Ant Jungtinių Valstijų dešimties dolerių banknoto pavaizduotas žmogus gimė ne vienoje iš trylikos kolonijų, vėliau sukūrusių naują valstybę. Aleksandras Hamiltonas į Šiaurės Ameriką atvyko paauglystėje iš Karibų salų, neturėdamas nei garsios vietos pavardės, nei paveldėto turto. Po keliolikos metų jis jau buvo George’o Washingtono karininkas, Konstitucijos šalininkas ir pirmasis JAV iždo sekretorius. Jo parengtos finansinės programos padėjo jaunai respublikai tapti veikiančia valstybe.

Ši biografija lengvai virsta patraukliu šūkiu: Ameriką nuo pat pradžių kūrė imigrantai. Teiginys iš esmės pagrįstas, tačiau istorikas turi sustoti ties keliais svarbiais klausimais. Kai Hamiltonas atvyko į Niujorką, Jungtinės Valstijos dar neegzistavo, o ir Karibų Nevis, ir Niujorko kolonija priklausė Britų imperijos pasauliui. XVIII amžiaus žmonės kitaip suprato pilietybę, pavaldinystę ir sienas. Be to, revoliucijos skelbta laisvė buvo ryškiai ribota: vergovė išliko, čiabuvių teisės buvo ignoruojamos, o pirmieji natūralizacijos įstatymai pilietybę siejo su baltumu.

Todėl Hamiltono istorija šiuolaikiniuose JAV imigracijos ginčuose veikia ne kaip paprastas atsakymas, bet kaip istorinis veidrodis. Ji primena, kad naujakuris galėjo tapti valstybės architektu, tačiau taip pat atskleidžia, kaip jauna respublika vienu metu kvietė talentus ir brėžė griežtas priklausymo ribas. Ironija slypi ne tame, kad praeitis automatiškai paneigia dabartinę politiką. Ji slypi pačioje Amerikos tradicijoje, kurioje atvirumo pažadas nuo pat pradžių egzistavo greta baimės svetimšaliams.

Karibų berniukas be aiškios gimimo datos

Aleksandras Hamiltonas gimė Nevio saloje, tuomet priklausiusioje Britų Vakarų Indijai. Dažniausiai nurodomi 1755 metai, tačiau dalis dokumentų leidžia manyti, kad jis galėjo gimti 1757-aisiais. Neaiškumas nėra vien biografų smulkmena. Hamiltono tėvai Rachel Faucette ir Jamesas Hamiltonas nebuvo susituokę, todėl nebuvo įprasto oficialaus įrašo, kuris galutinai išspręstų datą. Pats Hamiltonas vėliau teikė informaciją, palaikančią ankstesnius gimimo metus, o Karibų dokumentai paliko vietos ginčui.

Jo vaikystė nebuvo romantizuota kelio į sėkmę pradžia. Tėvas šeimą paliko, motina 1768 metais mirė, o paauglys liko beveik be apsaugos. Hamiltonas pradėjo dirbti prekybos įmonėje St. Krua saloje. Uostas buvo Atlanto ekonomikos mazgas, kuriame susitiko cukrus, kreditai, laivyba, draudimas ir vergų darbu paremta plantacijų sistema. Jaunas tarnautojas mokėsi tvarkyti sąskaitas, korespondenciją, valiutas bei tarptautinius sandorius. Ši patirtis vėliau padėjo jam mąstyti apie valstybės kreditą ir prekybą, tačiau jos negalima atskirti nuo kolonijinio išnaudojimo.

1772 metais Hamiltono aprašytas St. Krua nusiaubęs uraganas buvo išspausdintas vietos laikraštyje. Teksto jėga sužavėjo salos bendruomenės narius, ir rėmėjai surinko lėšų jo mokslui Šiaurės Amerikoje. Vėlesnė legenda kartais sukuria įspūdį, kad vien genialus laiškas akimirksniu ištraukė vargšą našlaitį. Tikrovė buvo socialinė: talentą turėjo pastebėti prekybininkai ir dvasininkai, o kelionei reikėjo jų pinigų bei rekomendacijų.

Hamiltono kilmė padėjo formuoti jo, kaip pašaliečio, savivoką. Politiniai priešininkai vėliau menkino jį dėl gimimo aplinkybių ir vadino svetimšaliu. Tačiau Karibų patirtis suteikė ir pranašumą: jis anksti pamatė, kad ekonominė galia priklauso nuo kredito, laivybos, administracijos bei pasitikėjimo, o ne vien nuo žemės nuosavybės.

Ar 1772 metais jis jau buvo „imigrantas“

Šiuolaikine prasme Hamiltonas persikėlė iš Karibų į žemyninę Šiaurės Ameriką ir ten sukūrė gyvenimą, todėl JAV Nacionalinio parko tarnyba pagrįstai jį pristato kaip imigrantą. Tačiau 1772 metais jis nekirto Jungtinių Valstijų sienos: tokios valstybės ir tokios sienos dar nebuvo. Nevis, St. Krua ir Niujorkas priklausė skirtingoms kolonijinėms administracijoms, bet buvo susiję platesniu Atlanto imperijų pasauliu.

Hamiltonas buvo gimęs Britų imperijos valdoje ir atvyko į kitą britų koloniją. Jo judėjimas labiau priminė persikėlimą imperijos viduje nei vėlesnę kelionę per suverenios valstybės imigracijos kontrolę. Pasų, vizų, nuolatinio gyventojo statuso ar federalinės natūralizacijos procedūros, kurias šiandien siejame su imigracija, dar neegzistavo. Žmonių teisinę padėtį apibrėžė pavaldinystė karūnai, vietos įstatymai, rasė, laisvė ar vergovė ir socialinė reputacija.

Vis dėlto vien teisinis patikslinimas neturėtų ištrinti migracijos realybės. Hamiltonas atvyko į aplinką, kurioje neturėjo vietinių šaknų. Jam reikėjo rasti globėjus, įgyti išsilavinimą, perprasti kolonijų politiką ir įrodyti lojalumą bendruomenei, kuri netrukus pati ėmė maištauti prieš imperiją. Jo akcentas, Karibų kilmė ir nesantuokinis gimimas išskyrė jį iš senų Niujorko šeimų.

Istoriškai tiksliausia vartoti dvi formuluotes vienu metu. Hamiltonas buvo Karibuose gimęs migrantas, vėliau tapęs vienu svarbiausių Jungtinių Valstijų steigėjų. Tačiau jis nebuvo imigrantas pagal šiandieninį JAV imigracijos kodeksą, kurio XVIII amžiuje nebuvo. Ši perskyra svarbi todėl, kad šiuolaikinė politika dažnai ieško praeityje patogių analogijų. Hamiltono gyvenimas leidžia kalbėti apie naujakurio indėlį, bet neleidžia apsimesti, kad 1772 metų Atlanto pasaulis turėjo dabartines sienas ir pilietybės kategorijas.

Niujorkas, mokslas ir revoliucinė viešoji erdvė

Atvykęs į Šiaurės Ameriką Hamiltonas kurį laiką rengėsi studijoms Naujojo Džersio Elizabettauno akademijoje, o vėliau įstojo į King’s College, dabartinį Kolumbijos universitetą. Jis siekė mokytis greitai ir intensyviai, tačiau istorija jam neleido baigti įprasto kurso. Ginčas tarp kolonijų ir Didžiosios Britanijos virto politine krize, o studentas įsitraukė į viešąją polemiką.

Hamiltonas anonimiškai skelbė tekstus, ginančius Kontinentinio kongreso veiksmus ir kolonijų pasipriešinimą. Tai buvo įspūdingas įėjimas į politiką žmogui, kuris žemyne gyveno vos kelerius metus. Jo argumentai rodė gebėjimą greitai įsisavinti britų konstitucinę tradiciją, kolonijų skundus ir ekonominius klausimus. Spauda suteikė ambicingam jaunam autoriui galimybę varžytis idėjomis, nors socialiniai ryšiai ir išsilavinimas išliko būtini.

Revoliucija kilo ne vien dėl vieno mokesčio ar vieno įvykio. Kolonistai ginčijo Parlamento teisę juos apmokestinti be atstovavimo, priešinosi imperinei prekybos kontrolei ir vis labiau kūrė atskirą politinę tapatybę. 1773 metų Bostono arbatėlės politinis kontekstas parodo, kaip kasdienė prekė virto klausimu apie valdžios teisėtumą. Hamiltonas į šią krizę atėjo ne kaip senos kolonistų giminės paveldėtojas, o kaip žmogus, sąmoningai pasirinkęs revoliucinę poziciją.

Tačiau „pasirinkimo“ sąvoka ir čia turi ribas. Daug kolonijų gyventojų liko lojalūs karūnai, kiti stengėsi išvengti konflikto, o pavergti žmonės ieškojo tos pusės, kuri žadėjo realesnį kelią į laisvę. Hamiltono patriotizmas tapo viena iš galimų Atlanto pasaulio tapatybių, ne savaime suprantama visų naujakurių laikysena.

Universiteto auditoriją netrukus pakeitė karo laukas. Hamiltonas prisidėjo prie savanorių milicijos, studijavo artileriją ir 1776 metais tapo Niujorko artilerijos kuopos kapitonu. Jo gebėjimas mokytis ir organizuoti suteikė migrantui tai, ko nebuvo davusi kilmė: greitą kelią į atsakomybę.

Karinė tarnyba pavertė pašalietį valstybės žmogumi

Hamiltono artilerijos dalinys dalyvavo 1776 metų kampanijoje, kai Kontinentinė armija traukėsi iš Niujorko ir mėgino išvengti visiško sutriuškinimo. Jauno kapitono energiją ir administracinius gebėjimus pastebėjo aukštesni vadai. 1777 metais George’as Washingtonas pakvietė jį į savo štabą adjutantu ir suteikė pulkininko leitenanto laipsnį.

Štabo darbas nebuvo vien garbinga sekretoriaus vieta. Washingtono būstinė koordinavo laiškus Kongresui, valstijų gubernatoriams, generolams ir užsienio sąjungininkams. Reikėjo prašyti maisto, ginklų, drabužių bei karių, perduoti įsakymus ir spręsti nuolatinę silpnos konfederacijos problemą: Kontinentinis kongresas galėjo reikalauti išteklių, bet neturėjo pakankamos galios jų surinkti. Hamiltonas iš arti matė, kaip valstijos ginčijasi ir kaip kariuomenė kenčia dėl nepatikimo finansavimo.

Karo patirtis suformavo jo vėlesnį įsitikinimą, kad Jungtinėms Valstijoms reikia stipresnės centrinės valdžios, nuolatinių pajamų ir patikimo kredito. Tai nebuvo abstrakti meilė dideliam aparatui. Hamiltonui silpna valdžia reiškė kareivius be batų, vėluojantį atlyginimą ir strategiją, priklausomą nuo trylikos atskirų sprendimų.

Jis vis dėlto troško ne vien rašyti laiškus. Po konflikto su Washingtonu Hamiltonas paliko štabą ir siekė lauko vadovybės. 1781 metais Jorktauno apgulties metu jis vadovavo amerikiečių puolimui prieš britų redutą Nr. 10. Sėkmingas naktinis šturmas padėjo sąjungininkams priartinti apkasus ir prisidėjo prie britų kapituliacijos. Šis epizodas sustiprino Hamiltono karinę reputaciją.

Revoliucinė kariuomenė taip pat rėmėsi naujovėmis ir nevietiniais specialistais. Greta įprastų laivų buvo mėginamas panaudoti net eksperimentinis povandeninis aparatas, apie kurį pasakojama straipsnyje apie Kontinentinės armijos „Vėžlį“. Hamiltono iškilimas priklausė tai pačiai karo aplinkai, kurioje kompetencijos stoka vertė vadus greitai pastebėti talentą, nepaisant jo geografinės kilmės.

Revoliucija buvo tarptautinė, ne vien trylikos kolonijų istorija

Hamiltonas nebuvo vienintelis svetur gimęs Amerikos revoliucijos veikėjas. Anglijoje gimęs Thomas Paine’as į Filadelfiją atvyko 1774 metais ir netrukus savo pamfletu „Common Sense“ suteikė nepriklausomybės idėjai itin paveikią kalbą. Jo tekstas ne „sukėlė“ revoliuciją vienas, bet padėjo platesnei auditorijai įsivaizduoti visišką atsiskyrimą nuo monarchijos.

Prūsijos karininkas Friedrichas Wilhelmas von Steubenas atvyko karo metu ir Valley Forge padėjo standartizuoti Kontinentinės armijos mokymą bei drausmę. Prancūzas markizas de Lafayette’as tarnavo amerikiečių generolu, investavo savo lėšas ir tapo svarbiu ryšiu su Prancūzija. Lenkijos ir Lietuvos valstybės pilietis Tadeuszas Kosciuška projektavo įtvirtinimus, o Kazimieras Pulaskis prisidėjo prie kavalerijos. Škotas Johnas Paulas Jonesas tapo žymiu amerikiečių jūrų karininku.

Ne visus juos tikslu vadinti imigrantais tuo pačiu būdu. Lafayette’as pirmiausia buvo užsienio savanoris ir Prancūzijos aristokratas, palaikęs Amerikos reikalą, o ne žmogus, visam laikui atsisakęs ankstesnės tėvynės. Von Steubenas, Paine’as ir Hamiltonas turėjo skirtingas migracijos trajektorijas. Bendras vardiklis yra kitas: revoliucija priklausė transatlantiniam žmonių, pinigų, ginklų ir idėjų judėjimui.

Be Prancūzijos karinės bei finansinės paramos amerikiečių pergalė būtų buvusi daug sunkesnė. 1781 metais Jorktaune britus spaudė jungtinės amerikiečių ir prancūzų pajėgos, o prancūzų laivynas sutrukdė jiems gauti pagalbą jūra. Europos savanoriai nebuvo vien spalvingi antraeiliai personažai; kai kurie suteikė žinių, kurių jaunai kariuomenei trūko.

Šis tarptautiškumas nesumažina kolonijų gyventojų vaidmens. Jis tik pataiso nacionalinį mitą, kuriame jau susiformavusi amerikiečių tauta neva viena nugali išorinę imperiją. Iš tikrųjų pati amerikietiška tapatybė kūrėsi karo metu, o tokie žmonės kaip Hamiltonas padėjo nuspręsti, ką ji reikš. Net Benjamino Franklino diplomatinė aplinka Prancūzijoje, aptariama pasakojime apie Apšvietos mąstytojų ir masonų ryšius, primena, kad nepriklausomybės projektas veikė per tarptautinius socialinius tinklus.

Kartu užsienyje gimęs žmogus nebūtinai rinkosi patriotų pusę. Britų kariuomenėje tarnavo dešimtys tūkstančių vokiečių kunigaikštysčių karių, tradiciškai apibendrinamų „hesenų“ vardu, o dalis naujesnių kolonijų gyventojų liko lojalūs karūnai. Po karo daugybė lojalistų pasitraukė į Kanadą, Britaniją ar Karibų valdas. Tai dar kartą parodo, kad kilmė savaime nelemia politinės ištikimybės. Hamiltono svarba slypi ne vien tame, kad jis buvo atvykėlis, bet tame, kad atvykęs aktyviai pasirinko revoliucijos reikalą ir per tarnybą įgijo kitų pasitikėjimą. Šiuolaikiniuose debatuose migranto biografija kartais pateikiama tarsi moralinė savybė: naujakuris automatiškai tampa drąsesnis, darbštesnis ar labiau atsidavęs laisvei. Revoliucijos istorija tokio apibendrinimo nepatvirtina. Ji rodo įvairius žmonių pasirinkimus, o Hamiltono pasiekimai išsiskiria būtent todėl, kad buvo konkretūs, ne todėl, kad juos garantavo jo kelionė per Atlantą.

Nuo karo veterano iki Konstitucijos architekto

Po karo Hamiltonas studijavo teisę, tapo advokatu, dirbo Konfederacijos kongrese ir nuosekliai kritikavo pagal Konfederacijos straipsnius veikusią santvarką. Centrinė valdžia negalėjo savarankiškai nustatyti mokesčių, sunkiai reguliavo prekybą ir priklausė nuo valstijų geros valios. Hamiltonui tai grėsė skolų krize, tarpusavio konfliktais ir tarptautiniu silpnumu.

1787 metų Konstituciniame konvente jis atstovavo Niujorkui. Jo paties pasiūlymai dėl labai stiprios vykdomosios valdžios sulaukė mažai paramos, todėl būtų netikslu vadinti galutinį dokumentą Hamiltono projektu. Vis dėlto jis pasirašė Konstituciją ir tapo energingiausiu jos ratifikavimo gynėju. Kartu su Jamesu Madisonu ir Johnu Jay parašė „Federalisto užrašus“; Hamiltonui priskiriama 51 iš 85 esė.

Čia išryškėja svarbus paradoksas. Svečioje saloje gimęs žmogus padėjo suformuluoti argumentus, kodėl amerikiečiai turi priimti bendrą politinę tapatybę ir stipresnę Sąjungą. Jo autoritetas kilo ne iš vietos protėvių, o iš karo tarnybos, rašymo gebėjimų, santuokos su įtakingos Schuylerių šeimos atstove ir sukauptų politinių ryšių. Tai buvo mobilumo istorija, tačiau ji jau rėmėsi įėjimu į elitą.

Konstitucija pati atskleidžia steigėjų dvejopą požiūrį į užsienyje gimusius piliečius. Atstovų Rūmų nariui nustatytas septynerių, senatoriui – devynerių metų pilietybės reikalavimas. Taigi natūralizuoti piliečiai galėjo eiti aukštas pareigas. Prezidentui numatytas „gimusio piliečio“ reikalavimas, tačiau padaryta išimtis asmenims, kurie Konstitucijos priėmimo metu jau buvo JAV piliečiai. Ji leido Hamiltono kartos užsienyje gimusiems steigėjams būti tinkamiems prezidento pareigoms.

Nėra pagrindo teigti, kad ši išimtis buvo sukurta specialiai Hamiltonui. Ji buvo būtina visai pirmajai respublikos kartai, gimusiai dar iki JAV egzistavimo. Tačiau jos logika simboliška: valstybė negalėjo pradėti savo istorijos atmesdama žmones vien todėl, kad jie gimė prieš atsirandant pačiai valstybei.

Iždo sekretorius sukūrė ne tik banką, bet ir valstybės pajėgumą

1789 metais prezidentas Washingtonas paskyrė Hamiltoną pirmuoju iždo sekretoriumi. Karas buvo laimėtas, tačiau federalinė valdžia paveldėjo dideles skolas, nepatikimą kreditą ir ginčą, kas turi atsakyti už valstijų finansinius įsipareigojimus. Hamiltonas pasiūlė federalinei valdžiai prisiimti valstijų karo skolas, garbingai aptarnauti viešąją skolą ir sukurti nacionalinį banką.

Jo tikslas nebuvo tiesiog atsikratyti skolų. Hamiltonas suprato, kad tinkamai finansuojama skola gali sujungti kreditorių interesus su naujos valdžios stabilumu. Jeigu investuotojai tikės, kad federalinė vyriausybė surinks pajamas ir laikysis įsipareigojimų, ji galės skolintis būsimos krizės ar karo metu. Jis taip pat rėmė muitų sistemą, pakrančių pajamų apsaugą ir gamybos skatinimą.

Ši programa sukėlė įnirtingą pasipriešinimą. Jeffersonas ir Madisonas baiminosi, kad bankas bei finansinis elitas sustiprins centrinę valdžią ir pakenks žemdirbiškai respublikai. Ginčas padėjo formuotis pirmosioms JAV politinėms partijoms. Hamiltonas nebuvo neutralus technokratas: jis turėjo aiškią valstybės viziją, palankią prekybai, gamybai, kreditorių pasitikėjimui ir plačiai interpretuojamoms federalinėms galioms.

Karibų prekybos patirtis jo ekonominiame mąstyme buvo juntama, tačiau būtų per drąsu kiekvieną vėlesnę idėją tiesiogiai kildinti iš paauglystės darbo. Hamiltonas skaitė britų bei europiečių autorius, mokėsi iš karo finansavimo problemų ir veikė konkrečiame politiniame konflikte. Jo migranto biografija suteikė patirties, bet nenulėmė vienos neišvengiamos ideologijos.

Šis skirtumas svarbus ir šiandien. Sakydami, kad imigrantas „sukūrė Amerikos finansų sistemą“, neturėtume jo paversti vien matomu kilmės simboliu. Hamiltono indėlis buvo konkretus, ginčytas ir turėjo laimėtojų bei pralaimėtojų. Gerbti jo pasiekimus reiškia analizuoti sprendimų turinį, o ne vien stebėtis, iš kur jis atvyko.

Laisvės retorika ir ankstyvosios respublikos uždarumas

Hamiltono iškilimas neįrodo, kad ankstyvoji Amerika buvo visiems atvira. 1790 metų federalinis Natūralizacijos aktas pilietybės galimybę suteikė „laisviems baltiesiems asmenims“, atitinkantiems gyvenimo bei gero elgesio reikalavimus. Pavergti afrikiečiai, laisvi nebaltaodžiai ir daugelis kitų gyventojų liko už aiškiai privilegijuotos politinės bendruomenės ribų. Moterų pilietybinė bei teisinė padėtis taip pat nebuvo lygi vyrų padėčiai.

1798 metais, kai valdžioje dominavo federalistai, Priimtų Svetimšalių ir Kurstymo aktų paketas pailgino gyvenimo trukmę, reikalingą pilietybei, nuo penkerių iki keturiolikos metų ir suteikė prezidentui plačias galias prieš užsieniečius. Įstatymai atsirado karo su Prancūzija baimės ir vidaus partinės kovos aplinkoje. Jie rodo, kaip greitai revoliuciją laimėjusi valstybė galėjo pradėti matyti naujakurius kaip politinę grėsmę.

Hamiltonas buvo įtakingas federalistas, tačiau jo santykis su konkrečiomis Adamso administracijos priemonėmis nebuvo paprastas. Nereikėtų viso paketo automatiškai vadinti jo asmenine programa. Platesnė išvada svarbesnė: partija, kurios svarbiausias ideologas pats buvo Karibuose gimęs naujakurys, dalyvavo kuriant griežtesnį svetimšalių kontrolės režimą. Biografinė kilmė savaime negarantuoja vienos politinės pozicijos imigracijos klausimu.

Prieštaringas buvo ir Hamiltono santykis su vergove. Jis dalyvavo Niujorko vergų manumisijos draugijoje ir kai kuriais atvejais palaikė laipsnišką vergovės naikinimą. Tačiau jo šeimos, uošvių ir Karibų prekybos aplinka buvo glaudžiai susijusi su pavergtų žmonių darbu. Nauji archyviniai tyrimai taip pat paskatino ginčus dėl to, ar Hamiltonas pats atliko vergų pirkimo sandorius savo namų ūkiui ar artimiesiems. Todėl jį vaizduoti nepriekaištingu abolicionistu būtų klaidinama.

Amerikos steigimo istorijoje migracijos galimybė, rasinė hierarchija ir vergovė egzistavo vienu metu. Hamiltono sėkmė liudija atvirus vartus tam tikram talentingam europinės kilmės vyrui, bet ne universalią lygybę. Šis ribotumas būtinas norint jo biografiją atsakingai įtraukti į dabartines diskusijas.

Kodėl Hamiltonas nuolat grįžta į šiuolaikinius imigracijos ginčus

XXI amžiuje Hamiltonas tapo neįprastai gyva kultūros figūra. Lino Manuelio Mirandos miuziklas „Hamilton“ jo biografiją perpasakojo pasitelkdamas daugiausia nebaltaodžius aktorius, hiphopo bei kitų muzikos žanrų kalbą ir aiškiai išryškintą naujakurio ambiciją. Spektaklis nepakeičia akademinės biografijos, tačiau jis parodė, kaip steigimo epocha gali būti perinterpretuota dabartinės įvairialypės visuomenės akimis.

Imigracijai palankiuose pasakojimuose Hamiltonas dažnai tampa įrodymu, kad atvykėliai gali ne tik prisitaikyti, bet ir kurti institucijas. Šis argumentas turi realų istorinį pagrindą. Tačiau oponentas gali atsakyti, kad Hamiltonas atvyko teisėtai pagal savo laikotarpio tvarką, mokėjo anglų kalbą, tarnavo kariuomenėje ir demonstravo lojalumą. Toks atsakymas savo ruožtu perkelia dabartines teisines kategorijas į epochą, kurioje federalinės imigracijos sistemos nebuvo.

Istorija čia nepateikia vienos politikos formulės. XVIII amžiaus žemynas buvo retai apgyvendintas kolonijinis pasaulis, o dabartinės Jungtinės Valstijos – valstybė su šimtais milijonų gyventojų, išplėtota socialine sistema ir sudėtinga sienų kontrole. Skiriasi ekonomika, tarptautinė teisė, saugumo technologijos ir pilietybės samprata. Hamiltono biografija negali nustatyti, koks turi būti vizų skaičius ar prieglobsčio procedūra.

Ji vis dėlto kelia vertybinį klausimą. Kai politinė bendruomenė apibrėžia naujakurį tik kaip naštą ar grėsmę, Hamiltonas primena, kad atvykėlio gebėjimų iš anksto neįmanoma išmatuoti jo gimimo vieta. Kai imigracija romantizuojama vien kaip sėkmės istorija, jo laikų rasiniai apribojimai ir Atlanto vergų ekonomika primena, kad galimybės visada paskirstomos nevienodai.

Todėl „ironija“ nėra pigus priekaištas vienai šiandienos politinei stovyklai. Ji yra nuolatinė JAV istorijos įtampa: valstybė didžiuojasi naujakurių energija ir tuo pat metu periodiškai kuria naujas ribas, kam leidžiama būti visaverčiu amerikiečiu.

Steigėjas, kurio biografija neleidžia supaprastinti Amerikos

Aleksandras Hamiltonas pagrįstai gali būti vadinamas imigrantu, jeigu šiuo žodžiu apibūdiname Karibuose gimusį jaunuolį, persikėlusį į Šiaurės Amerikos žemyną ir ten sukūrusį savo politinį gyvenimą. Tačiau 1772 metais jis judėjo Britų imperijos pasaulyje, o ne kirto dabartinės JAV valstybės sieną. Šis patikslinimas nesumažina jo istorijos reikšmės; jis apsaugo ją nuo anachronizmo.

Hamiltono kelias buvo išskirtinis. Našlaičiu likęs prekybos tarnautojas sulaukė rėmėjų, gavo išsilavinimo galimybę, įrodė save spaudoje ir kariuomenėje, tapo Washingtono padėjėju, Konstitucijos gynėju bei pirmuoju iždo sekretoriumi. Jo idėjos apie kreditą, banką ir stiprią federalinę valdžią formavo JAV gerokai ilgiau nei jo trumpas gyvenimas.

Tačiau jis nebuvo vienišas svetimšalis, padėjęs laimėti revoliuciją. Paine’as, von Steubenas, Lafayette’as, Kosciuška, Pulaskis, Jonesas ir daugelis mažiau žinomų žmonių parodo, kad Amerikos nepriklausomybė buvo transatlantinis įvykis. Naujoji tauta kūrėsi per vietinių kolonistų, migrantų, užsienio savanorių ir sąjungininkų sąveiką.

Ši istorija šiuolaikinėse imigracijos diskusijose svarbi ne todėl, kad XVIII amžius duoda paruoštą atsakymą dabartinei sienų politikai. Ji parodo ką kita: Amerikos tapatybė nuo pat pradžių buvo kuriama žmonių, kurių priklausymas nebuvo savaime suprantamas. Tuo pat metu ta pati respublika išlaikė vergovę, privilegijavo baltuosius natūralizacijoje ir, pajutusi grėsmę, griežtino svetimšalių kontrolę.

Hamiltonas todėl yra ne tobulas atvirų durų simbolis, o kur kas vertingesnė figūra. Jo gyvenimas vienu metu liudija migranto galimybę tapti valstybės kūrėju, talentui būtiną socialinę paramą ir politinės bendruomenės polinkį priimti vienus bei atmesti kitus. Būtent šis prieštaringumas leidžia apie imigraciją kalbėti istoriškai, o ne vien šūkiais.