Pasakojimas skamba taip vaizdžiai, kad beveik prašosi būti kartojamas: Saulės karalius, prabangiausių Europos rūmų šeimininkas, esą vengė vonios, skleidė nepakenčiamą kvapą, o Versalio dvariškiai gelbėjosi apsipildami kvepalais. Šioje istorijoje yra atpažįstamų XVII amžiaus tikrovės detalių. Pilno kūno vonios iš tiesų buvo retos, rūmuose gyveno tūkstančiai žmonių, sanitarijos sistema turėjo ribų, o kvapiosios medžiagos priklausė kasdieniam elito pasauliui. Tačiau iš šių faktų sudėliota išvada apie visame Versalyje garsėjusį Liudviko XIV dvoką nėra patikimai paliudyta.

Problema prasideda tada, kai dabartinę higienos sampratą mechaniškai perkeliame į laikus, kai gydytojai nepasitikėjo vandeniu, švara buvo siejama su baltais marškiniais, o kūno priežiūra vyko be dušo ir vonios kambario. Norint suprasti Liudviką XIV, reikia tirti ne vien tai, kiek kartų jis gulėjo pripildytoje vonioje. Reikia klausti, ką jo amžininkai laikė švara, kaip buvo prižiūrimas karaliaus kūnas ir ką iš tiesų liudija šaltiniai.

Mitas, kurį lengva papasakoti ir sunku pagrįsti

Liudvikas XIV gimė 1638 m. rugsėjo 5 d., Prancūzijos karaliumi tapo 1643 m., dar būdamas vaikas, o savarankiškai valdyti pradėjo 1661 m., mirus kardinolui Jules’iui Mazarinui. 1682 m. Versalis tapo pagrindine karaliaus rezidencija ir valdžios centru. Iki mirties 1715 m. rugsėjo 1 d. monarchas sukūrė tokį reprezentacijos modelį, kuriame jo kūnas, apranga, valgymas ir net kėlimasis iš lovos buvo politiniai įvykiai. Daugiau apie nepaprastai ilgą jo valdymą galima skaityti straipsnyje apie Liudviką XIV kaip ilgiausiai valdžiusį monarchą.

Šis viešumas turėjo svarbią pasekmę: apie karaliaus sveikatą ir buitį išliko daug daugiau žinių negu apie eilinį XVII amžiaus žmogų. Karaliaus gydytojų Antoine’o Vallot, Antoine’o d’Aquino ir Guy-Crescent’o Fagono vestas sveikatos žurnalas apima laikotarpį nuo 1647 iki 1711 metų. Dvaro memuaristai taip pat fiksavo jo dienotvarkę, ligas ir ceremonijas. Tačiau gausi dokumentacija nepatvirtina sensacingo teiginio, kad valdovo kūno kvapas buvo žinomas visame Versalyje.

Internete dažnai kartojamos skirtingos tariamai tikslios versijos: karalius maudėsi vieną, du, tris ar keturis kartus per gyvenimą. Vien tai, kad skaičius nuolat keičiasi, yra perspėjimas. Versalio rūmų parengtoje edukacinėje medžiagoje aiškiai įvardijamas populiarus gandas apie vienintelę Liudviko XIV vonią ir jis atmetamas kaip klaidinga nuostata. Dokumentuose minimos dvi Fagono paskirtos kambario vonios, atliktos maždaug metų intervalu, bet jos buvo gydomosios procedūros, o ne visų gyvenimo maudynių registras. Iš dviejų medicininių įrašų padaryti išvadą apie visą žmogaus gyvenimą būtų tas pats, kas iš dviejų ligoninės kortelėje pažymėtų dietų spręsti, jog pacientas valgė tik dukart.

Taigi patvirtintas branduolys yra siauresnis: pilnos vonios buvo neįprastos, o Liudviko XIV higiena neatitiko XXI amžiaus standartų. Visa kita – asmeninis pasišlykštėjimas vonia, išskirtinis dvokas ir kvepalais besiginantys rūmai – reikalauja įrodymų, kurių patikimi šaltiniai nepateikia.

Vertinant tokį pasakojimą būtina atskirti tris šaltinių sluoksnius. Gydytojų žurnalas liudija procedūras, bet nėra neutralus visos kasdienybės aprašas. Saint-Simono memuarai pateikia iš arti matytų scenų, tačiau jų autorius turėjo politinių simpatijų ir antipatijų. Šiuolaikinis Versalio muziejaus tyrimas gali sugretinti tekstus su pastato planais, inventoriais ir sąskaitomis, bet ir jis neleidžia užuosti praeities. Istorikas todėl formuluoja tikimybę, o ne paverčia spragą patogia sensacija.

Kodėl XVII amžiaus gydytojai nepasitikėjo vandeniu

Šiuolaikiniam skaitytojui reta vonia atrodo akivaizdus apsileidimas. Liudviko XIV aplinkoje ji galėjo reikšti atsargumą. Ankstyvųjų naujųjų laikų medicinoje dar nebuvo mikroorganizmų teorijos, o ligos aiškintos kūno skysčių pusiausvyra, blogu oru, pavojingais garais ir per odą patenkančia žala. Buvo manoma, kad šiltas vanduo ir garai atveria odos poras, susilpnina kūno ribas ir padaro žmogų imlesnį užkratui.

Tokios baimės neatsirado iš niekur. Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europą kartotinai siaubė maras bei kitos epidemijos. Kadangi tikrieji ligų perdavimo mechanizmai buvo nežinomi, gydytojai ir miestų valdžia kūrė paaiškinimus iš stebimų sutapimų. Viešosios pirtys, kuriose žmonės glaudžiai kontaktuodavo, įgijo įtartiną reputaciją. Prie medicininio nepasitikėjimo prisidėjo moralinis požiūris: kai kurios pirtys buvo siejamos su girtavimu, seksualiniais susitikimais ir socialine netvarka. Maudymosi nuosmukį lėmė ne viena priežastis ir ne vien Prancūzijos aristokratų užgaidos.

Versalio rūmų istorikų parengtame higienos dosjė aiškinama, kad XVII amžiuje išliko dar viduramžiais sustiprėjusi baimė, jog vanduo gali pernešti epidemijas ir prasiskverbti į pažeidžiamą kūną. Dėl to pilnas panardinimas dažnai buvo atliekamas gydytojui paskyrus. Karaliui skirtą vonią atnešdavo į jo kambarį, o vandens nešikai ją pripildydavo, lipdami daugybe tarnybinių laiptų. Tai parodo ir kitą ribojimą: tekančio vandens sistema egzistavo, tačiau nebuvo tokia patogi ir visur pasiekiama kaip šiuolaikinė.

Medicininis atsargumas nereiškė, kad niekas nelietė vandens. Rankas plaudavo, burną skalaudavo, atskiras kūno vietas valydavo, o aristokratai galėjo maudytis dėl gydymo ar malonumo. Esminė skirtis ėjo tarp vietinio prausimosi ir ilgo viso kūno mirkymo. Vadinasi, sakinys „žmonės nesimaudė vonioje“ neleidžia automatiškai sakyti „žmonės nesiprausė“. XVII amžiaus higiena buvo klaidingais medicininiais įsitikinimais paremta sistema, bet vis tiek sistema, o ne visiškas švaros nebuvimas.

Vonios medicininė reikšmė priklausė nuo temperatūros, trukmės ir paciento būklės. Tas pats gydytojas galėjo vienu metu baimintis ilgo mirkymo ir kitu atveju skirti vonią kaip gydymą. Tai ne prieštaravimas, o humoralinės medicinos logika: procedūra turėjo atkurti tariamą skysčių pusiausvyrą, kaip kraujo nuleidimas, klizma ar dieta. Liudviko XIV gydytojai kasdien stebėjo pulsą, šlapimą bei išmatas ir dažnai taikė procedūras, kurios šiandien atrodo žalingos. Jo santykį su vonia formavo ne vien skonis, bet autoritetingos medicinos režimas.

Sausoji švara: marškiniai, šluostės ir matomos kūno dalys

Kai vonia tapo reta, jos vietą aukštuomenės buityje užėmė vadinamoji sausoji toilette. Pats prancūziškas žodis iš pradžių siejosi su audiniu, patiesto ant stalo, kur buvo sudedamos šukos, pudra, tepalai, kvapiosios esencijos ir kitos priežiūros priemonės. Kūnas buvo trinamas ar šluostomas audiniu, dažnai pakvėpintu; daugiau dėmesio skirta rankoms, veidui, plaukams, burnai ir nagams. Medicinos bei gero elgesio vadovai rekomendavo ryte plauti rankas, veidą veikiau nuvalyti, plaukus šukuoti ir nuriebalinti pudra ar sėlenomis, valyti burną bei dantis.

Svarbiausias švaros rodiklis buvo linas. Ploni apatiniai marškiniai lietė odą, sugėrė prakaitą ir buvo keičiami. To meto gydytojai tikėjo, kad audinys pašalina nuo kūno nešvarumus; socialinis elitas kartu pavertė baltą, prie apykaklės ir rankogalių matomą liną tvarkingumo bei rango ženklu. Versalio edukaciniame dosjė nurodoma, kad XVII amžiaus antrosios pusės aristokratų ir turtingų miestiečių inventoriuose vidutiniškai aptinkama apie trisdešimt marškinių. Toks kiekis buvo ne dekoratyvi prabanga, o higienos infrastruktūros dalis, kuri rėmėsi skalbėjų darbu, vandeniu, kuru, muilu ir daugybe tarnų.

Liudviko XIV rytinis persirengimas virto griežtai reglamentuota ceremonija. Kas galėjo paduoti karaliui marškinius, priklausė nuo dalyvio rango ir monarcho malonės. Memuaristas Saint-Simonas rašė, kad valdovas buvo trinamas ir jam dažnai keisdavo marškinius, nes jis smarkiai prakaituodavo. Šis liudijimas nepaverčia karaliaus šiuolaikinės higienos pavyzdžiu, bet griauna vaizdinį, esą jo kūnu apskritai nesirūpinta.

Sausoji švara turėjo akivaizdžių trūkumų. Audinys nepašalina odos riebalų ir mikrobų taip, kaip vanduo su muilu, o pudra gali tik sugerti dalį riebalų ar pakeisti išvaizdą. Be to, prabangūs marškiniai buvo prieinami ne visiems. Švara buvo ir klasės privilegija: turtingas žmogus galėjo kasdien keisti liną, o vargingas – ne. Vis dėlto istoriškai tiksliau sakyti, kad Liudviko XIV aplinka valėsi kitais būdais, negu teigti, kad ji nežinojo jokios higienos.

Balti marškiniai slėpė ištisą nematomą darbo grandinę. Juos reikėjo surinkti, mirkyti, skalbti, džiovinti, lyginti, lankstyti ir laiku pristatyti į karaliaus garderobą. Šį režimą palaikė ne monarcho asmeninė disciplina, o rūmų ūkis ir tarnų specializacija. Todėl Liudviko XIV „švara“ buvo politinės ekonomijos produktas: valdovo kūnas galėjo atrodyti tvarkingas todėl, kad daugybė kitų žmonių tvarkė jo audinius, kambarius ir priežiūros daiktus. Kvapo legendose šis darbas dažniausiai visiškai pradingsta.

Karalius, kuris vis dėlto maudėsi

Patikimiausias atsakymas į teiginį, kad Liudvikas XIV nekentė vonios, slypi ne spėjimuose apie jo charakterį, o Versalio rūmų surinktuose duomenyse. Nuo vaikystės karalius mėgo maudynes upėje. Kai dvaras gyveno Sen Žermene, jis maudydavosi Senos apylinkėse ties Conflans-Sainte-Honorine. Rūmų pareigūnas parinkdavo švaresnę vietą ir ant kranto pastatydavo palapinę persirengti. Į vandenį valdovas lipdavo vilkėdamas ilgą pilką drabužį. Šios maudynės buvo siejamos su malonumu, o ne su gydytojo nurodymu.

Tai labai svarbi detalė šaltinių kritikai. Ji nepaverčia Liudviko XIV kasdieniu plaukiku ir neįrodo, kad jis reguliariai prausėsi pagal dabartinius standartus. Tačiau paneigia absoliutų teiginį, jog karalius vengė bet kokio panirimo į vandenį. Lygiai taip pat dvi gydytojo Fagono paskirtos kambario vonios negali būti laikomos visų maudynių suma. Medicininis sveikatos žurnalas registravo tai, kas buvo svarbu gydymui; jis nebuvo buities kalendorius, kuriame tarnai pažymėdavo kiekvieną rankų plovimą, apsitrynimą ar vasaros maudynę.

Dar iškalbingesnė yra architektūra. 1672–1680 m. Liudvikas XIV Versalyje įsirengė prabangų maudynių apartamentą, siejamą ir su jo santykiais su markize de Montespan. Kompleksą sudarė keli kambariai, o viena didžiulė aštuonkampė vonia buvo iškalta iš rausvo Rance’o marmuro. Vėliau patalpos pakeitė paskirtį, o išlikęs marmurinis indas buvo panaudotas kaip dekoratyvinis baseinas.

Prabangus vonios apartamentas savaime neatsako, kaip dažnai jis naudotas kūnui plauti. Rūmų erdvės buvo ir reprezentacijos, poilsio, intymių susitikimų vietos. Tačiau sunku suderinti tokį statybos projektą su kategorišku pasakojimu apie valdovą, kuris neva taip neapkentė maudymosi, kad beveik niekada nelietė vandens. Tikroji istorija įdomesnė: tas pats žmogus galėjo mėgti maudynes upėje, turėti prašmatnią vonią ir kartu gyventi kultūroje, kuri kasdienio pilno kūno plovimo nelaikė būtinu ar net saugiu.

Apartamentas turėjo penkias puošnias patalpas, tad „vonia“ čia reiškė ne tik vandens indą. Tai buvo architektūrinė scena, tinkama atsitraukimui nuo viešų ceremonijų, bendravimui ir prabangos demonstravimui. Marmuro svoris, vandens atnešimas, šildymas ir aptarnavimas rodė išteklių galią. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl buvusi vonia vėliau galėjo tapti sodo baseinu: vertę kūrė ne vien praktinė funkcija, bet medžiaga ir reginys. Architektūra nepateikia maudynių grafiko, tačiau ji neleidžia vandens tiesiog ištrinti iš karaliaus gyvenimo.

Kvepalai nebuvo vien viduramžiškas dezodorantas

Kvepalai Liudviko XIV dvare buvo svarbūs, tačiau jų vaidmenį dažnai sumažiname iki vienos funkcijos – blogo kūno kvapo slėpimo. XVII amžiaus žmogui aromatas veikė keliais lygmenimis. Kvapiosiomis medžiagomis gardino pudrą, pirštines, audinius, baldus ir patalpas; jos rodė turtą, išlavintą skonį ir prieigą prie brangių žaliavų. Gėlių esencijos, ambra, muskusas ir kiti ingredientai patekdavo į Europą ilgomis prekybos grandinėmis. Kvapni pirštinė buvo ir mados daiktas, ir amatininkystės produktas, kurio aromatas galėjo neutralizuoti odos rauginimo kvapus.

Kvapai turėjo ir medicininę prasmę. Miazmos teorijų pasaulyje blogas oras buvo laikomas galimu ligos šaltiniu, todėl malonus aromatas galėjo reikšti ne vien komfortą, bet ir tariamą apsaugą. Smilkalai, kvapiosios medžiagos bei pomanderiai buvo naudojami gerokai anksčiau už Liudviko XIV laikus. Dvare aromatas taip pat buvo scenografija: jis papildė šilką, muziką, maistą, gėlynus ir architektūrą, kurių visuma turėjo stebinti lankytoją.

Žinoma, kvepalai galėjo maskuoti prakaito, odos, dūmų ar patalpų kvapus. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad visas Versalio parfumerijos pasaulis atsirado būtent dėl karaliaus kūno. Kvepalus naudojo Europos elitas, o jų populiarumą skatino medicina, prekyba ir mada. Be to, sausojoje higienoje buvo naudojamas pakvėpintas audinys, todėl aromatas buvo integruotas į valymosi praktiką, ne tik užpurškiamas ant nešvaraus kūno.

Vėlesni pasakojimai mėgsta konkretumą: esą dvariškiai žinojo, kada monarchas artėja, nes pirmiau pajusdavo jo kvapą. Tokiam teiginiui reikėtų aiškaus amžininko liudijimo, konteksto ir patikimos teksto kilmės. Kol to nėra, tai laikytina nepatikrintu populiariu pasakojimu, o ne faktu. Istoriškai saugi formuluotė būtų tokia: Versalio aplinka buvo intensyviai parfumuojama, bet vien iš to negalima nustatyti nei Liudviko XIV asmeninio kvapo, nei dvariškių motyvų.

Svarbu ir tai, kad uoslė yra kultūriškai išmokta. Aromatas, kurį vienas žmogus sieja su švara, kitam gali atrodyti sunkus ar erzinantis. Baroko dvaras vertino intensyvius kvapų derinius, o šiuolaikinis lankytojas, pripratęs prie neutralių skalbiklių ir ventiliacijos, juos galėtų suvokti kitaip. Negalime iš dabartinio skonio atkurti XVII amžiaus reakcijų. Teiginys „stiprūs kvepalai“ yra tik aprašymas; jis dar neįrodo, kad kažkas buvo maskuojama, juolab konkretaus žmogaus kūnas.

Kuo iš tikrųjų galėjo kvepėti Versalis

Atmetus asmeninę karaliaus dvoko legendą, nereikia pulti į kitą kraštutinumą ir įsivaizduoti sterilių rūmų. Versalis buvo milžiniška gyvenama, administracinė ir reprezentacinė mašina. Čia nuolat būriavosi dvariškiai, tarnai, sargybiniai, amatininkai, lankytojai ir gyvūnai. Degė žvakės bei židiniai, buvo gaminamas ir nešiojamas maistas, skalbiami audiniai, tvarkomos atliekos. Kvepalų, pudros, vaško, dūmų, drėgmės, virtuvės ir kūnų kvapai maišėsi taip, kaip šiuolaikiniame pastate, neturinčiame mechaninės ventiliacijos, kanalizacijos ir reguliaraus karšto vandens, sunku įsivaizduoti.

Rūmuose buvo išviečių ir uždarų tualeto kėdžių, tačiau jų nepakako tokiam žmonių srautui, o turinys buvo šalinamas rankomis. Versalio istorikų dosjė nurodo, kad viešųjų latrinų būta jau Liudviko XIII laikais, o valdant jo sūnui žinomos kelios jų vietos didėjančiame rūmų komplekse. Kai kurie lankytojai galėjo tuštintis netinkamose vietose, tačiau garsus pasakojimas, kad visi dvariškiai nuolat atlikdavo gamtinius reikalus už užuolaidų, yra toks pat klaidinantis apibendrinimas kaip vienintelės karaliaus vonios mitas.

Nuotekoms naudotos duobės ir požeminiai kanalai. Pietinėje pusėje vanduo bei atliekos tekėjo į telkinį, ilgainiui gavusį iškalbingą „dvokiančio tvenkinio“ vardą. Pats Versalio reljefas buvo nepalankus: rūmai kilo drėgnoje vietovėje, kurios orą amžininkai laikė nesveiku. Vandens tiekimas buvo nuolat plečiamas ir modernizuojamas, tačiau didžiulę jo dalį surydavo įspūdingi sodų fontanai. Karališkoji galia galėjo priversti vandenį šokti prieš svečius, bet negalėjo vienu mostu sukurti XIX–XX amžiaus sanitarinės infrastruktūros.

Todėl Versalis neabejotinai turėjo nemalonių kvapų. Tik jų šaltinių buvo daugybė, o ne vienas monarcho kūnas. Panašią klaidą darome, kai visą XVIII amžiaus Prancūzijos valdžios kontrolę sutraukiame į vieną skandalingą gandą; apie dokumentų ir sensacijų skirtį plačiau kalbama straipsnyje apie Prancūzijos slaptąją policiją. Rūmų kvapų istorija yra infrastruktūros, žmonių tankio ir medicinos istorija, o ne vien karikatūra apie nešvarų karalių.

Sanitarijos istorijoje svarbi proporcija. Rūmų administracija mėgino sausinti vietovę, tiesti vamzdžius, įrengti latrinas ir nuotekų kanalus; taigi problema buvo suvokiama ir sprendžiama. Kartu priemonės nespėjo paskui rūmų plėtrą bei kasdienį lankytojų srautą. Teisingas vaizdas yra ne „jokių tualetų“ ir ne „modernus komfortas“, o nuolat taisoma, socialiai nevienoda infrastruktūra. Privatūs kabinetai bei tarnų paslaugos geriau saugojo aukščiausio rango gyventojus, o viešose erdvėse trūkumai jautėsi daug stipriau.

Karaliaus kūnas buvo viešas valstybės reikalas

Liudviko XIV kūnas buvo stebimas neįprastai atidžiai. Rytą pirmasis kamerdineris jį pažadindavo, po to ateidavo pirmasis gydytojas ir pirmasis chirurgas. Į didįjį kėlimąsi – grand lever – pagal rangą buvo įleidžiami privilegijuoti dvariškiai. Karalių prausė, šukavo, skuto ir rengė stebėtojų akivaizdoje. Vakarinis gulimasis taip pat tapo ceremonija. Prieiga prie monarcho buvo politinis kapitalas, todėl net marškinių padavimas galėjo rodyti padėtį rūmų hierarchijoje.

Sveikatos žurnalas leidžia sekti valdovo negalavimus dešimtmečiais. Jame registruoti gydytojų sprendimai, dietos, pulsas, tuštinimasis, kraujo nuleidimai, klizmos ir kitos humoraline medicina paremtos procedūros. 1686 m. karaliui buvo operuota išangės fistulė; chirurgas Charles’is-François Félix de Tassy specialiai patobulino instrumentą ir prieš operaciją praktikavosi su kitais pacientais. Procedūra buvo sėkminga ir sustiprino chirurgijos prestižą Prancūzijos dvare. Šis gerai dokumentuotas epizodas parodo, kiek daug žmonių rūpinosi valdovo kūnu ir kiek politiškai svarbi buvo jo fizinė būklė.

Toks šaltinių tankis turi paradoksą. Kuo daugiau žinome apie karaliaus prakaitavimą, dantis, virškinimą ar žaizdas, tuo lengviau ištraukti vieną nemalonią detalę ir paversti ją viso gyvenimo portretu. Eilinio valstiečio kasdienio kūno būklė nebuvo protokoluojama, todėl palyginimui trūksta duomenų. Liudvikas XIV atrodo išskirtinai ligotas ar nehigieniškas iš dalies todėl, kad jo kūnas paliko išskirtinai storą dokumentų pėdsaką.

Viešumas silpnina ir teiginį apie visiems žinomą, bet šaltiniuose neįvardytą nepakeliamą kvapą. Žinoma, etiketas ribojo atvirą monarcho kritiką, o dvariškiai mokėjo nutylėti. Vis dėlto memuaristai fiksavo nepatogias, intymias ir net žeminančias detales. Jeigu vienas ryškiausių karaliaus bruožų būtų buvęs visus rūmus pribloškiantis kvapas, reikėtų tikėtis konkretesnių, tarpusavyje palyginamų liudijimų, o ne tik vėlyvų interneto formulių.

Čia dera prisiminti ir dvaro tekstų pobūdį. Memuaristas galėjo perdėti varžovo ydą, o gydytojas – pabrėžti savo gydymo sėkmę. Ceremonijų aprašas fiksavo normą, nors konkrečią dieną tvarka galėjo sutrikti. Todėl vienas sakinys, net autentiškas, nėra galutinis nuosprendis. Patikimumą sustiprina skirtingų rūšių duomenų sutapimas: tekstas, sąskaita, inventorius, pastato pėdsakas. Liudviko XIV maudynių atveju būtent toks sugretinimas rodo įvairesnę praktiką, negu siūlo legenda.

Ką ši legenda pasako apie mūsų santykį su praeitimi

Pasakojimas apie nesimaudžiusį Saulės karalių išlieka todėl, kad atlieka kelias funkcijas. Pirma, jis apverčia prabangos vaizdinį: auksas, veidrodžiai ir šilkas staiga pasirodo esą plona danga ant dvokiančio kūno. Antra, jis leidžia šiuolaikiniam skaitytojui pasijusti pranašesniam už absoliutų monarchą. Trečia, istorija turi visus virusinio fakto bruožus – žinomą vardą, šoką, humorą ir vienu sakiniu paaiškinamą tariamą tiesą.

Tačiau toks faktas prastai atlaiko keturis paprastus patikrinimus. Ar yra pirminis šaltinis? Karaliaus gydytojų žurnalas ir dvaro memuarai yra daug vertingesni už nepasirašytą populiaraus tinklalapio sąrašą. Ką tiksliai skaičiuoja skaičius? Dvi dokumentuotos medicininės vonios nėra dvi viso gyvenimo maudynės. Ar vertiname anuometine, ar dabartine sąvoka? XVII amžiaus žmogus „švarą“ galėjo matuoti balto lino gausa ir reguliariu marškinių keitimu. Ar vieno asmens bruožu nepaverčiame aplinkos problemos? Nemalonūs rūmų kvapai kilo iš sanitarijos, tankio, gyvūnų, dūmų ir atliekų visumos.

Taip pat svarbu vengti atvirkštinio romantizavimo. Faktas, kad Liudvikas XIV apsitrindavo, keisdavo marškinius ir maudėsi upėje, nereiškia, jog Versalyje buvo švaru pagal dabartinius kriterijus. Reta pilna vonia, prasta nuotekų kontrolė, parazitai ir ribotas supratimas apie infekcijas turėjo realių pasekmių. Istoriko užduotis nėra apginti karaliaus reputaciją; ji yra nustatyti, ką galime tvirtinti, ko tikėtina buvo, o kas tėra vėliau sustiprinta karikatūra.

Ši nuostata praverčia skaitant ir apie vėlesnį Burbonų rūmų pasaulį. Sensacingos detalės apie Liudviko XVI ir Marijos Antuanetės likimą taip pat tampa prasmingos tik tada, kai atskiriamas dokumentuotas įvykis, jo interpretacija ir vėliau susiformavęs pasakojimas.

Galiausiai reikia įvertinti žodžių pasirinkimą. „Nesimaudė“ gali reikšti, kad retai gulėdavo vonioje, bet skaitytojas dažnai išgirsta „niekada nesivalė“. „Versalis dvokė“ gali nusakyti realias sanitarines bėdas, bet lengvai pavirsta teiginiu, kad kiekviena rūmų patalpa visada buvo nepakenčiama. „Kvepalai slėpė kvapą“ iš dalies tikėtina, tačiau nutyli mediciną, madą ir statusą. Tikslinant veiksmažodžius bei mastą, sensacija sumažėja, o istorinis paaiškinimas sustiprėja.

Išvada: nešvaros karikatūra slepia sudėtingesnę tikrovę

Teiginys apie Liudviką XIV, kurio kvapas neva buvo žinomas visame Versalyje, nėra patvirtintas patikimų šaltinių. Karalius iš tiesų gyveno epochoje, kai pilno kūno vonios buvo retos, nes vandeniu nepasitikėta dėl anuometinės medicinos. Tačiau jo aplinkoje egzistavo nuosekli sausoji higiena: kūnas buvo šluostomas, rankos plaunamos, burna ir plaukai prižiūrimi, o prakaitą sugėrę lininiai marškiniai keičiami. Pats Liudvikas nuo vaikystės maudėsi upėje, gydytojų nurodymu naudojo kambario vonias ir buvo įsirengęs prabangų maudynių apartamentą.

Kvepalai galėjo maskuoti nemalonius kvapus, bet jie taip pat reiškė statusą, madą, tariamą medicininę apsaugą ir rūmų scenografiją. Versalis veikiausiai kvepėjo intensyviai ir ne visada maloniai, tačiau tai buvo perpildytų rūmų, riboto vandentiekio, rankomis tvarkomų atliekų, virtuvių, židinių, gyvūnų ir tūkstančių kūnų rezultatas. Vienam karaliui priskirti visą šį kvapų pasaulį patogu, bet netikslu.

Tikrasis istorinis kontrastas slypi ne tarp „švaraus mūsų pasaulio“ ir „nešvaraus jų pasaulio“. Jis slypi tarp dviejų skirtingų kūno sampratų. Liudviko XIV amžininkai klydo dėl vandens keliamo pavojaus ir nežinojo mikrobų teorijos, tačiau kūną prižiūrėjo pagal savas medicinos, etiketo ir socialinio rango taisykles. Kai šias taisykles pamatome, banalus anekdotas apie dvokiantį monarchą virsta kur kas įdomesne istorija apie tai, kaip žmonės kūrė švarą dar neturėdami mūsų vonios kambario.