Bibliotekos istoriją įprasta pasakoti augimo skaičiais: kiek tomų sukaupta, kiek retų spaudinių išliko, kiek kilometrų lentynų užpildyta. Vilniaus universiteto bibliotekos atveju ne mažiau svarbu skaičiuoti tai, ko nebėra. Jos knygos degė, buvo slepiamos nuo ugnies, grobstomos per okupacijas, dalijamos kitoms įstaigoms ir vežamos už šimtų kilometrų. Kai kurios grįžo po kelių kartų, kitos šiandien atpažįstamos tik iš nuosavybės ženklų svetimų šalių saugyklose.

Ši dramatiška biografija prasidėjo dar devyneriais metais anksčiau už patį Vilniaus universitetą. 1570 m. liepos 17 d. įsteigta Vilniaus jėzuitų kolegijos biblioteka tapo būsimo universiteto intelektiniu pagrindu. XVII amžiuje ji jau buvo reikšminga Vidurio ir Rytų Europos knygų saugykla, tačiau populiarus teiginys, kad tai buvusi viena didžiausių bibliotekų visoje Europoje, reikalauja atsargumo. Ankstyvųjų bibliotekų katalogai neišsamūs, žodis „knyga“ ne visada reiškė tą patį apskaitos vienetą, o karai sunaikino dalį įrodymų.

Todėl tikroji šios bibliotekos istorija nėra tiesi pažangos linija. Tai pasakojimas apie instituciją, kuri nuolat rinko žinias ir beveik taip pat nuolat buvo verčiama jas gelbėti.

Biblioteka, devyneriais metais vyresnė už universitetą

Vilniaus jėzuitų kolegijos ir jos bibliotekos atsiradimą reikia matyti XVI amžiaus religinės bei politinės konkurencijos fone. Reformacijos idėjos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jau buvo įsitvirtinusios tarp dalies didikų ir miestiečių, o Katalikų Bažnyčia siekė sustiprinti švietimo sistemą. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai į miestą atvyko 1569–1570 metais. Jiems reikėjo ne vien auditorijų ir mokytojų. Kolegija be knygų negalėjo rengti teologų, mokyti kalbų, filosofijos ar retorikos.

Oficialia kolegijos ir bibliotekos įkūrimo data laikoma 1570 m. liepos 17-oji. Ši data svarbi todėl, kad paneigia patogų, bet netikslų pasakojimą, esą biblioteka atsirado kartu su universitetu 1579 metais. Iš pradžių tai buvo kolegijos biblioteka. Tik Steponui Batorui suteikus privilegiją, o popiežiui Grigaliui XIII patvirtinus akademijos statusą, ji tapo Vilniaus akademijos, vėliau vadinamos universitetu, biblioteka.

Devynių metų skirtumas nėra vien kalendoriaus smulkmena. Biblioteka padėjo parengti infrastruktūrą aukštesnio lygio studijoms: sukaupti vadovėlius ir šaltinius, suformuoti knygų dovanojimo tradiciją, įvesti jų priežiūros tvarką. Kitaip tariant, universitetas buvo įkurtas ne tuščioje vietoje. Jis paveldėjo jau veikiančią žinių saugyklą.

Šiandien VU biblioteka pagrįstai vadinama seniausia akademine biblioteka Baltijos šalyse. Tačiau žodis „seniausia“ čia reiškia institucinį tęstinumą, o ne tai, kad visi 1570 metų rinkiniai nepakitę tebestovi tose pačiose lentynose. Fondų sudėtį daugybę kartų perrašė nelaimės ir valdžios sprendimai. Išliko vieta, tradicija ir dalis knygų, bet pati kolekcija yra kelių epochų sluoksnių visuma.

Bibliotekos pradžia buvo paremta ne atsitiktiniais vadovėliais, o vertingais asmeniniais rinkiniais. Jos branduolį sudarė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto bei Vilniaus vyskupo sufragano Jurgio Albinijaus knygos. Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad pradinės kolekcijos apėmė apie 2 500 knygų, o oficialioje VU bibliotekos istorijoje kalbama apie maždaug 4 500 tomų fondą 1570 metais. Skirtumą gali lemti nevienoda apskaita ir vėliau įtrauktos dovanos.

Žygimanto Augusto biblioteka atspindėjo renesansinį valdovo interesų lauką. Joje būta Antikos autorių, istorijos, geografijos, teisės, medicinos, karo meno ir gamtos pažinimo veikalų. Valdovas knygas rinko ne vien dėl reprezentacijos: spaudinys XVI amžiuje buvo politinės bei intelektinės galios priemonė. Plačiau valdovo aplinką atskleidžia Žygimanto Augusto biografija, o bibliotekai perduotas jo rinkinio sluoksnis liudija, kaip dvaro kultūra virto akademinės institucijos kapitalu.

Jurgio Albinijaus rinkinys jėzuitų kolegijai perduotas 1570 m. gegužę, dar prieš oficialią bibliotekos įkūrimo dieną. Vėliau ypač svarbus buvo Valerijono Protasevičiaus testamentas: 1580 metais bibliotekai atiteko keli tūkstančiai jo knygų. Knygas dovanojo ir kiti dvasininkai bei didikai. Tokios dovanos turėjo dvigubą prasmę. Jos aprūpino studijas, bet kartu įamžino mecenatų vardus akademinėje atmintyje.

Ne kiekvieną garsiai minimą dovanojimą lengva rekonstruoti. Šaltiniuose nurodoma, kad 1655 metais Kazimieras Leonas Sapiega paliko apie 3 000 leidinių kolekciją, tačiau tais pačiais metais prasidėjusi Maskvos okupacija suardė įprastą bibliotekos gyvenimą. Testamentas, katalogas ir realiai lentynas pasiekęs fondas nėra savaime tas pats. Šis pavyzdys primena, kad senųjų bibliotekų dydį reikia vertinti pagal dokumentuotą knygų judėjimą, o ne vien pagal mecenatų pažadus.

Akademijos darbo įrankis, o ne tylus knygų muziejus

Šiandien reta XVI amžiaus knyga pirmiausia suvokiama kaip saugotinas paveldo objektas. Jėzuitų akademijoje ji buvo darbo priemonė. Dėstytojai rengė paskaitas ir disputus, studentai mokėsi lotynų bei graikų kalbų, skaitė Aristotelį, Bažnyčios tėvus, teisės ir matematikos veikalus. Bibliotekos paskirtis buvo tiesiogiai susieta su mokymo programa, todėl fondų sandara atspindėjo universiteto disciplinų hierarchiją.

Knygos buvo skirstomos į teminius skyrius. Enciklopediniuose aprašuose minima aštuoniolika pagrindinių sričių, pagal kurias leidiniai klasifikuoti ir dėlioti lentynose. Tokia tvarka nebuvo vien bibliotekininko patogumas. Ji kūrė savotišką žinojimo žemėlapį: teologija, filosofija, teisė, istorija, retorika, medicina ar matematika turėjo apibrėžtą vietą ne tik spintoje, bet ir akademiniame pasaulyje.

Biblioteka augo kartu su Vilniaus akademijos spaustuve. Vietoje spausdinami poleminiai, religiniai ir mokomieji veikalai patekdavo į fondus, todėl saugykla buvo ir vietinės leidybos archyvas. Vis dėlto joje cirkuliavo ne vien katalikiški tekstai. Norint ginčytis su protestantais reikėjo pažinti jų argumentus, o universitetinės studijos rėmėsi platesne Europos knygų rinka. Bibliotekos lentynose susitiko skirtingų konfesijų, šalių ir mokslo tradicijų leidiniai.

Knygų prieinamumas buvo ribotas. Ankstyvųjų naujųjų laikų biblioteka nebuvo vieša skaitykla šiuolaikine prasme. Leidiniai buvo brangūs, o jų praradimas galėjo būti nepataisomas, todėl naudotis fondais dažniausiai galėjo akademijos bendruomenė pagal nustatytas taisykles. Vertingiausi tomai buvo saugomi itin griežtai. Toks uždarumas neturėtų būti laikomas vien nenoru dalytis žiniomis: institucija neturėjo galimybės lengvai pakeisti pavogtos ar sudegusios knygos.

Visuotinė lietuvių enciklopedija teigia, kad XVII amžiaus viduryje Vilniaus universiteto biblioteka tapo viena didžiausių Europos knygų saugyklų. Šis vertinimas pabrėžia realią jos reikšmę, tačiau jo nereikėtų paversti tiksliu tarptautiniu reitingu. To meto bibliotekų statistika nėra vienalytė: vienur skaičiuoti fiziniai tomai, kitur veikalų pavadinimai, rankraščiai ar atskiri viename įriše sudėti tekstai. Be to, dalis katalogų neišliko.

Vilnius neabejotinai turėjo didelę akademinę biblioteką savo regiono mastu. Ji rėmė universitetą, į kurį atvykdavo studentų ir dėstytojų iš skirtingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei kaimyninių žemių. Rinkinį maitino valdovo, vyskupų ir didikų dovanos, akademijos spaustuvė bei jėzuitų ryšiai. Retų leidinių kokybė buvo ne mažiau svarbi už bendrą tomų skaičių.

Tačiau Vakarų ir Pietų Europoje veikė daug senesnės karališkosios, popiežiškosios, vienuolynų ir universitetų bibliotekos. Kai kurios jų jau turėjo dešimtis tūkstančių vienetų. Todėl formuluotė „viena didžiausių Europoje“ yra prasminga kaip institucinio prestižo apibūdinimas, bet silpnesnė kaip matematiškai patikrintas faktas. Saugesnė išvada būtų tokia: XVII amžiaus viduryje Vilniaus biblioteka buvo viena reikšmingiausių akademinių knygų saugyklų Vidurio ir Rytų Europoje ir priklausė platesniam Europos mokslo tinklui.

Jos svarbos nereikia įrodinėti perdėtu rekordu. Bibliotekoje buvo kaupiami Vakarų Europos spaustuvių leidiniai, žemėlapiai, teologijos, teisės ir gamtos mokslų veikalai. Ji veikė mieste, kuris geografiškai buvo toli nuo didžiųjų leidybos centrų, bet intelektualiai su jais bendravo. Būtent gebėjimas surinkti ir naudoti tokią kolekciją Vilniuje yra istoriškai įspūdingesnis už nepatikrinamą vietą dydžio lentelėje.

Grandinės, įrašai ir kova su knygų vagimis

Ankstyvojoje bibliotekoje knygų apsauga prasidėjo ne nuo elektroninių vartelių. Vertingi leidiniai galėjo būti prirakinami grandinėmis prie skaitymo pultų ar lentynų. Tokia praktika Europoje buvo paplitusi todėl, kad viena didelė iliustruota ar specializuota knyga kainavo labai brangiai. Grandinė turėjo leisti tomą atsiversti ir skaityti, tačiau neleisti jo nepastebimai išsinešti.

Vilniaus universiteto bibliotekos istorijoje grandinėmis saugotos knygos tapo vaizdžiu senosios skaitymo kultūros simboliu. Vis dėlto būtų klaida įsivaizduoti, kad taip laikytas visas fondas. Prirakinimas buvo pasirinktinė priemonė, tinkama dideliems ir dažnai vietoje naudojamiems tomams. Kitos knygos saugotos spintose, o prieigą kontroliavo bibliotekos prižiūrėtojai.

Ne mažiau svarbūs buvo nuosavybės įrašai, antspaudai, signatūros ir ekslibrisai. Jie rodė, kam knyga priklauso, iš kieno rinkinio ji atkeliavo ir kurioje lentynoje turi stovėti. Kartais įrašas perspėdavo potencialų vagį moraline ar religine bausme. Tokie „prakeiksmai“ šiandien skamba egzotiškai, bet visuomenėje, kurioje priesaika ir amžinojo išganymo klausimas turėjo kasdienę reikšmę, tai buvo suprantama atgrasymo priemonė.

Šie ženklai dabar tapo svarbiais tyrėjų įrankiais. Kai sena Vilniaus akademijos knyga aptinkama Varšuvoje, Sankt Peterburge, Maskvoje ar Švedijoje, jos kilmę dažnai išduoda ne bendras pavadinimas, o marginalija, antspaudas ar senoji signatūra. Proveniencijos tyrimas leidžia atkurti išardytą biblioteką bent virtualiai. Paradoksalu, tačiau priemonės, kadaise skirtos užkirsti kelią vagystei, šiandien padeda įrodyti, kad knyga vis dėlto buvo išnešta.

Pirmasis didelis smūgis bibliotekai buvo ne kariuomenė, o ugnis. 1610 m. birželio 30 d. prasidėjęs Vilniaus gaisras nusiaubė didelę miesto dalį ir palietė universiteto pastatus. Šaltiniuose minima, kad jėzuitai skubiai nešė vertingus daiktus ir retas knygas į rūsius. Dalis fondo buvo išgelbėta, tačiau nemažai leidinių žuvo. Tikslų nuostolį sunku apskaičiuoti, nes pats gaisras galėjo sunaikinti ir apskaitos dokumentus.

Dar sunkesnė krizė prasidėjo 1655 metais, kai Maskvos kariuomenė užėmė Vilnių. Miestas pirmą kartą istorijoje pateko priešo valdžion, buvo plėšiamas ir degė. Okupacija bei 1655–1661 metų karo sumaištis praretino akademijos bibliotekos lentynas. Knygos galėjo būti sunaikintos vietoje, išgrobstytos pavienių karių, išvežtos kaip vertybės arba išsklaidytos bandant jas išgelbėti.

Čia svarbu atsispirti pagundai kiekvienai šiandien užsienyje esančiai knygai priskirti vieną dramatišką vagystės sceną. Fondai judėjo įvairiais būdais: per karą, uždarant institucijas, keičiantis savininkams, dovanojant ar perorganizuojant bibliotekas. Kai nėra konkretaus nuosavybės kelio, galima kalbėti apie tikėtiną karo poveikį, bet ne kurti tikslų pasakojimą apie nežinomą išvežėją.

XVII amžiaus katastrofos parodė bibliotekos pažeidžiamumą. Knygų rinkinys buvo sutelktas viename mieste, priklausė nuo pastatų saugumo ir politinio stabilumo. Net mūrinės sienos neapsaugojo nuo gaisro, o institucijos prestižas karo metu veikiau traukė grobstytojų dėmesį. Vis dėlto biblioteka atsinaujino: dėstytojai, dvasininkai ir mecenatai vėl dovanojo leidinius, veikė spaustuvė, buvo atkuriama tvarka. Išlikimas čia reiškė ne nepažeistą fondą, o gebėjimą po praradimo vėl tapti veikiančia biblioteka.

XVIII amžius: gaisrai, Šiaurės karas ir 11 000 tomų

Nelaimių seka nesibaigė pasitraukus Maskvos kariuomenei. Didysis Šiaurės karas 1700–1721 metais vėl sutrikdė Lietuvos miestų gyvenimą, žmonių ir turto judėjimą. Vilnių taip pat siaubė epidemijos. Bibliotekai tokios krizės reiškė ne tik galimą tiesioginį grobstymą, bet ir nutrūkusį finansavimą, sumažėjusią akademinę bendruomenę bei apsunkintą naujų knygų įsigijimą.

1737 metais Vilniuje kilęs didžiulis gaisras apėmė Šv. Jonų bažnyčią, universiteto pastatus ir aplinkinius kvartalus. Miestą niokojo ir 1748 bei 1749 metų gaisrai. Skirtinguose pasakojimuose nuostolių mastas nevienodas, todėl saugiausia kalbėti ne apie tiksliai suskaičiuotus sudegusius tomus, o apie pasikartojantį pavojų visam akademijos ansambliui. Kiekvienas toks įvykis vertė knygas skubiai pernešti, taisyti patalpas ir iš naujo tikrinti fondus.

Nepaisant to, 1773 metais, baigiantis jėzuitų valdymo laikotarpiui, bibliotekoje buvo apie 11 000 tomų. Palyginti su maždaug 4 500 tomų 1570 metais, augimas per du šimtmečius gali pasirodyti lėtas. Tačiau šie skaičiai slepia didelę apyvartą: biblioteka nuolat gaudavo knygų ir nuolat dalį jų prarasdavo. 11 000 yra ne tiesiog sukauptos sumos galutinis rezultatas, o tai, kas liko po gaisrų, karų ir grobstymų.

1773 metais panaikinus Jėzuitų ordiną, universitetą perėmė Edukacinė komisija. Keitėsi mokymo prioritetai, o fondus papildė daugiau gamtos mokslų ir medicinos literatūros. Biblioteka nebuvo užkonservuota kaip jėzuitų epochos reliktas. Ji prisitaikė prie Apšvietos amžiaus akademinių poreikių, o observatorijoje ir vaistinėje veikę rinkiniai rodė didėjančią specializaciją.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Vilnius atsidūrė Rusijos imperijoje, tačiau universiteto ir bibliotekos gyvenimas iš karto nenutrūko. 1803 metais pertvarkytas Vilniaus imperatoriškasis universitetas tapo svarbiu didžiulės švietimo apygardos centru. Biblioteka plėtėsi, o jos tvarkymas artėjo prie to meto pažangiausių akademinių standartų.

Didelę reikšmę turėjo klasikinės filologijos profesorius ir bibliotekos vadovas Gotfrydas Ernestas Grodekas. Jo laikais pradėtas rengti abėcėlinis kortelių katalogas, vėliau – sisteminis katalogas. Tai buvo daugiau nei techninė naujovė. Katalogas pavertė tūkstančius tomų surandama žinių sistema: skaitytojas galėjo ieškoti autoriaus, veikalo ar temos, o bibliotekininkas – kontroliuoti fondo sudėtį.

1815 metais atidarytas abonementas, leidęs universiteto bendruomenės nariams ir kai kuriems švietimo sistemos darbuotojams skolintis knygas į namus. Biblioteka perkelta į dabartinę Mažąją aulą, kur įrengta maždaug 90 vietų skaitykla. Tai buvo žingsnis nuo saugyklos, pirmiausia ginančios knygą, link paslaugos, organizuojančios jos naudojimą.

1831 metais fonduose buvo apie 51 840 tomų. Šis skaičius rodo stulbinamą augimą nuo 1773 metų, tačiau jį paaiškina ne vien pirkimai. Universitetinė biblioteka tapo regiono centrine knygų saugykla, perėmė įvairių rinkinių ir aptarnavo išsiplėtusią akademinę aplinką. Ji buvo neatskiriama universiteto, kuriame mokėsi Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas ir kiti XIX amžiaus intelektualai, dalis.

Būtent todėl 1832 metų sprendimas uždaryti universitetą buvo toks skaudus. Jis nutraukė ne tik studijas, bet ir išardė modernėjančią infrastruktūrą. Apie politinį šio sprendimo foną plačiau pasakoja straipsnis apie 1830–1831 m. sukilimą ir jo pasekmes.

1832-ieji: fondų išdalijimas kaip imperinė politika

Po 1830–1831 metų sukilimo caras Nikolajus I 1832 m. gegužės 1 d. uždarė Vilniaus universitetą. Didelė bibliotekos fondų dalis buvo išvežta ir paskirstyta Rusijos imperijos mokslo įstaigoms. Tai nebuvo chaotiškas kareivių grobstymas, kokį lengviausia įsivaizduoti. Knygos judėjo pagal valdžios potvarkius, buvo inventorinamos, kraunamos ir perduodamos kitoms institucijoms. Teisine imperijos kalba tai buvo reorganizacija; Vilniaus kultūros istorijos požiūriu – prievartinis kolekcijos išardymas.

Šis skirtumas svarbus. Žodis „grobstymas“ tiksliai perteikia vietos bendruomenės patirtą netektį, bet ne visada paaiškina mechanizmą. Valstybė gali atimti kultūros paveldą tvarkingais sąrašais ir oficialiais parašais. Knygos atsidūrė Kijeve, Charkive, Sankt Peterburge ir kitur, kur buvo įtrauktos į naujus fondus. Senosios Vilniaus signatūros, antspaudai ir dovanojimo įrašai liko kaip jų ankstesnės priklausomybės liudytojai.

Uždarius universitetą, neliko institucijos, kuri būtų galėjusi paprastai tęsti bibliotekos veiklą. 1856 metais buvusiose erdvėse pradėjo veikti Senienų muziejus ir Skaitymo kabinetas, o 1865 metais įkurta Vilniaus viešoji biblioteka. Į ją pateko ne tik senojo universiteto likučiai, bet ir po sukilimų uždarytų vienuolynų, mokyklų bei konfiskuotų privačių rinkinių knygos. Taigi naujas fondas pats buvo sukurtas iš kitų išardytų bibliotekų.

Ši istorija griauna paprastą „mūsų knygos – svetimi grobstytojai“ schemą. Imperinė valdžia išvežė Vilniaus universiteto paveldą, bet kartu Vilniuje kaupė kitoms vietos bendruomenėms atimtus rinkinius. Biblioteka tapo ir netekties auka, ir centralizacijos vieta. Tokia prieštara leidžia tiksliau suprasti, kaip XIX amžiuje valstybės naudojo bibliotekas kultūrinei teritorijų kontrolei.

XX amžius bibliotekai vėl atnešė valdžių kaitą. Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniaus viešosios bibliotekos vertybės buvo evakuojamos į Rusiją. 1919 metais atkūrus universitetą Stepono Batoro vardu, biblioteka veikė tose pačiose istorinėse erdvėse, tačiau jos fondai jau buvo daugelio ankstesnių perskirstymų rezultatas. Knygų lietuvių kalba joje buvo palyginti mažai.

1939–1944 metų laikotarpis dar kartą pakeitė institucijos šeimininkus ir darbo sąlygas. Vilnius buvo perduotas Lietuvai, vėliau okupuotas Sovietų Sąjungos, nacistinės Vokietijos ir vėl sovietų. 1943 metais universitetas bei biblioteka buvo uždaryti. Karo metu nukentėjo patalpos ir fondai, dalis knygų išsklaidyta. Apie šį laikotarpį negalima kalbėti vien administracinių datų kalba: bibliotekos darbuotojams teko saugoti rinkinius režimų, kurie keitė institucijų paskirtį ir naikino žmones, aplinkoje.

Po karo prasidėjo atstatymas ir ilgas išvežtų leidinių paieškos darbas. Oficialioje bibliotekos istorijoje nurodoma, kad pavyko susigrąžinti apie 13 000 įvairiais laikotarpiais išvežtų vertingų leidinių. Šis rezultatas siejamas su bibliotekininkų, ypač ilgamečio direktoriaus Levo Vladimirovo, pastangomis. Sugrįžimas nebuvo visos senosios bibliotekos atkūrimas: daugybė tomų liko užsienio saugyklose arba buvo prarasti be pėdsako.

Vertinga knyga grįžusi į Vilnių galėjo turėti kelis istorinius sluoksnius: valdovo ar didiko dovaną, akademijos antspaudą, carinės įstaigos signatūrą, karo evakuacijos žymę. Jos fiziniai pėdsakai pasakoja ne tik teksto, bet ir nuosavybės istoriją. Kai kurie išlikę lietuviški spaudiniai, tarp jų ankstyvosios raštijos paminklai, šiandien yra ypač svarbūs todėl, kad jų tiražai buvo maži. Apie vieną garsiausių tokių knygų galima skaityti straipsnyje apie Martyno Mažvydo „Katekizmo“ akrostichą.

Ką iš tikrųjų liudija išlikusios knygos

Vilniaus universiteto biblioteka šiandien saugo milijonus dokumentų, tačiau jos istorinė vertė nėra vien bendras fondo dydis. Retų spaudinių ir rankraščių skyriai leidžia tirti, ką žmonės skaitė, kaip žymėjo knygas, kam jas dovanojo ir kaip jos keliavo. Paraštėje paliktas komentaras kartais daugiau pasako apie idėjų sklaidą nei oficialus institucijos jubiliejinis aprašymas.

Bibliotekos istorijai rekonstruoti naudojami katalogai, testamentai, sąskaitos, antspaudai, ekslibrisai, įrišai ir signatūros. Nė vienas šaltinis nėra pakankamas atskirai. Testamentas parodo ketinimą padovanoti knygas, bet ne visada įrodo, kad visa kolekcija pasiekė lentynas. Katalogas fiksuoja tam tikro momento tvarką, tačiau gali būti nepilnas. Nuosavybės įrašas patvirtina, kad konkretus egzempliorius priklausė institucijai, bet savaime neatskleidžia, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis iškeliavo.

Todėl skaičiai – 2 500, 4 500, 11 000 ar 51 840 – nėra tarpusavyje paprastai sudedami taškai. Jie gali remtis skirtinga apskaita ir skirtingomis politinėmis institucijos būsenomis. Istorikas klausia ne tik „kiek?“, bet ir „kas buvo skaičiuojama, kas skaičiavo ir kokiu tikslu?“ Tas pats kritinis principas taikytinas teiginiui apie vieną didžiausių Europos bibliotekų.

Išlikusios knygos taip pat priešinasi pasakojimui, kad kultūros paveldas priklauso vienai uždarai tautinei istorijai. Vilniaus akademijoje skaityta lotyniškai, lenkiškai, graikiškai, hebrajiškai ir kitomis kalbomis; leidiniai buvo spausdinti Venecijoje, Bazelyje, Antverpene, Krokuvoje ar vietos spaustuvėje. Biblioteka buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucija ir kartu Europos žinių apytakos dalis. Jos praradimai skaudūs būtent todėl, kad buvo išardyta ne provincinė lentyna, o platus intelektinių ryšių tinklas.

Išvada: biblioteka, kuri išliko nepakitusi tik savo misija

Vilniaus universiteto bibliotekos istoriją galima sutraukti į vieną paradoksą: ji išliko daugiau kaip keturis su puse šimto metų, nors jos fondai daug kartų buvo išsklaidyti. 1570 metais jėzuitų kolegijai perduotos knygos sukūrė akademinės bibliotekos pradžią. Vėlesnės dovanos, spaustuvės leidiniai ir mokslinė veikla pavertė ją reikšminga Europos regiono žinių saugykla. Tačiau 1610 metų gaisras, 1655 metų okupacija, XVIII amžiaus nelaimės, 1832 metų universiteto uždarymas ir abu pasauliniai karai nuolat perrašė jos turinį.

Patvirtintas faktas yra bibliotekos įkūrimo data, jos augimas ir dokumentuotos netektys. Teiginį apie vietą tarp didžiausių Europos bibliotekų dera pateikti kaip istoriografijoje įsitvirtinusį vertinimą, o ne tikslų reitingą. Dar atsargiau reikia vertinti pavienių knygų dingimo istorijas, jei jų kelio nepatvirtina proveniencijos ženklai.

Svarbiausias bibliotekos tęstinumo matas nėra tai, kad kiekviena knyga liko savo vietoje. Tęstinumas slypi nuolat atkuriamoje misijoje: rinkti, tvarkyti, saugoti ir leisti skaityti. Karai galėjo ištuštinti lentynas, gaisrai – sunaikinti katalogus, imperijos – išdalyti fondus, tačiau institucija vėl surinkdavo išlikusius fragmentus. Dėl to Vilniaus universiteto biblioteka yra ne vien knygų saugykla. Ji pati yra vienas iš svarbiausių Lietuvos kultūros istorijos šaltinių.