Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europoje dažnai vaizduojama kaip išlaisvinimo, nacistinės Vokietijos pralaimėjimo ir teisingumo pradžios momentas. Tačiau tiems, kurie išėjo iš getų griuvėsių, koncentracijos stovyklų, miškų slėptuvių ar masinių žudynių vietų, 1945-ieji nebuvo paprastas „laimingas finalas“. Tai buvo metai, kai žmonės bandė suvokti neįsivaizduojamą netektį: šeimos buvo sunaikintos, miesteliai ištuštėję, kapų dažnai nebuvo, o daugelis nusikaltėlių vis dar vaikščiojo laisvi. Būtent šiame emociniame ir moraliniame griuvėsių pasaulyje atsirado grupė, kurią šiandien neretai vadina tikraisiais „The Avengers“ – Nakam, arba žydų keršytojai.
Nakam hebrajų kalba reiškia kerštą. Tai buvo slapta Holokaustą išgyvenusių žydų ir buvusių partizanų grupė, susibūrusi po karo su vienu tikslu – atkeršyti už šešis milijonus nužudytų žydų. Grupės centre stovėjo Abba Kovneris, Vilniaus geto pasipriešinimo veikėjas, poetas ir partizanas, kurio gyvenimas pats primena dramatišką XX amžiaus istorijos koncentratą. Ši tema nėra lengva, nes ji veda į klausimus, į kuriuos nėra paprastų atsakymų: kas yra teisingumas po genocido, kur baigiasi kerštas ir prasideda moralinis pavojus, ar galima suprasti žmonių įniršį nepritariant jų planams? Nakam istorija būtent todėl ir yra tokia stipri – ji neleidžia patogiai stovėti nuošalyje. Istorikės Dinos Porat tyrimuose Nakam apibūdinama kaip Holokaustą išgyvenusių jaunų žmonių grupė, kuri po karo siekė keršto už žydų tautos sunaikinimą.
Norint suprasti Nakam, reikia pradėti ne nuo pačios grupės, o nuo 1945 metų Europos nuotaikos. Milijonai žmonių buvo išvietinti, miestai sugriauti, valstybės perbraižomos, o žydų bendruomenės Rytų Europoje daug kur buvo beveik visiškai sunaikintos. Žmonės, kurie išgyveno Aušvicą, Dachau, Treblinkos šešėlį, Vilniaus getą, Panerių žudynes ar partizaninį karą miškuose, grįžo į pasaulį, kuriame dažnai nebebuvo nei namų, nei artimųjų, nei pasitikėjimo. Net ir po nacistinės Vokietijos kapituliacijos išliko labai skaudus jausmas, kad bausmė neatitinka nusikaltimo masto.
Teisinis atpildas dar tik formavosi. Niurnbergo procesas tapo svarbiu tarptautinio teisingumo etapu, tačiau daugeliui išgyvenusiųjų jis atrodė pernelyg lėtas, ribotas ir tolimas. Ne visi vykdytojai buvo nubausti, ne visi žudikai buvo identifikuoti, o daugelis vidutinio lygmens nusikaltėlių bandė ištirpti pokario chaose. Žmogui, praradusiam visą šeimą, oficialios procedūros galėjo atrodyti kaip šaltas atsakymas į degantį skausmą. Būtent čia gimė keršto logika: jeigu pasaulis nepajėgė apsaugoti žydų, gal bent išgyvenusieji privers pasaulį suprasti, kad toks nusikaltimas negali likti be siaubingo atgarsio.
Nakam nariai nebuvo atsitiktiniai nusikaltėliai ar paprasta pogrindžio gauja. Daug jų buvo jauni žmonės, patyrę getų, miškų ir partizaninio pasipriešinimo realybę. Jie jau buvo įpratę gyventi slapta, naudoti konspiraciją, rizikuoti ir veikti be valstybės apsaugos. Tai svarbu, nes jų mąstymas gimė ne ramioje pokario politinėje diskusijoje, o iš ribinės patirties, kai civilizuotas pasaulis buvo subyrėjęs. Nakam idėja buvo kraštutinė, tačiau ji kilo iš kraštutinio istorinio sužeidimo. Tyrimuose minima, kad grupę sudarė apie penkiasdešimt Holokaustą išgyvenusių žmonių, daugiausia buvusių partizanų ir pogrindžio kovotojų.
Abba Kovneris yra viena svarbiausių figūrų norint suprasti šią istoriją. Jis gimė 1918 m., jaunystėje buvo susijęs su žydų jaunimo judėjimais, o karo metais atsidūrė Vilniaus gete. Ten jis tapo vienu iš pasipriešinimo balsų ir 1942 m. paskelbė garsų raginimą nežygiuoti „kaip avims į skerdyklą“. Ši frazė vėliau tapo vienu žinomiausių žydų pasipriešinimo simbolių. Kovneris suprato, kad naciai siekia ne atskirų represijų, o visiško žydų sunaikinimo, ir ragino priešintis net tada, kai šansai išgyventi buvo menki.
Vilniaus geto sukilimo planai nevirto tokiu plataus masto sukilimu kaip Varšuvoje, tačiau Kovneris su bendražygiais pasitraukė į miškus ir prisijungė prie partizanų. Ši patirtis suformavo jį kaip žmogų, kuris tikėjo ginkluotu atsaku, organizuotu pogrindžiu ir moraline pareiga nepasiduoti. Po karo, susidūręs su sunaikintos žydų Europos vaizdu, jis nepasuko vien į gedulą ar politinį darbą. Jis tapo vienu iš tų, kurie manė, kad po tokio nusikaltimo turi būti smūgis, kuris sukrėstų pasaulį.
Nakam grupėje Kovnerio autoritetas buvo ypatingas. Jis buvo ne tik organizatorius, bet ir simbolinis balsas, gebėjęs savo idėjoms suteikti beveik biblinį teisingumo toną. Grupė dar buvo vadinama Din – tai hebrajiškai reiškia teismą arba nuosprendį, o akronimas buvo siejamas su mintimi, kad Izraelio kraujas atkeršys. Ši kalba atskleidžia, kad Nakam nariai savo veiklą suvokė ne kaip paprastą asmeninę vendetą, o kaip istorinį, tautinį ir moralinį atsaką. Būtent čia jų istorija tampa pavojingai sudėtinga: suprantamas skausmas virto planu, kuris galėjo paliesti ir nekaltus žmones.
Labiausiai šokiruojanti Nakam istorijos dalis yra vadinamasis Planas A. Jo esmė buvo ne tik surasti ir nubausti konkrečius nacistinius nusikaltėlius, bet smogti Vokietijos visuomenei simboliniu mastu – „šeši milijonai už šešis milijonus“. Populiariausiai aprašomoje versijoje buvo svarstoma nunuodyti vandens tiekimo sistemas keliuose Vokietijos miestuose, tarp jų dažnai minimi Niurnbergas, Hamburgas, Frankfurtas ir Miunchenas. Niurnbergas turėjo ypatingą simbolinę reikšmę, nes buvo glaudžiai susijęs su nacių partijos suvažiavimais ir propagandine didybe.
Šis planas šiandien kelia siaubą, nes jis būtų buvęs aklas masinis kerštas. Jis nebūtų skyręs karo nusikaltėlių nuo vaikų, nacistų nuo antinacistų, kaltųjų nuo tų, kurie patys galėjo būti režimo aukos. Tačiau norint istoriškai sąžiningai kalbėti apie Nakam, reikia pripažinti ir tai, kad jų mąstymas gimė po genocido, kai moralinis pasaulio autoritetas daugeliui išgyvenusiųjų atrodė žlugęs. Jie nenorėjo tik bausti pavienių žudikų. Jie norėjo sukurti tokį šoką, kad ateityje niekas nebegalėtų galvoti, jog žydų kraujas gali būti pralietas be pasekmių.
Kovneris bandė gauti nuodų ir paramos už Europos ribų. Pasakojimai apie jo kelionę į Palestiną, kontaktus su žydų bendruomenės veikėjais ir mėginimą pargabenti nuodus yra viena dramatiškiausių šios istorijos dalių. Vis dėlto Planas A nebuvo įvykdytas. Kovneris buvo sulaikytas kelionės metu, o nuodai, kaip pasakojama, buvo prarasti arba išmesti. Šis žlugimas tapo lūžio tašku. Nakam narių kraštutinė vizija susidūrė su praktinėmis kliūtimis, politinėmis baimėmis ir galbūt pačių dalyvių abejonėmis. Istorikė Dina Porat yra iškėlusi mintį, kad kai kurie grupės vadovai galėjo suvokti, kokią katastrofą žydų ateičiai sukeltų masinis civilių nunuodijimas.
Nepavykus Planui A, Nakam veikla pasuko į vadinamąjį Planą B. Šį kartą taikiniu tapo ne Vokietijos miestų civiliai gyventojai, o SS belaisviai, laikyti sąjungininkų karo belaisvių stovyklose. Žinomiausias epizodas susijęs su Niurnbergo apylinkėmis ir Langwasser stovykla, kurioje buvo laikomi vokiečių karo belaisviai. Nakam nariai sugebėjo įsiskverbti į tiekimo grandinę ir nunuodyti duoną, skirtą kaliniams. Dažniausiai minima, kad duona buvo sutepta arsenu.
1946 m. balandį šis planas buvo įvykdytas. Tūkstančiai SS belaisvių susirgo, tačiau dėl aukų skaičiaus iki šiol kyla daug neaiškumų. Kai kuriuose pasakojimuose ilgai kartota apie galimai didelį žuvusiųjų skaičių, bet oficialūs ir atsargesni vertinimai rodo, kad masinių mirčių, kokių tikėjosi keršytojai, greičiausiai nebuvo. Tai dar kartą parodo, kaip sudėtinga kalbėti apie Nakam: jų planai buvo realūs, jų veiksmai buvo pavojingi, tačiau vėlesni pasakojimai kartais juos padidino arba apgaubė legenda.
Moraliniu požiūriu Planas B daugeliui atrodo kitoks nei Planas A, nes taikėsi į SS narius, susijusius su nacistiniu aparatu. Vis dėlto net ir čia kyla teisiniai bei etiniai klausimai. Tai buvo belaisviai, o ne teismo nuteisti asmenys. Juos saugojo karo teisės normos, ir net jei daugelis jų buvo režimo dalis, savavališkas nuodijimas negalėjo būti laikomas teisėtu teisingumu. Tačiau istorinis paaiškinimas nėra tas pats, kas pateisinimas. Nakam nariai veikė iš sužeistos, beveik nepakeliamos patirties, bet jų kerštas rodė, kaip lengvai net teisėtas skausmas gali peržengti ribą, už kurios prasideda naujas smurtas.
Nakam nariai kartais vadinami „The Avengers“, arba keršytojais, nes pats jų tikslas buvo atpildas. Hebrajiškas žodis nokmim reiškia keršytojus, todėl angliškas pavadinimas tapo lengvai įsimenamas ir populiarioje kultūroje įgavo beveik kino filmo skambesį. Tačiau svarbu nepainioti šio pavadinimo su pramoginiu superherojų įvaizdžiu. Tikrieji „Avengers“ nebuvo spalvingi personažai, kovojantys aiškiai atskirtame gėrio ir blogio pasaulyje. Jie buvo traumuoti jauni žmonės, išėję iš realaus genocido ir bandę atsakyti į klausimą, ką daryti, kai teisingumas atrodo per silpnas. Stanford University Press knygos aprašyme Nakam tiesiogiai siejama su „Avengers“ arba Nokmim pavadinimu, vartotu šiai keršto siekusiai grupei apibūdinti.
Šis kontrastas ir daro temą tokia paveikią. Viena vertus, žodis „keršytojai“ turi emocinę jėgą. Jis kalba apie žmones, kurie nepanoro likti aukomis ir bandė susigrąžinti veikimo galią. Po Holokausto, kai žydai dažnai buvo vaizduojami tik kaip pasyvios aukos, pasakojimai apie partizanus, getų kovotojus ir Nakam narius priminė, kad buvo ir ginkluoto pasipriešinimo, ir ryžto nepasiduoti. Kita vertus, Nakam istorija neleidžia jos paversti paprasta heroizacijos schema. Kerštas čia nėra švarus, saugus ar vienareikšmiškai kilnus.
Populiarioji atmintis mėgsta aiškius pasakojimus: skriauda, kerštas, atpildas. Tačiau tikroji istorija visada sudėtingesnė. Nakam nariai buvo ir aukos, ir žmonės, planavę veiksmus, kurie galėjo pareikalauti nekaltų gyvybių. Jie buvo drąsūs, bet jų idėjos galėjo tapti katastrofiškos. Jie siekė teisingumo, bet pasirinko priemones, kurios pačios griovė teisinio teisingumo principą. Dėl to „The Avengers“ pavadinimas gali pritraukti skaitytoją, tačiau pats tekstas privalo parodyti kur kas gilesnę, tamsesnę ir žmogiškai sudėtingesnę tikrovę.
Šiandien Nakam dažniausiai vertinama kaip viena sudėtingiausių pokario žydų istorijos temų. Istorikai nesutaria ne dėl to, ar Holokaustas sukūrė milžinišką moralinę žaizdą – tai akivaizdu. Klausimas yra kitas: kaip suprasti žmones, kurie po tokios žaizdos pasirinko keršto kelią? Vieni tyrinėtojai pabrėžia psichologinį ir istorinį kontekstą: Nakam nariai buvo išgyvenusieji, kurie matė civilizacijos žlugimą ir nebetikėjo, kad tradicinės institucijos pajėgs atkurti teisingumą. Kiti labiau akcentuoja pavojų: masinio keršto planas būtų pakartojęs kolektyvinės bausmės logiką, prieš kurią pats pokario pasaulis turėjo atsistoti.
Dina Porat, viena svarbiausių Nakam tyrinėtojų, šią grupę nagrinėjo remdamasi išgyvenusiųjų liudijimais ir privačiais dokumentais. Jos darbas padėjo ištraukti šią istoriją iš gandų, pusiau legendinių pasakojimų ir moralinių šūkių lauko. Tokie tyrimai svarbūs todėl, kad jie neleidžia Nakam nei supaprastintai pasmerkti, nei romantiškai pašlovinti. Istorikas turi išlaikyti dvi mintis vienu metu: šie žmonės išgyveno nusikaltimą, kurio mastą sunku suvokti, bet jų planuotas masinis kerštas būtų buvęs moraliai pražūtingas. Porat tyrimai dažnai minimi kaip vienas svarbiausių akademinių bandymų sistemingai atkurti Nakam istoriją.
Šiandien ši istorija ypač aktuali kalbant apie traumą ir teisingumą. Po genocido visuomenės dažnai susiduria su klausimu, kaip bausti kaltuosius, kaip atkurti pasitikėjimą, kaip neleisti aukoms pasijusti pamirštoms ir kartu kaip nesukurti naujo smurto rato. Nakam parodo, kas gali nutikti, kai teisingumo poreikis yra toks didelis, o pasitikėjimas institucijomis toks mažas, kad kerštas ima atrodyti kaip vienintelis kelias. Tai nėra patogi pamoka, bet ji labai svarbi. Ji primena, kad teisingumas turi būti ne tik stiprus, bet ir apribotas principais, kitaip jis gali virsti tuo, ką pats siekia nugalėti.
Lietuvos skaitytojui Nakam istorija turi papildomą artumą dėl Abbos Kovnerio ryšio su Vilniumi. Vilnius iki Antrojo pasaulinio karo buvo vienas svarbiausių žydų kultūros centrų Europoje, dažnai vadintas Šiaurės Jeruzale. Čia veikė religinės, kultūrinės, politinės ir intelektualinės žydų tradicijos, kurios buvo žiauriai sunaikintos Holokausto metu. Vilniaus getas, Paneriai ir vietinių žydų bendruomenės tragedija nėra tolima užsienio istorija – tai Lietuvos istorijos dalis. Todėl Kovnerio kelias nuo Vilniaus geto pasipriešinimo iki Nakam idėjos leidžia pamatyti, kaip vietinė tragedija įsiliejo į platesnį pokario Europos moralinį chaosą.
Ši tema Lietuvoje svarbi ir todėl, kad ji skatina kalbėti apie žydų pasipriešinimą. Ilgą laiką Holokausto pasakojimuose aukos dažnai buvo vaizduojamos tik per kančią ir mirtį. Tačiau Vilniaus geto pogrindis, partizanai ir tokios figūros kaip Kovneris rodo, kad egzistavo ir kova, ir politinė valia, ir desperatiškas bandymas priešintis. Nakam buvo vėlesnis, daug tamsesnis šios kovos šešėlis, bet jis vis tiek išaugo iš patirties, kurioje pasyvumas nebuvo vienintelė reakcija. Kovnerio biografijoje pabrėžiama jo veikla Vilniaus gete, partizaninis pasipriešinimas ir vėlesnis vaidmuo Nakam organizacijoje.
Kartu ši istorija reikalauja brandos. Ji neturėtų būti naudojama sensacijai ar pigiai antraštei apie „žydų kerštą“. Tokia prieiga būtų neteisinga ir istoriškai paviršutiniška. Daug prasmingiau ją pasakoti kaip pasakojimą apie traumos ribas, apie Vilniaus žydų sunaikinimą, apie žmones, kurie prarado beveik viską, ir apie pavojų, kai teisėtas skausmas virsta aklu atpildu. Tada Nakam istorija tampa ne skandalinga smulkmena, o rimta pamoka apie tai, ką genocidas padaro ne tik kūnams, bet ir moralinei vaizduotei.
Tikrieji „The Avengers“ – Nakam – yra viena iš tų istorijų, kurios neleidžia skaitytojui likti abejingam. Iš pirmo žvilgsnio ji skamba kaip dramatiškas pasakojimas apie Holokaustą išgyvenusius žmones, nusprendusius patiems nubausti nacius. Tačiau kuo giliau žvelgiame, tuo aiškiau matome, kad tai nėra paprasta keršto legenda. Tai istorija apie žmones, kuriems pasaulis sugriuvo taip visiškai, kad įprastos moralės ir teisės formos jiems atrodė nepakankamos. Jie norėjo ne tik nubausti kaltuosius, bet ir sukurti tokį atgarsį, kuris amžiams perspėtų būsimus žydų priešus.
Vis dėlto būtent čia slypi didžiausia šios istorijos įtampa. Kerštas gali atrodyti suprantamas, kai nusikaltimas yra neįsivaizduojamo masto, tačiau jis tampa pavojingas, kai pradeda naikinti skirtumą tarp kaltų ir nekaltų. Nakam Planas A būtų peržengęs šią ribą katastrofiškai. Planas B buvo nukreiptas į SS belaisvius, tačiau ir jis liko už teisinio teisingumo ribų. Todėl Nakam istorija nėra nei paprastas pasmerkimas, nei paprastas pateisinimas. Ji yra skaudus priminimas, kad po genocido net teisingumo troškimas gali įgauti pavojingą formą.
Abba Kovneris ir jo bendražygiai išlieka istorijoje kaip žmonės, kuriuos suformavo kraštutinė patirtis. Jų veiksmai ir planai kelia klausimus, į kuriuos lengva atsakyti tik tiems, kurie žiūri iš saugaus atstumo. Tačiau brandi istorija turi leisti vienu metu jausti užuojautą aukoms ir aiškiai matyti moralines ribas. Nakam pasakojimas būtent to ir moko: teisingumas po masinio nusikaltimo yra būtinas, bet jis turi likti teisingumu, o ne virsti aklu atpildu.
Todėl tikrieji „The Avengers“ nėra superherojų istorija. Tai tamsi, žmogiška ir labai svarbi pokario Europos drama. Ji kalba apie prarastas šeimas, sunaikintus miestelius, Vilniaus geto šešėlį, išgyvenusiųjų pyktį ir pasaulio pareigą kurti tokį teisingumą, kuris nepakartotų smurto logikos. Ši istorija iki šiol jaudina todėl, kad ji klausia ne vien apie praeitį. Ji klausia ir apie mus: ką laikome teisingumu, kaip elgiamės su nepakeliama skriauda ir kur nubrėžiame ribą, kurios net skausmas neturėtų peržengti.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
