija. 1908 metais Viena paskelbė oficialią jų aneksiją. Serbijoje tai sukėlė pasipiktinimą, nes Bosnijoje gyveno didelė serbų bendruomenė, o pati teritorija buvo laikoma svarbia būsimo nacionalinio susivienijimo dalimi.
Aneksijos krizė parodė Serbijos silpnumą. Rusija tuo metu nebuvo pasirengusi karui, todėl Belgradas turėjo nusileisti Austrijos-Vengrijos spaudimui. Daliai karininkų ir radikalių nacionalistų tai atrodė kaip pažeminimas. Jie padarė išvadą, kad oficiali diplomatija nepakankama ir kad nacionalinių tikslų reikės siekti slapta, pasitelkiant propagandą, sabotažą, žvalgybą ir politinį smurtą.
Padėtį dar labiau pakeitė 1912–1913 metų Balkanų karai. Serbija gerokai išplėtė savo teritoriją ir kariuomenė įgijo didžiulį prestižą. Tačiau Austrija-Vengrija neleido Serbijai gauti tiesioginio priėjimo prie Adrijos jūros ir rėmė nepriklausomos Albanijos sukūrimą. Taigi Serbija sustiprėjo, bet kartu dar labiau įsitikino, kad pagrindinė kliūtis jos ambicijoms yra Habsburgų imperija.
Oficialus organizacijos pavadinimas buvo „Susivienijimas arba mirtis“. Ji įkurta 1911 metų gegužę Belgrade, o jos branduolį sudarė Serbijos kariuomenės karininkai. Viešumoje organizacija veikė labai ribotai, tačiau jos neoficialus pavadinimas – Juodoji ranka – ilgainiui tapo daug garsesnis už tikrąjį.
Organizacijos simbolikoje dominavo kaukolė, sukryžiuoti kaulai, bomba, durklas ir nuodų indas. Šie ženklai nebuvo vien teatrališka puošmena. Jie išreiškė organizacijos įsitikinimą, kad nacionaliniam susivienijimui galima ir būtina naudoti slaptą kovą, auką bei mirtį. Nariai duodavo griežtą priesaiką, įsipareigodavo saugoti paslaptis ir paklusti vadovybei.
Juodoji ranka siekė suvienyti visas teritorijas, kurias laikė serbiškomis. Jos ideologijoje susipynė serbų nacionalizmas, pietų slavų vienybės idėjos ir revoliucinio smurto tradicija. Organizacija rėmė agentų tinklus už Serbijos ribų, platino nacionalistinę propagandą, palaikė ryšius su jaunimo grupėmis ir galėjo prisidėti prie ginklų bei žmonių gabenimo per sieną.
Svarbu neįsivaizduoti Juodosios rankos kaip griežtai centralizuotos šiuolaikinės žvalgybos tarnybos. Ji veikė ląstelėmis, o skirtingi nariai ne visuomet žinojo visą organizacijos veiklą. Be to, dalis jos vadovų kartu ėjo oficialias pareigas Serbijos kariuomenėje ar valstybės aparate. Dėl to riba tarp privačios slaptos organizacijos, karininkų politinio tinklo ir karinės žvalgybos kartais buvo beveik neįžiūrima.
Šis neaiškumas vėliau tapo vienu svarbiausių klausimų vertinant Serbijos atsakomybę. Jeigu sąmokslą rėmė Serbijos karininkai, ar tai reiškė, kad jį rėmė visa valstybė? Istoriniai duomenys rodo, kad atsakymas nėra toks paprastas. Juodoji ranka turėjo įtaką institucijose, tačiau Serbijos civilinė vyriausybė jos nekontroliavo ir pati bijojo radikalių karininkų galios.
Svarbiausia Juodosios rankos figūra buvo Serbijos karininkas Dragutinas Dimitrijevičius, pravarde Apis. Jis išgarsėjo dar prieš organizacijos įkūrimą, nes dalyvavo 1903 metų perversme, per kurį buvo nužudytas Serbijos karalius Aleksandras Obrenovičius ir karalienė Draga. Po perversmo į valdžią atėjo Karađorđevičių dinastija, o sąmokslininkai įgijo didelę įtaką kariuomenėje.
1903 metų įvykiai suformavo pavojingą precedentą. Karininkai įsitikino, kad slaptas sąmokslas ir politinis smurtas gali pakeisti valstybės kryptį, o sėkmingi perversmo dalyviai nebūtinai bus nubausti. Priešingai, dalis jų buvo paaukštinti ir tapo įtakingais režimo ramsčiais.
Apis buvo gabus, ambicingas ir autoritetingas karininkas. Iki 1913 metų jis tapo Serbijos karinės žvalgybos vadovu. Šios pareigos suteikė jam prieigą prie agentų, informacijos, ginklų ir slaptų perėjimo kanalų. Kartu jis liko susijęs su Juodąja ranka, todėl jo oficiali ir konspiracinė veikla persidengė.
Istorikų ginčai daugiausia sukasi apie tai, kokiu mastu Apis asmeniškai vadovavo Sarajevo operacijai. Vėlesniuose dokumentuose ir liudijimuose jis siejamas su sprendimu paremti sąmokslininkus. Tačiau neaišku, ar buvo priimtas formalus visos Juodosios rankos vadovybės nutarimas. Gali būti, kad operaciją organizavo nedidelė Apio aplinkos karininkų grupė, pasinaudojusi žvalgybos kanalais ir asmeniniais ryšiais.
Šis skirtumas svarbus. Teiginys, kad „Juodoji ranka nužudė Franzą Ferdinandą“, yra iš dalies teisingas, nes organizacijos nariai ir jos lyderiui pavaldūs žmonės padėjo parengti užpuolikus. Tačiau tiesioginiai vykdytojai buvo „Jaunosios Bosnijos“ revoliucionieriai, o pats pasikėsinimas galėjo būti ne visos organizacijos, bet siauresnio slapto tinklo operacija.
Apio įtaka ilgainiui ėmė kelti grėsmę Serbijos vyriausybei ir regentui Aleksandrui. 1917 metais Salonikų procese jis buvo apkaltintas rengęs sąmokslą prieš regentą, nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. Procesas laikomas politiškai motyvuotu, tačiau jis parodė, kaip rimtai civilinė valdžia vertino slaptųjų karininkų galią.
Populiariuose pasakojimuose Gavrilo Principas dažnai tiesiog pavadinamas Juodosios rankos nariu. Toks apibūdinimas klaidina. Principas pirmiausia priklausė „Jaunosios Bosnijos“ aplinkai – laisvam revoliucinio jaunimo judėjimui, kurį vienijo neapykanta Habsburgų valdžiai ir Pietų slavų išlaisvinimo idėja.
„Jaunoji Bosnija“ nebuvo vien serbų etninė organizacija. Jos aplinkoje veikė įvairių tautybių Bosnijos jaunuoliai, kuriems įtaką darė nacionalizmas, anarchizmas, socializmas ir romantizuoti pasakojimai apie tironų žudikus. Kai kurie siekė Didžiosios Serbijos, kiti svajojo apie bendrą jugoslavų valstybę. Judėjimas neturėjo vieningos vadovybės ar aiškios disciplinos.
Principas gimė neturtingoje Bosnijos serbų šeimoje. Kaip ir daugelis jo kartos radikalų, jis jautė pažeminimą dėl svetimos imperijos valdžios ir tikėjo, kad individualus pasiaukojimas gali pažadinti tautą. Franzą Ferdinandą sąmokslininkai laikė Habsburgų galios simboliu. Be to, jo vizitas Sarajeve vyko birželio 28-ąją, per Vidovdaną – serbų istorinėje atmintyje reikšmingą Kosovo mūšio dieną.
Ryšys su Juodąja ranka atsirado tada, kai Belgrade esantys jauni sąmokslininkai ieškojo ginklų ir pagalbos. Juos apmokė bei aprūpino žmonės, susiję su Serbijos karine žvalgyba ir Juodąja ranka. Jiems buvo perduoti pistoletai, bombos bei nuodų kapsulės, o per slaptą pasienio tinklą padėta grįžti į Bosniją.
Taigi pasikėsinimas buvo dviejų skirtingų pasaulių susitikimas. „Jaunoji Bosnija“ suteikė vykdytojus, ideologinį užsidegimą ir norą mirti dėl tikslo. Juodosios rankos aplinka suteikė priemones, karinius kontaktus ir kontrabandos kanalus. Be tokios paramos jaunuoliams būtų buvę gerokai sunkiau surengti profesionaliau parengtą išpuolį.
Atskyrus šias organizacijas, geriau matyti ir atsakomybės grandinę. Principas paspaudė gaiduką, tačiau jo rankoje atsidūręs ginklas buvo platesnio slapto tinklo veiklos rezultatas.
Franzo Ferdinando vizito maršrutas Sarajeve buvo paskelbtas iš anksto, o apsauga pagal šiandieninius standartus buvo stebėtinai silpna. Išilgai pagrindinės gatvės išsirikiavo keli sąmokslininkai. Jie turėjo laukti tinkamos akimirkos ir pulti erchercogo automobilį.
Pirmieji užpuolikai nesiryžo veikti arba neturėjo tinkamos progos. Nedeljko Čabrinovičius metė bombą į automobilį, tačiau vairuotojas pastebėjo pavojų ir padidino greitį. Bomba atšoko nuo nuleisto automobilio stogo, sprogo po kitu kortežo automobiliu ir sužeidė jame buvusius žmones bei aplinkinius. Čabrinovičius išgėrė nuodų ir šoko į upę, tačiau nuodai nesuveikė, o sekliame vandenyje jis buvo greitai suimtas.
Atrodė, kad pasikėsinimas žlugo. Franzas Ferdinandas pasiekė miesto rotušę, kur, supykęs dėl saugumo nesėkmės, vis tiek dalyvavo oficialiame priėmime. Vėliau jis nusprendė aplankyti per sprogimą sužeistus palydos narius ligoninėje.
Čia prasidėjo garsiausia istorijos atsitiktinumų grandinė. Automobilio vairuotojui nebuvo tinkamai pranešta apie pakeistą maršrutą. Jis pasuko į šalutinę gatvę, o supratęs klaidą sustojo ir mėgino važiuoti atgal. Netoliese stovėjo Gavrilo Principas, kuris po nepavykusio bombos išpuolio galėjo manyti, kad planas baigtas.
Pamatęs beveik sustojusį erchercogo automobilį, Principas priėjo ir iš arti paleido du šūvius. Viena kulka pataikė Franzui Ferdinandui į kaklą, kita – Sofijai į pilvą. Abu netrukus mirė. Sofija iš pradžių net nebuvo pagrindinis taikinys, tačiau tapo antrąja Sarajevo tragedijos auka.
Šis įvykis parodo, kad istorinius lūžius ne visada sukuria tobulai įvykdyti planai. Sąmokslininkų operacijoje buvo daug klaidų, dvejonių ir nesėkmių. Vis dėlto vienas klaidingas posūkis suteikė Principui antrą galimybę. Juodosios rankos tinklas parengė sąlygas smurtui, tačiau galutinę jo sėkmę nulėmė nenuspėjamas atsitiktinumas.
Franzo Ferdinando nužudymas savaime dar nereiškė, kad pasaulinis karas neišvengiamas. Europoje ir anksčiau buvo žudomi valdovai, ministrai bei prezidentai, tačiau ne kiekvienas atentatas sukeldavo tarptautinį konfliktą. Lemiamą reikšmę turėjo tai, kaip į Sarajevo įvykį reagavo didžiosios valstybės.
Austrijos-Vengrijos vadovai pasikėsinimą laikė galimybe galutinai pažaboti Serbiją. Nors nebuvo įrodyta, kad Serbijos vyriausybė įsakė nužudyti erchercogą, sąmokslininkų ryšiai su Serbijos karininkais suteikė Vienai rimtą politinį argumentą. Imperijoje buvo baiminamasi, kad serbų nacionalizmas paskatins pietų slavų gyventojus atsiskirti ir sugriaus daugiatautę Habsburgų valstybę.
Prieš imdamasi veiksmų Austrija-Vengrija siekė Vokietijos paramos. Berlynas suteikė vadinamąjį „tuščią čekį“ – pažadą remti sąjungininkę net tuo atveju, jeigu konfliktas su Serbija įtrauktų Rusiją. Ši parama paskatino Vieną pasirinkti griežtą kursą.
Liepos 23 dieną Serbijai buvo įteiktas ultimatumas su reikalavimais, kurių dalis būtų leidusi Austrijos-Vengrijos pareigūnams veikti Serbijos teritorijoje. Belgradas sutiko su daugeliu punktų, tačiau ne su visais. Austrija-Vengrija atsakymą pripažino nepakankamu ir liepos 28 dieną paskelbė Serbijai karą.
Tuomet suveikė aljansų, mobilizacijos planų ir baimės mechanizmas. Rusija ėmėsi mobilizacijos, siekdama paremti Serbiją. Vokietija paskelbė karą Rusijai ir Prancūzijai. Vokietijos kariuomenei įsiveržus į neutralią Belgiją, į karą stojo Didžioji Britanija. Per kelias dienas vietinis Austrijos-Vengrijos ir Serbijos konfliktas virto Europos, o vėliau ir pasauliniu karu.
Tolesnius šio konflikto padarinius galima pajusti skaitant apie Pirmajame pasauliniame kare naudotus cheminius ginklus ar pirmuosius tankų panaudojimo mūšio lauke bandymus. Sarajevo atentato vykdytojai vargu ar galėjo numatyti pramoninio karo mastą, kurį padėjo išjudinti jų veiksmai.
Atsakymas priklauso nuo to, ką vadiname karo pradėjimu. Jeigu kalbame apie tiesioginę grandinę, Juodosios rankos narių bei su ja susijusių karininkų pagalba buvo labai svarbi Sarajevo sąmokslui. Be ginklų, mokymų ir slapto perėjimo per sieną pasikėsinimas galėjo neįvykti arba būti gerokai mažiau pavojingas. Šia prasme organizacija buvo tiesiogiai susijusi su įvykiu, tapusiu Pirmojo pasaulinio karo kibirkštimi.
Tačiau Juodoji ranka neplanavo ketverius metus truksiančio pasaulinio konflikto. Jos tikslai buvo regioniniai: susilpninti Austrijos-Vengrijos valdžią Balkanuose, paskatinti pietų slavų išsilaisvinimą ir priartinti nacionalinį susivienijimą. Net jeigu Apis tikėjosi karinės krizės, jis negalėjo valdyti didžiųjų valstybių reakcijų.
Pirmojo pasaulinio karo priežastys buvo daug platesnės. Vokietija ir Didžioji Britanija varžėsi jūrinio ginklavimosi srityje. Prancūzija nepamiršo Elzaso ir Lotaringijos praradimo. Rusija siekė įtakos Balkanuose ir laikė save slavų globėja. Austrija-Vengrija bijojo nacionalinių judėjimų. Europos valstybės buvo susijusios aljansais, o jų kariuomenės turėjo griežtus mobilizacijos planus, kurie prasidėjus krizei mažino diplomatijos laiką.
Todėl tiksliausia sakyti, kad Juodoji ranka padėjo sukurti pretekstą ir paleidimo mechanizmą, bet nesukūrė visų karo priežasčių. Sarajevo atentatas buvo kibirkštis, o ne visas gaisras. Kad kibirkštis sukeltų katastrofą, reikėjo dešimtmečiais kaupto politinio parako.
Toks atskyrimas svarbus ir vertinant Serbiją. Kai kurie valstybės pareigūnai galėjo žinoti apie neaiškų sąmokslą ar mėginti jį sustabdyti, tačiau nėra pagrindo visą Serbijos vyriausybę tapatinti su Juodąja ranka. Slapta karininkų organizacija veikė valstybės viduje, bet ne visuomet vykdė jos civilinės valdžios valią.
Istorijoje dažnai ieškoma vieno kaltininko, nes taip sudėtingi įvykiai tampa lengviau paaiškinami. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo pradžia buvo daugelio sprendimų rezultatas. Principo šūviai atvėrė krizę, o valstybių vadovai sąmoningai pavertė ją karu.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Serbija patyrė milžiniškų nuostolių. Šalis atrėmė pirmuosius Austrijos-Vengrijos puolimus, tačiau 1915 metais ją užpuolė Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Bulgarijos pajėgos. Serbijos kariuomenė bei vyriausybė pasitraukė per Albanijos kalnus į Adrijos pakrantę, o vėliau buvo perkelta į Salonikų frontą.
Karo sąlygomis konfliktas tarp Juodosios rankos aplinkos ir Serbijos civilinės bei dinastinės valdžios tik stiprėjo. Regentas Aleksandras ir ministras pirmininkas Nikola Pašičius nenorėjo toleruoti savarankiško karininkų tinklo, galinčio rengti politines akcijas, daryti spaudimą vyriausybei ar net pakartoti 1903 metų perversmą.
1917 metais Apis ir keli jo bendražygiai buvo suimti. Vadinamajame Salonikų procese jie apkaltinti rengę pasikėsinimą į regentą Aleksandrą. Teismo procesas vyko karo metu, o kaltinimai rėmėsi abejotinais liudijimais. Apis, Ljubomiras Vulovičius ir Rade Malobabičius buvo nuteisti mirti ir sušaudyti.
Procesas faktiškai sunaikino Juodosios rankos vadovybę. Vėliau Serbijos ir Jugoslavijos istoriografijoje jis vertintas kaip politinis susidorojimas. 1953 metais byla buvo persvarstyta, o nuteistieji po mirties reabilituoti. Vis dėlto tai nepanaikino klausimų dėl Apio vaidmens Sarajevo sąmoksle.
Paradoksalu, kad organizacija, siekusi pietų slavų susivienijimo, buvo sunaikinta dar prieš galutinai susikuriant Jugoslavijai. 1918 metais žlugus Austrijai-Vengrijai, Serbija tapo naujos Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės branduoliu. Taigi dalis Juodosios rankos geopolitinės vizijos išsipildė, tačiau ne taip, kaip jos nariai tikėjosi.
Pirmasis pasaulinis karas pakeitė ir Lietuvą. Vokietijos okupacija, Rusijos imperijos žlugimas bei nauja tarptautinė padėtis atvėrė kelią 1918 metų Vasario 16-osios Aktui. Tačiau nepriklausomybę dar reikėjo apginti, o karo palikimas buvo juntamas ir vėlesnėse Radviliškio kautynėse su bermontininkais.
Juodosios rankos istoriją sunku atkurti todėl, kad pati organizacija buvo slapta. Jos nariai vengė rašytinių įrodymų, naudojo konspiracinius ryšius, o dalis dokumentų buvo sunaikinta arba interpretuota politinių procesų metu. Daugelis svarbių liudijimų atsirado po karo, kai jų autoriai turėjo asmeninių, politinių ar nacionalinių motyvų.
Serbijos nacionaliniame pasakojime Gavrilo Principas ilgą laiką galėjo būti vaizduojamas kaip kovotojas prieš okupaciją. Austrijos ir dalies Vakarų istorikų darbuose daugiau dėmesio skirta serbų radikalizmui bei valstybės institucijų ryšiams su terorizmu. Jugoslavijos laikais Principo pietų slavų vienybės idėja tiko bendros valstybės ideologijai. Po Jugoslavijos žlugimo jo atminimas vėl tapo ginčų objektu.
Panašiai vertinamas ir Apis. Vieniems jis buvo patriotas, kovojęs dėl nacionalinio išsilaisvinimo, kitiems – pavojingas karininkas, manęs, kad slapta grupė turi teisę spręsti valstybių ir žmonių likimus. Abu vertinimai remiasi tikrais jo biografijos elementais, tačiau nė vienas vienas pats nepaaiškina viso žmogaus.
Šiuolaikiniame kontekste Juodoji ranka dažnai vadinama teroristine organizacija. Toks terminas suprantamas, nes ji rėmė politinį smurtą ir civilių institucijų nepaisančius slaptus veiksmus. Vis dėlto istorikas turi atsižvelgti į to meto sąvokas, nacionalinio išsivadavimo judėjimus ir faktą, kad organizacijos nariai patys save laikė patriotais bei revoliucionieriais.
Ginčai kyla ir dėl Sarajevo atentato moralinio vertinimo. Austrijos-Vengrijos valdžia Bosnijoje nebuvo demokratiškai pasirinkta, tačiau tai savaime nepateisina dviejų žmonių nužudymo. Franzas Ferdinandas buvo imperijos sosto įpėdinis, o Sofija neturėjo tiesioginės politinės galios. Be to, atentato pasekmės teko milijonams žmonių, kurie neturėjo nieko bendra su Balkanų sąmokslininkų tikslais.
Juodosios rankos istorija todėl išlieka svarbi: ji verčia klausti, ar kilnūs deklaruojami tikslai gali pateisinti slaptą smurtą ir kas prisiima atsakomybę, kai ribota politinė akcija sukelia nevaldomą katastrofą.
Juodoji ranka buvo serbų nacionalistinė slapta karininkų organizacija, siekusi suvienyti serbų ir kitų pietų slavų gyvenamas teritorijas. Jos nariai veikė kariuomenėje ir žvalgyboje, palaikė ryšius su radikaliais jaunimo judėjimais bei tikėjo, kad nacionaliniams tikslams galima naudoti konspiraciją ir politinį smurtą.
Su Juodąja ranka susiję karininkai padėjo Gavrilo Principo grupei gauti ginklų, mokė sąmokslininkus ir organizavo jų slaptą perėjimą į Bosniją. Todėl organizacijos ryšys su Franzo Ferdinando nužudymu nėra vien vėliau sukurta legenda. Be Serbijos slaptojo karinio tinklo pagalbos 1914 metų birželio 28-osios atentatas veikiausiai būtų buvęs daug sunkiau įgyvendinamas.
Vis dėlto tiesioginis ryšys su atentatu nėra tas pats, kas vienintelė atsakomybė už Pirmąjį pasaulinį karą. Po Sarajevo šūvių Austrija-Vengrija nusprendė smogti Serbijai, Vokietija suteikė sąjungininkei paramą, Rusija pasirinko mobilizaciją, o kitos valstybės vykdė savo karinius planus. Kiekviename etape dar egzistavo politiniai pasirinkimai.
Juodoji ranka uždegė kibirkštį, tačiau Europa jau buvo pripildyta sauso parako. Slapti aljansai, imperinė konkurencija, militarizmas, nacionalizmas ir baimė prarasti prestižą pavertė Balkanų atentatą pasauline katastrofa. Dėl to Sarajevo istorija tokia svarbi: ji parodo, kaip nedidelė grupė gali sukurti krizę, bet taip pat primena, kad didieji karai prasideda tada, kai valdžios institucijos pasirenka į krizę atsakyti jėga.
Franzas Ferdinandas ir Sofija buvo pirmosios Sarajevo atentato aukos, tačiau ne paskutinės. Po jų sekė milijonai žuvusių karių ir civilių, sugriautos imperijos, revoliucijos, naujos valstybės ir konfliktai, kurių padariniai formavo visą XX amžių. Juodosios rankos vardas istorijoje liko todėl, kad jos slapta operacija pataikė į pačią pažeidžiamiausią Europos politinės sistemos vietą.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
