Senovės egiptiečiai naudojo ne „akmenines pagalves“ šiuolaikine prasme, o galvos atramas (headrests), kurios prilaikydavo kaklą ir pakeldavo galvą miegant. Jos buvo gaminamos ne tik iš akmens, bet ir iš medžio, fajanso bei kitų medžiagų. Metropolitan Museum of Art saugomi pavyzdžiai rodo, kad tokios atramos naudotos tiek kasdienybėje, tiek laidotuvių kontekste.
Kaip atrodė egiptietiška galvos atrama?
Tipinė atrama turėjo plokščią pagrindą, vertikalią kolonėlę ir viršuje išlenktą dalį, ant kurios remdavosi kaklas arba apatinė galvos dalis. Tokia konstrukcija galvą pakeldavo nuo žemės ar lovos paviršiaus.
Metropolitan Museum of Art nurodo, kad išlikę Vidurinės karalystės mediniai pavyzdžiai buvo realiai naudojami miegui. Tai svarbu, nes internete dažnai susidaro įspūdis, kad visos egiptietiškos galvos atramos buvo vien ritualiniai kapų objektai.
Ar jos tikrai buvo akmeninės?
Ne visos. Išlikę pavyzdžiai pagaminti iš medžio, akmens, fajanso ir kitų medžiagų. Kasdieniam naudojimui medis buvo praktiškesnis, o akmeniniai variantai dažniau aptinkami kapuose arba priklausė turtingesniems žmonėms.
Vienas Met muziejaus saugomas Senosios karalystės akmeninis pavyzdys iš Khentikos kapo tikriausiai buvo skirtas būtent pomirtiniam naudojimui. Jo dalys buvo suklijuotos, o ne sujungtos taip, kaip labiau funkcionaliuose mediniuose modeliuose.
Kam jos buvo patogios?
Nors šiuolaikiniam žmogui kieta atrama atrodo nepatogi, jos forma palaikydavo kaklą ir galvą. Kai kurios galvos atramos turėjo audinio ar lino pėdsakų, todėl tikėtina, kad buvo papildomai paminkštinamos.
Met muziejus taip pat mini praktinę naudą: pakelta galva buvo vėsiau ir toliau nuo vabzdžių bei skorpionų, galėjusių ropoti naktį. Tad fizinė funkcija buvo ne mažiau svarbi nei simbolika.
Kodėl galvos atramos pateko į kapus?
Senovės Egipto laidotuvių kultūroje kasdieniai daiktai dažnai gaudavo papildomą religinę prasmę. Galvos atrama buvo siejama su apsauga, pabudimu ir atgimimu.
Met muziejaus aprašymuose pabrėžiama simbolinė forma: galva virš išlenktos atramos priminė saulę, kylančią tarp dviejų kalvų. Dėl to galvos pakėlimas galėjo simbolizuoti atgimimą, panašiai kaip kasryt „atgimsta“ saulė.
Ar egiptiečiai tikėjo, kad galvoje gyvena siela?
Populiariuose tekstuose dažnai kartojama, kad galva esą buvo „sielos buveinė“ arba kad miegas buvo laikomas tiesiogine „mažąja mirtimi“. Tokios formuluotės per daug supaprastina sudėtingą egiptiečių žmogaus sampratą.
Senovės Egipto religijoje žmogaus tapatybė buvo siejama su keliomis dvasinėmis kategorijomis – ka, ba, akh ir kitomis. Galvos apsauga buvo svarbi pomirtiniuose ritualuose, tačiau nėra pagrindo ją redukuoti iki vienos paprastos formulės „siela gyveno galvoje“.
Miniatiūrinės atramos kaip amuletai
Vėlyvuoju laikotarpiu egzistavo ir mažytės galvos atramų formos amuletai. Jie buvo dedami į kapus ir turėjo saugoti mirusiojo galvą bei simboliškai padėti atgimti.
Tokie amuletai nebuvo naudojami miegui – jie buvo išimtinai laidotuvių objektai. Tai dar kartą parodo, kad vienas ir tas pats daikto tipas galėjo turėti praktinę ir ritualinę versiją.
Koks tiksliausias paaiškinimas?
Senovės egiptiečiai naudojo kietas galvos atramas todėl, kad jos fiziškai palaikė kaklą, pakeldavo galvą nuo paviršiaus ir galėjo būti praktiškos karštame klimate; kartu jos įgijo stiprią religinę apsaugos ir atgimimo simboliką. Jas vadinti tiesiog „akmeninėmis pagalvėmis“ galima tik labai sąlyginai.
Parašykite komentarą