Didžioji Kinų siena dažnai įsivaizduojama kaip vienas milžiniškas statinys, kurį vienas valdovas liepė nutiesti per visą šiaurinę Kinijos sieną. Turistinėse nuotraukose ji atrodo beveik kaip akmeninė gyvatė, nenutrūkstamai vingiuojanti per kalnus nuo vieno horizonto iki kito. Toks vaizdas įspūdingas, tačiau istoriškai jis klaidina. Didžioji Kinų siena nėra viena siena. Tai daugybės skirtingais laikotarpiais statytų, perstatytų, apleistų ir vėl sustiprintų gynybinių linijų sistema, kurios istorija apima gerokai daugiau nei du tūkstančius metų.

Pirmosios sienos atsirado dar tada, kai vieningos Kinijos imperijos apskritai nebuvo. Jas statė tarpusavyje konkuruojančios valstybės, siekdamos apsaugoti savo teritorijas ne tik nuo klajoklių iš šiaurės, bet kartais ir nuo kitų kinų valstybių. III a. pr. Kr. pirmasis suvienytos Kinijos imperatorius Qin Shi Huang įsakė dalį ankstesnių įtvirtinimų sujungti ir išplėsti. Tačiau jo laikų statiniai nebuvo tie aukšti mūriniai ruožai su bokštais, kuriuos šiandien matome Badalinge ar Mutianyu.

Didelė dalis geriausiai išlikusios ir labiausiai atpažįstamos sienos buvo pastatyta daug vėliau – Mingų dinastijos laikais, 1368–1644 metais. Būtent Mingai, nuolat susidurdami su mongolų grėsme, sukūrė sudėtingą pasienio fortifikacijų tinklą, kuriame sienos buvo derinamos su tvirtovėmis, perėjomis, signaliniais bokštais ir nuolatinėmis įgulomis. UNESCO Didžiąją sieną apibūdina kaip per daugelį epochų vystytą gynybinę sistemą, kurios statyba tęsėsi iki Mingų dinastijos.

Todėl kalbėdami apie Didžiąją Kinų sieną iš tiesų kalbame ne apie vieną statybos projektą, o apie daugybę skirtingų Kinijos istorijos laikotarpių, sienų ir gynybos strategijų, kurios tik vėliau mūsų vaizduotėje susiliejo į vieną monumentą.

Didžioji Kinų siena prasidėjo dar iki vieningos Kinijos

Didžiosios sienos istorijos pradžios negalima susieti su viena konkrečia data. Dar prieš Qin imperijos susikūrimą Kinijos teritorijoje egzistavo kelios konkuruojančios valstybės, o jų valdovai statė įtvirtintas sienas savo sienoms apsaugoti. Ypač svarbus buvo vadinamasis Kariaujančių valstybių laikotarpis, trukęs V–III a. pr. Kr., kai tokios valstybės kaip Qin, Zhao ir Yan varžėsi dėl teritorijos ir kartu susidurdavo su šiaurėje gyvenančių klajoklių grupių spaudimu.

Šios ankstyvosios sienos labai skyrėsi nuo turistams pažįstamos mūrinės konstrukcijos. Vietovėse, kur nebuvo daug akmens, statytojai naudojo supresuotą žemę. Dirvožemis, žvyras, šakos ir kitos vietinės medžiagos būdavo sluoksniais dedamos tarp medinių formų ir tankiai suplūkiamos. Sausame Šiaurės Kinijos klimate tokios konstrukcijos galėjo išlikti stebėtinai ilgai, nors šiandien jos dažnai atrodo tik kaip žemi pylimai.

Svarbu ir tai, kad tos sienos nebūtinai buvo nukreiptos vien prieš „išorinius barbarus“. Kai kurios jų žymėjo ribas tarp pačių kinų valstybių. Tai labai keičia tradicinį pasakojimą, kuriame Didžioji siena vaizduojama kaip nuo pat pradžių egzistavusi aiški riba tarp Kinijos civilizacijos ir išorinio pasaulio. Ankstyvoje stadijoje tai buvo regioninių valdovų fortifikacijos, kurių paskirtis priklausė nuo konkrečios politinės situacijos.

Kai 221 m. pr. Kr. Qin valdovas galutinai įveikė konkurentus ir pirmą kartą suvienijo didelę dalį Kinijos, jis paveldėjo ne tuščią pasienį, o jau egzistuojančių sienų tinklą. Dalis vidinių sienų tapo nereikalingos, o šiaurėje esančios fortifikacijos įgijo naują reikšmę. Būtent iš šio paveldėto tinklo išaugo vėlesnis pasakojimas apie Didžiąją sieną.

Todėl tiksliau būtų sakyti, kad Kinijos imperatoriai ne „pradėjo statyti vieną sieną“, o daugelį šimtmečių naudojo, jungė, keitė ir pratęsė ankstesnių valstybių gynybinius įtvirtinimus.

Šis ankstyvasis etapas taip pat primena, kad sienos paskirtis niekada nebuvo vien karinė. Įtvirtinta riba galėjo žymėti teritoriją, kontroliuoti svarbius kelius ir parodyti, kur baigiasi konkretaus valdovo administracinė galia. Kai politinis žemėlapis pasikeisdavo, vakarykštė pasienio siena galėdavo atsidurti naujos valstybės viduje ir netekti ankstesnės reikšmės. Todėl senosios sienų linijos šiandien vietomis kertasi, išsiskiria ar eina visai kitomis kryptimis.

Qin Shi Huang nesukūrė tos sienos, kurią šiandien mato turistai

Pirmasis Kinijos imperatorius Qin Shi Huang yra taip glaudžiai susijęs su Didžiąja siena, kad populiarioje istorijoje jam neretai priskiriamas viso monumento pastatymas. Tai vienas labiausiai paplitusių mitų apie sieną. Qin Shi Huang iš tiesų atliko milžinišką vaidmenį jos istorijoje, tačiau jo projektas buvo visiškai kitoks nei šiandien prie Pekino matomos mūrinės fortifikacijos.

Po Kinijos suvienijimo 221 m. pr. Kr. naujajai imperijai iškilo problema – kaip apsaugoti šiaurines teritorijas nuo klajoklių konfederacijų, ypač Xiongnu. Qin valdžia įsakė remontuoti, jungti ir pratęsti ankstesnių šiaurinių valstybių sienas. UNESCO nurodo, kad apie 220 m. pr. Kr. Qin Shi Huang valdymo metu ankstesni įtvirtinimų ruožai buvo sujungti į platesnę gynybos sistemą.

Tačiau žodis „sujungti“ neturėtų sukurti vaizdo, kad nuo tada egzistavo viena idealiai nenutrūkstama siena nuo vakarų iki rytų. Gynybinę sistemą sudarė atskiri pylimai, kalnų barjerai, tvirtovės ir natūralios kliūtys. Dalis senų sienų net nebuvo naudojama, nes pasikeitus valstybės sienoms jos atsidūrė imperijos gilumoje.

Qin laikų statybose daugiausia buvo naudojama suplūkta žemė ir vietinės medžiagos. Plytiniai bokštai, dantyti parapetai ir akmenimis išgrįstos sienos viršūnės, tapusios Didžiosios sienos vizitine kortele, priklauso gerokai vėlesniems laikotarpiams. Todėl šiandien turistui stovint ant Badalingo sienos jis iš esmės stovi ne ant Qin Shi Huang pastatyto monumento, o ant Mingų epochos palikimo.

Šį skirtumą ypač svarbu prisiminti skaitant apie patį Qin Shi Huang. Pirmasis imperatorius suvienijo valstybę, standartizavo daugelį administracinių sistemų ir inicijavo didelius infrastruktūros projektus, tačiau teiginys, kad jis „pastatė Didžiąją Kinų sieną“, yra pernelyg supaprastintas. Tiksliau sakyti, kad jis pavertė ankstesnius regioninius įtvirtinimus imperinės šiaurinės gynybos sistemos dalimi.

Qin epocha vis dėlto svarbi ir dėl simbolinės reikšmės. Pirmą kartą didžiulė centralizuota valstybė galėjo koordinuoti darbus per labai ilgą pasienį ir mobilizuoti kariuomenę bei darbo jėgą imperiniu mastu. Ši aplinkybė vėlesnėje istorinėje atmintyje padėjo Qin Shi Huang vardą taip stipriai susieti su Didžiąja siena, nors fizinė jo laikų konstrukcija iki mūsų dienų išliko daug prasčiau nei Mingų mūras.

Hanų dinastija sieną išplėtė į vakarus ir siejo ją su prekybos keliais

Po trumpo Qin dinastijos gyvavimo Kiniją pradėjo valdyti Hanų dinastija, kurios laikais imperija gerokai išsiplėtė ir tapo viena galingiausių Eurazijos valstybių. Šiaurinio pasienio problema niekur nedingo. Xiongnu konfederacija išliko rimtas karinis varžovas, todėl Hanų valdovai naudojo ir karines kampanijas, ir diplomatiją, ir gynybinių sienų plėtrą.

Hanų laikotarpiu sienų bei pasienio įtvirtinimų sistema buvo plečiama tolyn į vakarus per dabartines Gansu teritorijas. Šios linijos saugojo ne vien gyvenvietes nuo reidų. Jos buvo susijusios su imperijos gebėjimu kontroliuoti strategiškai svarbų Hexi koridorių – siaurą kelią tarp kalnų ir dykumų, kuriuo Kinija galėjo palaikyti ryšius su Centrine Azija.

Šis regionas vėliau tapo vienu svarbiausių vadinamojo Šilko kelio segmentų. Pasienio fortai, sargybos bokštai ir įgulos leido kontroliuoti judėjimą, perduoti žinias ir apsaugoti strateginius maršrutus. Todėl Didžiosios sienos istorijoje gynyba nuo puolimo buvo tik viena funkcija. Sienų sistema padėjo valstybei stebėti pasienį, reguliuoti judėjimą ir įtvirtinti valdžią didžiulėje retai apgyvendintoje teritorijoje.

Vakarų Kinijos dykumose Hanų sienų liekanos atrodo visiškai kitaip nei Mingų statiniai prie Pekino. Kai kur jos buvo statomos iš suspaustos žemės, žvyro, nendrių ar kitų medžiagų, kurias buvo galima rasti vietoje. Šiandien likę fragmentai dažnai primena išdžiūvusius pylimus, todėl žmogui, pripratusiam prie restauruotų mūrinių sienų nuotraukų, gali būti sunku patikėti, kad jie priklauso tam pačiam istoriniam reiškiniui.

Būtent tai ir parodo, kodėl terminas „Didžioji siena“ gali klaidinti. Hanų įtvirtinimai buvo kito laikotarpio, kitos strateginės situacijos ir kitų statybos technologijų produktas. Vėlesni valdovai nebūtinai tiesiog pratęsė tą pačią liniją. Jie kūrė savo sienas ten, kur konkrečiu metu buvo svarbiausia gynybos riba.

Hanų pasienio sistema taip pat buvo susieta su įgulomis ir naujomis gyvenvietėmis. Karių ir žemdirbių įkurdinimas tolimuose regionuose padėjo ne tik gintis, bet ir išlaikyti imperinę administraciją. Siena čia veikė kaip viena iš daugelio priemonių, leidusių centrinei valdžiai projektuoti galią į teritorijas, esančias labai toli nuo pagrindinių Kinijos miestų.

Ne kiekviena Kinijos dinastija manė, kad milžiniškos sienos yra geriausia gynyba

Jeigu Didžioji siena būtų vienas nuolat vykęs valstybės projektas, galėtume tikėtis, kad kiekviena Kinijos dinastija ją sistemingai ilgino. Tačiau istorija buvo visiškai kitokia. Kai kurios dinastijos sienas aktyviai statė ir remontavo, kitos jų beveik nenaudojo, nes pasirinko kitokią santykių su šiaurės stepėmis strategiją.

Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Tangų dinastija, valdžiusi 618–907 metais. Tai buvo laikotarpis, kai Kinijos imperija pati turėjo didelę karinę ir politinę įtaką Centrinėje Azijoje. Valdovai galėjo remtis ne tik gynybiniais įtvirtinimais, bet ir mobiliomis armijomis, sąjungomis bei diplomatiniais ryšiais su stepių grupėmis. Todėl milžiniško sienų tinklo statyba nebuvo tokia svarbi kaip kitais laikotarpiais.

Kitomis epochomis šiaurėje iškilusios valstybės pačios valdė didelę Kinijos teritorijos dalį. XII–XIII a. sienas statė ir Džinų dinastija, kurią valdė džurčenai. Tai dar kartą parodo, kad sienos istorija nėra paprasta „kinų prieš klajoklius“ schema. Valdžios, etninės ir politinės ribos keitėsi, todėl keitėsi ir gynybos poreikiai.

XIII a. situaciją visiškai pakeitė mongolų ekspansija. Čingischano ir jo įpėdinių kariuomenės įveikė daugelį Šiaurės Kinijos gynybos sistemų, o galiausiai mongolų valdovai įkūrė Juanų dinastiją ir patys valdė Kiniją. Platesnį šio milžiniško politinio darinio kontekstą galima rasti straipsnyje apie Mongolų imperiją – didžiausią žemyninę imperiją istorijoje.

Juanų valdovams nebuvo prasmės statyti sienos tam, kad atsiskirtų nuo Mongolijos, nes jų imperijos politinis centras buvo tiesiogiai susijęs su stepių pasauliu. Tik mongolų valdžiai žlugus ir 1368 m. iškilus Mingų dinastijai, šiaurinė siena vėl tapo viena svarbiausių Kinijos saugumo problemų.

Todėl Didžiosios sienos istorijoje labai svarbūs ne tik statybų laikotarpiai, bet ir ilgi tarpai, kai valdovai nuspręsdavo, kad diplomatija, puolamosios kampanijos ar politinė kontrolė už sienos yra veiksmingesnė strategija.

Tai ypač svarbi detalė vertinant pačią sienos idėją. Fortifikacija nebuvo automatinis atsakas į kiekvieną pavojų iš šiaurės. Jos statyba kainavo milžiniškus išteklius, reikėjo nuolatinių įgulų, maisto, remonto ir transporto. Jeigu valstybė galėjo saugiau kontroliuoti pasienį kitomis priemonėmis, valdovui ne visada apsimokėjo investuoti į tūkstančius kilometrų naujų pylimų.

Mingų dinastija sukūrė sieną, kurią šiandien atpažįsta visas pasaulis

1368 metais Mingų dinastija išstūmė mongolų Juanų valdžią iš Kinijos, tačiau mongolų politinė ir karinė galia šiaurėje niekur nedingo. Naujoji dinastija nuolat susidurdavo su reidais, pasienio konfliktais ir poreikiu apsaugoti sostinę bei turtingas žemdirbystės teritorijas. Būtent ši ilgalaikė grėsmė paskatino vieną didžiausių Didžiosios sienos statybos etapų.

Mingai ne iš karto pasirinko masinę sienų statybą kaip pagrindinę strategiją. Ankstyvieji valdovai rengė puolamąsias kampanijas į stepes ir mėgino išlaikyti karinę iniciatyvą. Tačiau XV a. politinė situacija pasikeitė. Ypač svarbus buvo 1449 m. Tumu incidentas, kai mongolų oiratų pajėgos sutriuškino Mingų kariuomenę ir paėmė į nelaisvę imperatorių Zhengtong. Toks pažeminimas sustiprino argumentus už galingesnę nuolatinę šiaurinio pasienio gynybą.

Per XV–XVI a. buvo statomos ir pertvarkomos ilgos sienų linijos, ypač strategiškai svarbiuose regionuose aplink Pekiną. Skirtingai nuo daugelio ankstesnių žemių pylimų, Mingų statytojai plačiai naudojo akmenį, degintas plytas ir kalkių skiedinį. Tai leido sukurti aukštesnes, statesnes ir gerokai patvaresnes sienas. Būtent jos turi garsiuosius sargybos bokštus, dantytus parapetus ir plačius viršutinius takus.

Todėl Badalingas, Mutianyu, Jinshanlingas ir daugelis kitų garsiausių turistinių vietų pirmiausia pasakoja Mingų, o ne Qin dinastijos istoriją. UNESCO pabrėžia, kad statybos tęsėsi iki Mingų laikotarpio, kai Didžioji siena tapo didžiausia pasaulyje karine architektūros sistema.

Mingų santykis su mongolais padeda suprasti ir sienos paradoksą. Prieš kelis šimtmečius Čingischano sukurta imperija buvo pakeitusi visos Eurazijos politinį žemėlapį. Mingų laikais stepės nebeturėjo vieningos tokio masto imperijos, tačiau mobilios mongolų pajėgos vis dar galėjo greitai smogti Kinijos pasienio regionams. Siena tapo bandymu šį mobilumą kontroliuoti.

Mingų projektas nebuvo vienkartinė statybų kampanija. Skirtingi ruožai buvo stiprinami skirtingu metu, o XVI a. kai kuriuose strategiškai svarbiausiuose sektoriuose senesni žemės pylimai buvo perstatomi naudojant plytas ir akmenį. Generolai, tarp jų garsusis Qi Jiguang, rūpinosi ne tik sienų remontu, bet ir bokštų tinklu bei įgulų organizavimu. Todėl šiandien matomas rezultatas yra kelių šimtmečių nuolatinio tobulinimo produktas.

Mingų siena buvo ne tiesiog mūras, o visa karinė infrastruktūros sistema

Į Didžiąją sieną žvelgiant kaip į ilgą akmeninę užtvarą lengva nepastebėti svarbiausios jos funkcijos. Vien siena negalėtų sustabdyti didelės kariuomenės. Jos tikroji vertė atsiskleidė tada, kai mūras veikė kartu su įgulomis, bokštais, tvirtovėmis, perėjomis, signalų sistema ir keliais, kuriais galėjo judėti kareiviai bei atsargos.

Svarbiausi strateginiai taškai buvo perėjos. Ten, kur prekybos kelias ar slėnis kirto sieną, būdavo statomi stiprūs vartų kompleksai ir tvirtovės. Tokios vietos kaip Shanhaiguanas ar Jiayuguanas veikė ne vien kaip uždari vartai. Jose galėjo būti administruojamas žmonių ir prekių judėjimas, laikomos įgulos, tikrinami keliautojai ir sutelkiamos karinės pajėgos.

Bokštai leido stebėti dideles teritorijas ir perduoti informaciją. Tradiciškai dažnai pasakojama apie dūmų signalus dieną ir ugnies signalus naktį. Praktikoje signalų sistemos galėjo būti sudėtingesnės, o skirtingi ženklai perspėdavo apie priešo dydį ar kryptį. Esminis principas buvo greitis: žinia apie pasienyje pasirodžiusią raitelių grupę galėjo būti perduodama iš vieno posto į kitą daug greičiau, nei pasiuntinys būtų įveikęs tą patį atstumą žeme.

Siena taip pat ribojo priešo judėjimą. Stepės kariuomenės stiprybė buvo raitelių greitis ir gebėjimas pasirinkti puolimo vietą. Fortifikacijų linija vertė užpuolikus ieškoti silpnos vietos, vartų ar nepridengto tarpo. Tai suteikdavo gynėjams laiko sutelkti pajėgas. Kitaip tariant, sienos tikslas ne visada buvo fiziškai padaryti prasiveržimą neįmanomą. Ji turėjo sulėtinti, nukreipti ir aptikti priešą.

Dėl to kai kuriuose regionuose egzistavo ne viena, o kelios lygiagrečios sienų linijos. Buvo vidinių ir išorinių sienų, papildomų pylimų ir atskirų fortų. Tai dar kartą paneigia populiarų vaizdinį apie vieną nenutrūkstamą barjerą. Mingų pasienis veikiau priminė milžinišką karinį tinklą, kurio mūrinė siena buvo tik labiausiai matoma dalis.

Tokios sistemos veiksmingumas priklausė nuo žmonių. Bokštas be sargybos, vartai be disciplinuotos įgulos ar signalas, į kurį niekas nereaguoja, mažai ką reiškė. Todėl pasienyje reikėjo nuolat išlaikyti dešimtis tūkstančių karių, aprūpinti juos maistu ir ginklais bei palaikyti kelių tinklą. Siena buvo ir logistinis projektas, o jos išlaikymas tapo ilgalaike Mingų valstybės finansine našta.

Siena buvo statoma iš to, ką buvo įmanoma rasti konkrečioje vietoje

Vienas įdomiausių Didžiosios sienos bruožų yra jos medžiagų įvairovė. Jeigu visas statinys būtų pastatytas pagal vieną imperatoriaus projektą, būtų galima tikėtis daugiau vienodumo. Tačiau skirtingos sienos dalys buvo kuriamos skirtingais šimtmečiais, skirtinguose kraštovaizdžiuose ir naudojant tai, ką statytojai turėjo po ranka.

Šiaurės Kinijos lygumose ir dykumų pakraščiuose plačiai naudota suplūkta žemė. Statytojai supildavo žemės sluoksnius tarp formų ir kiekvieną jų stipriai sutankindavo. Kai kur sausose vakarinėse teritorijose konstrukcijose buvo naudojamos nendrės, šakelės, žvyras ar kitos medžiagos, padedančios sutvirtinti sluoksnius. Tokios sienos neatrodo taip įspūdingai kaip mūrinės Mingų fortifikacijos, bet kai kurios jų išliko tūkstančius metų.

Kalnuotose vietovėse buvo patogu naudoti vietinį akmenį. Mingų laikais, ypač prie strategiškai svarbių sostinės prieigų, vis dažniau naudotos degintos plytos. Plyta buvo patogesnė už netaisyklingus akmenis: ją buvo lengviau transportuoti, greitai mūryti ir suformuoti tikslesnes konstrukcijas. Akmeninis pagrindas ir plytų apdaila leido sienai išlaikyti statų profilį net sudėtingame reljefe.

Dėl šios priežasties teiginys, kad Didžioji siena yra „milžiniška akmeninė siena“, tinka tik daliai jos istorijos. Tūkstančiai kilometrų senesnių fortifikacijų niekada nebuvo tokie. Dalis šiandien net sunkiai pastebima kraštovaizdyje, nes erozija suplūkto molio pylimus pavertė žemomis keteromis.

Mingų sienų įspūdingumas taip pat susijęs su tuo, kur jas dažniausiai matome. Pekino apylinkės buvo strategiškai ypač svarbios, todėl čia statyboms skirta daug resursų. Be to, būtent šios atkarpos buvo restauruojamos ir pritaikomos lankytojams. Todėl turistinis Didžiosios sienos vaizdas nėra reprezentatyvus visiems daugiau kaip dviejų tūkstantmečių gynybiniams įtvirtinimams.

Didžioji siena yra ne vien architektūros monumentas, bet ir savotiškas geologinis bei ekonominis žemėlapis, rodantis, kokias medžiagas ir technologijas skirtingais laikotarpiais galėjo panaudoti Kinijos statytojai.

Medžiagų pasirinkimas kartu parodo ir praktinę imperijų logiką. Transportuoti sunkų akmenį ar plytas per šimtus kilometrų būtų buvę nepaprastai brangu, todėl statytojai maksimaliai išnaudojo vietos išteklius. Tai paaiškina, kodėl vienas sienos ruožas gali būti įspūdingas mūras, o už kelių šimtų kilometrų tos pačios istorinės sistemos dalis atrodo kaip paprastas žemių pylimas.

Kiek iš tikrųjų kilometrų sudaro Didžiąją Kinų sieną?

Daugelį metų populiariose knygose buvo galima rasti labai skirtingus Didžiosios sienos ilgio skaičius. Vienur minima maždaug 6 000 kilometrų, kitur – 8 000, dar kitur daugiau kaip 20 000 kilometrų. Šie skaičiai nebūtinai reiškia, kad kažkas paprasčiausiai klydo. Problema slypi pačiame klausime: ką tiksliai laikome Didžiąja siena?

Jeigu matuojama tik viena pagrindinė Mingų mūrinės sienos linija, gaunamas vienas rezultatas. Jeigu įtraukiamos skirtingų dinastijų sienos, lygiagrečios linijos, grioviai, pylimai ir natūralios gynybinės kliūtys, bendras skaičius smarkiai išauga. 2012 m. paskelbto plataus Kinijos kultūros paveldo tyrimo rezultatas nurodė 21 196,18 kilometro bendrą įvairių laikotarpių Didžiosios sienos sistemų ilgį.

Tai nereiškia, kad egzistuoja 21 tūkstančio kilometrų ilgio nenutrūkstamas mūras. Į bendrą apskaitą patenka daugybė skirtingų atkarpų, kurios gali persidengti, būti nutolusios viena nuo kitos arba priklausyti skirtingoms epochoms. Kai kurios linijos yra tik žemi pylimai ar grioviai, o kitur gynybinėje sistemoje naudotos natūralios kliūtys.

Mingų laikotarpio sistemai dažnai nurodomas maždaug 8 850 kilometrų ilgis, tačiau ir šis skaičius apima daugiau nei vien tradicinę mūrinę sieną. Tai geras pavyzdys, kodėl paprastas klausimas „kiek kilometrų yra Didžioji Kinų siena?“ neturi vieno intuityvaus atsakymo.

Įdomu ir tai, kad pats kinų terminas changcheng gali būti suprantamas kaip „ilga siena“ arba „ilgos sienos“. Modernus įvaizdis, kuriame visi skirtingų laikotarpių įtvirtinimai sujungiami į vieną nacionalinį monumentą, iš dalies susiformavo daug vėliau.

Taigi rekordinis ilgis yra tikras, tačiau jį reikia interpretuoti teisingai. Didžioji siena yra daugiau kaip dviejų tūkstančių metų trukusios sienų statybos tradicijos bendras archeologinis palikimas, o ne vienas 21 tūkstančio kilometrų ilgio statinys.

Net pats matavimas yra sudėtingas archeologinis darbas. Specialistai turi identifikuoti išnykusias ar stipriai erozijos paveiktas linijas, atskirti skirtingų dinastijų statinius ir nustatyti, ar konkretus griovys, bokštas ar pylimas priklausė gynybinei sistemai. Todėl šiuolaikiniai kilometrai nėra tiesiog matavimo juosta palei vieną mūrą – jie yra didžiulio kartografavimo ir paveldo inventorizavimo rezultatas.

Ar Didžioji siena iš tikrųjų sustabdė mongolus?

Kartais Didžioji Kinų siena pateikiama kaip milžiniška, bet iš esmės bevertė investicija, nes įvairios šiaurės tautos vis tiek ne kartą įsiveržė į Kiniją. Tokia išvada pernelyg paprasta. Jokia siena negali būti absoliuti kliūtis, jeigu ji nėra ginama. Net stipriausi vartai gali būti atidaryti, įgula papirkti ar silpna vieta apeita. Todėl sienos veiksmingumą reikia vertinti kaip visos karinės sistemos dalį.

Mingų laikais siena galėjo labai apsunkinti nedidelius reidus. Raiteliams reikėjo rasti praėjimą, o signalų bokštai galėjo įspėti įgulas apie jų artėjimą. Stipriai įtvirtintos perėjos leido kontroliuoti kelių ir slėnių mazgus. Net jeigu užpuolikai galiausiai pralauždavo gynybą, siena galėjo suteikti gynėjams daugiau laiko mobilizuoti kariuomenę.

Tačiau fortifikacijos neišsprendė politinės problemos. Kinijos santykiai su mongolų grupėmis buvo ne vien karas. Vyko prekyba, diplomatinės derybos, duoklės, mainai ir sąjungos. Kai teisėta prekyba būdavo ribojama, pasienio įtampa galėjo augti. Todėl Mingų valdžia nuolat derino sienos gynybą su politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis.

Pati Mongolų imperijos istorija taip pat primena, kad sienos nėra stebuklingos. XIII a. mongolų pajėgos sugebėjo įveikti Šiaurės Kinijos fortifikacijas ir galiausiai užkariauti visą šalį. Tačiau tai vyko dar prieš didžiąją Mingų mūrinės sienos sistemą, todėl populiarus teiginys, kad „Čingischanas pralaužė dabartinę Didžiąją sieną“, sumaišo skirtingus istorinius laikotarpius.

Dar garsesnis epizodas įvyko 1644 metais. Mingų imperijai griūvant dėl vidaus sukilimo, generolas Wu Sangui prie Shanhaiguano perėjos sudarė sąjungą su mandžiūrais ir leido jų pajėgoms pereiti per gynybinę liniją. Mandžiūrai netrukus įsitvirtino Pekine ir sukūrė Čingų dinastiją. Siena nebuvo tiesiog „pralaužta“ – politinė krizė pavertė ją nebereikšminga.

Todėl teisingiausias atsakymas yra toks: Didžioji siena nepadarė Kinijos neįveikiamos, tačiau konkrečiomis aplinkybėmis ji galėjo būti labai naudinga sienos kontrolės, įspėjimo ir priešo judėjimo ribojimo priemonė.

Sienos „sėkmę“ todėl klaidinga vertinti tik klausimu, ar priešas kada nors ją kirto. Lygiai taip pat tvirtovė nėra bevertė vien todėl, kad po ilgos apgulties gali būti užimta. Jeigu fortifikacija sumažina reidų skaičių, verčia priešą rinktis nuspėjamas perėjas ir suteikia kariuomenei papildomų valandų ar dienų reaguoti, ji jau atlieka svarbią strateginę funkciją.

Kodėl šiandien atrodo, kad visa siena yra Mingų laikų mūras?

Dabartinis Didžiosios sienos įvaizdis daugiausia susiformavo dėl to, ką turistai gali lengviausiai pamatyti ir fotografuoti. Garsiausios atkarpos aplink Pekiną – Badalingas, Mutianyu ir Jinshanlingas – daugiausia priklauso Mingų epochos gynybos sistemai. Jos statytos iš patvarių medžiagų, yra įspūdingame kalnų kraštovaizdyje ir XX–XXI a. buvo restauruojamos bei pritaikytos lankytojams. Geriausiai žinomos ir išlikusios sienos dalys iš tiesų daugiausia datuojamos XIV–XVII a. Mingų dinastijos laikotarpiu.

Senesnės sienos dažnai atrodo visai kitaip. Vakarinėje Kinijoje Hanų ar kitų epochų suplūkto molio pylimai vietomis beveik susilieja su dykumos kraštovaizdžiu. Jeigu žmogus nežinotų, ko ieškoti, galėtų praeiti šalia ir net nesuprasti, kad mato dviejų tūkstančių metų senumo fortifikaciją.

Mingų sienos dominavimą mūsų vaizduotėje sustiprino fotografija, turizmas ir nacionalinė simbolika. Aukšta plytinė siena su bokštais yra daug fotogeniškesnė ir lengviau atpažįstama nei erozijos paveiktas žemių pylimas. Todėl būtent Mingų architektūra tapo vizualiniu visos daug ilgesnės sienos istorijos simboliu.

Tai sukūrė keistą chronologinę iliuziją. Turistas gali stovėti ant XVI a. statinio ir įsivaizduoti, kad jo akmenimis vaikščiojo Qin Shi Huang kariai daugiau kaip prieš du tūkstančius metų. Iš tikrųjų tarp pirmojo imperatoriaus ir daugelio garsiausių Mingų sienų ruožų yra maždaug pusantro tūkstančio metų skirtumas.

Panašiai susiliejo ir skirtingos šiaurės tautos. Populiariuose pasakojimuose dažnai sakoma, kad siena buvo pastatyta „nuo mongolų“, nors Qin ir Han laikais Mongolų imperija dar neegzistavo. Skirtingais amžiais Kinijos valstybės susidūrė su Xiongnu, tiurkų, kitanų, džurčenų, mongolų ir kitomis politinėmis jėgomis. Net terminas Tartarija, vėliau vartotas Europos žemėlapiuose milžiniškoms Azijos teritorijoms apibūdinti, rodo, kaip lengvai labai skirtingos šiaurės ir Centrinės Azijos tautos Vakaruose būdavo suplakamos į vieną kategoriją.

Todėl Didžiąją sieną geriausia matyti ne kaip vienos epochos monumentą, o kaip sluoksniuotą Kinijos pasienio istorijos archyvą.

Šis skirtumas svarbus ir lankantis pačioje Kinijoje. Restauruotos atkarpos parodo, kaip galėjo atrodyti gerai prižiūrima Mingų fortifikacija, tačiau „laukinės“ sienos ruožai dažnai atskleidžia istoriją ne mažiau gerai. Juose matyti griūvančios sienos, skirtingos statybos fazės ir vietos, kur žmogaus sukurtas įtvirtinimas beveik susilieja su kalnų reljefu. Tai primena, kad paminklas nėra sustingęs vienos dienos vaizdas.

Didžioji Kinų siena iš kosmoso ir kiti populiarūs mitai

Prie istorinės painiavos prisideda ir vienas garsiausių mitų apie Didžiąją sieną – teiginys, kad tai vienintelis žmogaus sukurtas objektas, matomas iš Mėnulio plika akimi. Šis pasakojimas atsirado gerokai prieš žmonėms nuskrendant į kosmosą ir išpopuliarėjo XX amžiuje, tačiau realybėje siena tam yra per siaura.

Net iš žemos Žemės orbitos ją plika akimi pastebėti labai sunku, nes jos medžiagos ir spalva dažnai susilieja su aplinkiniu kraštovaizdžiu. Iš Mėnulio atstumo tokios siauros struktūros neįmanoma įžiūrėti be optinių priemonių. Mitas tikriausiai išliko todėl, kad daugiau kaip dvidešimties tūkstančių kilometrų bendras sistemos ilgis žmogaus vaizduotėje automatiškai asocijuojasi su kažkuo milžinišku ir matomu iš neįtikėtino atstumo.

Kitas mitas – kad po siena palaidota nesuskaičiuojama daugybė jos statytojų ir todėl ji esą yra „ilgiausios pasaulio kapinės“. Dideli statybos projektai tikrai reikalavo sunkaus darbo, o Qin laikų priverstinės darbo prievolės galėjo būti žiaurios. Tačiau pasakojimai apie kūnų sistemingą laidojimą pačioje sienoje nėra patikimai patvirtinti kaip standartinė statybos praktika.

Dar vienas supaprastinimas yra mintis, kad visa siena statyta vergų. Skirtingais laikotarpiais darbo jėgą sudarė kareiviai, valstiečiai, privalomąsias darbo prievoles atliekantys gyventojai, nuteistieji ir samdomi darbininkai. Kadangi statybų istorija truko daugiau nei du tūkstantmečius, vienas paaiškinimas negali tikti visiems laikotarpiams.

Net sienos „nenutrūkstamumas“ yra mitas. Kai kur gynybai naudoti kalnai ir upės, kai kur tarp sienų linijų buvo didžiuliai tarpai, o skirtingos dinastijos statė fortifikacijas visiškai kitose vietose.

Visi šie mitai turi bendrą šaknį: norą vieną nepaprastai sudėtingą istorinį reiškinį paversti lengvai įsimenamu rekordu. Viena siena, vienas imperatorius, milijonai darbininkų ir iš kosmoso matomas monumentas skamba geriau nei dviejų tūkstantmečių politinė bei karinė istorija. Tačiau tikroji istorija yra gerokai įdomesnė.

Dar vienas dažnas nesusipratimas – manyti, kad siena tiksliai sutapo su dabartine Kinijos valstybine siena. Ji buvo statoma pagal konkrečių epochų politines ir karines ribas, todėl dabartiniame žemėlapyje driekiasi giliai Kinijos teritorijoje. Tai nėra moderni pasienio tvora. Sienos vietą nulėmė senųjų imperijų geografija, kalnų perėjos, prekybos keliai ir tuometinės grėsmės, o ne šiandieninės valstybių sienos.

Išvada: Didžioji siena yra daugiau nei dviejų tūkstantmečių istorijos sluoksniai

Didžioji Kinų siena įspūdinga ne todėl, kad vienas imperatorius kažkada nusprendė aplink Kiniją pastatyti milžinišką mūrą. Ji įspūdinga būtent dėl priešingos priežasties – tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip daugybė skirtingų valstybių ir dinastijų šimtmečius mėgino spręsti panašią geopolitinę problemą.

Pirmosios sienos atsirado dar prieš Kinijos suvienijimą. Qin Shi Huang III a. pr. Kr. pavertė dalį ankstesnių įtvirtinimų platesne imperine šiaurės gynybos sistema. Hanų dinastija sienas plėtė į vakarus, saugodama strateginius koridorius ir stiprindama savo pozicijas Centrinėje Azijoje. Kitais laikotarpiais sienų reikšmė mažėjo arba jos buvo statomos visiškai kitose vietose.

Didžiausias lūžis įvyko Mingų dinastijos laikais. Po mongolų Juanų valdžios žlugimo Mingai vėl susidūrė su stipria šiaurės stepių grėsme ir per kelis šimtmečius sukūrė galingą sienų, fortų, vartų bei signalinių bokštų sistemą. Būtent šios epochos mūriniai įtvirtinimai šiandien dominuoja turistinėse nuotraukose ir suformavo pasaulinį Didžiosios sienos įvaizdį. UNESCO taip pat išskiria Mingų laikotarpį kaip epochą, kai sienų kompleksas pasiekė didžiausią karinį ir architektūrinį mastą.

2012 m. atliktas tyrimas parodė, kad visų laikotarpių sienų, pylimų, griovių ir susijusių gynybinių elementų sistema siekia apie 21 196 kilometrus. Tačiau šis skaičius neturėtų būti suprastas kaip vienos nenutrūkstamos sienos ilgis. Tai daugelio epochų archeologinio palikimo suma.

Būtent todėl teiginys „Didžioji Kinų siena“ yra patogus, bet šiek tiek apgaulingas. Tiksliau būtų kalbėti apie Didžiąsias Kinijos sienas – skirtingų laikų gynybines linijas, kurios vėliau buvo sujungtos į vieną istorinę ir kultūrinę idėją.

Ir galbūt tai daro šį monumentą dar įspūdingesnį. Stovėdami ant Mingų laikų sienos matome ne vien plytas ir bokštus. Už jų slypi Kariaujančių valstybių konfliktai, Qin imperijos gimimas, Hanų žygiai į Centrinę Aziją, stepių tautų iškilimas, mongolų imperija ir Mingų pastangos išsaugoti savo valstybę. Tai ne viena siena ir ne viena istorija. Tai daugiau kaip du tūkstančiai metų Kinijos politinės, karinės ir technologinės raidos, įspaustos į tūkstančius kilometrų pylimų, mūro ir kalnų perėjų.