1990 metų rudenį Italijos visuomenė išgirdo žinią, kuri atrodė tarsi paimta iš politinio trilerio. Šalies ministras pirmininkas Giulio Andreotti patvirtino, kad dešimtmečius egzistavo slapta ginkluota struktūra, turėjusi veikti tuo atveju, jeigu Sovietų Sąjunga arba jos sąjungininkai užimtų Vakarų Europą. Italijoje ši organizacija buvo vadinama „Gladio“ – lotynišku žodžiu, reiškiančiu trumpą romėnų kalaviją.

Paaiškėjo, kad Italija nebuvo vienintelė. Slapti vadinamieji „stay-behind“, arba „pasilikimo užnugaryje“, tinklai buvo kuriami daugelyje Vakarų Europos valstybių. Jų nariai turėjo likti okupuotoje teritorijoje, rinkti žvalgybinę informaciją, palaikyti ryšį su sąjungininkais, organizuoti sabotažą ir padėti pasipriešinimo judėjimui. Buvo slepiami ginklai, radijo stotys, sprogmenys, pinigai ir dokumentai. Visa tai vyko ne vien filmuose ar įtarimų kupinuose laikraščių straipsniuose, bet realiose Vakarų valstybių saugumo struktūrose.

„Gladio“ atskleidimas tapo vienu garsiausių Šaltojo karo pabaigos skandalų. Europos Parlamentas pareikalavo išsamių tyrimų ir pasmerkė tai, kad slaptos ginkluotos organizacijos ilgą laiką veikė be pakankamos demokratinės kontrolės. Keliose valstybėse pradėti parlamentiniai tyrimai, visuomenė iš naujo ėmė vertinti žvalgybos tarnybų, kariuomenės ir NATO vaidmenį pokario Europoje.

Vis dėlto „Gladio“ istorija yra gerokai sudėtingesnė nei patrauklus pasakojimas apie atskleistą sąmokslą. Patvirtinta, kad slapti tinklai iš tikrųjų egzistavo. Tačiau ne visi jiems priskiriami nusikaltimai, teroro išpuoliai ar politinės manipuliacijos buvo vienodai patikimai įrodyti. Italijoje iškilo rimtų klausimų dėl slaptųjų tarnybų ryšių su kraštutiniais dešiniaisiais ir vadinamąja įtampos strategija, bet istorikai iki šiol nesutaria, ar galima visas šias veiklas sujungti į vieną centralizuotą NATO operaciją.

Todėl operacija „Gladio“ yra puikus pavyzdys, kaip tikras istorinis slaptumas gali susipinti su pagrįstais įtarimais, politine propaganda ir gerokai platesnėmis sąmokslo teorijomis. Ji įrodo ne tai, kad kiekviena neįtikėtina teorija yra teisinga, o tai, kad demokratinėse valstybėse iš tiesų gali veikti nuo visuomenės ir net dalies politikų slepiamos struktūros.

Kodėl po Antrojo pasaulinio karo Vakarai baiminosi sovietų invazijos

Norint suprasti, kodėl buvo sukurti „stay-behind“ tinklai, reikia grįžti į pirmuosius metus po Antrojo pasaulinio karo. 1945 metais Europa buvo fiziškai ir politiškai sugriauta. Miestai gulėjo griuvėsiuose, milijonai žmonių buvo priversti palikti namus, o senoji žemyno politinė tvarka nebeegzistavo. Vokietija buvo padalyta į okupacines zonas, o Sovietų Sąjungos kariuomenė stovėjo didelėje Vidurio ir Rytų Europos dalyje.

Vakarų politikai nuogąstavo, kad Josifo Stalino vadovaujama Sovietų Sąjunga gali bandyti išplėsti savo įtaką dar toliau. Šios baimės nebuvo visiškai išgalvotos. Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje ir kitose šalyse komunistų partijos, remiamos Maskvos, palaipsniui pašalino politinius konkurentus ir įtvirtino vienpartinius režimus. 1948 metais komunistai visiškai perėmė valdžią Čekoslovakijoje, o tais pačiais metais prasidėjo Berlyno blokada.

Padalytas Berlynas netrukus tapo vienu ryškiausių Šaltojo karo simbolių. Jo istorija ir vėliau pastatyta Berlyno siena parodė, kad Rytų ir Vakarų priešprieša nebuvo vien abstraktus diplomatų ginčas. Ji tiesiogiai keitė milijonų žmonių gyvenimus, skyrė šeimas ir kūrė nuolatinės karinės krizės atmosferą.

1949 metais buvo įkurta NATO. Aljanso esmė buvo kolektyvinė gynyba: vienos narės užpuolimas turėjo būti laikomas visų narių užpuolimu. Tačiau Vakarų strategai suprato, kad net ir turint bendrą karinį aljansą sovietų puolimo atveju dalis Europos galėjo būti greitai okupuota. Sovietų Sąjunga turėjo didžiulę sausumos kariuomenę, o Vakarų Europos valstybės po karo dar tik atkūrė savo gynybinius pajėgumus.

Todėl pradėta ruoštis pačiam blogiausiam scenarijui. Jeigu įprastinė kariuomenė būtų sutriuškinta arba priversta atsitraukti, okupuotose teritorijose turėjo likti iš anksto parengti žmonės. Jie būtų tapę slapto pasipriešinimo branduoliu. Tokia strategija iš dalies rėmėsi Antrojo pasaulinio karo patirtimi, kai pasipriešinimo grupės Prancūzijoje, Italijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje ir kitose valstybėse rinko informaciją, vykdė sabotažą bei padėjo sąjungininkams.

Iš pradžių „stay-behind“ idėja atrodė kaip racionali gynybos priemonė. Problemos prasidėjo todėl, kad tinklai buvo kuriami ypatingo slaptumo sąlygomis, o jų veiklą prižiūrėjo žvalgybos tarnybos, ne visuomet atskaitingos parlamentams ar visuomenei.

Kas buvo „stay-behind“ tinklai ir kaip jie turėjo veikti

Angliškas terminas „stay-behind“ pažodžiui reiškia „pasilikti užnugaryje“. Juo buvo apibūdinami slapti žmonių ir infrastruktūros tinklai, turėję išlikti priešo okupuotoje teritorijoje po reguliarios kariuomenės atsitraukimo. Jų tikslas buvo ne atvirai stoti į mūšį su sovietų tankų divizijomis, bet veikti kaip nedidelės, sunkiai aptinkamos pasipriešinimo grupės.

Tokių tinklų nariai buvo mokomi naudotis radijo ryšiu, sprogmenimis, ginklais ir slapto bendravimo metodais. Jie turėjo žinoti, kaip sekti priešo kariuomenės judėjimą, perduoti informaciją užsienyje veikiančiai vadovybei, organizuoti pabėgimo maršrutus ir sabotuoti strategiškai svarbius objektus. Galimi taikiniai galėjo būti geležinkeliai, tiltai, ryšių linijos, degalų saugyklos ir kariniai štabai.

Slaptose vietose buvo įrengiamos ginklų bei įrangos slėptuvės. Jose galėjo būti šautuvų, automatinių ginklų, šaudmenų, granatų, sprogmenų, radijo aparatūros, medicinos priemonių, aukso, užsienio valiutos ir suklastotų dokumentų. Kai kurios slėptuvės buvo aptiktos tik po daugelio metų, kai pasikeitė politinė padėtis arba apie jas prabilo buvę operacijų dalyviai.

Tinklai paprastai buvo organizuojami nacionaliniu lygmeniu. Italijoje veikė „Gladio“, Belgijoje egzistavo kitos struktūros, panašūs pasirengimo planai buvo rengiami Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vakarų Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Graikijoje, Turkijoje ir kitur. Slapto pasipriešinimo planų būta net kai kuriose oficialiai neutraliose valstybėse, nors jų santykis su NATO ne visada buvo vienodas.

Būtent čia dažnai atsiranda pirmasis svarbus netikslumas. „Gladio“ buvo konkrečiai Italijos tinklo pavadinimas, tačiau laikui bėgant šis žodis pradėtas vartoti kaip bendras visų Vakarų Europos slaptųjų „stay-behind“ struktūrų pavadinimas. Todėl frazė „operacija Gladio visoje Europoje“ yra patogi, bet ne visiškai tiksli.

Oficialus šių tinklų tikslas buvo pasirengti užsienio okupacijai, o ne dalyvauti taikos meto politikoje. Vis dėlto slapta organizacija, turinti ginklų, ryšių su žvalgyba ir ideologiškai patikimų narių, neišvengiamai kėlė klausimą: kas būtų nutikę, jei grėsme būtų laikytas ne tik sovietų įsiveržimas, bet ir teisėtas komunistų ar radikalių kairiųjų atėjimas į valdžią per rinkimus?

Italija tapo svarbiausia „Gladio“ istorijos scena

Italija po Antrojo pasaulinio karo buvo viena politiškai nestabiliausių ir strategiškai svarbiausių Vakarų Europos valstybių. Šalyje veikė stipri Komunistų partija, turėjusi milijonus rinkėjų ir glaudžius istorinius ryšius su pasipriešinimu fašizmui. Vakarų sąjungininkai baiminosi, kad Italijos komunistai gali teisėtais rinkimais patekti į vyriausybę ir pakeisti šalies geopolitinę kryptį.

Italijos vieta Viduržemio jūroje buvo labai svarbi NATO. Šalis turėjo karines bazes, uostus, ryšių kelius ir buvo netoli Jugoslavijos bei kitų socialistinių valstybių. Todėl Jungtinės Valstijos ir Vakarų Europos sąjungininkai siekė, kad Italija liktų tvirtai Vakarų bloke.

Italijos „stay-behind“ tinklo formavime dalyvavo šalies karinė žvalgyba. Vėliau struktūra gavo kodinį pavadinimą „Gladio“. Jos nariai buvo parenkami dėl patikimumo ir antikomunistinių pažiūrų. Jie turėjo būti pasirengę veikti pogrindyje sovietų invazijos arba okupacijos atveju.

Organizacijos egzistavimas buvo slepiamas ne tik nuo visuomenės. Ne visi parlamentarai, ministrai ar net kai kurie aukšto rango pareigūnai žinojo jos veiklos mastą. Slaptumas buvo aiškinamas būtinybe apsaugoti tinklą nuo sovietų žvalgybos. Jeigu narių vardai, ryšio kanalai ar ginklų slėptuvės būtų atskleistos, karo atveju visa sistema galėjo būti sunaikinta dar nepradėjusi veikti.

Tačiau Italijoje situaciją komplikavo vadinamieji švino metai. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo dešimtmečio šalyje vyko politinis smurtas, sprogdinimai, pagrobimai ir žmogžudystės. Veikė tiek kraštutinės kairės, tiek kraštutinės dešinės grupuotės. Kairieji teroristai iš Raudonųjų brigadų pagrobė ir nužudė buvusį ministrą pirmininką Aldo Moro. Tuo pat metu neofašistinės organizacijos vykdė kruvinus išpuolius prieš civilius.

Kai paaiškėjo, kad kai kurie dešinieji ekstremistai turėjo ryšių su saugumo tarnybų pareigūnais, kilo įtarimų, jog valstybės struktūrų dalis galėjo toleruoti, slėpti ar net panaudoti politinį smurtą. Būtent šioje aplinkoje „Gladio“ nustojo atrodyti vien kaip nekaltas pasirengimo okupacijai planas.

Kas buvo vadinamoji įtampos strategija

Sąvoka „įtampos strategija“ dažniausiai siejama su Italijos politiniu smurtu Šaltojo karo metais. Pagal šią interpretaciją teroro išpuoliai, chaosas ir visuomenės baimė galėjo būti sąmoningai išnaudojami tam, kad žmonės reikalautų griežtesnės valdžios, stipresnių saugumo institucijų ir atsisakytų paramos radikalioms kairiosioms jėgoms.

Vienas svarbiausių įvykių buvo 1969 metų gruodžio 12 dieną Milano banke Piazza Fontana įvykęs sprogimas. Žuvo septyniolika žmonių, dar dešimtys buvo sužeisti. Iš pradžių dėmesys nukrypo į anarchistus. Vienas sulaikytas anarchistas Giuseppe Pinelli neaiškiomis aplinkybėmis iškrito pro policijos pastato langą ir žuvo. Vėliau tyrimai vis labiau krypo į neofašistinius aktyvistus.

Kitas itin kruvinas išpuolis įvyko 1980 metų rugpjūčio 2 dieną Bolonijos geležinkelio stotyje. Sprogimas nusinešė 85 žmonių gyvybes ir sužeidė daugiau kaip du šimtus. Už nusikaltimą buvo nuteisti kraštutinės dešinės teroristai. Tyrimų metu taip pat paaiškėjo mėginimų klaidinti teisėsaugą ir slėpti informaciją.

Šie ir kiti atvejai sustiprino įtarimą, kad Italijoje egzistavo neoficiali aplinka, kurioje susitiko dešinieji ekstremistai, nusikalstamos grupuotės, slaptoji masonų ložė P2 ir kai kurie žvalgybos ar saugumo tarnybų pareigūnai. Tačiau nustatyti aiškią vieną komandavimo grandinę buvo itin sunku. Dokumentai buvo slepiami, sunaikinami ar klasifikuojami, liudininkų parodymai prieštaravo vieni kitiems, o dalis bylų tęsėsi dešimtmečius.

„Gladio“ atskleidimas paskatino dalį tyrėjų susieti „stay-behind“ tinklą su šia įtampos strategija. Buvo keliama hipotezė, kad slaptos antikomunistinės struktūros galėjo būti naudojamos ne tik būsimos okupacijos atveju, bet ir siekiant paveikti vidaus politiką.

Vis dėlto čia būtinas atsargumas. Patvirtinti ryšiai tarp atskirų ekstremistų, pareigūnų ir slaptųjų tarnybų dar neįrodo, kad visus teroro aktus organizavo „Gladio“ arba NATO vadovybė. Istoriniai tyrimai rodo sudėtingą ir fragmentuotą pasaulį, kuriame skirtingos grupės galėjo bendradarbiauti, manipuliuoti viena kita arba siekti savų tikslų.

Kaip „Gladio“ buvo oficialiai atskleista 1990 metais

„Gladio“ nebuvo visiškai nežinoma iki 1990 metų. Apie slaptus antikomunistinius tinklus anksčiau kalbėjo žurnalistai, buvę žvalgybos darbuotojai ir kraštutinių dešiniųjų veikėjai. Italų neofašistas Vincenzo Vinciguerra dar devintajame dešimtmetyje teisme pasakojo apie slaptą struktūrą, veikusią valstybės institucijų šešėlyje. Tačiau tokie pareiškimai ilgą laiką buvo vertinami kaip nepatikimi arba politiškai motyvuoti.

Lūžis įvyko 1990 metais, kai Italijos teisėjas Felice Cassonas tyrė 1972 metų sprogdinimą Peteano kaime. Per išpuolį žuvo trys karabinieriai. Iš pradžių kaltė buvo verčiama kairiesiems ekstremistams, tačiau tyrimas atvedė prie neofašisto Vinciguerros ir atskleidė ankstesnių tyrimų klastojimo požymius.

Cassonas aptiko dokumentų, susijusių su slaptais ginklų sandėliais ir „stay-behind“ struktūra. Informacija pasiekė aukščiausią politinį lygį. 1990 metų rugpjūtį ministras pirmininkas Giulio Andreotti pateikė parlamentinei komisijai informaciją apie „Gladio“, o rudenį jos egzistavimas buvo viešai pripažintas.

Andreotti aiškino, kad tinklas buvo sukurtas gynybai nuo galimos Sovietų Sąjungos invazijos. Buvo paskelbti kai kurių narių sąrašai ir pateikta informacija apie ginklų slėptuves. Tačiau atskleidimas sukėlė daugiau klausimų nei atsakymų. Kodėl organizacija taip ilgai nebuvo demokratiškai kontroliuojama? Kas tiksliai galėjo įsakyti jai veikti? Ar ji iš tikrųjų buvo visiškai pasyvi taikos metu? Kiek apie ją žinojo NATO ir Jungtinių Valstijų tarnybos?

Žinia greitai išplito po Europą. Kitų valstybių vyriausybės buvo priverstos pripažinti turėjusios panašius tinklus arba pradėti tyrimus. Belgijoje, Šveicarijoje ir Italijoje veikė parlamentinės komisijos. Kai kur valdžia informaciją pateikė gana išsamiai, kitur apsiribojo bendrais pareiškimais.

Atskleidimo laikas taip pat buvo simbolinis. 1990 metais griuvo senoji Europos tvarka. Berlyno siena jau buvo kritusi, Vokietija susivienijo, o Sovietų Sąjunga artėjo prie žlugimo. Apie šį procesą plačiau pasakojama straipsnyje Šaltojo karo pabaiga. Kai išorinė grėsmė silpo, pradėjo atsiverti dešimtmečius saugotos Vakarų paslaptys.

Koks buvo NATO ir Jungtinių Valstijų vaidmuo

Viešojoje erdvėje „Gladio“ dažnai apibūdinama kaip slapta NATO armija. Ši formuluotė iš dalies atspindi tikrovę, tačiau ją reikia paaiškinti. „Stay-behind“ tinklai buvo nacionalinės struktūros, sukurtos konkrečių valstybių žvalgybos ir karinių institucijų. Vis dėlto tarp jų egzistavo koordinavimo mechanizmai, susiję su Vakarų gynybos sistema ir NATO aplinka.

Jungtinės Valstijos bei Didžioji Britanija turėjo daug Antrojo pasaulinio karo slaptųjų operacijų patirties. Amerikiečių Strateginių tarnybų valdyba ir britų Specialiųjų operacijų vykdomoji valdyba rėmė pasipriešinimo grupes nacių okupuotoje Europoje. Po karo šias funkcijas perėmė naujos institucijos, tarp jų JAV Centrinė žvalgybos valdyba.

Amerikiečių ir britų tarnybos padėjo kai kurioms Europos valstybėms kurti pogrindinio pasipriešinimo sistemas, teikė mokymus, įrangą, finansavimą ir technines žinias. Buvo koordinuojami ryšio standartai, planuojama, kaip tinklai bendrautų su sąjungininkais okupacijos atveju.

Tačiau iš to nekyla automatinė išvada, kad NATO centrinė vadovybė kontroliavo kiekvieną nacionalinio tinklo narį arba kiekvieną jo veiksmą. Skirtingose šalyse struktūros buvo organizuotos nevienodai. Kai kurios priklausė karinei žvalgybai, kitos turėjo glaudesnius ryšius su civilinėmis saugumo tarnybomis. Ne visos valstybės pateikė vienodai išsamią informaciją.

JAV institucijos pripažino, kad Vakarų Europoje egzistavo pasirengimo pasipriešinimui programos, tačiau atmetė kaltinimus, jog amerikiečiai būtų įsakę vykdyti teroro aktus prieš civilius. Oficialiai tvirtinta, kad tinklų paskirtis buvo išimtinai gynybinė – veikti okupacijos ar karo atveju.

Kritikai pabrėžia, kad institucijų oficialių pareiškimų nepakanka, ypač kai didelė dalis dokumentų ilgai buvo slapta. Tačiau ir priešinga pozicija turi būti pagrįsta konkrečiais įrodymais. Vien faktas, kad CŽV rėmė antikomunistines operacijas, dar neįrodo kiekvieno „Gladio“ vardu aiškinamo nusikaltimo.

Ši pilkoji zona yra pagrindinė priežastis, kodėl tema išlieka patraukli. Tikras tarptautinis slaptas tinklas egzistavo, tačiau jo ribos, įgaliojimai ir neoficialūs ryšiai ne visur buvo vienodi ar iki galo dokumentuoti.

Ar „Gladio“ organizavo teroro išpuolius

Tai sudėtingiausias ir labiausiai ginčijamas visos istorijos klausimas. Vienoje viešojo diskurso pusėje teigiama, kad „Gladio“ buvo ne tik pasirengimo sovietų invazijai sistema, bet ir slaptas politinės kontrolės įrankis. Pagal šią versiją su tinklu susiję žmonės prisidėjo prie teroro aktų, kurie buvo priskiriami kairiesiems ir turėjo pastūmėti visuomenę autoritarinės tvarkos link.

Kitoje pusėje pabrėžiama, kad parlamentiniai ir teisminiai tyrimai nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių visą Italijos terorizmą arba konkrečius didžiuosius išpuolius priskirti „Gladio“ organizacijai. Oficiali tinklo struktūra, jos narių sąrašai ir dokumentuose apibrėžti tikslai savaime neatskleidė centralizuotos teroro kampanijos.

Abi pozicijos remiasi realiomis aplinkybėmis. Italijos kraštutinių dešiniųjų teroristų ryšiai su kai kuriais slaptųjų tarnybų pareigūnais buvo ne vien fantazija. Tyrimuose nustatyta informacijos slėpimo, klaidinimo ir įrodymų nukreipimo atvejų. Slaptoji ložė P2 buvo įtraukusi į savo narių sąrašus įtakingų kariškių, žvalgybos vadovų, politikų, verslininkų ir žurnalistų.

Tačiau „slaptosios valstybės“ aplinka nebūtinai buvo viena griežtai valdoma organizacija. Ji galėjo būti persidengiančių ryšių, asmeninių pažinčių, ideologinių sąjungų ir institucinių interesų sistema. Vienas pareigūnas galėjo padėti ekstremistams, kitas – slėpti informaciją, o trečias nieko nežinoti apie platesnį kontekstą.

Svarbu atskirti tris teiginių lygius. Pirmasis – kad „stay-behind“ tinklai egzistavo. Tai patvirtintas faktas. Antrasis – kad kai kurių Vakarų saugumo institucijų darbuotojai palaikė ryšius su kraštutiniais dešiniaisiais. Tam taip pat yra rimtų istorinių ir teisminių įrodymų. Trečiasis – kad NATO vadovybė centralizuotai organizavo konkrečius teroro išpuolius visoje Europoje. Tokiam plačiam teiginiui turimų įrodymų nepakanka.

Todėl atsakingas istorinis vertinimas neturi nei paneigti visų įtarimų, nei automatiškai priimti maksimalistinės versijos. „Gladio“ tema svarbi būtent todėl, kad atskleidžia, kaip sunku tirti slaptas struktūras, kai dokumentai nepilni, liudininkai suinteresuoti, o politinės pasekmės milžiniškos.

Europos Parlamento reakcija ir demokratinės kontrolės problema

1990 metų lapkričio 22 dieną Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl „Gladio“ ir kitų slaptųjų „stay-behind“ tinklų. Dokumente buvo išreikštas rimtas susirūpinimas, kad daugiau nei keturis dešimtmečius keliose Europos valstybėse veikė slaptos žvalgybinės ir ginkluotos struktūros, kurioms trūko parlamentinės kontrolės.

Europos Parlamentas paragino valstybių vyriausybes atlikti išsamius tyrimus ir atskleisti tikrąją tinklų prigimtį, tikslus bei veiklos mastą. Taip pat buvo keliamas klausimas, ar šios organizacijos nesikišo į valstybių vidaus politiką ir nebuvo susijusios su neteisėtais veiksmais.

Rezoliucija pati savaime nebuvo teismo nuosprendis ir neįrodė konkrečių nusikaltimų. Tačiau ji parodė, kad problema buvo pripažinta aukščiausiu Europos politiniu lygmeniu. Slaptas tinklas su ginklais, treniruotais nariais ir ryšiais su užsienio žvalgyba negalėjo būti laikomas nereikšminga administracine detale.

Demokratinėse valstybėse žvalgybos tarnyboms neišvengiamai reikia tam tikro slaptumo. Neįmanoma viešai skelbti visų agentų vardų, operacijų planų ar ryšio metodų. Tačiau slaptumas neturėtų reikšti visiško institucijų neatskaitingumo. Bent nedidelė teisėtai išrinktų pareigūnų grupė turi žinoti, kokios struktūros egzistuoja, kokius įgaliojimus jos turi ir kaip naudojami valstybės pinigai.

„Gladio“ atvejis parodė, kad Šaltojo karo metu nacionalinio saugumo argumentas galėjo būti panaudotas kuriant ilgalaikes sistemas, apie kurias nežinojo didžioji dalis visuomenės ir parlamentų. Net jeigu pradinis tikslas buvo teisėtas, kontrolės nebuvimas sudarė sąlygas piktnaudžiavimui, politinei manipuliacijai ir gandams.

Skandalas taip pat pakeitė požiūrį į Vakarų ir Rytų blokų palyginimą. Sovietų saugumo aparatas buvo represinis ir sistemingai kontroliavo visuomenę, tačiau „Gladio“ priminė, kad ir demokratinės Vakarų valstybės vykdė slaptas operacijas, kartais peržengusias aiškios visuomeninės priežiūros ribas.

Tai nereiškia, kad abi sistemos buvo vienodos. Tačiau istorija retai telpa į paprastą pasakojimą apie visiškai skaidrius Vakarus ir vien slaptumu paremtus Rytus.

Kodėl ši istorija tapo sąmokslo teorijų simboliu

„Gladio“ yra nepaprastai patraukli sąmokslo teorijų kultūrai, nes joje iš tiesų egzistuoja beveik visi klasikiniai slapto sąmokslo elementai. Buvo tarptautinis tinklas, slaptos ginklų saugyklos, žvalgybos tarnybos, kariškiai, antikomunistinės grupės, neinformuoti parlamentai ir dešimtmečius neigtos ar nutylėtos operacijos.

Kai tokia istorija oficialiai patvirtinama, žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad tai įrodo ir visas kitas sąmokslo teorijas. Jeigu valdžia melavo apie vieną slaptą tinklą, kodėl ji negalėtų meluoti apie bet ką? Šis klausimas suprantamas, tačiau logiškai klaidingas.

Kiekvieną teiginį reikia vertinti pagal jo įrodymus. „Gladio“ egzistavimas patvirtintas dokumentais, vyriausybių pareiškimais, parlamentiniais tyrimais ir buvusių dalyvių liudijimais. Tai nereiškia, kad bet kuri internete paskelbta teorija tampa tikėtina vien todėl, kad joje minimos slaptosios tarnybos.

Tikros slaptos operacijos dažnai būna netvarkingos, fragmentuotos ir priklausomos nuo institucinių konfliktų. Populiarios sąmokslo teorijos, priešingai, paprastai vaizduoja beveik visagalę grupę, kuri dešimtmečius tiksliai kontroliuoja politikus, žiniasklaidą, karus ir ekonominius procesus. Realybėje net profesionalios žvalgybos tarnybos daro klaidų, konkuruoja tarpusavyje, praranda dokumentus ir nesugeba išlaikyti paslapčių.

„Gladio“ moko kritiškai vertinti tiek oficialius paneigimus, tiek sensacingus kaltinimus. Valdžios institucija nėra automatiškai teisi vien todėl, kad kalba oficialiai. Tačiau ir sistemos kritikas nėra automatiškai teisus vien todėl, kad jo pasakojimas skamba drąsiai ar atskleidžia tikrus istorinius nusikaltimus.

Svetainėje aptariamos ir kitos istorinės sąmokslo teorijos, kurių dalis kyla iš tikrų, bet neteisingai interpretuojamų įvykių. „Gladio“ šiuo požiūriu yra vertingas pavyzdys: čia sąmokslo elementas buvo realus, tačiau vėliau jo ribos dažnai buvo išplečiamos gerokai toliau, nei leidžia patikimi įrodymai.

Kuo Vakarų „stay-behind“ tinklai skyrėsi nuo tikros rezistencijos

„Stay-behind“ struktūrų sumanymas rėmėsi tikra okupacijos ir pasipriešinimo patirtimi. Antrojo pasaulinio karo metais pogrindžio grupės rinko žvalgybinę informaciją, platino spaudą, slėpė persekiojamus žmones, organizavo sabotažą ir ginklu kovojo prieš okupacines pajėgas. Panašiai po karo sovietų okupuotose Baltijos šalyse veikė ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas.

Lietuvos partizanai nesirengė hipotetinei okupacijai – jie jau gyveno realios okupacinės valdžios sąlygomis. Jų organizacijos kūrė bunkerių sistemą, ryšių tinklus, spaudą ir politines struktūras. 1949 metais partizanų vadovybė susirinko Minaičiuose, kur priėmė Vasario 16-osios deklaraciją. Šią istoriją plačiau atskleidžia straipsnis apie Minaičių bunkerį ir slaptą Lietuvos politinę vadovybę.

Vakarų „stay-behind“ tinklai bandė iš anksto sukurti tai, kas okupacijos atveju galėtų tapti panašaus pasipriešinimo branduoliu. Tačiau tarp šių reiškinių buvo esminis skirtumas. Lietuvos partizanai kilo iš okupuotos visuomenės ir kovojo prieš realią represinę valdžią. Vakarų tinklai buvo taikos metu valstybės institucijų slapta suformuotos organizacijos.

Išankstinis pasirengimas galėjo būti strategiškai pagrįstas. Pasipriešinimo judėjimą sukurti jau prasidėjus okupacijai labai sunku. Priešas kontroliuoja kelius, ryšius, administraciją ir gali greitai suimti žinomus karininkus bei politinius veikėjus. Iš anksto parengti radistai, slėptuvės ir savarankiškos grupės galėjo suteikti didelį pranašumą.

Tačiau valstybės sukurtas pogrindis kelia ir kitokių pavojų. Kas nusprendžia, kada jis turi būti aktyvuotas? Ar demokratiniu būdu išrinkta kairioji vyriausybė galėtų būti palaikyta sovietų įtakos forma? Ar tinklo nariai paklustų civilinei valdžiai, jeigu manytų, kad ši nepakankamai antikomunistinė?

Šie klausimai nebuvo vien teoriniai. Pokario Europoje riba tarp išorės grėsmės ir vidaus politinio priešo dažnai buvo sąmoningai miglota. Todėl gynybai sukurtas tinklas galėjo tapti politiškai pavojingas net niekada nesulaukęs sovietų invazijos.

Ką apie „Gladio“ galime laikyti patvirtintu faktu

Po dešimtmečius trukusių diskusijų galima gana aiškiai atskirti faktus nuo interpretacijų. Pirmiausia neabejotina, kad po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Vakarų Europos valstybių buvo sukurti slapti „stay-behind“ tinklai. Jie turėjo veikti sovietų okupacijos arba karo atveju.

Antra, šios struktūros buvo susijusios su nacionalinėmis žvalgybos tarnybomis, o jų kūrimą bei koordinavimą įvairiais būdais rėmė Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir Vakarų gynybos institucijos. Nacionaliniai tinklai nebuvo visiškai vienodi, todėl netikslu visus juos laikyti viena centralizuotai valdoma organizacija.

Trečia, Italijos tinklas vadinosi „Gladio“, o jo egzistavimą 1990 metais oficialiai patvirtino ministras pirmininkas Giulio Andreotti. Atskleidimas paskatino panašių struktūrų pripažinimą kitose valstybėse ir Europos Parlamento reakciją.

Ketvirta, tinklai ilgą laiką veikė labai ribotos demokratinės priežiūros sąlygomis. Net jeigu jų pagrindinis tikslas buvo teisėta gynyba, toks slaptumas sukėlė pagrįstą susirūpinimą ir apsunkino vėlesnius tyrimus.

Penkta, Italijoje egzistavo dokumentuoti ryšiai tarp dalies kraštutinių dešiniųjų ekstremistų, masonų ložės P2, nusikalstamų grupių ir kai kurių valstybės saugumo aparato veikėjų. Taip pat nustatyta atvejų, kai pareigūnai klaidino tyrimus arba slėpė informaciją apie teroro išpuolius.

Tačiau nėra vienodai tvirtai įrodyta, kad oficiali „Gladio“ struktūra, NATO vadovybė ar CŽV centralizuotai organizavo visus Italijos „švino metų“ teroro aktus. Kai kurie tyrėjai mato stiprius netiesioginius ryšius, kiti pabrėžia dokumentinių įrodymų trūkumą.

Šis skirtumas nėra bandymas „išteisinti“ slaptąsias tarnybas. Priešingai, jis būtinas tam, kad kritika būtų patikima. Kai pagrįsti faktai sumaišomi su neįrodytais teiginiais, institucijoms tampa lengviau atmesti visą istoriją kaip sąmokslo teoriją.

„Gladio“ atvejis yra pakankamai rimtas ir be perdėjimų. Dešimtmečius slapta egzistavęs ginkluotas tinklas demokratinėse šalyse savaime yra svarbus istorinis faktas, vertas išsamaus tyrimo.

Ką operacija „Gladio“ pasako apie Šaltąjį karą

Šaltasis karas dažnai vaizduojamas kaip dviejų aiškių blokų priešprieša. Vienoje pusėje buvo demokratinės Vakarų valstybės, kitoje – Sovietų Sąjunga ir jos kontroliuojami komunistiniai režimai. Toks vaizdas padeda suprasti pagrindinę geopolitinę konflikto struktūrą, tačiau neatskleidžia visų pilkųjų zonų.

Vakarų valstybės gynė politines laisves, daugiapartinę sistemą ir rinkos ekonomiką, tačiau kartu vykdė slaptas operacijas, rėmė politiškai patogias grupes ir kišosi į kitų šalių vidaus procesus. Sovietų Sąjunga savo ruožtu naudojosi komunistų partijomis, žvalgyba, propaganda ir karine jėga, kad išlaikytų bei plėstų savo įtaką.

Kai kur Šaltasis karas virsdavo atviru kariniu konfliktu. Vienas pirmųjų ir kruviniausių pavyzdžių buvo Korėjos karas, parodęs, kad supervalstybių varžybos gali sukelti milžiniškas aukas net ir joms tiesiogiai nepaskelbus karo viena kitai. Europoje tiesioginio NATO ir Varšuvos pakto susidūrimo pavyko išvengti, tačiau abi pusės tam intensyviai ruošėsi.

„Stay-behind“ tinklai buvo vienas tokio pasirengimo sluoksnių. Šalia tankų, branduolinių ginklų ir aviacijos egzistavo pogrindžio planai, slaptos radijo stotys, užmaskuotos ginklų saugyklos bei žmonės, kurių vardai nebuvo žinomi net daugeliui politikų.

Ši istorija taip pat rodo, kaip baimė gali pakeisti demokratines institucijas. Kai grėsmė suvokiama kaip egzistencinė, valdžia linkusi plėsti slaptųjų tarnybų įgaliojimus ir sumažinti kontrolę. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip laikina būtinybė. Tačiau Šaltasis karas truko daugiau kaip keturis dešimtmečius, todėl laikinos struktūros tapo ilgalaikėmis.

Pasibaigus konfliktui, daugelis senų paslapčių iškilo į paviršių. 1991 metais galutinai žlugo Sovietų Sąjunga, kurios subyrėjimas išsamiau aptariamas straipsnyje Sovietų Sąjungos žlugimas. Kartu Vakarų visuomenės pradėjo klausti, ką jų pačių valstybės darė kovodamos su komunizmu.

„Gladio“ tapo viena nepatogiausių šio atsiskaitymo su praeitimi istorijų.

Ar „Gladio“ įrodė, kad sąmokslo teorijos gali būti teisingos

Tam tikra prasme – taip. Iki oficialaus pripažinimo pasakojimas apie slaptą tarptautinį ginkluotą tinklą, veikiantį NATO šalyse ir slepiantį ginklus būsimam pogrindiniam karui, daugeliui galėjo skambėti kaip fantastinė sąmokslo teorija. 1990 metais paaiškėjo, kad pagrindinė šio pasakojimo dalis buvo tikra.

Tačiau išvada turi būti formuluojama labai atsargiai. „Gladio“ neįrodė, kad visos sąmokslo teorijos teisingos, kad bet kuris oficialus paneigimas būtinai melagingas ar kad viena slapta organizacija kontroliuoja visą pasaulio politiką. Ji parodė tik tai, kad institucijos gali ilgai saugoti reikšmingas paslaptis, ypač kai jas pateisina nacionalinio saugumo argumentai.

Skirtumas tarp istorinio tyrimo ir sąmokslo teorijos slypi metode. Istorikas ieško dokumentų, lygina nepriklausomus šaltinius, vertina liudininkų patikimumą ir pripažįsta nežinomybę. Sąmokslo teorija dažnai pradeda nuo iš anksto pasirinktos išvados ir kiekvieną informacijos spragą laiko papildomu sąmokslo įrodymu.

„Gladio“ istorijoje lieka daug neatsakytų klausimų. Ne visi dokumentai buvo paviešinti, ne visos valstybės atliko vienodai išsamius tyrimus, o dalis operacijos dalyvių mirė nepapasakoję savo patirties. Tačiau nežinoma informacija nėra leidimas bet kokią hipotezę paskelbti faktu.

Tikroji šios istorijos pamoka nėra „tikėkite visomis teorijomis“. Ji ragina būti kritiškiems, reikalauti demokratinės slaptųjų tarnybų priežiūros ir neskubėti atmesti nepatogių klausimų vien todėl, kad jie skamba neįtikėtinai. Kartu ji ragina saugotis sensacijų, kurios patvirtintus faktus išplečia iki neįrodomų visuotinio sąmokslo pasakojimų.

Operacija „Gladio“ buvo tikras slaptas Šaltojo karo tinklas. Jo egzistavimas ilgai slėptas, o 1990 metų atskleidimas pagrįstai sukrėtė Europą. Tačiau sudėtingiausi kaltinimai dėl terorizmo ir politinių manipuliacijų turi būti vertinami atskirai, remiantis konkrečiais įrodymais.

Būtent todėl „Gladio“ istorija išlieka tokia svarbi. Ji yra ne patogus atsakymas į visas pasaulio paslaptis, o perspėjimas apie tai, kas gali nutikti, kai baimė, ideologija ir valstybės slaptumas susijungia už demokratinės kontrolės ribų.