Šventasis Laurynas (Laurentius) buvo III a. Romos diakonas, miręs per imperatoriaus Valerijono krikščionių persekiojimą 258 m. Jis gerbiamas kaip vienas žymiausių ankstyvosios Bažnyčios kankinių, o jo atminimo diena yra rugpjūčio 10-oji. Lauryno ryšys su virėjais ir komikais kilo iš vėlesnės legendos: esą deginamas ant grotelių jis juokavo, kad jau iškepė iš vienos pusės. Istorikai abejoja, ar ši egzekucijos scena tikrai įvyko.
Ką patikimai žinome apie Lauryną?
Laurynas buvo Romos Bažnyčios diakonas, tradiciškai siejamas su bendruomenės pagalba vargšams ir materialinių išteklių priežiūra. Nors vėlesnė tradicija nurodo jį kilus iš Ispanijos, jo ankstyvąją biografiją patvirtinančių nepriklausomų dokumentų nedaug.
Istorikai geriau gali pagrįsti jo kankinystę Romoje 258 m. negu spalvingus pasakojimus apie paskutines gyvenimo valandas. Šaltiniai ir pats jo kulto atsiradimas rodo, kad Laurynas buvo gerbiamas dar ankstyvaisiais krikščionybės šimtmečiais.
Valerijono persekiojimas 258 metais
III a. viduryje Romos imperijoje krikščionių bendruomenės patyrė ne vieną persekiojimo bangą. Valerijono valdymo metais 257–258 m. buvo priimti potvarkiai prieš Bažnyčios vadovybę ir jos susirinkimus.
Popiežius Sikstas II buvo nužudytas 258 m. rugpjūčio 6 d. Romoje. Po kelių dienų, tradiciškai rugpjūčio 10-ąją, mirė ir Laurynas. Šios datos įsitvirtino krikščionių liturginiame kalendoriuje.
„Parodė vargšus kaip tikruosius Bažnyčios turtus“
Vienas žinomiausių pasakojimų teigia, kad Romos valdžios atstovas pareikalavo iš Lauryno atiduoti Bažnyčios lobius. Šis paprašė trijų dienų, per kurias išdalijo turtą nepasiturintiems, o grįžęs atvedė vargšus ir ligonius, pavadindamas juos tikraisiais Bažnyčios turtais.
Pasakojimą galima rasti vėlyvosios Antikos krikščionių raštijoje, tačiau tai yra moralinis ir religinis pasakojimas, o ne išlikęs Romos pareigūno tardymo protokolas. Jo vertė pirmiausia atskleidžia, kaip krikščionių bendruomenė aiškino diakono pareigas, artimo meilę ir turto naudojimą.
Ar Laurynas tikrai buvo sudegintas ant grotelių?
IV a. autorius Ambraziejus ir krikščionių poetas Prudencijus pasakoja apie Lauryno deginimą ant geležinių grotelių. Būtent iš šios istorijos kilo jo dažniausias atributas sakraliniame mene.
Tačiau tarp 258 m. įvykių ir detalių užrašymo praėjo daugiau nei šimtmetis. Net katalikų enciklopedinė tradicija pažymi, kad šis mirties būdas kelia rimtų abejonių ir nėra patvirtintas šaltiniais iš paties persekiojimo laikų. Vėlyvosios kankinių istorijos dažnai įgydavo simbolinių ir literatūrinių detalių.
Todėl tiksliausia sakyti: Laurynas buvo nukankintas 258 m., o pasakojimas apie sudeginimą ant grotelių priklauso vėlesnei kankinystės tradicijai, kurios istorinis tikslumas nėra įrodytas.
Iš kur atsirado jo garsusis juokas?
Pasak legendos, gulėdamas ant grotelių Laurynas kreipėsi į budelį su pasiūlymu jį apversti, nes viena kūno pusė jau esą iškepusi. Ši scena tapo labai mėgstama pamoksluose ir vėlesniuose pasakojimuose, nes jungė drąsą, ironiją ir religinei tradicijai svarbų kančios įveikimo motyvą.
Tačiau nėra pagrindo šiuos žodžius kabutėse pateikti kaip tikrą, stenografiškai užrašytą III a. žmogaus citatą. Tai tradicijai priklausanti frazė.
Kodėl Laurynas tapo virėjų ir komikų globėju?
Jo ryšys su virėjais ir kepėjais remiasi grotelėmis, ant kurių, pagal tradiciją, jis buvo kankintas. Komikų ir humoristų globa siejama su minėtu sąmoju mirties akivaizdoje.
Šis patronatas yra vėlesnės religijos ir kultūros raidos produktas: ankstyvieji romėnų dokumentai neliudija, kad 258 m. Laurynas būtų buvęs „komikų globėjas“. Pats komiko profesijos supratimas tuomet ir šiandien taip pat labai skyrėsi.
Lauryno atminimas Romoje ir mene
Romoje nuo ankstyvųjų amžių Laurynui skirtos bažnyčios ir jo relikvijų gerbimo vietos. Viena svarbiausių – San Lorenzo fuori le Mura bazilika, siejama su jo kapu. Viduramžių ir Renesanso mene šventasis dažniausiai vaizduotas su diakono drabužiais ir geležinėmis grotelėmis.
Taigi kankinystės legenda turėjo didžiulę įtaką Europos ikonografijai, net jeigu konkretaus egzekucijos būdo negalime patvirtinti. Grotelės tapo vizualiniu simboliu, pagal kurį Lauryną atpažįsta muziejų lankytojai.
Kada minima Šventojo Lauryno diena?
Romos Katalikų Bažnyčios kalendoriuje Šventojo Lauryno šventė minima rugpjūčio 10 d. Jo vardu pavadinta daugybė bažnyčių visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje.
Tačiau teiginiai, kad visoje Europoje būtent šią dieną „organizuojami humoristiniai pasirodymai ir kepama ant grotelių“, nebūtų pagrįsti. Vietos papročiai skiriasi, o tokia visuotinė tradicija nėra dokumentuota.
Ką verta prisiminti apie šią istoriją?
Šventasis Laurynas – istorinėje tradicijoje tvirtai įsitvirtinęs III a. Romos kankinys. Tačiau istorija apie grotelėmis kepinamą diakoną ir paskutinį jo pokštą užrašyta gerokai vėliau, todėl priklauso religinės atminties bei legendos sričiai. Būtent ta legenda paaiškina, kodėl šiandien Laurynas siejamas ne vien su diakonais ir vargšais, bet ir su virėjais bei humoristais.
Parašykite komentarą