Senuose XVII ar XVIII amžiaus Europos žemėlapiuose galima aptikti stulbinantį užrašą. Milžiniška teritorija nuo Kaspijos jūros iki Ramiojo vandenyno, nuo Sibiro šiaurės iki Kinijos ir Indijos prieigų pažymėta kaip „Tartaria“, „Great Tartary“ arba „Grande Tartarie“.
Šalia jos kartais matyti „Muscovite Tartary“, „Chinese Tartary“, „Independent Tartary“ ir kiti panašūs pavadinimai. Kai kuriuose žemėlapiuose žodis „Tartarija“ užima beveik visą Šiaurės Aziją ir atrodo didesnis už daugelį žinomų Europos valstybių.
Internete šie žemėlapiai pateikiami kaip vienas svarbiausių tariamai nuslėptos istorijos įrodymų. Teorijos šalininkai teigia, kad dar XVIII ar net XIX amžiuje egzistavo milžiniška, technologiškai pažangi Tartarijos imperija. Ji esą statė puošnius miestus, naudojo bevielę energiją ir turėjo technologijas, kurių šiandien nebesuprantame.
Vėliau imperiją neva sunaikino pasaulinis „purvo potvynis“. Miestų pirmieji aukštai buvo užnešti žeme, didelė dalis gyventojų žuvo, o išlikę vaikai pateko į našlaičių prieglaudas. Po katastrofos naujoji valdžia esą pasisavino pastatus, pakeitė istorijos vadovėlius ir paskelbė, kad architektūros šedevrus pastatė žinomos valstybės.
Kaip įrodymai rodomi seni žemėlapiai, XIX amžiaus miestų nuotraukos, puošnūs geležinkelio stočių ir valdžios pastatai, užmūryti rūsio langai, pasaulinių parodų paviljonai ir gatvių lygio pokyčiai.
Iš pirmo žvilgsnio vaizdas gali atrodyti įtikinamas. Jeigu Tartarija pažymėta šimtuose senų žemėlapių, kaip galima teigti, kad jos nebuvo? Jeigu pastatų langai šiandien yra žemiau gatvės, ar tai neįrodo, kad miestą užliejo purvas? Kodėl XIX amžiaus parodoms buvo statomi tokie didingi pastatai, jeigu jie turėjo būti nugriauti vos po kelių mėnesių?
Problema ta, kad teorija sujungia tikrus, bet tarpusavyje skirtingus istorinius reiškinius. Tartarijos pavadinimas iš tiesų egzistavo. Seni pastatai iš tiesų turi į žemę įleistų aukštų. Pasaulinėms parodoms iš tiesų buvo statomi milžiniški kompleksai.
Tačiau nė vienas šių faktų neįrodo dingusios pasaulinės imperijos.
Tikroji Tartarijos istorija yra ne pasakojimas apie ištrintą civilizaciją, o apie tai, kaip Europos kartografai bandė pavadinti menkai pažįstamą Azijos žemyno dalį. Šiuolaikinė sąmokslo teorija atsirado tada, kai geografinis užrašas buvo klaidingai palaikytas vienos valstybės pavadinimu.
Žodžiai „Tartary“, „Tartaria“, „Tartarie“ ir kitos jų formos buvo vartojami Vakarų Europos geografijoje nuo viduramžių iki XIX amžiaus.
Jais buvo žymimos labai plačios Šiaurės, Vidurio ir Rytų Azijos teritorijos, kurias europiečiai pažinojo gana menkai. Į šią erdvę skirtingais laikotarpiais patekdavo Sibiras, Vidurinė Azija, Mongolija, Mandžiūrija, Tibetas ir dalis dabartinės Rusijos, Kinijos, Kazachstano bei kitų valstybių teritorijų.
Tartarija nebuvo tiksliai apibrėžta šalis. Jos ribos keitėsi nuo vieno žemėlapio prie kito, nes kartografai rėmėsi skirtingais keliautojų pasakojimais, diplomatiniais pranešimais, ankstesniais žemėlapiais ir gandais.
Vienas autorius Tartarijai galėjo priskirti beveik visą Sibirą. Kitas ją skaidydavo į kelias dalis. Trečias tuo pačiu vardu žymėjo daug mažesnę teritoriją Vidurinėje Azijoje.
Tai primena kitus istorinius geografinius terminus. Europiečiai ilgą laiką vartojo pavadinimus „Indijos“, „Gvinėja“, „Etiopija“ ar „Skitija“ daug platesne ir ne tokia tikslia prasme, nei šiandien vartojami valstybių vardai.
Žemėlapio užrašas nebūtinai reiškė vieną politinį darinį. Jis galėjo apibūdinti regioną, klimato zoną, menkai pažįstamą teritoriją ar vietą, siejamą su tam tikromis tautų grupėmis.
Dabartiniuose žemėlapiuose matome aiškias valstybių sienas, todėl esame linkę tą pačią logiką taikyti seniems atlasams. Tačiau ankstyvųjų naujųjų laikų kartografija veikė kitaip. Didžiulėje menkai ištirtoje teritorijoje užrašytas vardas dažnai reiškė tik bendrą geografinę kategoriją.
Pavadinimo istorija susijusi su XIII amžiuje prasidėjusiais mongolų užkariavimais.
Viena iš genčių, dalyvavusių Vidinės Azijos politikoje, buvo totoriai. Mongolų imperijai plečiantis į Vakarus, europiečiai įvairius iš stepių atvykusius karius pradėjo bendrai vadinti totoriais arba tartarais, nors tikroji jų etninė kilmė buvo daug įvairesnė.
Lotyniškuose bei kitų Europos kalbų tekstuose prie žodžio „Tatar“ dažnai atsirado papildoma raidė „r“ – „Tartar“. Tai galėjo būti siejama su graikų mitologijos Tartaru – giliausia požeminio pasaulio dalimi.
Mongolų žygiai Europoje sukėlė didžiulę baimę. Miestų sunaikinimas ir kariuomenių pralaimėjimai skatino įsivaizduoti užpuolikus kaip iš pragaro ar tolimų nežinomų žemių pasirodžiusią jėgą.
Todėl vakarietiškas žodis „tartaras“ ilgainiui tapo labai plačia kategorija. Juo galėjo būti vadinami ne tik tikrieji totoriai, bet ir mongolai, tiurkų tautos, Sibiro gyventojai bei kitos europiečiams menkai pažįstamos grupės.
Iš šio apibendrinimo atsirado ir „Tartarija“ – tartarų gyvenamas kraštas.
Tačiau žmonės, kuriuos europiečiai taip vadino, nesudarė vienos tautos ir nebuvo pavaldūs vienam valdovui. Jie kalbėjo skirtingomis kalbomis, išpažino skirtingas religijas ir priklausė skirtingoms politinėms sistemoms.
Teorijos šalininkai kartais remiasi tuo, kad didelę Azijos dalį XIII amžiuje iš tikrųjų valdė viena imperija. Tai tiesa – Čingischano ir jo palikuonių sukurta Mongolų imperija tapo didžiausia vientisa sausumos imperija žmonijos istorijoje.
Ji užėmė teritorijas nuo Kinijos ir Korėjos iki Vidurinės Azijos, Rusios, Persijos bei Rytų Europos. Mongolų kariuomenės sukūrė kelių ir pašto stočių tinklą, saugojo prekybos maršrutus ir palaikė ryšius tarp tolimų regionų.
Tačiau Mongolų imperijos istorija nėra nuslėpta. Apie ją pasakoja kinų, persų, arabų, rusėnų, armėnų, lotynų ir pačių mongolų šaltiniai. Žinomi jos valdovai, karai, įstatymai, mokesčių sistemos ir politinis susiskaldymas.
Po Čingischano palikuonių konfliktų imperija suskilo į kelis didelius politinius darinius: Aukso ordą, Ilchanatą, Čagatajaus chanatą ir Juanų dinastijos valdomą Kiniją.
Vėliau šiose teritorijose iškilo daugybė kitų valstybių bei chanatų. Rusija plėtėsi Sibire, Kiniją valdė Mingų ir Čingų dinastijos, Vidurinėje Azijoje veikė Bucharos, Chivos ir kiti politiniai centrai.
Europos kartografai visą šį sudėtingą ir dažnai nepakankamai pažįstamą pasaulį dar ilgai apibendrindavo vienu žodžiu „Tartarija“.
Todėl seni žemėlapiai kartais išlaikė geografinį terminą net tada, kai tikroji Mongolų imperija jau seniai neegzistavo.
Žodis „Didžioji“ nebūtinai reiškė vieną didžią imperiją. Jis galėjo reikšti didesniąją geografinio regiono dalį.
Senuose Europos žemėlapiuose galima rasti „Didžiąją Armėniją“, „Didžiąją Graikiją“, „Didžiąją Arabiją“ ir kitus panašius terminus. Jie ne visada sutapo su konkrečia tuo metu egzistavusia valstybe.
„Great Tartary“ dažniausiai buvo vartojamas plačiai Šiaurės ar Vidurio Azijos erdvei apibūdinti.
Dar aiškiau termino pobūdį atskleidžia tai, kad kartografai žymėjo kelias Tartarijas.
„Maskvos Tartarija“ paprastai reiškė Rusijos valdžiai priklausančias Sibiro teritorijas. „Kinijos Tartarija“ galėjo apimti Mandžiūriją, Mongoliją ar kitas Čingų imperijos šiaurines valdas.
„Nepriklausomoji Tartarija“ dažniausiai žymėjo Vidurinės Azijos teritorijas, kurios nebuvo tiesiogiai pavaldžios nei Rusijai, nei Kinijai. Kituose atlasuose pasirodydavo „Mažoji Tartarija“, siejama su Krymo chanatu ir aplinkinėmis stepėmis.
Jeigu „Tartarija“ būtų vienos centralizuotos valstybės vardas, tokie užrašai reikštų, kad ta pati imperija vienu metu buvo Maskvos valdoma, Kinijos valdoma ir nepriklausoma.
Iš tiesų šie pavadinimai rodo priešingai: „Tartarija“ buvo bendras etnografinis ir geografinis terminas, kurį kartografai papildydavo pagal realią teritorijos politinę priklausomybę.
Senieji kartografai neturėjo palydovinių nuotraukų, tikslių topografinių matavimų ar vienodų valstybių registrų.
Apie tolimus Azijos regionus jie sužinodavo iš pirklių, misionierių, diplomatų, karių ir keliautojų. Vieno žmogaus pasakojimas galėjo prieštarauti kitam, o vardai būdavo užrašomi skirtingomis kalbomis ir rašybos formomis.
Žemėlapių kūrėjai taip pat kopijuodavo ankstesnių autorių darbus. Kartą atsiradęs netikslus pavadinimas galėjo keliauti iš vieno atlaso į kitą dešimtmečius.
Kartais tuščias ar menkai pažįstamas vietas reikėjo kaip nors užpildyti. Didelis regiono pavadinimas sukurdavo tvarkos įspūdį ten, kur iš tiesų trūko patikimų žinių.
Todėl Tartarija skirtinguose žemėlapiuose „keliauja“. Vienur ji prasideda prie Volgos, kitur – už Uralo. Vienur apima Tibetą, kitur šis pažymėtas atskirai. Vienas žemėlapis Mandžiūriją priskiria Kinijos Tartarijai, kitas jai suteikia atskirą vardą.
Kintančios ribos yra ne dingusios imperijos įrodymas, o ribotų geografinių žinių požymis.
Internete senas žemėlapis dažnai pateikiamas kaip tiesioginis ir patikimas praeities įrodymas. Tačiau istorinis žemėlapis yra ne tik geografinė schema. Jis atspindi savo kūrėjo žinias, politinius interesus, kalbą ir klaidas.
Senuose žemėlapiuose galima rasti neegzistuojančių salų, neteisingos formos žemynų, išgalvotų kalnų ir klaidingai pažymėtų upių.
Kalifornija ilgą laiką buvo vaizduojama kaip sala. Vidurio Afrikos žemėlapiuose pasirodydavo didžiuliai tariami ežerai. Vandenynuose buvo žymimos salos, kurių vėlesni laivai niekada nerado.
Kartais kartografas sąmoningai įdėdavo nedidelę klaidą, kad galėtų atpažinti jo darbą kopijuojančius konkurentus.
Žemėlapiai galėjo atlikti ir politinę funkciją. Valstybė būdavo vaizduojama didesnė, teritorija paskelbiama valdovo nuosavybe, nors reali jos kontrolė buvo menka.
Todėl žemėlapyje parašytas vardas yra istorinis šaltinis, kurį reikia interpretuoti. Jis parodo, kaip autorius suprato pasaulį, bet nebūtinai tiksliai atspindi realias sienas.
Sąmokslo teorijos šalininkams Tartarijos pavadinimo išnykimas atrodo kaip istorijos ištrynimas. Tačiau tam egzistuoja paprastesnis paaiškinimas: geografijos žinios tapo tikslesnės.
XVIII ir XIX amžiais Rusijos imperija vis išsamiau kartografavo Sibirą. Keliautojai, karininkai ir mokslinės ekspedicijos matavo upes, kalnus bei atstumus.
Čingų Kinijos teritorijos taip pat tapo geriau žinomos Vakarų kartografams. Vidurinės Azijos chanatai, Mongolija, Mandžiūrija, Turkestanas ir Tibetas vis dažniau buvo žymimi atskirais vardais.
Kartu stiprėjo moderni valstybių sienų samprata. Žemėlapiuose imta aiškiau skirti Rusijos imperiją, Kiniją, Persiją, Afganistaną ir konkrečius Vidurinės Azijos politinius darinius.
Bendras ir netikslus žodis „Tartarija“ tapo nebereikalingas.
Panašiai iš šiuolaikinių žemėlapių išnyko daugybė kitų senų regionų pavadinimų. Tai nereiškia, kad juos valdžiusios imperijos buvo sunaikintos pasaulinio sąmokslo. Dažniausiai pasikeitė geografijos terminija ir politinės ribos.
Tartarija nedingo per vieną naktį. Jos vardas palaipsniui traukėsi ir buvo pakeistas tikslesniais pavadinimais.
Šiuolaikinė Tartarijos teorija dažnai jungiama su vadinamojo „mud flood“, arba purvo potvynio, idėja.
Teigiama, kad XVIII ar XIX amžiuje pasaulį užliejo milžiniška purvo banga. Ji esą palaidojo pirmuosius miestų aukštus, sunaikino Tartarijos gyventojus ir sudarė sąlygas naujai civilizacijai pasisavinti jos pastatus.
Kaip įrodymai rodomi seni namai, kurių langai yra žemiau dabartinio šaligatvio, rūsiai su puošniomis durų angomis arba užmūryti apatiniai aukštai.
Tačiau miestų archeologija ir statybų istorija pateikia daug paprastesnių paaiškinimų.
Seni pastatai nuo pat pradžių turėjo rūsius ir pusrūsius. Juose būdavo virtuvės, sandėliai, tarnų patalpos, dirbtuvės, anglys ir šildymo įranga. Kad patalpos gautų šviesos, rūsio langai įrengiami iš dalies virš žemės.
Gatvių lygis per šimtmečius taip pat keitėsi. Keliai būdavo naujai grindžiami, įrengiama kanalizacija, supilami apsauginiai sluoksniai nuo potvynių, tiesiami tramvajų bėgiai ir pertvarkomi šaligatviai.
Kai kuriuose miestuose gatvės sąmoningai pakeltos keliais metrais. Žinomiausi pavyzdžiai yra Čikaga ir Sietlas, kur pastatų pirmųjų aukštų bei gatvių santykis pasikeitė dėl gerai dokumentuotų inžinerinių projektų.
Vietiniai potvyniai, nuošliaužos ir vulkaninės nelaimės taip pat galėjo užnešti konkrečius miestus. Tačiau nėra vienalaikio pasaulinio geologinio sluoksnio, kuris patvirtintų neseną visos Žemės purvo katastrofą.
Kitas teorijos argumentas remiasi XIX ir XX amžiaus pradžios architektūra. Internete rodomos geležinkelio stotys, rotušės, teismai, bankai, pašto rūmai ir gyvenamieji namai su kolonomis, kupolais bei sudėtingomis skulptūromis.
Klausiama: kaip žmonės, neturėję šiuolaikinių kranų ir elektrinių įrankių, galėjo pastatyti tokius statinius?
Atsakymas yra gerai dokumentuota pramonės, inžinerijos ir darbo istorija.
XIX amžiuje jau buvo naudojamos garo mašinos, geležinkeliai, mechaniniai keltuvai, kranai, standartizuotos metalo konstrukcijos ir masinė statybinių medžiagų gamyba.
Egzistavo didelė kvalifikuotų mūrininkų, akmentašių, dailidžių, tinkuotojų ir skulptorių darbo jėga. Darbas buvo pigesnis, statybose dirbo daugybė žmonių, o saugos reikalavimai buvo daug silpnesni nei šiandien.
Puošybai taip pat ne visada naudotas rankomis iš vieno akmens iškaltas dekoras. Ornamentai galėjo būti gaminami formose iš gipso, terakotos, cemento ar metalo ir kartojami daugybėje pastatų.
Neoklasicizmo, baroko atgimimo, „Beaux-Arts“ ir kiti istorizmo stiliai sąmoningai imitavo senovės Graikijos, Romos bei Renesanso architektūrą. Todėl skirtinguose žemynuose pastatyti administraciniai pastatai atrodo panašūs.
Jų panašumas liudija bendrą architektūrinę madą ir tarptautinį specialistų judėjimą, o ne vieną Tartarijos statybos tarnybą.
Ypač dažnai teorijos šalininkai rodo XIX amžiaus pabaigos bei XX amžiaus pradžios pasaulinių parodų nuotraukas.
Čikagoje, Paryžiuje, Sent Luise, San Fransiske ir kituose miestuose buvo statomi didžiuliai rūmus primenantys kompleksai. Po parodų daug jų nugriauta arba sunaikinta gaisrų.
Teorijoje teigiama, kad tokių miestų buvo neįmanoma pastatyti per trumpą laiką. Parodų organizatoriai esą tik užėmė jau egzistavusius Tartarijos miestus, o vėliau juos sunaikino, kad paslėptų įrodymus.
Tačiau parodų projektavimas ir statyba yra gausiai dokumentuoti. Išlikę architektų brėžiniai, rangovų sutartys, darbininkų fotografijos, laikraščių pranešimai ir finansinės ataskaitos.
Daugelis įspūdingų pastatų buvo laikinos konstrukcijos. Jie statyti iš medinio ar metalinio karkaso, padengto gipso, pluošto ir kitų lengvų medžiagų mišiniu. Iš tolo toks fasadas atrodė kaip marmuriniai rūmai, tačiau nebuvo skirtas stovėti šimtmečius.
Laikinumas paaiškina ir greitą statybą, ir vėlesnį griovimą. Parodos teritorija turėjo būti grąžinta miestui, o nepatvarūs pastatai greitai iro ir kėlė gaisro pavojų.
Kai kurie statiniai vis dėlto išliko ir šiandien naudojami kaip muziejai ar kitos viešosios įstaigos.
Radikalesnėse Tartarijos teorijos versijose teigiama, kad po purvo potvynio liko daugybė vaikų, nežinojusių savo kilmės. Jie esą buvo surinkti našlaičių prieglaudose ir tapo naujos, suklastotą istoriją priėmusios visuomenės pagrindu.
Kaip įrodymai pateikiamos XIX amžiaus našlaičių nuotraukos ir skelbimai apie vaikų perkėlimą į kitas šeimas ar regionus.
Tačiau didelis našlaičių skaičius tuo laikotarpiu turi gerai dokumentuotas socialines priežastis. Vaikų tėvai mirdavo nuo infekcinių ligų, gimdymo komplikacijų, pramoninių nelaimių, karų ir skurdo.
Dalis prieglaudose atsidūrusių vaikų iš tiesų turėjo gyvus tėvus, kurie dėl skurdo negalėjo jų išlaikyti. Institucijos juos siųsdavo į ūkius, globėjų šeimas ar darbo vietas.
Ši sistema dažnai buvo žiauri ir išnaudojanti, tačiau ji nėra dingusios civilizacijos įrodymas.
Milžiniška pasaulinė katastrofa būtų palikusi ne vien nuotraukas su našlaičiais. Turėtume vienalaikius geologinius sluoksnius, masinius kapus, nutrūkusias bažnytinių metrikų sekas, demografinius nuosmukius ir daugybę skirtingų šalių liudijimų.
Tokių įrodymų nėra.
Kai kurie teorijos šalininkai teigia, kad Tartarijos architektūros kupolai, smailės bei metaliniai strypai buvo ne dekoras ar žaibolaidžiai, o atmosferos energiją renkantys įrenginiai.
Ši idėja dažnai siejama su Nikola Tesla ir jo eksperimentais su bevieliu elektros perdavimu.
Tačiau architektūrinės smailės ir kupolai egzistavo gerokai anksčiau nei elektra tapo praktiškai naudojama. Jie turėjo religines, simbolines, estetines ir inžinerines funkcijas.
Metaliniai strypai ant pastatų dažnai buvo žaibolaidžiai, vėliavų stiebai, ventiliacijos dalys ar dekoratyviniai elementai.
Jeigu miestai iš tiesų būtų naudoję išplėtotą bevielę energijos sistemą, turėtų būti išlikę jos laidininkai, transformatoriai, techniniai brėžiniai, remonto įrankiai ir eksploatacijos dokumentai.
Technologija neapsiriboja gražiu kupolu. Jai reikia gamybos grandinės, specialistų, atsarginių dalių ir energijos paskirstymo sistemos.
Tokių Tartarijos technologinių įrodymų neaptikta.
Tuščios XIX amžiaus gatvių nuotraukos kartais pristatomos kaip įrodymas, kad miestai buvo neseniai atrasti ir dar neapgyvendinti.
Tačiau ankstyvoji fotografija reikalavo ilgo ekspozicijos laiko. Judantis žmogus ar vežimas galėjo nuotraukoje visai neužsifiksuoti arba palikti tik neryškų pėdsaką.
Fotografai taip pat sąmoningai rinkdavosi ankstyvą rytą, sekmadienį ar uždarytas teritorijas, kad galėtų aiškiai nufotografuoti architektūrą.
Miesto fotografijų paskirtis dažnai buvo parodyti pastatą, gatvę arba infrastruktūrą, o ne kasdienį gyventojų gyvenimą. Todėl fotografas laukdavo, kol vaizdo neužstos minia.
To paties laikotarpio turgaus, gamyklų, stočių, švenčių ir demonstracijų nuotraukose matome daugybę žmonių.
Vien tuščio kadro pasirinkimas negali įrodyti tuščio miesto.
Tartarijos teorija siūlo labai stiprų emocinį pasakojimą. Ji teigia, kad dabartinis pasaulis pastatytas ant gražesnės, pažangesnės civilizacijos griuvėsių, o žmogui tereikia pažvelgti į seną pastatą ir jis pats pamatys „uždraustą tiesą“.
Teorijos šalininkui suteikiamas išskirtinumo jausmas. Jis mano pastebėjęs tai, ko nemato istorikai, architektai ir milijonai kitų žmonių.
Kiekvienas prieštaravimas taip pat gali būti įtraukiamas į teoriją. Jeigu archyve nėra Tartarijos dokumentų, sakoma, kad jie sunaikinti. Jeigu istorikas pateikia kitą paaiškinimą, jis paskelbiamas sistemos dalimi.
Taip teorija tampa beveik nepaneigiama, nes įrodymų nebuvimas paverčiamas sąmokslo dydžio įrodymu.
Ji taip pat patraukli žmonėms, nusivylusiems šiuolaikine architektūra. XIX amžiaus rotušė ar stotis gali atrodyti daug puošnesnė už dabartinį prekybos centrą. Iš to daroma išvada, kad senoji visuomenė privalėjo turėti nežinomų technologijų.
Tačiau puošnumas ir technologinis pažangumas nėra tas pats. Šiuolaikinis paprastai atrodantis pastatas gali turėti sudėtingas komunikacijas, priešgaisrines sistemas, liftus, šilumos izoliaciją ir konstrukcijas, kurių iš fasado nematome.
Pirmiausia verta patikrinti, ar rodomas žemėlapis pateikiamas visas. Sąmokslo teorijų vaizdo įrašuose dažnai išdidinamas vienas žodis, bet nerodoma legenda ir kiti to paties žemėlapio užrašai.
Svarbu pažiūrėti, ar teritorija turi aiškias valstybės sienas, sostinę ir administracinius vienetus. Dažnai paaiškėja, kad „Tartarija“ pažymėta kaip regionas, o jos viduje išvardytos skirtingos tautos ir politiniai dariniai.
Reikia tikrinti žemėlapio datą ir autorių. Vien tai, kad paveikslėlis atrodo senas, neįrodo jo autentiškumo. Internete platinamos ir vėlesnės kopijos, neteisingai datuoti atspaudai bei skaitmeniniu būdu pakeisti vaizdai.
Architektūros nuotraukai verta ieškoti konkretaus pastato pavadinimo. Dažniausiai galima rasti statybų datą, architektą, rangovą, brėžinius ir pirminę paskirtį.
Į žemę įleistam langui reikia patikrinti miesto gatvių istoriją. Galbūt pastatas nuo pradžių turėjo pusrūsį, o gal gatvė buvo pakelta įrengiant kanalizaciją.
Pasaulinės parodos statiniui reikia išsiaiškinti, iš kokių medžiagų jis buvo pastatytas. Marmurą primenantis fasadas galėjo būti plonas tinko sluoksnis ant medinio karkaso.
Svarbiausia neapsiriboti vienu įspūdingu vaizdu. Tikras istorinis paaiškinimas turi derėti su dokumentais, archeologija, statybos technologijomis, ekonomika ir kitais nepriklausomais šaltiniais.
Tartarijos teorijos kritika nereiškia, kad istorikai žino viską arba niekada neklysta.
Istorinės interpretacijos nuolat keičiamos. Nauji archeologiniai radiniai gali parodyti, kad miestas buvo senesnis, prekybos tinklas platesnis, o politinė sistema kitokia, nei manyta.
Mokslinis istorijos tyrimas remiasi būtent galimybe ankstesnę išvadą pataisyti. Tačiau naujai teorijai reikia proporcingų įrodymų.
Jeigu teigiama, kad prieš du šimtus metų egzistavo didžiulė pasaulinė imperija, turėtų išlikti daugybė tarpusavyje derančių šaltinių: valdovų dokumentai, mokesčių įrašai, sutartys, kariuomenių sąrašai, monetos, kapai, kalba ir administracinės institucijos.
Vienas senas žodis žemėlapyje tokio įrodymų rinkinio neatstoja.
Tikros imperijos palieka milžinišką pėdsaką. Romos, Osmanų, Mongolų ar Rusijos imperijų istorijos žinomos ne dėl vieno žemėlapio, o dėl milijonų materialių bei rašytinių duomenų.
Tariama Tartarijos supervalstybė tokio pėdsako neturi.
Teiginys, kad nebuvo Tartarijos imperijos, nereiškia, kad totoriai ar kitos stepės tautos neturėjo valstybių.
Po Mongolų imperijos susiskaldymo egzistavo Aukso orda, Krymo, Kazanės, Astrachanės, Sibiro ir kiti chanatai. Vidurinėje Azijoje veikė Bucharos, Chivos ir Kokando politiniai dariniai.
Jie turėjo valdovus, kariuomenes, miestus, prekybos maršrutus, diplomatiją ir mokesčių sistemas. Jų istorija išsamiai dokumentuota.
Krymo totoriai palaikė sudėtingus santykius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Lenkija, Maskva ir Osmanų imperija. Totorių bendruomenės įsikūrė ir LDK teritorijoje.
Todėl Tartarijos mito atmetimas neturėtų virsti tikros Vidurinės Azijos ir totorių istorijos nuvertinimu.
Priešingai – sąmokslo teorija šią istoriją supaprastina. Ji daugybę skirtingų tautų, valstybių ir kultūrų pakeičia viena išgalvota technologiškai pažangia imperija.
Pirmasis mitas teigia, kad kiekvienas dideliu šriftu žemėlapyje užrašytas vardas reiškia valstybę. Iš tiesų žemėlapiuose dideliu šriftu žymėti ir platūs geografiniai regionai.
Antrasis mitas – kad „Didžioji Tartarija“ buvo viena centralizuota imperija. Skirtinguose žemėlapiuose ji neturi pastovių sienų, sostinės ar vienodos politinės priklausomybės.
Trečiasis mitas – kad Tartarijos vardas staiga ištrintas XIX amžiuje. Jis nyko palaipsniui, kai kartografija pradėjo vartoti tikslesnius Sibiro, Mongolijos, Mandžiūrijos ir Turkestano pavadinimus.
Ketvirtasis mitas – kad į žemę įleisti pastatų langai įrodo pasaulinį purvo potvynį. Dažniausiai tai buvo rūsiai, pusrūsiai arba pakitusio gatvės lygio rezultatas.
Penktasis mitas – kad pasaulinių parodų rūmai negalėjo būti pastatyti per kelerius metus. Dauguma jų buvo lengvos, laikinos ir gerai dokumentuotos konstrukcijos.
Šeštasis mitas – kad klasikinės architektūros pastatai rinko nemokamą atmosferos energiją. Tam nėra nei techninių brėžinių, nei išlikusių įrenginių, nei eksploatacijos dokumentų.
Septintasis mitas – kad tuščios senų miestų fotografijos rodo neseniai atrastus miestus. Ilga ekspozicija ir sąmoningas fotografavimo laiko pasirinkimas paaiškina žmonių nebuvimą daugelyje kadrų.
Aštuntasis mitas – kad didelis XIX amžiaus našlaičių skaičius įrodo ankstesnių gyventojų sunaikinimą. Našlaičių prieglaudų istoriją paaiškina epidemijos, skurdas, karai, didelis mirtingumas ir to meto socialinė politika.
Devintasis mitas – kad istorikai slepia Tartariją, nes universitetai kontroliuojami vienos pasaulinės jėgos. Skirtingų šalių istorikai, archeologai ir kalbininkai konkuruoja tarpusavyje, todėl tokio masto bendras tylėjimas būtų praktiškai neįmanomas.
Tikras atradimas paprastai prasideda nuo konkretaus radinio ir sukuria klausimą. Tuomet tyrėjai tikrina jo datą, medžiagas, vietą ir ryšį su kitais šaltiniais.
Tartarijos teorija dažniausiai veikia atvirkščiai. Pirmiausia priimama išvada, kad egzistavo nuslėpta imperija. Tuomet kiekviena sena nuotrauka ar neįprastas pastato elementas aiškinamas kaip jos įrodymas.
Jeigu vienas pavyzdys paneigiamas, teorija nesikeičia. Tiesiog ieškoma kitos nuotraukos.
Tikras istorinis modelis turi paaiškinti ne tik atrinktus vaizdus, bet ir visą likusią informaciją. Dingusios Tartarijos teorija nepaaiškina, kodėl nėra jos kalbos, įstatymų, valdovų sekos, diplomatinių sutarčių ir archeologinės kultūros.
Ji taip pat nepaaiškina, kaip tūkstančiai tarpusavyje kariavusių XIX amžiaus valstybių būtų sugebėjusios vieningai sunaikinti visus įrodymus, tačiau kažkodėl palikti šimtus žemėlapių su žodžiu „Tartary“.
Pasakojimas apie prarastą pažangią civilizaciją yra patrauklesnis už pasakojimą apie netikslią geografijos terminiją.
Jis turi paslaptį, katastrofą, piktadarius ir atradėjo vaidmenį. Žmogus, patikėjęs teorija, jaučiasi pats atkuriantis uždraustą istoriją.
Tačiau patrauklumas nėra patikimumo įrodymas.
Pseudohistorinės teorijos taip pat gali sumenkinti tikrų žmonių pasiekimus. Kai sakoma, kad XIX amžiaus pastatų negalėjo sukurti to meto darbininkai ir inžinieriai, iš jų atimamas realus darbas, žinios bei meistriškumas.
Kai Sibiro, Mongolijos ir Vidurinės Azijos istorija pakeičiama viena išgalvota imperija, prarandama tikroji šių regionų tautų įvairovė.
Kritiškai vertinti Tartarijos teoriją nereiškia atsisakyti domėtis senais žemėlapiais. Priešingai – jų tikroji istorija įdomi būtent todėl, kad parodo, kaip keitėsi žmonių žinios apie pasaulį.
Tartarijos vardas nėra interneto išgalvotas. Jis iš tiesų šimtmečius buvo rašomas Europos geografiniuose veikaluose ir žemėlapiuose.
Tačiau jis reiškė ne vieną aiškiai apibrėžtą valstybę. Tai buvo platus, netikslus ir kintantis terminas didžiulėms Azijos teritorijoms bei įvairioms jose gyvenusioms tautoms apibūdinti.
Kartografai skyrė Maskvos, Kinijos, Nepriklausomąją, Mažąją ir kitas Tartarijas. Jų ribos nuolat keitėsi. Tai parodo, kad žodis veikė panašiau į regiono pavadinimą nei į imperijos oficialų vardą.
XIX amžiuje geografijos žinioms tikslėjant, bendrą terminą pakeitė konkretesni Sibiro, Mongolijos, Mandžiūrijos, Turkestano ir atskirų valstybių pavadinimai.
Nebuvo vienos akimirkos, kai pasaulio valdžia ištrynė Tartariją. Pavadinimas paprasčiausiai tapo pasenęs.
Šiuolaikinė dingusios imperijos teorija prie senų žemėlapių prijungė visai kitus reiškinius: rūsių langus, pakeltas gatves, pasaulinių parodų architektūrą, našlaičių nuotraukas ir pastatų kupolus.
Kiekvienas iš šių reiškinių turi dokumentuotą istorinį paaiškinimą. Nėra geologinių duomenų apie neseną pasaulinį purvo potvynį, nėra Tartarijos technologijų liekanų ir nėra vienos imperijos administracinių dokumentų.
Tikroji istorija nėra mažiau įdomi. Už vieno žodžio „Tartarija“ slypi europiečių baimė po mongolų užkariavimų, ribotos žinios apie Aziją, kartografų klaidos, keliautojų pasakojimai ir palaipsnis pasaulio žemėlapio tikslėjimas.
Senas žemėlapis gali pasakyti daug. Tačiau jis pasakoja ne tik apie teritoriją – jis pasakoja ir apie tai, ką žemėlapio kūrėjas žinojo, ko nežinojo ir kaip mėgino užpildyti tuščias vietas.
Tartarija todėl nebuvo iš istorijos ištrinta imperija. Ji buvo iš geografijos išnykęs apibendrinantis vardas.
Didžiausia paslaptis yra ne tai, kur dingo Tartarija. Įdomesnis klausimas – kodėl šiuolaikiniam žmogui taip lengva žemėlapio užrašą palaikyti visos prarastos civilizacijos įrodymu.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
