1918 metų pabaigoje Lietuvos kariuomenė egzistavo labiau kaip politinis apsisprendimas negu kaip parengta jėga. Valstybė dar neturėjo nusistovėjusios administracijos, stokojo pinigų, ginklų, uniformų, kareivinių ir patyrusių vadų, o prie jos sienų jau artėjo priešininkai. Karininkai rinkosi iš labai skirtingų pasaulių: vieni buvo mokęsi ir kariavę Rusijos imperijoje, kiti pažinojo Vokietijos okupacinę tvarką, dar kiti grįžo iš Vakarų ar turėjo tik skubotą Pirmojo pasaulinio karo meto pasirengimą. Jie atsinešė nevienodą terminiją, vadovavimo įpročius ir supratimą apie drausmę.

Todėl pasakojimas, kad tarpukario kariuomenė tiesiog nukopijavo rusų ar vokiečių modelį, yra pernelyg patogus. Pradžioje rusiškas palikimas iš tiesų dominavo, o vokiški ginklai, instruktoriai ir karo patirtis buvo svarbūs. Tačiau jau po Nepriklausomybės kovų Lietuvos karininkai studijavo Prancūzijoje, Belgijoje, Čekoslovakijoje, Italijoje ir kitose šalyse, kūrė savas mokyklas, statutus, ceremonijas bei doktriną. Per du dešimtmečius iš svetimų patirčių mišinio atsirado institucija, kuri vis aiškiau suvokė, kad mažos valstybės kariuomenei reikia ne skolintos laikysenos, o Lietuvos sąlygoms pritaikyto mąstymo.

Kariuomenė, kurią teko kurti jau prasidėjus karui

1918 m. lapkričio 23 d. paskelbtas pirmasis įsakymas Apsaugos ministerijai laikomas atkurtos Lietuvos kariuomenės pradžia. Vis dėlto vienas dokumentas negalėjo akimirksniu sukurti pulkų. Pirmieji vienuolika savanorių į Vilnių buvo atvykę spalio 16-ąją, lapkričio pradžioje imtas formuoti Pirmasis pėstininkų pulkas, gruodžio 5 d. – Antrasis. Gruodžio pabaigoje, bolševikų pajėgoms artėjant prie Vilniaus, Vyriausybė ir Krašto apsaugos ministerija persikėlė į Kauną. Jaunos kariuomenės centras pasitraukė tuo pat metu, kai pati kariuomenė dar tik mėgino susiorganizuoti.

Pirmieji kariai buvo savanoriai, tačiau vien savanorystės nepakako. 1919 m. sausio 15 d. paskelbta karininkų, puskarininkių ir karo valdininkų mobilizacija, o kovą pradėta platesnė karių mobilizacija. Istoriko Felikso Žigaro tyrime nurodoma, kad į kariuomenę atvyko maždaug 400 karininkų. Skaičius atrodė nemažas, bet jų patirtis labai skyrėsi, o aukštesnio rango ir štabo darbą išmanančių vadų trūko. Jiems reikėjo ne tik mokyti naujokus, bet ir patiems susitarti, kaip vadovauti lietuviškai kariuomenei.

Laiko teoriniams ginčams beveik nebuvo. 1919 m. vasarį prasidėjo kovos su Sovietų Rusijos pajėgomis; netrukus teko kautis su bermontininkais, o vėliau – su Lenkijos ir Liucjano Želigovskio pajėgomis. Kariuomenės organizacija augo kovodama: buvo formuojami pėstininkų pulkai, brigados, vėliau divizijos, artilerija, kavalerija, aviacija ir karo technikos dalys. 1920 m. pabaigoje kariuomenėje buvo daugiau kaip 41 tūkst. karių. Tai nereiškė, kad visi jie buvo vienodai parengti. Greitas skaičiaus augimas kaip tik didino vadų, statutų, mokymo programų ir bendros kalbos poreikį.

Šį procesą gerai parodo Radviliškio kautynės: pergalė buvo svarbi ne vien strategiškai. Iš bermontininkų perimti ginklai, šaudmenys, ryšio ir transporto priemonės stiprino kariuomenę, kuri dar neturėjo vieningos aprūpinimo sistemos. Valstybė mokėsi kariauti tuo, ką pavykdavo gauti, nupirkti ar paimti mūšio lauke.

Toks kūrimasis paaiškina ir nuolatinius struktūros pokyčius. Vienetų pavadinimai, pavaldumas bei sudėtis keitėsi ne todėl, kad vadovybė neturėjo jokio plano, o todėl, kad pajėgų skaičius ir fronto poreikiai augo greičiau už administraciją. 1919 m. rinktinės tapo brigadomis, 1920 m. brigados pertvarkytos į divizijas. Organizacinė schema sekė realią kariuomenę, o ne atvirkščiai.

Kodėl pradžioje vyravo Rusijos imperijos mokykla

Didžioji dalis pirmųjų Lietuvos karininkų profesinę patirtį buvo įgijusi Rusijos imperijos kariuomenėje. Iki Pirmojo pasaulinio karo lietuviams, ypač katalikams, siekti aukštų karinių pareigų buvo sunku. Padėtis pasikeitė prasidėjus didžiuliam karininkų trūkumui: karo metais jaunuoliai buvo siunčiami į sutrumpintus mokymo kursus, kuriuose per kelis mėnesius gaudavo būtiniausių žinių ir karininko laipsnį. Karo pabaigoje lietuvių karininkų galėjo būti apie penkis šimtus, tačiau aukštąjį štabo išsilavinimą turėjo vos keli.

Tai buvo svarbus skirtumas. Vadovauti būriui ar kuopai ir planuoti divizijos veiksmus – ne tas pats. Rusijos imperijos Nikolajaus generalinio štabo akademija kasmet visai milžiniškai kariuomenei parengdavo tik nedidelį absolventų skaičių, o lietuviai į jos aplinką patekdavo ypač retai. Tad 1918–1919 m. Lietuva paveldėjo nemažai jaunesniųjų vadų, bet beveik nepaveldėjo vieningos nacionalinės aukštosios vadovybės mokyklos.

Rusiškas pėdsakas buvo matomas ne tik žmonių biografijose. Organizacinė sandara, tarnybos rutina, dalis įsakymų rengimo praktikos ir mokymo metodų rėmėsi tuo, ką karininkai jau pažinojo. Kuriantis specializuotoms tarnyboms kurį laiką teko naudotis net Rusijos imperijos karinių įstatymų rinkiniu. Skirtingai elgtis būtų buvę sunku: fronte reikėjo veikiančių taisyklių šiandien, o ne idealaus lietuviško statuto po kelerių metų.

Vis dėlto rusiškos mokyklos nereikėtų tapatinti su politiniu lojalumu Rusijai. Profesinis įprotis ir valstybinė ištikimybė buvo skirtingi dalykai. Daugelis karininkų carinėje armijoje tarnavo todėl, kad iki 1918 m. savos Lietuvos kariuomenės nebuvo. Grįžę jie turėjo paversti imperinėje sistemoje įgytas žinias nepriklausomos valstybės gynybos priemone. Būtent čia prasidėjo sudėtingas virsmas: tai, kas tiko milžiniškai daugiatautei imperijai, ne visada tiko mažai šauktinių kariuomenei, turinčiai ribotus išteklius ir kelis galimus priešus.

Net aukščiausi vadovai atstovavo nevienodai patirčiai. Silvestras Žukauskas Rusijos kariuomenėje buvo pasiekęs generolo laipsnį ir vadovavo stambiems junginiams, o dalis jaunesniųjų karininkų buvo gavę tik sutrumpintą karo meto parengimą. Šis atotrūkis reiškė, kad formalių laipsnių nepakako: reikėjo patikrinti kompetenciją, mokyti štabo darbo ir bendroje sistemoje suderinti labai skirtingas profesines biografijas.

Be to, senasis modelis buvo sukurtas imperijai, kuri galėjo disponuoti didžiuliais rezervais ir plačia teritorija. Lietuvai reikėjo vadų, gebančių skaičiuoti kiekvieną batalioną, saugoti trumpas tiekimo linijas ir priimti sprendimus netekus ryšio su aukštesniu štabu. Dėl to paveldėta tvarka tapo pradine medžiaga, o ne galutiniu atsakymu.

Vokiška įtaka: svarbi, bet ne vienintelė

Vokietijos vaidmuo buvo kitoks negu Rusijos. Lietuvos teritorija nuo 1915 m. gyveno Vokietijos okupacijos sąlygomis, todėl būsimi valstybės kūrėjai iš arti matė vokišką administravimą, drausmę ir logistiką. 1919 m. kovose su bolševikais Lietuvos daliniams padėjo Vokietijos ir saksų savanorių pajėgos. Be to, ankstyvosios kariuomenės pėstininkų ginkluotėje vyravo vokiškos sistemos šautuvai, nors apskritai ginkluotė buvo margas skirtingų šalių palikimas.

1919–1920 m., kai Lietuvai skubiai reikėjo specialistų, buvo kviečiami karininkai iš Vokietijos, Švedijos, Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Latvijos. Jie padėjo papildyti rusų mokyklas baigusių lietuvių patirtį vakarietiška teorija ir praktika. Vokietijos įtaka ypač natūraliai jautėsi techninėse srityse, aprūpinime ir per Pirmąjį pasaulinį karą išryškėjusioje manevro, ugnies bei ryšio svarboje.

Tačiau teiginys, kad Lietuvos kariuomenė buvo pusiau rusiška, pusiau vokiška, klaidina. Karinėje kultūroje nebuvo dviejų vienodai aiškių blokų. Rusijos mokyklos absolventai sudarė žmogiškąjį pradinės karininkijos branduolį, o Vokietijos poveikis dažnai ateidavo per konkrečias aplinkybes – ginklus, kaimynystę, okupacijos palikimą, savanorių dalinius ir atskirus specialistus. Vėliau vis didesnę reikšmę įgijo Prancūzijos, Belgijos ir Čekoslovakijos karo mokyklos.

Svarbu ir tai, kad Nepriklausomybės kovų patirtis neleido aklai garbinti nė vieno užsienio modelio. Lietuvos daliniai susidūrė su bolševikų, bermontininkų ir lenkų pajėgomis, kurių organizacija bei taktika skyrėsi. Kiekvienas frontas vertė taisyti ankstesnes prielaidas. 1920 m. Giedraičių mūšio istorija rodo jau ne vadovėlio kopijavimą, o gebėjimą veikti konkrečioje vietovėje, ribotomis pajėgomis ir politiškai jautrioje situacijoje.

Vokišką poveikį tiksliau vadinti vienu iš kelių mokymosi kanalų. Jis buvo itin matomas valstybės kūrimosi pradžioje, bet ilgainiui įsiliejo į platesnį europinį lauką. Net technika nevedė prie vienos „nacionalinės“ sistemos: vokišką šautuvą galėjo naudoti rusiškai parengtas karininkas, vadovaudamasis Lietuvoje patvirtintu statutu ir aptardamas prancūziškos taktikos naujoves lietuviškame žurnale.

Todėl vien iš ginklo kilmės negalima spręsti apie kariuomenės doktriną. Šautuvo sistema nulėmė šaudmenų tiekimą ir mokymo techniką, bet ne valstybės gynybos planą. Tą planą formavo geografija, galimų priešų vertinimas, mobilizacijos galimybės ir pačių Nepriklausomybės kovų patirtis.

Frontas tapo pirmąja karo akademija

Pirmųjų metų karininko autoritetą dažnai lėmė ne diplomas, o gebėjimas išlaikyti dalinį, kai trūko beveik visko. Savanoriai ir mobilizuotieji buvo nevienodo amžiaus, išsilavinimo bei motyvacijos. Vieni jautė aiškų tautinį įsipareigojimą, kiti į kariuomenę pateko dėl prievolės, treti ne visada suprato besikeičiančią politinę padėtį. Vadui teko rūpintis drausme, maistu, avalyne, ginklais, ryšiu ir kartu aiškinti, už kokią valstybę kovojama.

Kovose išryškėjo trumpųjų karo meto kursų ribos. Karininkas galėjo mokėti komandų seką, bet stokoti štabo planavimo, topografijos, artilerijos sąveikos ar tiekimo žinių. Skirtingose armijose tarnavę vadai tuos pačius veiksmus kartais suprasdavo nevienodai. Net terminai ir įsakymų forma galėjo kelti painiavą. Kol daliniai buvo maži, asmeninė iniciatyva užpildydavo spragas; kariuomenei augant, toks margumas tapo pavojingas.

Kita vertus, frontas suteikė patirties, kurios negalėjo pasiūlyti jokia auditorija. Lietuvos karininkai mokėsi vykdyti žygius prastais keliais, veikti miškuotoje ir pelkėtoje vietovėje, derinti pėstininkus su menka artilerijos bei technikos parama, saugoti geležinkelius ir greitai reaguoti į kintančias grėsmes. Jie pažinojo ne teorinę, o tikrą mobilizaciją: kaimo naujoką reikėjo paversti kariu per labai trumpą laiką.

Todėl Nepriklausomybės kovų veteranų patirtis tarpukariu tapo ir kapitalu, ir problema. Ji suteikė kariuomenei savų didvyrių, pasitikėjimo bei gyvą kovinę atmintį. Tačiau sėkminga improvizacija 1919 m. nebūtinai buvo tinkama būsimo techninio karo doktrina. Pasibaigus aktyvioms kovoms reikėjo atsakyti, ką iš fronto patirties įtvirtinti, o ką pakeisti. Būtent tada kariuomenė pradėjo tolti nuo skubios savanorių organizacijos ir tapti nuolatine institucija.

Praktinė patirtis turėjo būti paversta perduodamomis žiniomis. Vien veterano pasakojimas negalėjo garantuoti, kad naujas dalinys pakartos jo sėkmę. Po karo buvo analizuojamos operacijos, leidžiami vadovėliai, rengiamos paskaitos ir pratybos. Taip individuali atmintis virto organizacine atmintimi – procesu, be kurio kiekviena nauja karininkų laida būtų pradėjusi mokytis nuo nulio.

Karo patirtis taip pat išmokė vertinti ne vien puolimą. Jaunai valstybei teko saugoti geležinkelius, tiltus, ryšių mazgus ir besikeičiančią fronto liniją. Šios užduotys stiprino inžinerijos, transporto bei ryšių reikšmę. Modernus karas daliniuose buvo suvokiamas ne kaip viena didvyriška ataka, o kaip daugybė tarpusavyje priklausomų darbų.

Karo mokykla: keturi mėnesiai tarp klasės ir fronto

Karininkų stygius buvo toks aštrus, kad Karo mokykla Kaune įkurta 1919 m. sausio 25 d., darbą pradėjo kovo 8-ąją, kai kovos jau vyko. Pirmosios laidos mokslas truko vos keturis mėnesius. 1919 m. liepos 6 d. mokyklą baigė 96 jaunieji karininkai. Tai nebuvo ramus akademinis kursas: rengta tiek, kiek reikėjo artimiausiam frontui, o dalis kariūnų mokymą derino su realiais karo uždaviniais.

Programa ilgėjo stiprėjant valstybei. 1920 m. mokslas truko metus, nuo 1921 m. – dvejus, o nuo 1935 m. – trejus. 1919–1920 m. trys pirmosios laidos parengė 434 karininkus, tarp jų 32 aviacijos karininkus. Iki 1940 m. mokykla išleido 21 tikrosios tarnybos karininkų laidą. Skaičiai atskleidžia svarbiausią pokytį: iš pradžių buvo skubiai užkamšomos fronto spragos, vėliau siekta nuoseklaus bendrojo ir profesinio išsilavinimo.

Mokykla turėjo ne tik perduoti taktikos žinias. Jaunas karininkas privalėjo pažinti eilinio kareivio tarnybą, mokėti vadovauti, mokyti ir auklėti. Kuriant šauktinių kariuomenę karininkui buvo skiriamas ir pilietinio ugdytojo vaidmuo. Tai buvo ambicinga, kartais paternalistinė nuostata: kariuomenė laikyta vieta, kurioje jaunuolis įgyja drausmės, raštingumo, higienos įpročių ir valstybės sampratą. Platesnis tarpukario raštingumo augimo kontekstas padeda suprasti, kodėl mokymas kariuomenėje buvo suvokiamas ne vien kaip šaudymo pratybos.

Nuo 1926 m. prie Karo mokyklos veikė aspirantų tarnyba, rengusi atsargos karininkus. Taip buvo plečiamas mobilizacinis rezervas: taikos metu valstybė negalėjo išlaikyti milžiniško profesionalių vadų korpuso, bet karo atveju turėjo gebėti greitai išplėsti dalinius. Mokykla tapo jungtimi tarp nuolatinės kariuomenės ir visuomenės, o jos absolventai – nauja karta, kurios profesinė biografija prasidėjo jau Lietuvos, ne imperijos, institucijoje.

Auganti mokymo trukmė parodo, kaip keitėsi pats karininko apibrėžimas. 1919 m. svarbiausia buvo kuo greičiau gauti būrio vadą; ketvirtajame dešimtmetyje iš jo tikėtasi platesnio išsilavinimo, techninio raštingumo, gebėjimo analizuoti vietovę ir savarankiškai priimti sprendimus. Karo mokykla nebebuvo vien avarinis fronto poreikių sprendimas – ji tapo profesijos standarto kūrėja.

Keitėsi ir stojimo kartelė. Pirmosioms laidoms pakako kelių gimnazijos klasių, nes frontas negalėjo laukti. Vėliau iš kandidatų reikalauta baigtos gimnazijos, o atranka tapo sistemingesnė. Aukštesni bendrojo išsilavinimo reikalavimai buvo būtini kariuomenei, kurioje daugėjo žemėlapių, skaičiavimų, technikos ir sudėtingų ryšio priemonių.

Šauktinis tarp kaimo, kareivinių ir valstybės

Sava karinė kultūra negalėjo būti vien karininkų projektas, nes didžiąją kariuomenės dalį sudarė ribotą laiką tarnaujantys šauktiniai. Daugelis jų atvykdavo iš kaimo, kur ryšys su centrine valdžia buvo gerokai silpnesnis negu šiandien. Kariuomenėje jaunuolis pirmą kartą ilgesniam laikui patekdavo į griežtai suplanuotą aplinką, susitikdavo su kitų regionų žmonėmis, mokėsi bendrinės lietuvių kalbos, naudojosi technika ir susidurdavo su valstybės reikalavimais kasdienybėje.

Tai kariuomenei suteikė socialinę funkciją, tačiau jos nereikia idealizuoti. Kareivinės galėjo mokyti tvarkos, higienos ir rašto, bet tarnyba reiškė ir prievartą, sunkią rutiną, atotrūkį nuo šeimos bei ūkio. Karininko gebėjimas paaiškinti įsakymo prasmę buvo toks pat svarbus kaip jo taktinės žinios. Carinės kariuomenės paveldėtas šiurkštus santykis su eiliniu kareiviu prastai derėjo su Respublikos skelbiamu piliečio kario idealu, todėl karinėje spaudoje ir mokyklose buvo pabrėžiama vado auklėjamoji atsakomybė.

Šauktinių sistema taip pat vertė standartizuoti mokymą. Kasmet dalinius papildydavo nauji žmonės, todėl žinios negalėjo priklausyti vien nuo talentingo kuopos vado. Reikėjo programų, vadovėlių, aiškaus pratybų ciklo ir parengtų puskarininkių. Prie divizijų štabų bei kariuomenės daliniuose veikė mokomosios kuopos, eskadronai, baterijos ir specialūs kursai. Jie rengė ryšininkus, sanitarus, mechanikus ir kitus specialistus, be kurių moderni kariuomenė būtų likusi tik ginkluota pėstininkų mase.

Šis darbas turėjo ir kalbinę dimensiją. Bendrinė lietuvių kalba dar tik tvirtinosi viešajame gyvenime, o techninėms bei taktinėms sąvokoms reikėjo nusistovėjusių lietuviškų terminų. Kareivis turėjo vienodai suprasti komandą nepriklausomai nuo to, ar atvyko iš Žemaitijos, Suvalkijos, Aukštaitijos ar daugiakalbio miesto. Kariuomenė tapo viena iš erdvių, kur valstybės kalba buvo ne deklaruojama, o kasdien praktiškai išbandoma.

Greta reguliarios kariuomenės veikė Lietuvos šaulių sąjunga. Nepriklausomybės kovose šauliai buvo ginkluotųjų pajėgų dalis, vėliau organizacija stiprino visuomenės karinį pasirengimą ir patriotinį ugdymą. Tarp kariuomenės bei šaulių buvo ir bendradarbiavimo, ir skirtingų vaidmenų klausimų, tačiau jų sąveika atskleidžia pagrindinę mažos valstybės dilemą: saugumas negalėjo būti paliktas tik nedideliam profesionalų sluoksniui. Karinė kultūra turėjo pasiekti miestelius, mokyklas, šeimas ir atsargos karius.

Kaip suvienodintos skirtingos karinės kalbos

Didžiausias uždavinys buvo ne pasirinkti vieną „teisingą“ užsienio mokyklą, bet pasiekti, kad skirtingai parengti karininkai vienodai suprastų įsakymus. 1921 m. balandžio 1 d. įsteigti Aukštieji karininkų kursai turėjo suvienodinti ir pagilinti jų žinias. Čia buvo keliama vyresniųjų vadų kvalifikacija, vėliau veikė technikos, inžinerijos, aviacijos ir artilerijos skyriai. Atskiros institucijos rengė pionierius, ryšininkus, transporto bei kitus specialistus.

Karinės doktrinos klausimas tapo centriniu. Generolas Leonas Radus-Zenkavičius, turėjęs aukštąjį Rusijos štabo išsilavinimą ir Pirmojo pasaulinio karo patirties, 1922 m. parengė Lietuvos kariuomenės doktrinos projektą. Tų metų balandžio 27–28 d. jį svarstė kariuomenės vadų suvažiavimas. Projektas turėjo tapti pagrindu naujiems Rikiuotės ir Lauko tarnybos statutams. Esmė buvo ne teorinis prestižas: be bendrų principų viename štabe parengto įsakymo kitas vadas galėjo nesuprasti arba vykdyti savaip.

Doktrina rėmėsi Pirmojo pasaulinio karo pamokomis, Rusijos palikimu ir Vakarų valstybių patirtimi, tačiau buvo vertinama Lietuvos mastu. Maža valstybė negalėjo remtis neribotais žmonių, pramonės ir technikos ištekliais. Jai reikėjo greitos mobilizacijos, parengto rezervo, gebėjimo išnaudoti vietovę ir visuomenės valios gintis. Radus-Zenkavičius pripažino partizaninių veiksmų naudą, bet perspėjo, kad vien partizanai negali sunaikinti reguliariųjų priešo pajėgų ir laimėti karo; jų veiksmai turėjo papildyti reguliarią kariuomenę.

Tai svarbus niuansas, dažnai pranykstantis vėlesnės rezistencijos atmintyje. Tarpukario planuotojai neieškojo romantiško recepto, kuriame mažos tautos ryžtas savaime nugali didesnį priešą. Jie mėgino suderinti moralę su organizacija, o iniciatyvą – su vienodu vadovavimu. Savos karinės kultūros kūrimas reiškė ne svetimų žinių atmetimą, bet jų atranką ir pavertimą bendra Lietuvos karininkų profesine kalba.

Suvienodinimas nebuvo vienkartinė reforma. Nauji ginklai, transportas ir užsienyje studijavusių karininkų idėjos nuolat vertė taisyti statutus bei programas. Todėl „lietuviška doktrina“ nereiškė uždaros, kartą visiems laikams užrašytos sistemos. Ji buvo pastanga sukurti bendrą sprendimų logiką, kuri galėtų keistis neprarasdama ryšio su šalies poreikiais.

Nuo Rusijos palikimo į Europos karo mokyklas

Iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios Lietuva neturėjo savos aukštosios karo mokyklos, todėl gabiausi karininkai buvo siunčiami į užsienį. Nuo 1921 m. jie studijavo ar stažavosi Prancūzijos, Belgijos, Čekoslovakijos, Vokietijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Austrijos, Švedijos ir kitų šalių įstaigose. Buvo mokomasi ne tik generalinio štabo darbo: reikėjo aviacijos, artilerijos, inžinerijos, ryšių, meteorologijos, medicinos, veterinarijos ir jūrų specialistų.

Šis sąrašas paneigia mintį apie vien rusišką ir vokišką pasirinkimą. Po Pirmojo pasaulinio karo didelį autoritetą turėjo Prancūzijos karo mokslas, jo įtaka buvo juntama Belgijoje ir Čekoslovakijoje. Lietuvos karininkai mokėsi Prahos Generalinio štabo akademijoje, Briuselyje, Fontenblo ir kitose mokyklose. Grįžę jie dėstė, rengė programas, vertė ar pritaikė metodinę medžiagą. Užsienio mokslas buvo langas į technikos ir taktikos naujoves.

Kartu jis kėlė naują margumo problemą. Skirtingų valstybių akademijos ruošė karininkus savo kariuomenėms, jų geografijai, ginkluotei ir finansinėms galimybėms. Tai, kas tiko Prancūzijos masinei kariuomenei ar Čekoslovakijos pramonei, negalėjo būti tiesiog perkeliama į Lietuvą. Skyrėsi ir terminija, o kalbos barjeras apsunkindavo studijas. Be to, mokslas užsienyje brangiai kainavo.

Todėl 1931 m. buvo pradėtas kurti Generalinio štabo skyrius, o jo pirmosios laidos mokslai prasidėjo 1932 m. balandžio 1 d. 1938 m. institucija pavadinta Vytauto Didžiojo aukštąja karo mokykla. Užsienio ryšiai nenutrūko, tačiau pasikeitė jų paskirtis: karininkai buvo siunčiami sekti naujų idėjų ir rengti dėstytojų, o pagrindinis aukštosios vadovybės ugdymas turėjo vykti namuose. Tai buvo tikrasis profesinės nepriklausomybės ženklas.

Generalinio štabo rengimas buvo ypač reikšmingas todėl, kad štabo karininkas turėjo matyti daugiau negu savo pulką. Jis analizavo mobilizaciją, tiekimą, žvalgybą, skirtingų ginklų rūšių sąveiką ir galimus karo teatrus. Pirmąją kursų laidą pradėjo nedidelė konkurso būdu atrinkta grupė. Tai rodė sąmoningą pasirinkimą: ne masiškai dalyti diplomus, o auginti branduolį, galintį vienodinti visos kariuomenės planavimą ir mokyti kitus.

Lietuviška karinė kultūra neapsiribojo uniforma

Sava kariuomenė turėjo kalbėti lietuviškai, tačiau vien išversti komandas nepakako. Reikėjo sukurti karinę terminiją, mokymo literatūrą, spaudą ir tokią simboliką, kuri kareiviui paaiškintų, kam jis tarnauja. Pulkais buvo įprasminamos istorinės asmenybės, puoselėjamos vėliavos, dalinių šventės ir žuvusiųjų atminimas. Karo mokyklos ceremonijos pamažu įgijo savitą formą: karininko laipsnio suteikime dalyvaudavo valstybės vadovai, skambėdavo „Tautiška giesmė“, o jauni karininkai būdavo įtraukiami į profesinę bendruomenę.

Šios tradicijos nebuvo vien dekoracija. 1918 m. dar nebuvo nepertraukiamos Lietuvos karininkų korpuso atminties, kurią būtų galima paprasčiausiai atgaivinti. Didžiosios Kunigaikštystės karyba buvo pernelyg tolima, o carinės armijos ritualai politiškai nebetiko. Naujos ceremonijos turėjo sujungti labai skirtingas biografijas ir įtvirtinti lojalumą Respublikai. Jos kūrė bendrą tapatybę ten, kur pradžioje buvo tik skirtingų mokyklų absolventai.

Karinėje spaudoje vyko diskusijos apie taktiką, techniką, istoriją ir karininko etiką. Leidiniai „Karys“, „Kardas“, „Mūsų žinynas“, o nuo 1932 m. Karo mokyklos leistas „Kariūnas“ buvo profesinio mokymosi erdvė. Per spaudą naujos sąvokos pasiekdavo dalinius, buvo aptariamos užsienio kariuomenės ir vertinama sava patirtis. Tai leido kurti kultūrą ne vien įsakymais iš viršaus, bet ir karininkams diskutuojant tarpusavyje.

Vis dėlto karininko kaip tautos auklėtojo idealas turėjo ir politinę pusę. Po 1926 m. perversmo kariuomenės santykis su autoritarine valdžia tapo glaudesnis, o valstybės, tautos ir režimo lojalumo ribos ne visada buvo aiškios. Todėl savos karinės kultūros negalima pateikti vien kaip nekalto folkloro. Ji stiprino valstybingumą, bet kartu veikė politinėje sistemoje, kurioje demokratinė kontrolė silpnėjo.

Modernizacija ir ribos, kurių tradicijos neįveikė

Po Nepriklausomybės kovų kariuomenė buvo mažinama ir pertvarkoma. 1921–1924 m. liko devyni pėstininkų, keturi artilerijos ir du kavalerijos pulkai, aviacija bei karo technikos dalys; 1926 m. dalis vienetų dar kartą panaikinta. Taikos metų taupymas buvo suprantamas, tačiau jis ribojo pratybas, technikos atnaujinimą ir mobilizacinį pasirengimą. Kariuomenė privalėjo išlaikyti branduolį, kurį grėsmės atveju būtų galima greitai išplėsti.

1935 m., Europoje didėjant įtampai, pradėtas septynerių metų modernizavimo planas. Atkurti ar suformuoti nauji pulkai ir specializuoti vienetai, pirkta modernesnė ginkluotė, stiprinta priešlėktuvinė apsauga. 1940 m. birželį kariuomenėje buvo 28 115 žmonių, tarp jų 1 728 karininkai. Ginkluotės geografija atrodė kaip ankstesnės mokymosi istorijos atspindys: belgiški, čekoslovakiški ir vokiški šautuvai, šveicariški automatiniai pabūklai, vokiečių bei prancūzų artilerija. Aviacija turėjo 118 įvairių tipų lėktuvų, maždaug pusė jų buvo pagaminti Lietuvoje.

Šie skaičiai rodo pažangą, bet nepašalina esminio disproporcijos klausimo. Lietuva negalėjo varžytis pramonės, gyventojų ir strateginės erdvės mastu su didžiosiomis kaimynėmis. Mišri ginkluotė apsunkino tiekimą, o modernizavimo planas iki sovietinės okupacijos nebuvo baigtas. Karininkų rengimo sistema tapo gerokai brandesnė, tačiau institucinis profesionalumas pats savaime negalėjo panaikinti geopolitinės izoliacijos.

1940 m. sprendimas nesipriešinti Sovietų Sąjungos ultimatumui kartais paverčiamas paprastu nuosprendžiu visai tarpukario kariuomenei. Tai netikslu. Politinį sprendimą priėmė valstybės vadovybė, vertinusi tarptautinę padėtį, sąjungininkų nebuvimą ir jėgų santykį. Galima ginčytis, ar pasirinkimas buvo teisingas, tačiau faktas, kad kariuomenei nebuvo duotas įsakymas kovoti, neįrodo, jog du dešimtmečius trukęs jos profesinis kūrimas buvo tuščias.

Išvada: ne kopija, o sudėtinga atranka

Tarpukario Lietuvos kariuomenė tikrai buvo kuriama beveik iš nulio, bet jos kūrėjai nebuvo žmonės be praeities. Jie atsinešė Rusijos imperijos mokyklą, Pirmojo pasaulinio karo frontų patirtį, pažintį su Vokietijos karine tvarka ir įvairių Vakarų Europos akademijų idėjas. Pradžioje šis paveldas buvo būtinas: kai valstybė kovojo dėl išlikimo, nebuvo laiko iškart sukurti nepriekaištingos nacionalinės sistemos.

Per kitą dešimtmetį svarbiausias darbas vyko ne paraduose, o klasėse, kursuose, štabuose ir statutų puslapiuose. Karo mokykla rengė naują karininkų kartą, Aukštieji karininkų kursai vienodino skirtingas patirtis, Generalinio štabo studijos ugdė savarankišką planavimą, o spauda ir ceremonijos kūrė profesinę tapatybę. Užsienio pavyzdžiai išliko svarbūs, bet jie vis labiau buvo vertinami klausimu: ar tai tinka Lietuvos geografijai, ištekliams ir visuomenei?

Todėl tiksliausia kalbėti ne apie rusiškos tradicijos pakeitimą vokiška ar prancūziška, o apie laipsnišką svetimų patirčių atranką ir sulietuvinimą. Šios pastangos neišsprendė visų gynybos problemų ir neapsaugojo valstybės nuo 1940 m. katastrofos. Tačiau jos sukūrė karininkų rengimo institucijas, profesinę kalbą ir tarnybos idealą, kurių atmintis po okupacijos nenunyko. Kariuomenės savitumas gimė ne atsiribojus nuo Europos, o išmokus jos pamokas vertinti savo valstybės akimis.