Sovietų okupacijos laikotarpiu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo griežtai kontroliuojama, o dalis kunigų, vienuolių ir pasauliečių tapo svarbiais pilietinio pasipriešinimo organizatoriais. Ypač reikšmingas buvo pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, pradėtas leisti 1972 m. kovo 19 d. ir ėjęs iki 1989 m. Išleistas 81 numeris – tai unikalus faktinės informacijos apie tikinčiųjų persekiojimus rinkinys. Tačiau Bažnyčios istorijos nereikėtų supaprastinti iki teiginio, kad visi dvasininkai vienodai priešinosi okupaciniam režimui.
Kaip keitėsi Bažnyčios padėtis po 1940 m.?
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Bažnyčiai pradėti taikyti ekonominiai ir administraciniai apribojimai. Buvo nacionalizuotas turtas, uždaromos vienuolijos, ribojamas religinis mokymas ir spauda. Dvasininkai tapo valstybės saugumo institucijų stebėjimo bei spaudimo taikiniais.
Vokietijos okupacijos metais 1941–1944 m. bažnytinis gyvenimas patyrė kitokias politines aplinkybes. 1944 m. sovietų valdžiai sugrįžus į Lietuvą, antireliginė politika buvo atnaujinta dar platesniu mastu: dvasininkai suiminėti, teisti ar tremti, varžytos pamaldos ir vaikų katechizacija.
Valdžios kontrolė ir dvasininkų skirtingi pasirinkimai
Sovietinė valdžia siekė izoliuoti Lietuvos Bažnyčią nuo Vatikano ir kontroliuoti kunigų paskyrimus bei tikinčiųjų organizacijas. Dalis dvasininkų rinkosi atvirą pasipriešinimą, kiti – atsargesnį veikimą, bandydami išlaikyti parapijų gyvenimą.
Istorikas Arūnas Streikus savo monografijoje apie sovietų antibažnytinę politiką pabrėžia, kad KGB ir kitų institucijų dokumentus būtina vertinti kritiškai, nes net vidiniuose šaltiniuose buvo propagandos ir melagingų interpretacijų. Todėl norint suprasti konkrečių asmenų vaidmenis svarbu lyginti sovietinius dokumentus su pačių tikinčiųjų liudijimais.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“
1972 m. kovo 19 d. Simne kunigo Sigito Tamkevičiaus iniciatyva pradėtas leisti pogrindinis periodinis leidinys, kurio tikslas buvo fiksuoti tikinčiųjų ir kunigų persekiojimą, bažnyčių uždarymą, religinio mokymo ribojimus ir žmogaus teisių pažeidimus.
„Kronika“ buvo rengiama slapta: pranešimai rinkti iš parapijų, redaguoti, spausdinti rašomosiomis mašinėlėmis, fotografuoti, dauginti ir siunčiami į Vakarus. Iš ten dalis medžiagos grįždavo į Lietuvą radijo laidomis. Ši informacijos grandinė padėjo pralaužti sovietinę cenzūrą.
Iki 1983 m. leidinį redagavo Sigitas Tamkevičius, vėliau redagavimą perėmė kunigas Jonas Boruta. 1989 m. kovo 19 d. pasirodė paskutinis, 81-as, numeris. Visi leidiniai šiandien išliko kaip vertingi istoriniai šaltiniai.
Kas kūrė pogrindžio tinklą?
„Kronikos“ pasirodymas priklausė ne nuo vieno asmens. Tekstus rinko ir perdavė kunigai, seserys vienuolės bei tikintys pasauliečiai. Vieni rinko informaciją, kiti perrašinėdavo, fotografuodavo ar platindavo leidinį; treti rizikavo gabendami medžiagą į užsienį.
Tokie veiksmai buvo pavojingi: dėl leidybos ar platinimo galėjo būti atliekamos kratos, skiriamas kalinimas ir kitos represijos. Tai buvo informacinis bei žmogaus teisių gynimo pasipriešinimas, o ne ginkluota kova.
Tikinčiųjų teisių gynimas ir kitos organizacijos
1978 m. įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kurio nariai viešai reikalavo laikytis SSRS deklaruojamų sąžinės laisvės principų ir tarptautinių žmogaus teisių įsipareigojimų. Tokia teisinė kalba buvo svarbi: aktyvistai rodė, kad sovietinė valdžia pažeidžia net pačios skelbiamus principus.
Tačiau ne visas religinis gyvenimas buvo politinis pasipriešinimas. Parapijų kasdienybė, atlaidai, krikštynos ir tikinčiųjų šeimų tradicijos turėjo savarankišką religinę reikšmę.
Bažnyčia ir tautinis atgimimas
1980-ųjų pabaigoje pradėjus silpnėti sovietinei kontrolei, religinio gyvenimo atkūrimas tapo viena platesnių visuomenės permainų dalių. 1988 m. tikintiesiems grąžinta Vilniaus arkikatedra, o 1989 m. atvirai aptarinėti anksčiau cenzūruoti persekiojimų faktai.
Bažnyčios organizacijų indėlis į nepriklausomybės atkūrimo atmosferą buvo svarbus, bet kartu veikė ir kiti politiniai, kultūriniai bei visuomeniniai judėjimai. Lietuvos laisvėjimas nebuvo vienos institucijos nuopelnas.
Kodėl ši istorija tebėra svarbi?
Dokumentuotas Lietuvos katalikų pasipriešinimas sovietmečiu rodo, kaip net cenzūros ir represijų sąlygomis galima rinkti faktus, platinti juos už valstybės ribų ir naudoti viešumą žmogaus teisėms ginti. „Kronika“ išliko vienu svarbiausių šios veiklos šaltinių – ypač todėl, kad užrašė konkrečius įvykius, vardus ir datas.
Parašykite komentarą