1977 metų rugpjūčio 15-osios naktį Ohajo valstijoje stovėjęs radijo teleskopas ramiai stebėjo dangų. Prie jo nesėdėjo astronomas su ausinėmis, laukiantis iš kosmoso pasigirsiančio balso. Nebuvo jokio staigaus aliarmo, mirksinčių lempučių ar iš garsiakalbio sklindančio nežemiško pranešimo.
Teleskopas tiesiog rinko radijo bangų duomenis, o kompiuteris juos spausdino ant ilgų popieriaus lapų.
Po kelių dienų savanoris astronomas Jerry Ehmanas peržiūrinėjo išspausdintus skaičius ir raides. Didžiąją lapų dalį sudarė silpni, niekuo neišsiskiriantys radijo signalai. Tačiau vienoje eilutėje jis pamatė neįprastą šešių simbolių seką:
6EQUJ5
Ji rodė, kad siaurame radijo dažnių kanale signalas greitai stiprėjo, pasiekė nepaprastai aukštą lygį ir paskui taip pat palaipsniui susilpnėjo. Jo forma beveik idealiai atitiko tai, kaip tolimas dangaus šaltinis turėtų praeiti pro nejudančio teleskopo stebėjimo lauką Žemei sukantis.
Ehmanas raudonu rašikliu apibrėžė simbolius ir paraštėje parašė vieną žodį:
Wow!
Šis spontaniškas nustebimo šūksnis tapo vieno garsiausių nepaaiškintų astronomijos įvykių vardu.
Signalas truko maždaug 72 sekundes. Jis buvo siaurajuostis, labai stiprus ir užfiksuotas netoli dažnio, kurį daugelis nežemiško intelekto paieškų specialistų laikė logiška tarpžvaigždinės komunikacijos vieta.
Tačiau signalas niekada patikimai nepasikartojo.
Astronomai dešimtmečius grįžo į tą pačią dangaus sritį. Jos klausėsi didesniais ir modernesniais radijo teleskopais. Buvo tikrinamos kometos, palydovai, lėktuvai, slapti kariniai siųstuvai, tarpžvaigždiniai vandenilio debesys ir net galimybė, kad tai buvo nežemiškos civilizacijos švyturys.
Iki šiol nė vienas paaiškinimas galutinai nenugalėjo.
Ar „Wow!“ signalas buvo natūralus, itin retas kosminis reiškinys? Žmogaus sukeltų radijo trukdžių atspindys? Techninė klaida? O gal 72 sekundes trukęs pranešimas iš civilizacijos, kuri daugiau niekada nenukreipė savo siųstuvo į Žemę?
„Big Ear“, lietuviškai „Didžioji ausis“, buvo Ohajo valstijos universiteto radijo observatorija netoli Delavero miesto Jungtinėse Valstijose.
Jos oficialus pavadinimas buvo Ohajo valstijos universiteto radijo observatorija, tačiau neįprasta forma ir paskirtis lėmė daug įsimintinesnę pravardę.
Teleskopas labai skyrėsi nuo įprasto milžiniško metalinio dubens, kurį dažniausiai įsivaizduojame išgirdę žodžius „radijo teleskopas“. „Big Ear“ turėjo didžiulį horizontalų, metalinį signalus atspindintį paviršių ir dvi aukštas konstrukcijas, kurios nukreipdavo radijo bangas į imtuvus.
Įrenginys nebuvo lengvai sukiojamas į bet kurią dangaus pusę. Jis daugiausia stebėjo siaurą dangaus juostą, o reikiami objektai pro teleskopo matymo lauką slinkdavo dėl pačios Žemės sukimosi.
Teleskopą suprojektavo radijo astronomas Johnas D. Krausas. Iš pradžių „Big Ear“ buvo naudojamas dangaus radijo šaltiniams kartografuoti. Ohajo dangaus apžvalga tapo vienu reikšmingiausių ankstyvosios radijo astronomijos projektų.
Vėliau observatorija pradėjo dalyvauti SETI – nežemiško intelekto paieškose.
SETI tyrėjai ieško signalų, kurių savybės galėtų rodyti, kad juos sukūrė technologija, o ne natūralus astronominis procesas. Ypač svarbūs labai siaurame dažnių ruože sutelkti radijo signalai.
Gamtoje daugelis radijo šaltinių spinduliuoja plačiame dažnių intervale. Žvaigždės, galaktikos, pulsarai ir tarpžvaigždinės dujos paprastai nesukuria stabilaus, itin siauro signalo, panašaus į tiksliai suderintą radijo siųstuvą.
Todėl siaurajuostis signalas astronomui gali atrodyti kaip technologinės kilmės kandidatas.
Tačiau žodis „kandidatas“ čia labai svarbus. Žmonijos radijo įrenginiai taip pat kuria daugybę siaurajuosčių signalų. Palydovai, radarai, ryšio sistemos ir net netinkamai veikianti elektronika gali apsimesti kosminiu pranešimu.
Mintis ieškoti nežemiškų civilizacijų pagal jų radijo signalus plačiau pradėta svarstyti XX amžiaus viduryje.
Radijo bangos gali keliauti tarpžvaigždiniais atstumais, o techniškai pažangi civilizacija galėtų sukurti labai galingą siųstuvą. Net jeigu signalas nebūtų skirtas žmonėms, dalis jos ryšių ar radarų spinduliuotės teoriškai galėtų pasklisti į kosmosą.
1960 metais astronomas Frankas Drake’as atliko vieną pirmųjų šiuolaikinių SETI eksperimentų – projektą „Ozma“. Radijo teleskopas buvo nukreiptas į netolimas Saulės tipo žvaigždes, tikintis aptikti dirbtinį signalą.
Nieko patikimo nerasta, tačiau pati paieškų logika išliko.
Visatoje yra šimtai milijardų galaktikų, o vien Paukščių Take – šimtai milijardų žvaigždžių. Dabar žinome, kad planetos nėra retos. Daugybė žvaigždžių turi planetų sistemas, o dalis pasaulių skrieja regionuose, kuriuose teoriškai galėtų egzistuoti skystas vanduo.
Tačiau planetos egzistavimas dar nereiškia, kad joje atsiras gyvybė. Gyvybė nebūtinai tampa protinga, o protingos būtybės nebūtinai sukuria radijo technologijas arba nori bendrauti.
SETI todėl nėra ateivių medžioklė fantastine prasme. Tai sistemingas bandymas aptikti technologinius požymius – technosignatūras.
Tokia technosignatūra galėtų būti siaurajuostis radijo signalas, trumpi lazerio blyksniai, neįprasta planetos atmosferos tarša arba milžiniškų inžinerinių konstrukcijų poveikis žvaigždės šviesai.
1977 metais „Big Ear“ vykdytas projektas buvo vienas ilgiausiai veikusių radijo SETI eksperimentų pasaulyje.
Ir būtent jis aptiko signalą, kuris atrodė beveik taip, kaip astronomai tikėjosi atrodys pirmasis tarpžvaigždinės technologijos pėdsakas.
„Big Ear“ stebėjo dangaus sritį Šaulio žvaigždyne. Teleskopo imtuvas vienu metu analizavo keliasdešimt siaurų dažnių kanalų.
Kompiuteris negalėjo saugoti tokio duomenų kiekio taip, kaip tai darytų šiuolaikinė sistema. Informacija buvo periodiškai spausdinama simboliais.
Kiekvienas simbolis rodė signalo intensyvumą per maždaug 12 sekundžių laikotarpį.
Silpniausi signalai buvo žymimi skaičiais nuo 1 iki 9. Stipresniems naudotos raidės. Raidė A reiškė didesnį intensyvumą nei skaičius 9, B – dar didesnį ir taip toliau.
„Wow!“ signalą apibūdino šeši simboliai:
6 – E – Q – U – J – 5
Jie rodė, kad signalas iš pradžių buvo vidutiniškai stiprus, paskui sparčiai augo, pasiekė maksimumą ties raide U ir palaipsniui nusilpo.
Tai nebuvo šešių simbolių nežemiškas kodas.
Kompiuteris neužrašė ateivių perduotų raidžių. Jis tik pavertė išmatuotą signalo intensyvumą į patogią spausdinimo sistemą.
Šeši matavimai po maždaug 12 sekundžių sudaro apie 72 sekundes. Būtent tiek laiko dangaus šaltinis galėjo išbūti vieno „Big Ear“ imtuvo spindulyje.
Tai viena priežasčių, kodėl signalas buvo toks įdomus. Jo stiprėjimo ir silpnėjimo kreivė atitiko teleskopo spindulio formą.
Jeigu signalas būtų buvęs paprastas gedimas arba netoliese įjungtas radijo siųstuvas, jo intensyvumas nebūtinai būtų taip tiksliai sekęs dangaus šaltinio judėjimo modelį.
Jerry Ehmanas nebuvo observatorijoje tuo metu, kai signalas buvo priimtas. Jis buvo savanoris, padėjęs analizuoti projekto duomenis.
Peržiūrėdamas išspausdintą informaciją Ehmanas buvo įpratęs matyti tūkstančius įprastų radijo triukšmo įrašų. Retkarčiais pasirodydavo stipresnių signalų, tačiau daugumą jų būdavo galima susieti su žmogaus sukeltais trukdžiais ar žinomais astronominiais šaltiniais.
„6EQUJ5“ išsiskyrė iš karto.
Signalas buvo labai stiprus, siaurajuostis ir kilo bei silpo taip, kaip turėtų elgtis dangaus šaltinis.
Ehmano užrašytas „Wow!“ nebuvo teiginys, kad jis atrado ateivius. Tai buvo natūrali reakcija į nepaprastai neįprastą duomenų seką.
Vis dėlto būtent raudonas užrašas pavertė techninį astronominį įvykį pasauline legenda.
Jeigu jis būtų parašęs „patikrinti“ arba apskritai nieko neužrašęs, signalas greičiausiai šiandien būtų žinomas daug mažesniam žmonių skaičiui.
Vienas spontaniškas žodis suteikė signalui vardą, emociją ir paslaptį.
Kartais teigiama, kad signalas „truko lygiai 72 sekundes“. Tiksliau būtų sakyti, kad teleskopas jį stebėjo maždaug 72 sekundes.
„Big Ear“ buvo nejudantis teleskopas. Dėl Žemės sukimosi dangaus objektai slinkdavo pro jo stebėjimo lauką.
Jeigu tolimas radijo šaltinis nuolat spinduliuotų, jo signalas pirmiausia pasirodytų teleskopo spindulio krašte, stiprėtų artėdamas prie centro ir susilpnėtų tolstant.
Visas toks perėjimas trukdavo maždaug 72 sekundes.
„Wow!“ signalo intensyvumo kreivė labai gerai atitiko šią formą. Tai rodė, kad signalas greičiausiai kilo iš vienos konkrečios dangaus krypties, o ne tiesiog atsitiktinai atsirado elektroninėje sistemoje.
Tačiau iš duomenų negalima nustatyti, kiek laiko šaltinis spinduliavo iš tikrųjų.
Jis galėjo būti įjungtas tik šiek tiek ilgiau nei 72 sekundes. Galėjo veikti valandą, tačiau teleskopas jo kryptį matė tik trumpą laiką. Teoriškai jis galėjo spinduliuoti ir daug ilgiau.
Todėl 72 sekundės yra teleskopo stebėjimo langas, o ne būtinai tikroji viso kosminio signalo trukmė.
„Big Ear“ turėjo du atskirus imtuvo spindulius, kurie stebėjo beveik tą pačią dangaus juostą vienas po kito.
Dėl Žemės sukimosi tas pats dangaus šaltinis pirmiausia turėjo kirsti vieną spindulį, o po maždaug trijų minučių – kitą.
Jeigu „Wow!“ signalas sklido nuolat, teleskopas teoriškai turėjo jį užfiksuoti du kartus.
Tačiau signalas pasirodė tik viename spindulyje.
Problema ta, kad vien iš spausdintų duomenų nebuvo galima tiksliai nustatyti, kuris spindulys jį užfiksavo. Todėl neaišku, ar signalas įsijungė po pirmojo spindulio ir išsijungė iki antrojo, ar buvo išjungtas anksčiau ir pasirodė tik antrajame.
Tai reiškia, kad šaltinis turėjo būti kintantis arba trumpalaikis.
Jeigu tai buvo nežemiškas siųstuvas, jis galėjo perduoti trumpą impulsą arba besisukantis spindulys galėjo tik akimirkai būti nukreiptas į Žemę.
Jeigu tai buvo natūralus reiškinys, jo spinduliuotė taip pat turėjo trumpam smarkiai sustiprėti.
Vieno spindulio aptikimas yra ir argumentas už kosminę kilmę, ir viena didžiausių kliūčių aiškinant signalą.
„Wow!“ signalas buvo aptiktas netoli 1420 megahercų dažnio. Tai vadinamoji neutralaus vandenilio linija.
Vandenilis yra gausiausias elementas Visatoje. Neutralūs vandenilio atomai tam tikromis sąlygomis skleidžia labai specifinio dažnio radijo bangas – maždaug 1420,4058 megaherco.
Ši spinduliuotė labai svarbi radijo astronomijai. Ji leidžia mokslininkams kartografuoti vandenilio debesis ir tirti Paukščių Tako struktūrą.
Dar iki „Wow!“ signalo buvo siūloma, kad nežemiška civilizacija tarpžvaigždiniam pranešimui galėtų pasirinkti dažnį netoli vandenilio linijos.
Logika paprasta: bet kuri radijo astronomiją išvysčiusi civilizacija tikriausiai žinotų neutralaus vandenilio dažnį. Tai galėtų būti universali, nepriklausomai atrasta „susitikimo vieta“ radijo spektre.
Be to, Žemėje radijo ryšiams aplink šią liniją taikomi apribojimai, kad būtų apsaugoti astronominiai stebėjimai. Dėl to ten turėtų būti mažiau žmogaus sukeltų signalų.
Vis dėlto „netoli vandenilio linijos“ nereiškia, kad signalas privalo būti ateivių kilmės.
Tarpžvaigždiniai vandenilio debesys taip pat natūraliai spinduliuoja šiame dažnių ruože. Klausimas tik tas, ar natūralus reiškinys galėtų sukurti tokį stiprų ir siaurą signalą.
Signalas pasirodė sklindantis iš Šaulio žvaigždyno krypties, netoli žvaigždžių grupės Chi Sagittarii ir rutulinio žvaigždžių spiečiaus M55.
Tačiau tikslios vietos nustatyti nepavyko.
Kadangi nežinoma, kuris iš dviejų „Big Ear“ spindulių užfiksavo signalą, egzistuoja dvi galimos dangaus padėtys. Abi yra gana siaurose, bet ne taškinėse srityse.
Tai lyg žinoti, iš kurios miesto gatvės pusės pasigirdo trumpas garsas, bet nežinoti konkretaus namo.
Tose dangaus srityse yra daugybė žvaigždžių ir kitų astronominių objektų. 1977 metais nebuvo žinoma, ar kuri nors iš jų turi planetų.
Vėlesni tyrėjai ieškojo Saulės tipo žvaigždžių „Wow!“ signalo kryptimi ir siūlė galimus taikinius tolesniems stebėjimams. Tačiau vien tai, kad žvaigždė yra tinkamoje vietoje, neįrodo jos ryšio su signalu.
Signalas galėjo kilti daug arčiau, pavyzdžiui, Saulės sistemoje. Jis galėjo atsklisti iš tolimos Paukščių Tako srities arba net būti Žemėje sukurto signalo atspindys.
Vienkartinis aptikimas nesuteikė pakankamai duomenų atstumui nustatyti.
Dažnai rašoma, kad „Wow!“ signalas buvo maždaug 30 kartų stipresnis už įprastą kosminį foninį triukšmą.
Raidė U intensyvumo sistemoje atitiko labai aukštą signalo ir triukšmo santykį. Tai nereiškia, kad signalas buvo toks galingas, jog jį būtų galima girdėti įprastu radijo imtuvu.
Kosminiai radijo signalai paprastai yra nepaprastai silpni. Radijo teleskopai turi milžinišką surinkimo plotą ir jautrią elektroniką, kad galėtų aptikti energiją, kuri kasdienėje aplinkoje būtų visiškai nepastebima.
„Wow!“ signalas buvo stiprus astronominių stebėjimų kontekste. Jis aiškiai išsiskyrė iš foninio triukšmo ir negalėjo būti lengvai paaiškintas atsitiktiniu duomenų svyravimu.
Tačiau be žinomo atstumo neįmanoma nustatyti, kokio galingumo turėjo būti pats šaltinis.
Netoliese esantis silpnas siųstuvas ir už šimtų šviesmečių esantis nepaprastai galingas švyturys Žemėje galėtų atrodyti panašiai.
Po atradimo „Big Ear“ ir kiti radijo teleskopai ne kartą stebėjo tą pačią dangaus sritį.
Jerry Ehmanas bei jo kolegos tikėjosi, kad signalas pasikartos. Jeigu šaltinis buvo natūralus ir nuolat veikiantis, anksčiau ar vėliau jį turėjo būti įmanoma aptikti dar kartą.
Tačiau nieko panašaus nebuvo rasta.
Vėliau astronomas Robertas Gray organizavo specialias paieškas, naudodamas galingesnius teleskopus. Buvo stebimos abi galimos signalo kilmės sritys ir ieškoma ne tik nuolatinio, bet ir periodiškai pasirodančio šaltinio.
Rezultatai buvo neigiami.
Tai nereiškia, kad signalas tikrai nepasikartojo. Teleskopai stebi labai mažą dangaus ir dažnių erdvės dalį. Trumpas signalas galėjo pasirodyti tuo metu, kai niekas nesiklausė.
Jeigu siųstuvas impulsą kartoja kartą per metus, dešimtmetį ar šimtmetį, kelių valandų stebėjimas turi labai mažą tikimybę jį sugauti.
Signalas taip pat galėjo pakeisti dažnį arba būti nukreiptas siauru spinduliu, kuris daugiau nebekirto Žemės.
Vis dėlto moksle vienkartinis įvykis yra didelė problema. Jo negalima nepriklausomai patikrinti, išsamiau išmatuoti ar palyginti su pakartotiniais duomenimis.
Todėl „Wow!“ signalas liko intriguojantis kandidatas, o ne atradimo patvirtinimas.
Signalo savybės turėjo kelis bruožus, kurių SETI tyrėjai tikėtųsi iš dirbtinio tarpžvaigždinio siųstuvo.
Jis buvo labai siaurame dažnių ruože. Jo dažnis buvo netoli vandenilio linijos. Jis atrodė sklindantis iš konkrečios dangaus krypties, o intensyvumo kitimas atitiko teleskopo spindulį.
Tačiau jame nebuvo aptikta jokios moduliacijos ar informacijos.
Žmonės negavo sveikinimo, skaičių sekos, paveikslo ar užkoduoto teksto. „Wow!“ signalas buvo panašesnis į vieną stiprų radijo toną.
Tai nebūtinai paneigtų dirbtinę kilmę. Civilizacija galėtų siųsti paprastą švyturį, kurio paskirtis – atkreipti dėmesį. Informacija galėtų būti perduodama silpnesnėje moduliacijoje, kurios „Big Ear“ sistema negalėjo išsaugoti.
Galimas ir atsitiktinis nuotėkis iš svetimos technologijos: radaras, energijos perdavimo sistema arba ryšys tarp planetų.
Tačiau egzistuoja esminė problema. Teiginys apie nežemišką civilizaciją yra nepaprastai didelis, todėl jam reikia nepaprastai tvirtų įrodymų.
Vienas nepasikartojęs signalas, kurio originalus garso įrašas neegzistuoja ir kurio šaltinio negalima parodyti, nėra pakankamas.
Moksliškai sąžininga pozicija yra ne „tai buvo ateiviai“ ir ne „tai tikrai nebuvo ateiviai“. Tikslesnis atsakymas – duomenų nepakanka.
Internete galima rasti vaizdo įrašų, kuriuose tariamai atkuriamas „Wow!“ signalas kaip kylantis ir silpstantis elektroninis garsas.
Tai nėra originalus 1977 metų įrašas.
„Big Ear“ neklausė kosmoso taip, kaip žmogus klausosi radijo stoties. Sistema matavo radijo energiją tam tikruose dažnių kanaluose ir spausdino jos intensyvumo simbolius.
Originalus signalas nebuvo išsaugotas kaip garso failas ar visa skaitmeninė radijo bangos forma.
Šiuolaikiniai autoriai gali paversti „6EQUJ5“ intensyvumo kreivę į garsą, tačiau tai tik iliustracija. Girdimas tonas sukuriamas žmonėms patogiame dažnyje, nes 1420 megahercų radijo banga yra gerokai už žmogaus klausos ribų.
Todėl teiginiai, kad žmonės gali „išgirsti tikrą ateivių signalą“, yra klaidinantys.
Mes turime kompiuterio išspausdintą jo stiprumo pėdsaką, o ne nežemiško balso įrašą.
Paprasčiausias daugelio neįprastų radijo signalų paaiškinimas yra žmogaus veikla.
Radijo astronomijos istorijoje gausu atvejų, kai paslaptingą kosminį signalą galiausiai sukėlė palydovas, radaras, mobilusis telefonas ar net observatorijos virtuvės mikrobangų krosnelė.
Žemėje sukurtas signalas galėjo būti netiesiogiai atspindėtas nuo kosminio objekto, lėktuvo, palydovo arba viršutinių atmosferos sluoksnių.
Tačiau „Wow!“ signalą sunku paaiškinti paprastu vietiniu trukdžiu. Jo intensyvumas kilo ir silpo pagal teleskopo dangaus spindulio formą.
Be to, dažnis buvo astronomijai saugomame ruože, kuriame galingų siųstuvų veikla turėjo būti ribojama.
Vis dėlto taisyklių pažeidimai, kariniai bandymai arba nežinomi techniniai šaltiniai negali būti visiškai atmesti.
1977 metų stebėjimo sistema nepateikė tiek informacijos, kiek surinktų šiuolaikinė observatorija. Nebuvo galimybės tiksliai atsekti signalo poliarizacijos, viso spektro, sekundės dalių kitimo ar galimo judėjimo.
Žemiško trukdžio hipotezė išlieka įmanoma, bet nėra įrodyta.
Aplink Žemę jau 1977 metais skriejo nemažai palydovų ir raketų nuolaužų. Teoriškai objektas galėjo skleisti signalą arba atspindėti nuo Žemės sklindančią radijo bangą.
Tačiau judantis palydovas paprastai neatrodytų kaip vienoje dangaus vietoje nejudantis šaltinis. Jo radijo dažnį taip pat veiktų Doplerio poslinkis, kuris keistųsi palydovui judant.
„Wow!“ signalo dažnis per stebėjimo laiką buvo palyginti stabilus.
Be to, žinomi palydovai ir jų orbitos nepaaiškino įvykio.
Negalima atmesti slapto arba netinkamai užregistruoto objekto, tačiau tam reikėtų papildomų prielaidų.
Kaip ir daugelio kitų hipotezių atveju, teoriškai įmanoma nėra tas pats, kas patvirtinta.
Po signalo aptikimo buvo tikrinama, ar jo kryptimi tuo metu buvo žinomų planetų, asteroidų ar kitų Saulės sistemos kūnų.
Planetos pačios paprastai neskleidžia tokio siauro ir stipraus radijo signalo, nebent jį sukurtų jų magnetinė aplinka ar technologinis siųstuvas.
Asteroidas teoriškai galėtų atspindėti Žemės radarą, tačiau reikėtų tinkamos objekto padėties, galingo pradinio signalo ir labai neįprastų aplinkybių.
Nė vienas žinomas objektas nepateikė įtikinamo atsakymo.
Tai nereiškia, kad nežinomas mažas kūnas negalėjo būti toje srityje. Tačiau vien galimybės nepakanka, jeigu nėra nustatytas konkretus objektas ir mechanizmas.
2017 metais buvo pasiūlyta, kad „Wow!“ signalą galėjo sukelti kometos 266P/Christensen arba P/2008 Y2 (Gibbs).
Kometas supa dideli vandenilio debesys. Kadangi „Wow!“ signalas buvo netoli neutralaus vandenilio dažnio, iškelta mintis, jog tuo metu jo kryptimi slinkusi kometa galėjo sukurti aptiktą radijo spinduliuotę.
Hipotezės autorius vėliau stebėjo kometą ir pranešė aptikęs 1420 megahercų spinduliuotę.
Žiniasklaidoje tai kartais buvo pristatyta kaip galutinis „Wow!“ signalo išsprendimas.
Tačiau daugelis radijo astronomų liko skeptiški. Kometų vandenilio debesys paprastai skleidžia labai silpną ir plačiai pasiskirsčiusią spinduliuotę. Neaišku, kaip ji galėtų sukurti tokį siaurą bei stiprų signalą.
Taip pat kilo klausimų dėl tikslios kometų padėties 1977 metais ir dėl to, kodėl signalas nepasirodė abiejuose teleskopo spinduliuose.
Todėl kometos hipotezė nėra visuotinai priimtas paaiškinimas.
Ji parodo svarbią mokslo taisyklę: vien sutampanti objekto kryptis ir tinkamas cheminis elementas dar neįrodo priežastinio ryšio.
2024 metais paskelbtame tyrime pasiūlytas kitas natūralus paaiškinimas.
Tyrėjai nagrinėjo Aresibo radijo teleskopo archyvinius duomenis ir aptiko siaurų vandenilio linijos signalų iš mažų, šaltų tarpžvaigždinių debesų.
Įprastai tokie signalai buvo daug silpnesni už „Wow!“. Tačiau autoriai pasiūlė, kad labai retas trumpas energingas įvykis – pavyzdžiui, magnetaro blyksnis – galėjo paskatinti vandenilio debesį trumpam nepaprastai stipriai spinduliuoti.
Magnetaras yra neutroninė žvaigždė, turinti milžiniško stiprumo magnetinį lauką. Jos gali skleisti trumpus ir labai energingus spinduliuotės protrūkius.
Pagal šią hipotezę pats magnetaras nebūtinai buvo tiksliai signalo kryptimi. Jo spinduliuotė galėjo sužadinti tarpžvaigždinį vandenilio debesį, o šis trumpam veikti tarsi natūralus radijo lazeris – mazeris.
Toks modelis galėtų paaiškinti siaurą dažnį, didelį stiprumą ir tai, kodėl signalas niekada nepasikartojo.
Tačiau tai kol kas hipotezė. Nėra tiesioginio įrodymo, kad būtent toks reiškinys vyko 1977 metais. Reikia rasti ir ištirti daugiau panašių signalų.
Vis dėlto ši idėja svarbi, nes pateikia konkretų astrofizinį mechanizmą, galintį sukurti anksčiau sunkiai paaiškinamas savybes.
Praėjus beveik penkiasdešimčiai metų po aptikimo tyrėjai iš naujo analizavo išlikusius Ohajo SETI projekto archyvus.
Šiuolaikiniai metodai leido tikslinti signalo dažnį, stiprumą ir galimą dangaus padėtį. Tyrimas taip pat palygino „Wow!“ su kitais tuo laikotarpiu užfiksuotais radijo reiškiniais.
Tokios analizės negali sugrąžinti duomenų, kurių 1977 metų sistema neišsaugojo. Tačiau jos gali pataisyti ankstesnius apytikslius skaičiavimus ir geriau įvertinti, kokie paaiškinimai įmanomi.
Naujesni darbai sustiprino susidomėjimą astrofizine hipoteze, susijusia su vandenilio debesimis ir trumpais energijos protrūkiais.
Vis dėlto pats signalas tebėra klasifikuojamas kaip nepaaiškintas radijo transientas – trumpalaikis radijo reiškinys.
Moksle „nepaaiškintas“ nereiškia „nežemiškas“. Tai reiškia, kad turimų duomenų nepakanka vienam paaiškinimui patvirtinti.
Jeigu šiandien radijo teleskopas aptiktų panašų signalą, astronomai nedelsdami prašytų kitų observatorijų nukreipti antenas į tą pačią vietą.
Būtų tikrinama, ar signalą mato keli nepriklausomi teleskopai. Analizuojamas jo dažnio kitimas, poliarizacija, moduliacija ir galimas judėjimas.
Patikimas nežemiškos technologijos atradimas turėtų būti pakartojamas ir nepriklausomai patvirtintas.
„Wow!“ signalui to padaryti nepavyko. Kai jis buvo pastebėtas popieriuje, pats įvykis jau buvo seniai pasibaigęs.
Nebuvo galimybės realiu laiku patikrinti kitais teleskopais.
Todėl net jeigu jo savybės labai įdomios, turime tik vieną matavimų seką iš vieno įrenginio.
Tai nėra pakankama, kad būtų galima paskelbti, jog žmonija aptiko nežemišką civilizaciją.
Nebūtinai.
Žmonės dažnai įsivaizduoja nežemišką švyturį, nuolat transliuojantį žinutę visomis kryptimis. Tačiau toks siųstuvas sunaudotų milžinišką energijos kiekį.
Daug efektyviau būtų naudoti siaurą spindulį, nukreipiamą į konkrečias žvaigždes. Žemė tokį spindulį galėtų kirsti tik labai retai.
Civilizacija taip pat galėtų siųsti trumpus impulsus pagal mums nežinomą grafiką. Intervalas galėtų būti ilgesnis nei žmogaus gyvenimas.
Jeigu „Wow!“ buvo atsitiktinis technologinės veiklos nuotėkis, pati civilizacija galėjo pakeisti ryšio sistemą, išnykti arba niekada daugiau nenaudoti to paties dažnio.
Dar reikia atsižvelgti į atstumą. Jeigu signalas atkeliavo iš už šimtų šviesmečių, jo siuntėjai gyveno tokioje praeityje, kokia buvo tada, kai banga iškeliavo. Šiandien jų pasaulis jau galėtų būti visiškai kitoks.
Taigi nepasikartojimas nepaneigia nežemiškos kilmės. Tačiau jis neleidžia jos patikrinti.
„Wow!“ signalo kilmės kryptimi buvo siunčiami simboliniai žmonijos pranešimai.
Tokie projektai dažniausiai buvo viešinimo ar edukacinės iniciatyvos, o ne visuotinai suderinta mokslinė strategija.
Net jeigu „Wow!“ šaltinis buvo civilizacija, nežinome jo atstumo. Atsakymas galėtų keliauti dešimtmečius, šimtmečius ar tūkstantmečius.
Jeigu šaltinis yra už 500 šviesmečių, mūsų atsakymas jį pasiektų tik po 500 metų, o atsakymo sulauktume dar po 500.
Todėl tarpžvaigždinis pokalbis negalėtų priminti įprasto susirašinėjimo.
Kai kurie mokslininkai taip pat kelia etinį klausimą, ar nedidelė žmonių grupė turi teisę visos Žemės vardu aktyviai siųsti žinutes nežinomoms civilizacijoms.
Kiti mano, kad mūsų radijo ir radarų spinduliuotė jau seniai sklinda į kosmosą, todėl slėptis per vėlu.
„Wow!“ signalas šios diskusijos neišsprendė, tačiau suteikė jai emocinį centrą.
„Big Ear“ veikė dar daug metų po garsiojo signalo.
Ohajo SETI programa tęsė dangaus stebėjimus iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio ir tapo vienu ilgiausiai nepertraukiamai veikusių SETI projektų.
Tačiau teleskopas stovėjo privačioje žemėje, kurios vertė augo. Galiausiai teritorija buvo parduota, o observatorija 1998 metais išardyta.
Vietoje įrengtas golfo aikštynas.
Tai suteikė „Wow!“ istorijai melancholišką pabaigą. Teleskopo, kuris galbūt priėmė garsiausią signalą iš kosmoso, šiandien nebėra.
Išliko nuotraukos, archyvai, dalis įrangos, atminimo ženklas ir popieriaus lapas su raudonu Ehmano užrašu.
Jeigu signalas kada nors pasikartos, jį turės aptikti kita observatorija.
Jerry Ehmanas visą gyvenimą išliko atsargus.
Jis neatmetė nežemiškos kilmės galimybės, tačiau nenorėjo teigti daugiau, nei leido duomenys.
Ehmanas svarstė įvairias alternatyvas: palydovų atspindžius, kosmines nuolaužas, natūralius radijo šaltinius ir žmogaus sukeltus trukdžius.
Kai kurios hipotezės jam atrodė mažai tikėtinos, tačiau jis pripažino, kad nepasikartojęs signalas negali būti galutinai identifikuotas.
Tai svarbi mokslinio mąstymo pamoka. Žmogus, kurio ranka parašė garsųjį „Wow!“, nepavertė savo nustebimo tikėjimo pareiškimu.
Jis suprato, kad įspūdingas įvykis ir patvirtintas atradimas yra skirtingi dalykai.
„Wow!“ istorija glaudžiai susijusi su Fermi paradoksu.
Jeigu Visatoje yra tiek daug žvaigždžių ir planetų, o dalis jų daug senesnės už Žemę, kodėl iki šiol nematome aiškių kitų civilizacijų požymių?
Kur visi?
Galbūt protinga gyvybė labai reta. Gal technologinės civilizacijos greitai susinaikina. Gal jos nenaudoja radijo bangų arba sąmoningai tyli.
Taip pat įmanoma, kad mūsų paieškos dar buvo pernelyg trumpos.
Žmonija rimtai klausosi kosmoso tik kelis dešimtmečius. Lyginant su milijardų metų Visatos istorija, tai trumpesnė nei akimirka.
Be to, radijo teleskopai vienu metu tikrina ribotą dangaus, dažnių ir laiko dalį. Kosminio „vandenyno“ esame ištyrę mažiau nei mažą stiklinę vandens.
„Wow!“ signalas gali būti priminimas, kaip lengva praleisti trumpą reiškinį. Vienas teleskopas atsitiktinai žiūrėjo į reikiamą vietą, tinkamu dažniu ir tinkamu laiku.
Jeigu po kelių minučių sistema būtų buvusi išjungta, apie šį signalą niekada nebūtume sužinoję.
Pirmasis mitas teigia, kad „6EQUJ5“ buvo ateivių perduota žinutė. Iš tikrųjų simboliai žymėjo šešių nuoseklių matavimų signalo intensyvumą.
Antrasis mitas – kad astronomai išgirdo signalą kaip garsą. „Big Ear“ išspausdino skaitinius duomenis. Originalaus garso įrašo nėra.
Trečiasis mitas – kad signalas truko tiksliai 72 sekundes ir tada buvo išjungtas. Teleskopas jį galėjo stebėti apie 72 sekundes dėl savo spindulio pločio. Tikroji šaltinio veikimo trukmė nežinoma.
Ketvirtasis mitas – kad mokslininkai patvirtino nežemišką kilmę. Signalas niekada nebuvo pakartotas, todėl tokio patvirtinimo nėra.
Penktasis mitas – kad kometos hipotezė galutinai išsprendė paslaptį. Daug specialistų ją vertina skeptiškai, nes kometos vandenilio spinduliuotė sunkiai paaiškina signalo stiprumą ir siaurą dažnį.
Šeštasis mitas – kad signalas neabejotinai atsklido iš konkrečios žvaigždės. Žinoma tik apytikslė dangaus sritis ir egzistuoja dvi galimos jo padėtys.
Septintasis mitas – kad jis buvo vienintelis neįprastas signalas SETI istorijoje. Kandidatų būta ir daugiau, tačiau „Wow!“ išgarsėjo dėl įspūdingų savybių, Ehmano užrašo ir nepaaiškinto vienkartinio pasirodymo.
Aštuntasis mitas – kad signalas buvo užfiksuotas 72 sekundžių garso juostoje. Išlikęs pagrindinis dokumentas yra popierinis kompiuterio duomenų lapas.
Šiuolaikinė sistema galėtų išsaugoti daug daugiau duomenų.
Astronomai turėtų visą skaitmeninį signalą, jo dažnio struktūrą, poliarizaciją ir kitimą labai trumpais laiko intervalais.
Automatinės programos per kelias sekundes perspėtų kitus teleskopus. Kelios observatorijos galėtų patikrinti, ar signalas iš tiesų sklinda iš kosmoso.
Būtų palygintos palydovų orbitos, lėktuvų maršrutai, radarų veikla ir vietiniai radijo trukdžiai.
Jeigu tas pats signalas būtų vienu metu aptiktas keliuose toli vienas nuo kito esančiuose teleskopuose ir tiksliai sektų žvaigždės padėtį, žemiškų paaiškinimų liktų daug mažiau.
Dar svarbiau būtų aptikti signalą pakartotinai. Tada būtų galima tirti jo turinį ir nustatyti, ar jame yra dirbtinės moduliacijos.
Tačiau net ir šiandien mokslininkai neskubėtų skelbti ateivių atradimo. Istorijoje būta per daug atvejų, kai neįprastus signalus sukėlė netikėti žmogaus įrenginiai.
„Wow!“ išmokė SETI bendruomenę, kad svarbiausia ne vien aptikti kandidatą, bet ir sugebėti nedelsiant jį patikrinti.
„Wow!“ signalas turi visas geros paslapties savybes.
Jis atsirado vieną kartą, truko vos ilgiau nei minutę ir dingo. Jo pavadinimą sukūrė ne institucijos, o vieno žmogaus spontaniška reakcija.
Išlikęs popieriaus lapas atrodo beveik kaip relikvija. Paprasti skaičiai ir raidės galėtų būti pirmasis technologinės gyvybės pėdsakas, tačiau taip pat galėtų būti labai retas gamtos reiškinys.
Paslaptis nėra nei visiškai fantastinė, nei lengvai išsprendžiama. Signalas iš tikrųjų buvo aptiktas, jo savybės dokumentuotos, o kompetentingi mokslininkai dešimtmečius negalėjo pateikti galutinio atsakymo.
Būtent neapibrėžtumas išlaiko istoriją gyvą.
Patvirtintas žemiškas paaiškinimas paverstų signalą įdomiu astronomijos epizodu. Patvirtinta nežemiška kilmė pakeistų žmonijos istoriją.
Kol nėra nei vieno, nei kito, „Wow!“ lieka tarp mokslo ir didžiausios žmonijos svajonės nebūti vienai.
1977 metų „Wow!“ signalas nebuvo aiški žinutė, sveikinimas ar matematinis kodas. Jis buvo vienas stiprus, siaurajuostis radijo signalas, užfiksuotas netoli neutralaus vandenilio dažnio.
Jo intensyvumas kilo ir silpo taip, kaip turėtų elgtis tolimas dangaus šaltinis, slenkantis pro nejudančio „Big Ear“ teleskopo spindulį.
Signalas buvo stebimas maždaug 72 sekundes – šešis 12 sekundžių trukmės matavimo laikotarpius, pažymėtus simboliais „6EQUJ5“.
Jerry Ehmano paraštėje užrašytas „Wow!“ suteikė jam vardą, tačiau ne paaiškinimą.
Per beveik penkiasdešimt metų signalas nebuvo patikimai aptiktas dar kartą. Kiti teleskopai stebėjo jo kryptį, bet nerado nuolatinio ar periodiškai pasikartojančio šaltinio.
Buvo siūlomos kometos, palydovai, Žemės radijo atspindžiai, tarpžvaigždiniai vandenilio debesys ir trumpi magnetarų protrūkiai. Kiekviena hipotezė paaiškina dalį savybių, tačiau nė viena kol kas nepaaiškina visko taip įtikinamai, kad diskusiją būtų galima baigti.
Nežemiška civilizacija lieka viena iš galimybių, bet ne patvirtinta išvada.
Mokslo požiūriu tai gali atrodyti nuviliančiai. Žmonės norėtų aiškaus atsakymo: ateiviai arba ne.
Tačiau tikroji „Wow!“ signalo vertė slypi būtent jo neapibrėžtume. Jis parodo, kaip sunku atskirti nežinomą gamtos reiškinį, žmogaus sukeltą trukdį ir galimą technologinį signalą iš kosmoso.
Jis taip pat primena, kokia milžiniška yra stebima erdvė ir kokia trumpa buvo mūsų klausymosi istorija.
Galbūt „Wow!“ buvo tik retas vandenilio debesies blyksnis. Gal signalas atsispindėjo nuo objekto, kurio niekas tinkamai neužregistravo. Gal tai buvo techninis reiškinys, kurio šiandien jau nebeįmanoma atkurti.
O gal 1977 metų rugpjūčio 15 dieną kažkur Šaulio žvaigždyno kryptimi veikė siųstuvas, kurio spindulys 72 sekundėms kirto Žemę.
Jeigu taip, žmonija jo žinutės neperskaitė. Ji tik akimirką pastebėjo, kad tyliame radijo fone pasirodė kažkas neįprasto.
Ir vienintelis tuo metu tinkamas atsakymas buvo paraštėje raudonu rašikliu užrašytas žodis:
Wow!
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
