Kai 1812 m. Napoleono Didžioji armija peržengė Nemuną, ji buvo ne vien prancūzų kariuomenė. Joje žygiavo lenkai, vokiečiai, italai, olandai, šveicarai, kroatai ir kitų imperijai pavaldžių ar sąjunginių kraštų vyrai. Greta profesionalių karininkų buvo miestiečių, valstiečių, amatininkų ir naujojo imperinio elito sūnų. Toks mastas būtų buvęs sunkiai įsivaizduojamas senojo režimo Europoje, kur karas dažniau buvo monarchų, samdinių ir ribotų profesionalių armijų reikalas.

Tačiau patrauklus teiginys, kad Napoleonas tiesiog „sulygino klases“ ir išmokė Europą nacionalizmo, yra per daug tiesus. Masinės kariuomenės principą sukūrė Prancūzijos revoliucija, ne vien Napoleonas. Šaukimas buvo nevienodai taikomas, turtingieji galėjo lengviau jo išvengti, o užkariautos tautos dažnai mokėsi nacionalizmo priešindamosi prancūzams. Napoleono karai buvo ir reformų skleidėjai, ir prievartos mašina. Būtent ši įtampa paaiškina jų ilgalaikį poveikį Europos visuomenei.

Revoliucija pavertė gyventoją piliečiu kariu

Iki 1789 m. Europos monarchijos turėjo nuolatines kariuomenes, kuriose tarnavo profesionalai, samdiniai, prievarta surinkti vyrai ir privilegijuotų sluoksnių karininkai. Tai nebuvo vien aristokratų klubai, tačiau karininko rangas, pulko nuosavybė ir dvaro ryšiai suteikė kilmingiesiems didžiulį pranašumą. Valdovai stengėsi riboti karo mastą, nes didelę kariuomenę buvo brangu maitinti, apginkluoti ir kontroliuoti.

Prancūzijos revoliucija pakeitė politinę kalbą. Karaliui pavaldus žmogus tapo tautos piliečiu, o valstybės gynyba – jo pareiga. 1793 m. rugpjūčio 23 d. Nacionalinis konventas paskelbė levée en masse: jauni vyrai turėjo kautis, o likusi visuomenė prisidėti darbu, gamyba, transportu ir parama. Tai buvo ne moderni visuotinio šaukimo sistema vienu administraciniu veiksmu, bet simbolinė bei praktinė revoliucija. Valstybė pareikalavo ne nedidelio pulko, o visos tautos išteklių.

1798 m. Jourdan–Delbrel įstatymas įtvirtino nuoseklesnę prievolę. Napoleonas, 1799 m. tapęs pirmuoju konsulu, o 1804 m. imperatoriumi, paveldėjo šį mechanizmą ir išplėtė jo naudojimą. Todėl tiksliau kalbėti ne apie Napoleono išrastą masinę armiją, o apie jo gebėjimą revoliucinę mobilizaciją paversti imperinės galios sistema.

Naujoji armija pakeitė valstybės santykį su visuomene. Kad pašauktų, aprengtų ir sektų šimtus tūkstančių vyrų, valdžia turėjo geriau skaičiuoti gyventojus, tvarkyti sąrašus, rinkti mokesčius ir palaikyti kelius. Kartu šeimos pirmą kartą tokiu mastu pajuto, kad tolimas Europos karas tiesiogiai sprendžia jų sūnų likimą. Pilietybė įgijo ir teisių, ir kraujo mokesčio prasmę.

Masė pati savaime nebuvo Napoleono pergalių receptas. Prancūzijos kariuomenė rėmėsi divizijomis ir korpusais, galinčiais žygiuoti atskirai, maitintis platesnėje teritorijoje ir greitai susitelkti mūšiui. Štabo darbas, artilerija, karininkų patirtis bei karių motyvacija leido didelius skaičius paversti veikiančia jėga. Tačiau toks modelis taip pat skatino gyventi iš užimto krašto. Kai aprūpinimas strigo, kareiviai rekvizuodavo ar grobdavo maistą, todėl vietos visuomenė mobiliosios armijos „modernumą“ dažnai patyrė kaip labai seną karo prievartą.

Ar armija iš tiesų atvėrė kelią visoms klasėms

Revoliucinė Prancūzija panaikino formalų reikalavimą karininko karjerą grįsti kilme. Karai ištuštino senąjį karininkų korpusą: dalis aristokratų emigravo, kiti buvo nušalinti, žuvo ar pasitraukė. Greitai augančiai kariuomenei reikėjo naujų vadų, todėl drąsa, gebėjimai, raštingumas ir ryšiai galėjo iškelti žmogų, kuris senojo režimo sąlygomis būtų likęs žemesniame range.

Napoleono maršalų biografijos tapo šio mobilumo simboliais. Michelis Ney buvo statinių meistro sūnus, Joachimas Muratas – užeigos laikytojo šeimos vaikas, Jeanas Lannesas kilo iš smulkaus pirklio aplinkos. Jie pasiekė aukščiausius titulus ir patys tapo naujos aristokratijos dalimi. Tokios karjeros rodė, kad talentas gali būti apdovanotas greičiau nei genealogija.

Vis dėlto posakis, kad „kiekvienas kareivis kuprinėje nešėsi maršalo lazdą“, buvo idealas, ne kasdienė statistika. Dauguma pašauktųjų liko eiliniais, patyrė ligas, alkį ir didžiulę mirties riziką. Paaukštinimui reikėjo išgyventi kampanijas, mokėti skaityti, turėti vadų pasitikėjimą ir tinkamu metu atsidurti tinkamoje vietoje. Imperijai stabilizuojantis, Napoleonas kūrė savo bajoriją, o karininkų šeimos bei pasiturintys sluoksniai vėl kaupė pranašumus.

Taigi kariuomenė praplėtė socialinio kilimo kelią, bet klasių nepanaikino. Ji sukūrė meritokratijos pažadą, kurį ribojo turtas, išsilavinimas, lytis ir politinė ištikimybė. Paprasto žmogaus galimybė tapti karininku buvo realesnė nei 1780 m., tačiau imperinė visuomenė netapo lygių žmonių bendruomene.

Socialinį mobilumą veikė ir apdovanojimų sistema. 1802 m. įsteigtas Garbės legiono ordinas siejo prestižą su tarnyba valstybei, o ne vien paveldėta kilme. Vėliau imperatorius dalijo žemes, pensijas ir bajorų titulus nusipelniusiems kariškiams bei pareigūnams. Tai buvo nauja elito gamybos forma: sena aristokratija neteko monopolio, bet hierarchija neišnyko. Napoleonas ne panaikino elitą, o dalį jo pakeitė žmonėmis, kurių padėtis priklausė nuo imperatoriaus ir tarnybos.

Eiliniam kareiviui toks pažadas vis tiek turėjo kultūrinę reikšmę. Net jei tik nedaugelis pasiekė generolo rangą, mintis, kad kilmė nėra absoliuti kliūtis, veikė politinę vaizduotę. Po 1815 m. restauruoti režimai galėjo sugrąžinti titulus, bet negalėjo lengvai įtikinti veteranų, kad gebėjimas ir nuopelnas vėl nieko nereiškia.

Šaukimas vienijo tautą ir kartu skaldė bendruomenes

Masinė kariuomenė dažnai vaizduojama kaip nacionalinės vienybės mokykla. Skirtingų Prancūzijos regionų vyrai kartu tarnavo, mokėsi bendros komandos kalbos, nešiojo tą pačią uniformą ir girdėjo, kad kovoja už tautą. Tarnyba galėjo silpninti vietinį uždarumą ir stiprinti ryšį su valstybe. Veteranai grįždavo su platesne geografine bei politine patirtimi.

Tačiau šaukimas buvo ir viena nekenčiamiausių režimo priemonių. Kaimų bendruomenės netekdavo darbingų vyrų, šeimos slėpdavo sūnus, o dezertyravimas bei dokumentų klastojimas tapo nuolatine problema. Kai kur kildavo atviras pasipriešinimas. Imperijai vis dažniau kariaujant, metiniai kontingentai buvo renkami iš anksto, šaukiant vis jaunesnes laidas. 1813–1814 m. kariuomenės papildymas jau rodė sistemos išsekimą.

Be to, prievolė nebuvo visiškai lygi. Įvairiais laikotarpiais buvo galima samdyti pakaitinį, pasinaudoti išimtimi ar medicininiu atleidimu. Turtingesnė šeima turėjo daugiau galimybių sumokėti, derėtis ir gauti dokumentus; neturtingas valstietis dažnai turėjo tik paklusti arba slapstytis. Todėl universalios pilietinės pareigos retorika egzistavo greta klasinių skirtumų.

Šaukimas susiejo tautą su kariuomene, bet nebūtinai sukūrė meilę valstybei. Kartais jis skatino priešingą reakciją: žmogus pirmiausia pajusdavo ne pilietinę lygybę, o valstybės ranką savo namuose. Modernioje Europoje ši dviprasmybė išliko – visuotinė tarnyba galėjo būti laikoma ir lygių piliečių pareiga, ir prievartine našta.

Regioniniai skirtumai buvo dideli. Teritorijose, kurios silpniau kalbėjo prancūziškai arba neseniai buvo prijungtos, šaukimo pareigūnas galėjo atrodyti kaip svetimos centralizuotos valdžios pasiuntinys. Religinės bendruomenės ir vietiniai autoritetai kartais priešinosi ne tik kariuomenei, bet visam revoliuciniam valstybės modeliui. Prievartos vengimas todėl nebuvo paprastas bailumas: jis galėjo reikšti lojalumą šeimai, parapijai ar regionui, konkuruojantį su nauja nacionaline pareiga.

Kartu kariuomenė maišė žmones. Kareivis galėjo pirmą kartą išvykti už savo provincijos, susitikti kitakalbių, išmokti administracinės prancūzų kalbos ir parsivežti naujų įpročių. Tačiau tokių patirčių negalima romantizuoti: didelė dalis mobilumo vyko priverstinai, o veteranų atmintyje draugystė ir pažinimas egzistavo šalia traumų.

Didžioji armija buvo daugiatautė imperijos sistema

Napoleono kariuomenės prancūziškasis branduolys ilgainiui buvo papildytas kontingentais iš prijungtų teritorijų, Reino sąjungos valstybių, Italijos karalystės, Varšuvos kunigaikštystės ir kitų sąjungininkų. 1812 m. žygio į Rusiją pajėgos ypač aiškiai parodė imperijos mastą. Tikslios proporcijos priklauso nuo to, kuriuo kampanijos momentu skaičiuojama, tačiau prancūzai nesudarė visos kariuomenės, o kai kuriuose vertinimuose – nė pusės jos žmonių.

Tai koreguoja paprastą teiginį, kad vienoje armijoje „susivienijo prancūzų tauta“. Daugelis karių žygiavo dėl savo valdovų sutartinių įsipareigojimų, prievartinio šaukimo arba vilties atkurti savą valstybę. Lenkams Napoleono sukurta Varšuvos kunigaikštystė atrodė kaip galimas kelias iš padalijimų katastrofos. Vokiečių valstybėms sąjunga galėjo reikšti teritorinę naudą ir kartu priklausomybę nuo Paryžiaus.

Lietuvos žemėms 1812-ieji buvo dviprasmiški. Dalis buvusios Abiejų Tautų Respublikos visuomenės tikėjosi politinio atkūrimo, tačiau armijai reikėjo maisto, arklių, transporto ir žmonių. Lūkesčiai susidūrė su karo rekvizicijomis bei katastrofišku atsitraukimu. Platesnį šio lūžio foną primena trijų ATR padalijimų istorija.

Daugiatautė kariuomenė skatino žmonių bei idėjų judėjimą, bet nereiškė lygiavertės tautų federacijos. Napoleonas sprendimus priėmė imperijos interesais, skirstė sąjungininkų kontingentus ir reikalavo aukų savo strategijai. Būtent todėl tarnyba jo armijoje vieniems buvo emancipacijos galimybė, kitiems – svetimos valdžios našta. Abi patirtys galėjo maitinti nacionalinę savimonę.

1812 m. katastrofa parodė šios sistemos trapumą. Skirtingų kalbų daliniams reikėjo koordinavimo, jų aprūpinimas priklausė nuo milžiniškų atstumų, o sąjungininkų politinis patikimumas silpo pralaimint. Atsitraukimo metu šaltis buvo tik viena priežastis greta bado, ligų, mūšių, dezertyravimo ir žlugusios logistikos. Išlikę kariai grįžo į skirtingus kraštus, atsinešdami bendrą katastrofos atmintį, bet ne vienodą išvadą apie imperiją.

Lenkų atvejis ypač gerai parodo interesų sankirtą. Tarnyba Napoleonui galėjo būti suvokiama kaip kova už valstybingumo atkūrimą, nors imperatorius niekada nedavė visų pažadų, kurių tikėjosi jo rėmėjai. Tautinė viltis ir imperinė strategija sutapo tik iš dalies.

Įstatymų lygybė ir jos aiškios ribos

Napoleono poveikis socialinei sanklodai neapsiribojo kariuomene. Prancūzijos valdžia užimtose ar priklausomose teritorijose naikino dalį feodalinių privilegijų, pertvarkė administraciją, įtvirtino pasaulietinės valstybės principus ir skleidė vienodesnės teisės idėją. 1804 m. Civilinis kodeksas, dažnai vadinamas Napoleono kodeksu, gynė nuosavybę, sutartis ir formalią vyrų lygybę prieš įstatymą.

Tai buvo reikšmingas lūžis visuomenėse, kuriose žmogaus statusą anksčiau smarkiai lėmė luomas, paveldima privilegija ir vietinės jurisdikcijos. Karjera valstybės tarnyboje ar kariuomenėje teoriškai labiau priklausė nuo gebėjimų. Bažnytinė ir bajorų žemė kai kur buvo sekuliarizuota, cechų bei feodalinių prievolių sistema silpninta. Vėliau net restauruoti valdovai ne visada galėjo ar norėjo visiškai grąžinti senąją tvarką.

Tačiau žodis lygybė čia turi ribas. Kodeksas sustiprino vyro valdžią šeimoje ir apribojo ištekėjusių moterų teisinį savarankiškumą. Darbininkų organizavimasis buvo varžomas. Napoleonas 1802 m. Prancūzijos kolonijose atkūrė vergiją, kurią revoliucinė valdžia buvo panaikinusi 1794 m. Imperijos administracija politinės laisvės nelaikė tokia pat svarbia kaip tvarką, nuosavybę ir valdžios efektyvumą.

Užkariautuose kraštuose reformos buvo vykdomos iš viršaus ir lydimos cenzūros, mokesčių bei rekrutų. Todėl gyventojas galėjo vienu metu gauti lygesnį civilinį statusą ir prarasti politinę autonomiją. Napoleono palikimas nėra nuoseklus liberalizmo triumfas. Tai autoritarinė modernizacija, kuri naikino kai kurias senas privilegijas, bet kūrė naujas hierarchijas.

Valstiečių padėtis taip pat nepasikeitė vienu parašu. Teisinis baudžiavinių ryšių panaikinimas nebūtinai suteikė žemės, panaikino skolas ar apsaugojo nuo dvarininko ekonominės galios. Varšuvos kunigaikštystės 1807 m. konstitucija paskelbė asmens laisvę, tačiau daugelis valstiečių liko priklausomi nuo žemvaldžių dėl žemės naudojimo. Tai tipiškas skirtumas tarp civilinio statuso ir materialios lygybės.

Mokesčių reforma galėjo panaikinti privilegijuotas išimtis, bet karo valstybė rinko daug. Nauja administracija buvo racionalesnė, tačiau jos efektyvumas reiškė ir geresnį gebėjimą paimti pinigus bei žmones. Todėl vieni gyventojai reformas prisiminė kaip išlaisvinimą, kiti – kaip tvarkingiau organizuotą išnaudojimą.

Nacionalizmas plito ir su Napoleonu, ir prieš jį

Prancūzų revoliucinės armijos skelbė, kad neša tautų išlaisvinimą iš monarchų bei feodalų valdžios. Kai kur jos iš pradžių buvo sutiktos palankiai. Tačiau okupacinė kasdienybė – rekvizicijos, mokesčiai, šaukimas ir Paryžiui pavaldūs valdovai – greitai kompromitavo išlaisvinimo kalbą. Vietos gyventojai pradėjo apibrėžti save prieš prancūzą okupantą.

Ispanijoje 1808 m. prasidėjęs karas tapo vienu ryškiausių pavyzdžių. Napoleono bandymas pakeisti Burbonų dinastiją savo broliu Josephu sukėlė sukilimą, partizaninį karą ir britų intervenciją. Pasipriešinimą jungė religija, vietinės tradicijos, lojalumas teisėtam monarchui ir besiformuojanti tautinė tapatybė. Tai dar nebuvo vėlesnio XIX a. liberalus nacionalizmas, tačiau žmonės mobilizavosi kaip politinė bendruomenė prieš svetimą valdžią.

Vokiečių žemėse Napoleono sukurta Reino sąjunga 1806 m. prisidėjo prie Šventosios Romos imperijos pabaigos ir sumažino daugybę smulkių politinių vienetų. Prancūzų dominavimas skatino intelektualus kalbėti apie bendrą vokiečių kultūrą, o Prūsijos reformatorius – pertvarkyti valstybę bei kariuomenę. 1813 m. „išsivadavimo karų“ retorika sujungė dinastinius ir tautinius motyvus.

Todėl sakyti, kad Napoleonas „atnešė nacionalizmą“, galima tik su išlyga. Jis skleidė revoliucinę tautos bei piliečio kalbą, ardė senas sienas ir mobilizavo dideles visuomenes. Tačiau jo imperinis valdymas taip pat sukūrė priešą, prieš kurį vietinės tapatybės įgijo politinę jėgą. Nacionalizmas augo ne kaip dovana iš Paryžiaus, o kaip reformų, karo ir pasipriešinimo sąveika.

Italijos pusiasalyje prancūzų ir Napoleono valdžia pertvarkė daugybę valstybių, jungė teritorijas, kūrė bendras administracijas ir ugdė pareigūnų sluoksnį. Tai dar nebuvo 1861 m. Italijos karalystė, tačiau patirtis leido įsivaizduoti didesnį politinį vienetą. Vėlesni Risorgimento veikėjai Napoleono epochą galėjo vertinti ir kaip svetimą dominavimą, ir kaip senos fragmentacijos suardymą.

Tautinis jausmas ne visur reiškė tą patį. Vienur jis siejosi su kalba ir kultūra, kitur – su istorine valstybės teise, religija ar ištikimybe monarchui. Tik vėliau šios skirtingos patirtys buvo sujungtos į nuoseklesnes nacionalines istorijas. Napoleono karai suteikė mobilizacijos patirtį, bet ne vieną paruoštą nacionalizmo programą.

Valstybių reformos buvo atsakas į pralaimėjimus

Napoleono pergalės privertė priešininkus klausti, kodėl jų kariuomenės ir administracijos veikia prasčiau. Ypač svarbi buvo 1806 m. Prūsijos katastrofa prie Jenos ir Auerstedto. Po jos reformatoriai, tarp jų Heinrichas Friedrichas Karlas vom Steinas, Karlas Augustas von Hardenbergas ir Gerhardas von Scharnhorstas, ėmėsi keisti valstybės valdymą, baudžiavos santykius, miestų savivaldą ir karininkų rengimą.

Prūsijos kariuomenėje buvo siekiama mažinti kilmės privilegijas, geriau lavinti karininkus ir plėsti visuomenės dalyvavimą gynyboje. Reformos nepadarė Prūsijos demokratija, o valstiečių emancipacija buvo nevienoda. Vis dėlto jos rodė, kad senojo režimo institucijos turi prisitaikyti prie masinio karo. Valdovas negalėjo tik reikalauti paklusnumo – jam reikėjo išsilavinusių pareigūnų, patikimos administracijos ir gyventojų motyvacijos.

Austrija, Rusija ir kitos valstybės taip pat mokėsi iš prancūzų organizavimo, korpusų sistemos, štabo darbo bei mobilizacijos, nors reformas derino su savomis tradicijomis. Karas tapo konkurencija ne tik tarp generolų, bet ir tarp valstybės gebėjimų. Mokyklos, keliai, mokesčių apskaita bei gyventojų registrai įgijo karinę reikšmę.

Šis procesas padėjo kurti XIX a. centralizuotą valstybę. Visuomenė buvo įtraukiama giliau, tačiau kartu labiau stebima ir apmokestinama. Piliečio teisės bei pareigos plėtėsi drauge su valdžios galimybėmis jį pasiekti. Napoleono karų modernumas slypi ne vien patrankoje ar manevre, o tame, kad valstybė išmoko mobilizuoti daug didesnę visuomenės dalį.

Reformų tempą veikė baimė. Elitai norėjo pasinaudoti prancūzų administraciniu ir kariniu efektyvumu, tačiau nenorėjo revoliucijos, kuri sunaikintų jų valdžią. Todėl Prūsijoje ar Austrijoje modernizavimas dažnai buvo ribotas: valstiečiams suteikiama daugiau asmens laisvės, bet išlaikoma monarchija; karininkų korpusas atveriamas talentui, bet visuomenė negauna visos politinės valdžios.

Šis „revoliucijos iš viršaus“ modelis tapo viena svarbių XIX a. tradicijų. Valstybė keitėsi tam, kad būtų stipresnė, ne būtinai tam, kad pilietis būtų laisvesnis. Vis dėlto suteikus teisę, išsilavinimą ar karjeros galimybę buvo sunku amžinai teigti, kad visuomenės dalyvavimas turi likti siauras.

1815 m. restauracija neatkūrė senojo pasaulio

Po Napoleono pralaimėjimo 1814 m. ir galutinio sutriuškinimo prie Vaterlo 1815 m. Europos valdovai siekė atkurti dinastinę tvarką. Vienos kongresas perbraižė sienas, sugrąžino dalį nuverstų monarchijų ir kūrė jėgų pusiausvyrą, kuri turėjo užkirsti kelią naujai žemyno hegemonijai. Politinis konservatizmas sustiprėjo.

Tačiau grįžti į 1788 m. buvo neįmanoma. Ten, kur panaikintos feodalinės privilegijos ir įvestas vienodesnis administravimas pasirodė praktiškas, valdovai dažnai išsaugojo dalį reformų. Napoleono kodekso principai veikė daugelyje Europos teisinių sistemų. Karininkų profesionalumas, štabų darbas ir masinio šaukimo galimybė liko valstybių arsenale.

Dar svarbiau, kad veteranai, valdininkai ir išsilavinę miestiečiai jau buvo patyrę politinę mobilizaciją. Lenkų, italų ir vokiečių vienybės siekiai po 1815 m. nebuvo patenkinti. Liberalų bei nacionalistų judėjimai vėlesniais dešimtmečiais rėmėsi revoliucijos ir karų suformuota kalba, nors dažnai veikė prieš Napoleono tipo autoritarizmą. 1820, 1830 ir 1848 m. revoliucijos turėjo savas priežastis, bet jų dalyviai gyveno jau pakeistoje Europoje.

Lietuvoje ir buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse 1812 m. viltys bei nusivylimai taip pat paliko politinį pėdsaką. Pokario intelektinį gyvenimą rodo ir sustiprėjusi masonų veikla po 1812 m.. Tai ne tiesioginė Napoleono kariuomenės pasekmė, bet platesnio idėjų, ryšių ir politinių lūkesčių judėjimo dalis.

Vienos kongreso sistema pati liudijo pokytį. Didžiosios valstybės siekė ne tik atkurti sostus, bet ir reguliariai konsultuotis, valdyti revoliucijų grėsmę bei saugoti tarptautinę pusiausvyrą. Ilgų karų patirtis paskatino diplomatiją mąstyti visos Europos mastu. Konservatyvi tvarka buvo moderni savo koordinavimo ambicija, net jei gynė monarchinius principus.

Socialinė atmintis taip pat nepasidavė dekretui. Šimtai tūkstančių šeimų turėjo žuvusių, dingusių ar suluošintų artimųjų, o veteranai nešiojo apdovanojimus ir pasakojo apie svetimus kraštus. Politinės idėjos plito ne vien knygomis: jas skleidė žmonių biografijos, migracija, karo belaisviai ir buvę pareigūnai.

Kiek ši transformacija priklausė pačiam Napoleonui

Napoleonas buvo ne vien revoliucijos idėjų nešėjas, bet ir žmogus, kuris jas pertvarkė savo valdžiai. Jo paties kilmė padeda suprasti šį prieštaravimą. Jis gimė Korsikoje neseniai Prancūzijos valdžion patekusioje smulkios bajorijos šeimoje, gavo karinį išsilavinimą ir revoliucijos sąlygomis kilo nepaprastai greitai. Plačiau apie šią tapatybę pasakojama straipsnyje apie Napoleono korsikietišką kilmę.

Jo karjera nebūtų buvusi tokia pati nei senojo režimo hierarchijoje, nei be Prancūzijos valstybės karinių mokyklų. Tai svarbi detalė: Napoleonas įkūnijo ne absoliutų „paprasto žmogaus“ iškilimą, o senos kilmės ir naujų revoliucinių galimybių junginį. Vėlesnė propaganda šią biografiją supaprastino, nes imperatoriui buvo naudinga vaizduotis žmogumi, kurį iškėlė vien talentas.

Jis vertino talentą, nes pats iš jo gavo naudos, bet kartu troško dinastinio teisėtumo, kūrė titulus ir sodino gimines į sostus. Jis skleidė teisinę lygybę, tačiau ribojo spaudą ir politinį atstovavimą. Jo armija suteikė karjeros galimybių paprastiems vyrams, bet milijonus žmonių pavertė imperinių kampanijų ištekliais. Nacionalinę retoriką jis naudojo Prancūzijai, o kitų tautų aspiracijas rėmė tik tol, kol jos tarnavo strategijai.

Todėl istoriografijoje ginčijamasi ne dėl to, ar Napoleono epocha pakeitė Europą, o dėl jo asmeninės dalies. Vieni pabrėžia, kad jis racionalizavo administraciją ir išplatino revoliucijos reformas. Kiti mato karinę diktatūrą, kuri sunaikino respublikos laisves ir išprovokavo nacionalistinę reakciją. Įtikinamiausias vertinimas jungia abi puses: jo imperija pagreitino procesus, kurių nesukūrė nuo nulio, ir suteikė jiems prieštaringą formą.

Net sąvoka „Napoleono karai“ gali klaidinti, jei visą 1792–1815 m. transformaciją paverčiame vieno žmogaus biografija. Prancūzijos revoliuciniai karai prasidėjo iki jo iškilimo, o Britanijos finansinė galia, Rusijos imperiniai interesai, Austrijos ir Prūsijos reformos bei vietiniai sukilimai turėjo savą logiką. Napoleonas buvo ne vienintelis variklis, o nepaprastai galingas katalizatorius.

Jo asmeninis talentas padėjo Prancūzijai išnaudoti revoliucijos sukurtus išteklius, tačiau nuolatinė ekspansija galiausiai juos išsekino. Sistema, žadėjusi karjerą ir šlovę, pareikalavo vis jaunesnių šauktinių; tautų išlaisvinimo kalba virto imperijos reikalavimais. Ši evoliucija paaiškina, kodėl tas pats žmogus galėjo atrodyti modernizacijos herojus ir Europos engėjas.

Napoleono karai iš tiesų pakeitė Europos socialinę sanklodą. Jie išplėtė valstybės galimybę mobilizuoti gyventojus, atvėrė dalį karjeros kelių ne aristokratams, silpnino luomines privilegijas ir pavertė tautą svarbiu politiniu veikėju. Tačiau „visų klasių lygybė“ buvo neužbaigtas pažadas, o nacionalizmas dažnai stiprėjo ne Napoleono dėka, bet prieš jo valdžią.

Šis prieštaravimas ir yra tikrasis epochos palikimo matas.