Kryžiaus žygiai šiandien priklauso tiems istoriniams reiškiniams, kurių reikšmė seniai peržengė viduramžių mūšio laukus. XI–XIII amžiais popiežių remiamos karinės ekspedicijos į Rytų Viduržemio regioną buvo susijusios su religine piligrimyste, Jeruzalės kontrole, politinėmis ambicijomis ir Vakarų krikščionių karių siekiu iškovoti dvasinį atlygį. Tačiau po daugelio šimtmečių pats žodis „kryžiaus žygis“ tebėra politiškai įkrautas. Kai kuriuose arabų ir platesnio musulmonų pasaulio politiniuose diskursuose „kryžininkas“ gali reikšti ne XII amžiaus riterį, o šiuolaikinę Vakarų karinę intervenciją, kolonializmą ar spaudimą Artimiesiems Rytams.

Vis dėlto populiarus teiginys, kad musulmonų visuomenės nuo pat 1099 metų iš kartos į kartą nepertraukiamai saugojo Kryžiaus žygių traumą ir šiandien tebėra dėl jos priešiškos Vakarams, yra per daug paprastas. Istorikai ginčijasi dėl to, kiek stipri Kryžiaus žygių atmintis buvo skirtingais islamo pasaulio laikotarpiais. Moderni politinė šių karų interpretacija ypač sustiprėjo XIX ir XX amžiuje, kai arabų intelektualai, nacionalistai ir politiniai judėjimai pradėjo lyginti Europos kolonijinę ekspansiją su viduramžių frankų užkariavimais.

Todėl Kryžiaus žygių palikimas įdomus ne vien dėl klausimo, kas laimėjo Jeruzalę ar kokias pilis statė riterių ordinai. Jis parodo, kaip istorinis konfliktas gali būti po šimtmečių perinterpretuojamas pagal naujus politinius poreikius. Saladinas gali tapti arabų vienybės simboliu, „kryžininkų“ sąvoka – Vakarų intervencijos metafora, o Vakaruose kryžiuočių simbolius tuo pat metu gali perimti radikalios antiislamiškos grupės.

Taigi Kryžiaus žygiai iš tiesų prisidėjo prie ilgalaikio krikščionių ir musulmonų santykių simbolinio bagažo, tačiau jų palikimas nėra paprasta aštuonių ar devynių šimtmečių nepertraukiamos neapykantos istorija. Daug įdomiau suprasti, kaip realūs viduramžių karai virto modernios politikos kalba.

1095 metais prasidėjęs judėjimas buvo daugiau nei paprastas karas dėl teritorijos

1095 metais Klermono susirinkime popiežius Urbonas II paragino Vakarų krikščionis padėti Rytų krikščionims ir žygiuoti į Šventąją Žemę. Kitais metais į rytus pradėjo judėti didelės karių ir piligrimų grupės. 1099 metais Pirmojo kryžiaus žygio dalyviai užėmė Jeruzalę ir sukūrė kelias lotynų krikščionių valstybes Levante. Šis įvykis tapo vienu svarbiausių viduramžių Vakarų ir Artimųjų Rytų istorijos lūžių.

Kryžiaus žygis nuo įprasto feodalinio karo skyrėsi tuo, kad jame karinis veiksmas buvo susietas su religiniu įžadu ir dvasinėmis privilegijomis. Dalyvis galėjo suvokti kelionę kaip ginkluotą piligrimystę ir atgailos formą. Tai nereiškia, kad visi žygeiviai turėjo vienodus motyvus. Greta religinių įsitikinimų veikė šeimos politika, garbės siekis, ekonominiai interesai, nuotykių troškimas ir dinastiniai planai. Vis dėlto religijos neįmanoma pašalinti iš Kryžiaus žygių paaiškinimo: daugeliui dalyvių tikėjimas buvo reali priežastis palikti namus ir rizikuoti gyvybe.

Kryžiaus žygio idėja ilgainiui išsiplėtė už Šventosios Žemės ribų. Popiežiaus sankcionuotos kampanijos buvo rengiamos Iberijos pusiasalyje, Baltijos regione ir net prieš krikščionių grupes, laikytas eretikais. Geras pavyzdys yra katarų erezija ir prieš ją paskelbtas Albigensų kryžiaus žygis, rodantis, kad kryžiaus žygio mechanizmas galėjo būti nukreiptas ne tik prieš musulmonus.

Tai svarbu ir kalbant apie šiuolaikinę atmintį. Jeigu Kryžiaus žygius apibrėžiame tik kaip tūkstantmetį trunkančio „krikščioniškojo Vakarų ir islamo karo“ pradžią, prarandame tikrąjį jų sudėtingumą. Viduramžių konfliktuose dalyvavo musulmonai, lotynų krikščionys, Bizantijos krikščionys, armėnai, žydai ir daugybė vietinių politinių jėgų. Aljansai ne visada sutapo su religijos ribomis, o prekyba ir diplomatija dažnai tęsėsi net karo metu. Šiuolaikiniai tyrimai pabrėžia, kad krikščionių ir musulmonų santykiai Levante apėmė ne tik karą, bet ir pragmatišką bendradarbiavimą.

1099 metų Jeruzalės užėmimas tapo vienu stipriausių Kryžiaus žygių atminties vaizdinių

Pirmojo kryžiaus žygio kulminacija buvo Jeruzalės užėmimas 1099 metų liepą. Po apgulties į miestą įsiveržę kryžininkai surengė žudynes, kurių aukomis tapo musulmonai ir žydai. Viduramžių šaltinių pateikiami aukų skaičiai dažnai yra retoriniai ir negali būti tiesiogiai priimami kaip moderni statistika, tačiau pats didelio masto smurtas nekelia abejonių. Jeruzalės kritimas musulmonų pasauliui tapo rimtu politiniu ir religiniu pralaimėjimu, nors iš pradžių vieningos reakcijos prieš frankus nebuvo.

Ši detalė svarbi, nes vėlesnė atmintis kartais sukuria įspūdį, kad musulmonų valdovai nuo pirmos dienos suvokė Kryžiaus žygius kaip vieną bendrą civilizacinį karą. Realybėje XI–XII amžių Artimieji Rytai buvo politiškai susiskaldę. Skirtingos musulmonų dinastijos ir miestų valdovai konkuravo tarpusavyje, o kartais sudarydavo susitarimus net su frankų valstybėmis prieš kitus musulmonų priešininkus. Vieningesnė religinio karo mobilizacija formavosi palaipsniui.

Tai nereiškia, kad 1099 metų žudynės buvo pamirštos. Musulmonų kronikininkai rašė apie frankų užkariavimus, o Jeruzalės netektis turėjo religinę reikšmę. Tačiau istorinė atmintis nėra vaizdo įrašas, perduodamas nekintantis iš kartos į kartą. Vieni įvykiai tam tikrais laikotarpiais tampa labai svarbūs, kitais pasitraukia į antrą planą, o vėliau gali būti atrasti iš naujo. Būtent toks procesas vėliau vyko ir su Kryžiaus žygių atmintimi moderniame arabų pasaulyje.

Jeruzalė dėl savo reikšmės judaizmui, krikščionybei ir islamui buvo ideali vieta simboliniam konfliktui. Todėl 1099 ir 1187 metų datos vėliau įgijo daug didesnę kultūrinę reikšmę nei daugelis kitų, strategiškai galbūt ne mažiau svarbių viduramžių mūšių. Kai modernūs politikai kalba apie „naujuosius kryžininkus“ ar „naują Saladiną“, jie remiasi būtent šiais lengvai atpažįstamais istoriniais vaizdiniais.

Taip viduramžių Jeruzalė tapo ne tik realia teritorija, dėl kurios kariavo kariuomenės, bet ir simboliu, galinčiu gyventi visiškai kitokių epochų politinėje kalboje.

Saladino pergalė 1187 metais sukūrė simbolį, kuris ypač sustiprėjo moderniaisiais laikais

Vienas garsiausių Kryžiaus žygių veikėjų musulmonų istorijoje yra Saladinas, arba Salah ad-Dinas. Kurdų kilmės valdovas XII amžiuje įtvirtino savo galią Egipte ir Sirijoje, o 1187 metais Hattino mūšyje sutriuškino Jeruzalės karalystės kariuomenę. Netrukus po šios pergalės Jeruzalė vėl pateko į musulmonų valdžią.

Saladino reputacija ilgainiui tapo daug didesnė už konkrečią jo dinastijos istoriją. Jis buvo prisimenamas kaip sėkmingas musulmonų valdovas, sugebėjęs suvienyti jėgas prieš frankus. Tačiau modernus Saladino kultas ypač sustiprėjo XIX ir XX amžiais, kai arabų intelektualai ir politiniai lyderiai ieškojo istorinių herojų, galinčių simbolizuoti vienybę ir pasipriešinimą užsienio dominavimui. Istorikai yra nagrinėję, kaip Saladino įvaizdis moderniose Sirijos, Irako ir kitų regiono valstybių politinėse kultūrose buvo naudojamas naujiems tikslams.

Toks herojaus atgaivinimas yra labai svarbus norint suprasti Kryžiaus žygių „ilgą atmintį“. Viduramžių žmogus ir XX amžiaus arabų nacionalistas nebūtinai Saladiną matė vienodai. Modernus pasakojimas dažnai akcentavo vieningą arabų ar musulmonų pasipriešinimą Vakarų įsibrovėliams, nors XII amžiaus politinis pasaulis buvo gerokai labiau susiskaldęs, o pats Saladinas buvo kurdų kilmės valdovas, valdęs dinastiškai sudėtingą regioną.

Saladino istorija tiesiogiai susijusi ir su vienu garsiausių Europos valdovų – Ričardu Liūtaširdžiu ir jo dalyvavimu Trečiajame kryžiaus žygyje. 1189–1192 metų kampanija kilo kaip atsakas į Jeruzalės praradimą, tačiau Ričardui nepavyko atsiimti miesto. Abu valdovai vėliau buvo romantizuojami ir Vakarų, ir Artimųjų Rytų kultūroje, nors reali jų tarpusavio kova buvo gerokai pragmatiškesnė už vėlesnes legendas.

Būtent tokios personalizuotos istorijos yra politiškai labai patrauklios. Sudėtingą konfliktą lengva paversti dviejų simbolių priešprieša: kryžiuotis ir Saladinas, Vakarai ir Rytai, įsibrovėlis ir išvaduotojas. Tačiau toks pasakojimas dažnai daugiau pasako apie jį naudojančią modernią visuomenę nei apie XII amžiaus tikrovę.

Viduramžių musulmonai kryžininkus dažniau suvokė kaip frankus, o ne kaip vieną amžiną „Vakarų civilizaciją“

Vienas svarbiausių niuansų yra pats žodynas. Šiuolaikinis terminas „Kryžiaus žygiai“ sukuria vientiso istorinio reiškinio įspūdį. Tačiau viduramžių arabų autoriai Vakarų Europos kovotojus dažnai vadino frankais. Jie nebūtinai suvokė 1095 metų popiežiaus kvietimą ir visas vėlesnes ekspedicijas taip, kaip jas šiandien klasifikuoja Vakarų istorikai. Oksfordo istorikas Paulas Cobbas pabrėžia, kad musulmonų šaltiniuose įvykiai, kuriuos šiandien vadiname Kryžiaus žygiais, galėjo atrodyti kaip platesnės frankų ekspansijos dalis.

Tai padeda išvengti labai modernaus „civilizacijų susidūrimo“ vaizdinio. Viduramžių islamo pasaulis nebuvo viena valstybė, o Lotynų krikščionija nebuvo viena politinė imperija. Musulmonų valdovai kariavo tarpusavyje. Krikščionių valdovai taip pat nuolat kariavo vieni su kitais. Ketvirtasis kryžiaus žygis 1204 metais net baigėsi Konstantinopolio – krikščioniškos Bizantijos imperijos sostinės – užėmimu ir apiplėšimu lotynų kryžininkų.

Levante taip pat egzistavo kasdienis sugyvenimas. Prekyba kirto religines ribas, diplomatai derėjosi, o politinės sąjungos galėjo būti sudaromos pagal trumpalaikį interesą. Šaltiniuose žinomi atvejai, kai musulmonų ir krikščionių elitai palaikė gana praktiškus santykius net karo epochoje. Todėl šiuolaikinė schema „krikščionys prieš musulmonus 200 metų be pertraukos“ neatitinka sudėtingos regiono istorijos.

Tuo pat metu karai buvo realūs, o religinė retorika svarbi. Kryžininkai kūrė valstybes užkariautose teritorijose, o musulmonų valdovai vėliau vis aktyviau mobilizavo džihado idėją kovai su frankais. Tačiau tarp ideologijos ir kasdienės politikos visada egzistavo tarpas.

Šis niuansas aktualus ir šiandien. Kai modernus politinis veikėjas istoriją pateikia kaip tūkstantmetį nenutrūkstamą „Vakarų karą su islamu“, jis iš įvairių epochų atrenka vien konfliktus ir ignoruoja prekybą, diplomatiją, vidaus karus bei mišrias sąjungas. Tai gali būti veiksminga propaganda, bet nėra išsamus viduramžių istorijos aprašymas.

Kryžiaus žygių atmintis moderniame arabų pasaulyje ypač sustiprėjo kolonializmo epochoje

Vienas įdomiausių istorikų ginčų kyla dėl klausimo, ar musulmonų pasaulis Kryžiaus žygius „prisiminė“ visus aštuonis šimtmečius taip, kaip jie prisimenami šiandien. Dalis ankstesnių Vakarų autorių teigė, kad po viduramžių jų atmintis musulmonų visuomenėse gerokai susilpnėjo ir naują politinę reikšmę įgijo tik susidūrus su Europos kolonializmu. Kiti tyrėjai perspėja, kad teiginys apie visišką užmiršimą taip pat yra per daug kategoriškas, nes musulmonų istoriografijoje žinios apie frankų karus neišnyko.

Aiškiau galima pasakyti viena: XIX ir XX amžiais Kryžiaus žygių tema įgijo naują politinę energiją. Europos valstybės plėtė valdžią Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, o arabų intelektualai pradėjo ieškoti istorinių analogijų dabartinei situacijai. Tyrimai apie arabų socialinį ir politinį diskursą rodo, kad Nahdos – arabų kultūrinio atgimimo – laikotarpiu Kryžiaus žygiai vis dažniau buvo lyginami su moderniais Europos ir musulmonų pasaulio santykiais.

Tokioje aplinkoje viduramžių frankas galėjo virsti kolonijinio europiečio pirmtaku, o Saladinas – išsivadavimo ir politinės vienybės simboliu. Tai buvo ne paprastas senos atminties atkartojimas, o aktyvus istorijos pritaikymas modernioms problemoms.

Ypač svarbus buvo Europos valstybių įsitvirtinimas Artimuosiuose Rytuose po Osmanų imperijos silpnėjimo ir Pirmojo pasaulinio karo. Britų ir prancūzų mandatų sistema, politinė Palestinos ateitis ir kolonijinės sienos daugeliui regiono gyventojų tapo tiesiogine dabarties patirtimi. Kryžiaus žygių analogija tokiame kontekste turėjo emocinę jėgą, nes leido dabartinį užsienio dominavimą įrašyti į daug senesnį pasipriešinimo pasakojimą.

Todėl modernią Kryžiaus žygių atmintį tiksliau būtų vadinti istorijos ir modernios politikos sąveika. Viduramžių įvykiai suteikė simbolius, tačiau XIX–XX amžių kolonializmas suteikė naujas priežastis tuos simbolius aktyviai naudoti.

„Kryžininko“ sąvoka XX ir XXI amžiaus politikoje tapo Vakarų intervencijos metafora

Modernioje politinėje kalboje istorinis terminas gali nutolti nuo savo pirminės reikšmės. Taip nutiko ir „kryžininkui“. Radikalioje islamistinėje retorikoje šis žodis buvo naudojamas Vakarų valstybėms, jų kariuomenėms ar sąjungininkams apibūdinti. 1998 metais Osamos bin Ladeno ir jo sąjungininkų paskelbtas pareiškimas net buvo pavadintas deklaracija apie džihadą prieš „žydus ir kryžininkus“. Tai buvo sąmoninga retorinė strategija, kuria dabartinis geopolitinis konfliktas buvo įrėmintas kaip ilgos religinės kovos tąsa.

Vėliau panašius istorinius simbolius naudojo ir kiti ekstremistiniai judėjimai. Tai nereiškia, kad tokia retorika reprezentuoja musulmonų visuomenes apskritai. Priešingai, tai yra politinės mobilizacijos kalba, kurios tikslas – sudėtingus konfliktus paversti aiškia „mes prieš juos“ istorija.

Šiuo požiūriu labai iškalbingas epizodas įvyko po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių. Rugsėjo 16 dieną JAV prezidentas George’as W. Bushas, kalbėdamas apie būsimą kovą su terorizmu, pavartojo žodį „crusade“. Oficialus Baltųjų rūmų stenogramos tekstas šį pasakymą išsaugojo. Nors angliškai žodis gali turėti platesnę „ryžtingos kampanijos“ reikšmę, Artimųjų Rytų istoriniame kontekste jis turėjo visiškai kitokį skambesį ir sukėlė kritiką.

Šis epizodas puikiai parodo, kodėl istorinis žodynas svarbus. Vienoje kultūroje „crusade“ gali būti vartojamas beveik metaforiškai – kaip energinga kampanija. Kitoje jis gali priminti religinį karą ir užsienio įsiveržimą.

Tokią kalbą ypač lengva išnaudoti propagandai. Jeigu Vakarų karinė operacija pavadinama nauju Kryžiaus žygiu, tuomet nebereikia atskirai aiškinti jos konkrečių geopolitinių priežasčių. Ji automatiškai įtraukiama į šimtmečius trunkančio puolimo pasakojimą. Būtent todėl istorikams svarbu atskirti realius viduramžių įvykius nuo jų šiuolaikinio politinio panaudojimo.

Kryžiaus žygių simboliais manipuliuojama ne tik musulmonų pasaulyje

Būtų klaidinga įsivaizduoti, kad Kryžiaus žygių istoriją politiniams tikslams naudoja tik islamistai ar Vakarų kolonializmą kritikuojantys judėjimai. Kryžiuočių simboliką perėmė ir dalis kraštutinės dešinės bei antiislamiškų judėjimų Vakaruose. Akademiniai ekstremizmo tyrimai dokumentuoja kryžiuočių kryžių, tamplierių ir „Deus vult“ tipo simbolikos naudojimą grupėse, kurios šiuolaikinę migraciją ar islamą Europoje vaizduoja kaip naują civilizacinį karą.

Mechanizmas čia beveik veidrodinis. Viena radikali ideologija kalba apie „kryžininkų puolimą prieš islamą“, kita – apie būtinybę „ginti Vakarus“ nuo tariamos islamo invazijos ir semiasi įkvėpimo iš kryžiuočių įvaizdžio. Abi pusės naudoja supaprastintą viduramžių istoriją, kad dabartinė politika atrodytų kaip neišvengiamos tūkstantmetės kovos tęsinys.

Toks istorijos naudojimas ypač pavojingas tuo, kad sudėtingas visuomenes paverčia dviem monolitiniais blokais. „Vakarai“ ima atrodyti kaip viena krikščioniška jėga, o „islamo pasaulis“ – kaip viena nekintanti priešinga civilizacija. Nei XII, nei XXI amžiaus realybė taip neveikia.

Kryžiaus žygių epochoje Europos valdovai kariavo tarpusavyje, o Ketvirtojo kryžiaus žygio dalyviai apiplėšė krikščionišką Konstantinopolį. Musulmonų valdovai taip pat konkuravo, kariavo ir sudarinėjo įvairius politinius susitarimus. Net kariniai ordinai nebuvo paprastos „religinės armijos“. Pavyzdžiui, hospitalierių ordinas išaugo iš piligrimų gydymo institucijos ir tik vėliau tapo reikšminga karine organizacija.

Todėl viduramžių simboliai modernioje propagandoje dažniausiai veikia tik tada, kai iš istorijos pašalinami visi nepatogūs niuansai. Kryžiuotis turi būti tik herojus arba tik agresorius, musulmonas – tik gynėjas arba tik priešas. Realioji istorija tokio paprastumo nepalaiko.

Kryžiaus žygiai paliko pėdsaką ne tik Artimuosiuose Rytuose – jų logika pasiekė ir Baltijos regioną

Lietuvos skaitytojui Kryžiaus žygių tema ypač aktuali todėl, kad kryžiaus karo idėja neapsiribojo Jeruzale. XII–XIII amžiais popiežių remiama religinio karo praktika buvo taikoma ir Šiaurės Rytų Europoje. Baltijos regione vokiečių kariniai ordinai kariavo prieš pagoniškas tautas, o kryžiaus žygių ideologija tapo tiesiogine Lietuvos ir jos kaimynų istorijos dalimi.

Teutonų ordinas, kurio ištakos buvo susijusios su Trečiuoju kryžiaus žygiu ir ligonine Akros apgulties metu, vėliau persikėlė į Baltijos regioną. XIII–XV amžiais ordinas sukūrė savo valstybę ir ilgai kariavo su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Šio politinio darinio galybę iki šiol primena Malborko pilies kompleksas, tapęs Vokiečių ordino valdžios centru.

Baltijos kryžiaus karai gerai parodo, kodėl terminą „Kryžiaus žygiai“ pavojinga automatiškai sutapatinti tik su krikščionių ir musulmonų konfliktu. Religiniu požiūriu panaši karo ideologija buvo nukreipta ir prieš pagonis, o kitur – prieš eretikais laikytus krikščionis.

Lietuvos istorijoje šio konflikto atmintis taip pat tapo nacionalinio pasakojimo dalimi. Kovos su Vokiečių ordinu, Durbės ir Žalgirio mūšiai vėliau buvo interpretuojami kaip valstybės išlikimo ir pasipriešinimo užsienio ekspansijai simboliai. Tai labai panašus atminties mechanizmas: viduramžių karas įgyja naują prasmę modernioje tautinėje istorijoje.

Todėl musulmonų pasaulio santykis su Kryžiaus žygių atmintimi nėra visiškai unikalus. Daugelis visuomenių praeities karus naudoja moderniai tapatybei formuoti. Skirtumas slypi tame, kokie įvykiai pasirenkami, kokiai dabarties problemai jie pritaikomi ir kokią emocinę galią turi konkrečioje visuomenėje.

Istorijos naudojimas dabarties kalboje savaime nėra melas. Problema prasideda tada, kai analogija pateikiama kaip visiška tapatybė: tarsi šiandienos valstybės, tautos ir ideologijos būtų tos pačios, kurios egzistavo prieš aštuonis šimtmečius.

Religinė nesantaika buvo reali, tačiau Kryžiaus žygiai kartu sukūrė ir nuolatinio kontakto zoną

Kryžiaus žygiai neabejotinai sukėlė didžiulį smurtą. Jeruzalės žudynės, apgultys, belaisvių egzekucijos, teritorijų užkariavimas ir religinė karo propaganda paliko gilų pėdsaką. Tačiau būtų klaida manyti, kad beveik du šimtmečius trukusi frankų valstybių istorija Levante buvo vien nenutrūkstamas mūšis.

Kryžininkų valstybėse gyveno įvairios krikščionių bendruomenės, musulmonai ir žydai. Prekybiniai ryšiai jungė priešiškų valdovų teritorijas, buvo sudaromos paliaubos ir sutartys. Kai kurie musulmonų autoriai paliko pasakojimų apie asmeninius kontaktus su frankais, kurie ne visada atitinka vėlesnę dviejų visiškai atskirtų civilizacijų schemą. Šiuolaikinė istoriografija jau seniai pabrėžia, kad karo ir bendradarbiavimo santykiai galėjo egzistuoti tuo pačiu metu.

Kryžiaus žygiai taip pat skatino intensyvesnį žmonių, prekių ir žinių judėjimą Viduržemio regione, nors būtų netikslu visą Europos kultūrinį kontaktą su islamo pasauliu priskirti vien kryžiuočiams. Prekyba, vertimų centrai Ispanijoje ir Sicilijoje bei Bizantijos ryšiai egzistavo ir nepriklausomai nuo karinių ekspedicijų.

Net populiarios Kryžiaus žygių istorijos parodo, kaip stipriai religinis idealas galėjo persipinti su kasdieniais interesais. Vaikų kryžiaus žygiu vadinamas 1212 metų judėjimas atskleidžia, kaip giliai kryžiaus žygio idėja buvo įsitvirtinusi Vakarų Europos religinėje vaizduotėje net tada, kai didžiosios karinės ekspedicijos patirdavo nesėkmes.

Toks sudėtingumas svarbus kalbant apie ilgalaikę nesantaiką. Kryžiaus žygiai tikrai suteikė vėlesnėms kartoms konfliktų ir žiaurumų atmintį, tačiau jie nepadarė krikščionių ir musulmonų visuomenių amžinai izoliuotų. Per vėlesnius šimtmečius santykiai buvo formuojami Osmanų imperijos iškilimo, Europos kolonializmo, prekybos, diplomatijos, nacionalizmo, pasaulinių karų ir daugybės kitų reiškinių.

Todėl dabartinio nepasitikėjimo negalima paaiškinti vien XI amžiaus įvykiais.

Kodėl teiginys apie „800 metų neapykantą“ istorikams kelia problemų

Žmogaus atmintis gali trukti visą gyvenimą, o kolektyvinė atmintis veikia kitaip. Visuomenės pasirenka, kokius įvykius minėti, kokius pamiršti ir kokią prasmę jiems suteikti. Todėl pasakymas, kad musulmonai „iki šiol prisimena Kryžiaus žygius“, gali būti teisingas tik labai bendru lygmeniu. Kur kas svarbiau klausti, kaip, kada ir kodėl jie buvo prisiminti.

Istorikų diskusijoje viena pozicija ilgą laiką pabrėžė, kad Kryžiaus žygiai ikimoderniame islamo pasaulyje neužėmė tokios centrinės vietos, kokią jiems suteikė XIX–XX amžiaus politika. Oksfordo leidyklos aptartoje diskusijoje kritikuojama paprasta tezė, kad musulmonai juos visiškai užmiršo ir tik iš europiečių vėl „išmoko“ prisiminti. Abu kraštutinumai kelia problemų.

Musulmonų kronikos apie frankų karus egzistavo, Saladinas nebuvo ištrintas iš istorijos, o religinio karo atmintis neišnyko. Tačiau modernus pasakojimas, kuriame Kryžiaus žygiai tampa kolonializmo, Izraelio ir Vakarų intervencijų istoriniu pirmtaku, susiformavo konkrečiomis XIX–XX amžių aplinkybėmis. Arabų intelektualai ir politikai sąmoningai naudojo viduramžių analogijas savo laikmečio problemoms aptarti.

Tai nėra kažkas neįprasto. Europoje viduramžių riteriai taip pat buvo iš naujo romantizuoti XIX amžiaus nacionalizmo epochoje. Pilys buvo restauruojamos, kuriamos legendos, o viduramžių valdovai tapo tautiniais didvyriais. Istorinė atmintis beveik visada atspindi ne tik praeitį, bet ir laiką, kuriame ji kuriama.

Todėl religinę nesantaiką tiksliau vertinti kaip daugiasluoksnį reiškinį. Kryžiaus žygiai suteikė labai stiprius simbolius ir realias smurto istorijas. Tačiau šiuolaikinį Vakarų ir musulmonų pasaulio santykį daug tiesiogiau veikė kolonializmas, Osmanų imperijos žlugimas, Palestinos ir Izraelio konfliktas, Šaltasis karas, naftos politika, karinės intervencijos ir modernūs nacionaliniai bei religiniai judėjimai.

Kryžiaus žygiai šiame pasakojime yra istorinė kalba, kuria kartais aiškinami daug naujesni konfliktai.

Istorijos simboliai tampa pavojingi tada, kai pakeičia pačią istoriją

Politinė retorika mėgsta paprastus pasakojimus. Jeigu dabartinį priešą galima pavadinti „kryžininku“, jo motyvų nebereikia analizuoti. Jis automatiškai tampa seno agresoriaus tęsiniu. Lygiai taip pat žmogų pavadinus „naujuoju Saladinu“ galima suteikti jam viduramžių išvaduotojo aureolę, net jeigu jo reali politika su XII amžiaus situacija turi labai mažai bendro.

XX amžiuje įvairūs Artimųjų Rytų lyderiai mėgino pasinaudoti Saladino simboliu. Akademiniai tyrimai rodo, kad jo įvaizdis buvo siejamas su arabų vienybe ir pasipriešinimu išorės priešams. Tai liudija ne tiek tiesioginį viduramžių politikos tęstinumą, kiek didžiulę istorinių simbolių mobilizacinę galią.

Lygiai taip pat ekstremistinis terminas „kryžininkų sąjunga“ gali dabartines Vakarų valstybes pavaizduoti kaip vieną religinį bloką, net kai jų užsienio politikos motyvai, interesai ir santykiai tarpusavyje labai skiriasi. Toks istorinis sutrumpinimas padeda kurti priešo vaizdinį.

Problema atsiranda ir priešingoje pusėje, kai Kryžiaus žygiai romantizuojami kaip paprasta Europos gynyba nuo islamo. Modernios kraštutinės dešinės simbolikoje tamplierių ar kryžiuočių įvaizdžiai kartais naudojami šiuolaikinei antiislamiškai politikai legitimuoti. Istorikai perspėja, kad tai iš esmės redukuoja labai komplikuotą viduramžių epochą iki šiuolaikinio ideologinio plakato.

Istorijos pažinimas čia turi praktinę vertę. Kuo geriau suprantame tikruosius Kryžiaus žygius, tuo sunkiau juos naudoti kaip primityvų įrodymą, kad dvi milžiniškos žmonių grupės neva „visada kariavo“.

Viduramžių žmonėms religija buvo nepaprastai svarbi, todėl nereikia jos vaidmens sumenkinti. Tačiau jie taip pat turėjo šeimas, politinius interesus, prekybos partnerius, dinastinius konfliktus ir pragmatiškus susitarimus. Istorija tampa pavojingai klaidinga tada, kai visa tai pašalinama ir paliekami tik du priešiški simboliai – kryžius ir pusmėnulis.

Išvada: Kryžiaus žygių palikimas gyvas, bet ne todėl, kad istorija niekada nesikeitė

Kryžiaus žygiai neabejotinai paliko ilgalaikį pėdsaką krikščionių ir musulmonų santykių istorijoje. 1099 metų Jeruzalės užėmimas, frankų valstybių sukūrimas Levante, vėlesnė musulmonų kontrataka ir Saladino pergalė tapo įvykiais, kuriuos buvo lengva paversti religinio konflikto simboliais. Viduramžiais abi pusės naudojo religinę karo kalbą, o realios žudynės ir užkariavimai suteikė vėlesnei atminčiai labai stiprią medžiagą.

Tačiau teiginys, kad Kryžiaus žygiai sukūrė vieną nenutrūkstamą religinę neapykantą, gyvavusią nepakitusią daugiau kaip aštuonis šimtmečius, būtų per paprastas. Musulmonų visuomenėse jų atmintis skirtingais laikotarpiais turėjo nevienodą reikšmę. Moderni politinė Kryžiaus žygių kalba ypač išryškėjo XIX ir XX amžiais, kai Europos kolonializmas ir vėlesni konfliktai Artimuosiuose Rytuose paskatino ieškoti paralelių su frankų ekspansija.

Būtent tada Saladinas tapo patogiu vienybės ir išsivadavimo simboliu, o „kryžininko“ sąvoka galėjo būti pritaikyta naujai Vakarų kariuomenei ar politikai. XX ir XXI amžių ekstremistinė islamistinė propaganda šia analogija naudojosi sąmoningai. Kita vertus, Kryžiaus žygių simbolius moderniems antiislamiškiems tikslams pasitelkė ir dalis Vakarų kraštutinės dešinės.

Tai bene svarbiausia šios istorijos pamoka. Kryžiaus žygiai nėra vien „Vakarų kaltė“, kuri automatiškai paaiškina visus šiuolaikinius konfliktus, kaip nėra ir herojiška civilizacijos gynybos legenda. Jie buvo viduramžių religinio, politinio ir karinio pasaulio produktas. Jų dalyviai galėjo nuoširdžiai tikėti savo religine misija ir tuo pat metu siekti politinės galios. Musulmonų valdovai galėjo skelbti džihadą prieš frankus ir tuo pat metu sudarinėti pragmatiškus susitarimus su krikščionių valdovais.

Šiandien pats žodis „kryžiaus žygis“ kartais pasako daugiau apie kalbėtojo politinę žinutę nei apie viduramžių istoriją. Kai jis vartojamas Vakarų ekspansionizmui apibūdinti, kuriama sąmoninga sąsaja tarp šiandienos ir XI–XIII amžių užkariavimų. Tokia metafora gali būti labai paveiki, ypač visuomenėse, kurių modernioje istorijoje buvo kolonializmo ar užsienio karinių intervencijų patirties.

Tačiau istorinis tikslumas reikalauja atskirti atmintį nuo tiesioginio priežastingumo. Šiuolaikinių krikščionių ir musulmonų santykių nenulemia žmonės, gyvenę prieš devynis šimtus metų. Juos lemia šiandienės valstybės, politiniai sprendimai, socialinės problemos ir konkretūs konfliktai. Kryžiaus žygiai suteikia galingą simbolių rinkinį, kuriuo visa tai galima interpretuoti.

Būtent todėl jų palikimas tebėra gyvas. Ne todėl, kad pasaulis nuo 1095 metų nepasikeitė, o todėl, kad žmonės vis dar grįžta į praeitį ieškodami herojų, priešų ir istorijų, galinčių paaiškinti dabartį. Kartais tai padeda suprasti istorines šaknis. Kartais – priešingai – istoriją paverčia ginklu.

Tikrasis Kryžiaus žygių tyrinėjimas vertingas todėl, kad leidžia pamatyti skirtumą tarp šių dviejų dalykų.