Vieną 405 m. pr. Kr. dieną prie Aigospotamų, Helesponto pakrantėje, Atėnų laivynas dar buvo jėga, nuo kurios priklausė miesto maisto tiekimas ir visa jo imperija. Netrukus spartiečių vadas Lysandras užklupo išsisklaidžiusius įgulų narius ir užėmė beveik visus laivus. Kitą pavasarį išbadėję Atėnai kapituliavo. Taip baigėsi konfliktas, kurį įprasta vadinti 27 metus trukusiu Peloponeso karu.

Šis finalas lengvai virsta pernelyg tvarkinga istorija: karingi graikų miestai be paliovos naikino vieni kitus, kol Atėnai ir Sparta prarado jėgas, o susilpnėjusią Graikiją vėliau pasiėmė Makedonija. Tikrovė sudėtingesnė. Karas nebuvo nepertraukiama 27 metų mūšių grandinė, Sparta iš jo išėjo nugalėtoja, o Atėnai stebėtinai greitai atkūrė demokratiją ir dalį galios. Vis dėlto konfliktas pakeitė graikų polių pasaulį: išsekino žmones bei iždus, suardė sąjungas, normalizavo žiauresnes prievartos formas ir parodė, kad nė vienas polis nebegali ilgam primesti tvarkos visai Graikijai.

Norint suprasti, kaip Peloponeso karas susilpnino Atėnus ir Spartą, reikia atskirti karo legendą nuo jo chronologijos. Svarbiausia ne vien suskaičiuoti metus, o pamatyti, kodėl taika žlugo, kaip sausumos galybė išmoko kariauti jūroje ir kodėl pergalė Spartai tapo ne stabilumo pradžia, bet naujų konfliktų našta.

Ar graikų poliai iš tiesų kariavo beveik nuolatos?

Senovės Graikija nebuvo vieninga valstybė. Ją sudarė šimtai polių – politinių bendruomenių, turėjusių savus įstatymus, piliečių susirinkimus, kultus, kariuomenes ir interesus. Atėnai, Sparta, Korintas ar Tėbai nebuvo vien didesnio krašto miestai. Jie veikė kaip savarankiški politiniai vienetai, kurie sudarydavo sąjungas, varžydavosi dėl žemės, prekybos kelių, įtakos ir garbės. Todėl karas buvo įprasta tarpvalstybinių santykių priemonė.

Tačiau teiginys, kad poliai kariavo „beveik nuolatos“, neturėtų reikšti nenutrūkstamo visų karo su visais. Konfliktai dažnai būdavo riboti, sezoniniai ir nutraukiami paliaubomis. Hoplitų kariuomenes daugiausia sudarė piliečiai, kurie negalėjo neribotam laikui palikti ūkių. Religinės šventės, pasiuntinybės, arbitražas ir sutartys kūrė kitą graikų politinio gyvenimo pusę. Net konkurentai galėjo vienu metu ginčytis vienoje srityje ir bendradarbiauti kitoje.

Peloponeso karą vientisu 431–404 m. pr. Kr. konfliktu pirmiausia pavertė jo istorikas Tukididas. Jo sumanymas buvo parodyti didžiulį Atėnų ir Spartos blokų susidūrimą, tačiau net jo pasakojime matyti lūžiai. 421 m. sudaryta Nikijo taika oficialiai turėjo galioti penkiasdešimt metų. Ji neišsprendė visų ginčų, o sąjungininkai toliau kariavo, bet keletą metų Atėnai ir Sparta formaliai nebuvo grįžę į ankstesnį totalų karą. Kai kurie istorikai dėl to kalba apie kelis susijusius karus, kuriuos Tukididas sujungė į vieną visumą.

Tad skaičius 27 metai yra prasmingas kaip epochos rėmas, bet ne kaip 27 nenutrūkstamo fronto metai. Jis apima Archidamo karą, trapią Nikijo taikos fazę, Atėnų ekspediciją į Siciliją ir baigiamąjį Dekelėjos arba Jonijos karą. Būtent ši kintanti konflikto forma paaiškina, kodėl nė viena pusė ilgai nerado lemiamo pranašumo.

Net garsioji olimpinė ekecheirija nebuvo visuotinė paliauba, automatiškai sustabdanti visus graikų karus. Ji pirmiausia saugojo kelionę į žaidynes ir pačią šventę. Bendri dievai, orakulai bei varžybos kūrė helėnišką tapatybę, bet nepanaikino politinio savarankiškumo. Polis galėjo gerbti tą pačią šventovę kaip priešininkas ir netrukus su juo kovoti. Taigi karas ir bendradarbiavimas egzistavo greta, o ne keitė vienas kitą aiškiais taikos ir smurto amžiais.

Tai esminis skirtumas.

Dvi sąjungos ir taika, kuri priklausė nuo pasitikėjimo

Karo ištakos siekė ankstesnį penkiasdešimtmetį. Po graikų pergalių prieš Persiją Atėnų vadovaujama Delo sąjunga buvo sukurta tęsti kovą Egėjo jūroje. Ilgainiui daug sąjungininkų vietoj laivų mokėjo duoklę, sąjungos iždas buvo perkeltas iš Delo į Atėnus, o bandymai pasitraukti malšinami jėga. Atėnams tai buvo saugumo ir jūrinės galios sistema; daliai sąjungininkų – imperija, ribojanti jų savarankiškumą.

Sparta vadovavo Peloponeso sąjungai. Jos pagrindas buvo ne duoklę mokanti jūrų imperija, o atskirų valstybių kariniai įsipareigojimai. Sparta garsėjo hoplitų kariuomene, tačiau jos sprendimus veikė Korintas, Megara ir kiti sąjungininkai. Svarbu ir tai, kad spartiečių vidaus tvarka rėmėsi pavergtų helotų darbu. Ilgos kampanijos toli nuo Lakonijos kėlė pavojų palikti šią sistemą be priežiūros.

446–445 m. pr. Kr. Atėnai ir Sparta sudarė Trisdešimties metų taiką. Ji pripažino dvi įtakos sistemas ir numatė ginčų arbitražą. Taika nebuvo pasmerkta žlugti vien todėl, kad Atėnų galia augo. Jeilio universiteto istorikas Donaldas Kaganas pabrėžė, kad abiejose pusėse buvo taikos šalininkų, o sutartis suteikė mechanizmą krizėms spręsti. Vadinasi, struktūrinė konkurencija didino pavojų, tačiau politiniai sprendimai vis tiek buvo svarbūs.

Krizę paaštrino keli konkretūs ginčai. Atėnai sudarė gynybinę sąjungą su Kerkyra, kariavusia su Korintu; spaudė sukilusią Potidėją, kuri buvo jų sąjungininkė, bet išlaikė ryšius su Korintu; Megaros pirkliams uždraudė patekti į Atėnų rinką ir imperijos uostus. Korintas reikalavo Spartos paramos, o Sparta galiausiai pareikalavo, kad Atėnai suteiktų laisvę savo sąjungininkams.

Tukididas skyrė viešai įvardytas nuoskaudas nuo gilesnės priežasties: Atėnų galios augimas kėlė Spartai baimę. Ši įžvalga svarbi, bet jos nereikia paversti formule, neva auganti ir dominuojanti valstybės visada neišvengiamai kariauja. Kerkyros, Potidėjos ir Megaros krizės rodo, kaip konkurencija tapo karu per sąjungininkų spaudimą, garbės sampratą ir nesėkmingą diplomatiją.

Ekonominis aiškinimas, esą karą sukėlė vien Megaros dekretas ar Atėnų ir Korinto prekybos varžybos, taip pat per siauras. Prekybos ribojimas buvo skaudus politinis signalas, tačiau šaltiniai neleidžia jo laikyti vienintele priežastimi. Graikų diplomatijoje svarbi buvo ir reputacija: Sparta baiminosi, kad neapgynusi sąjungininkų praras vadovės autoritetą, o Atėnai manė, kad nusileidimas ultimatumui paskatins naujus reikalavimus. Abi pusės savo tvirtumą laikė atgrasymu, bet kartu mažino erdvę kompromisui.

Archidamo karas: sausumos jėga prieš jūrinę imperiją

431 m. pr. Kr. Tėbų puolimas prieš Atėnų sąjungininkę Platėją tapo tiesiogine karo pradžia. Spartos karalius Archidamas II vedė Peloponeso pajėgas į Atiką, kur jos niokojo laukus ir sodybas. Įprastame graikų kare toks puolimas turėjo išprovokuoti priešininką į hoplitų mūšį. Periklis pasirinko kitokią strategiją: kaimo gyventojus sutelkė už Atėnų ir Ilgųjų sienų, atvėrusių saugų kelią į Pirėjo uostą, o atsaką grindė laivynu ir pakrančių reidais.

Ši strategija išnaudojo Atėnų stiprybę. Miestas galėjo gauti grūdų jūra, rinkti sąjungininkų duoklę ir vengti susidūrimo su pranašesne Spartos sausumos kariuomene. Sparta savo ruožtu negalėjo lengvai paimti įtvirtintų Atėnų. Tačiau teoriškai racionalus planas gyventojams buvo skausmingas: ūkininkai matė niokojamą žemę, mieste susidarė spūstis, o karo išlaidos mažino sukauptą rezervą.

Pirmasis dešimtmetis parodė, kad abiejų blokų pranašumai sunkiai paverčiami galutine pergale. Atėnų laivynas negalėjo priversti Spartos kapituliuoti, o spartiečių invazijos nesunaikino Atėnų jūrinio tiekimo. Konfliktas plėtėsi nuo vakarų Graikijos iki Trakijos, nes abi pusės atakavo sąjungos tinklą. Atėnams buvo svarbu išlaikyti duoklę mokančius miestus; Spartai – kurstyti jų sukilimus ir vaizduoti save graikų autonomijos gynėja.

Tai nebuvo vien demokratijos karas su oligarchija. Atėnai dažnai rėmė demokratines grupes, Sparta – oligarchus, tačiau strateginiai interesai ne visada atitiko santvarką. Sąjungininkų pasirinkimus lėmė vietos varžybos, baimė ir prievarta. Pačios Spartos ekonominė bei socialinė santvarka buvo daug sudėtingesnė už populiarų asketiškų karių paveikslą: jos karinė galia priklausė nuo sistemos, kuri kartu ribojo ilgalaikių kampanijų laisvę.

Karo geografija vertė abi puses mokytis. Sparta turėjo sąjungininkų laivų, bet pradžioje negalėjo prilygti Atėnų įgulų patirčiai ir finansams. Atėnai turėjo hoplitų, tačiau vengė mūšio, kuriame Peloponeso koalicija sutelktų didesnę sausumos jėgą. Pergalė todėl priklausė ne nuo vienos herojiškos kautynių dienos, o nuo pinigų, uostų, įgulų, įtvirtinimų ir sąjungininkų lojalumo. Toks ištvermės karas buvo brangesnis bei politiškai sunkiau valdomas nei tradicinis trumpas žygis.

Karinė naujovė buvo ne vien ginklai, bet gebėjimas ilgai išlaikyti skirtingas operacijų sistemas. Tam reikėjo drausmės.

Maras, pilietiniai konfliktai ir brangstanti pergalė

430 m. pr. Kr. perpildytus Atėnus užklupo epidemija. Tukididas pats susirgo ir išgyveno, todėl paliko detalų simptomų bei visuomenės reakcijos aprašymą. Šiuolaikiniai tyrėjai siūlė įvairias diagnozes, tačiau patikimai nustatyti konkretaus sukėlėjo negalima. Saugiau kalbėti apie Atėnų marą kaip apie nežinomos ligos epidemiją, o ne tvirtinti, kad tai tikrai buvo šiltinė, raupai ar kita konkreti infekcija.

Epidemija kartojosi, nusinešė didelę gyventojų ir karių dalį, o 429 m. mirė Periklis. Tikslūs bendri skaičiai lieka ginčytini, nes turime fragmentišką demografinę medžiagą. Vis dėlto poveikis neabejotinas: Atėnai prarado patyrusį lyderį, laivyno įgulas ir finansinius pajėgumus, o žmonių pasitikėjimą tvarka ardė mirtis, kurios negalėjo sustabdyti nei medicina, nei religinės apeigos.

Karas aštrino konfliktus ir už Atėnų. Kerkyroje 427 m. demokratų ir oligarchų kova virto pilietinėmis žudynėmis. Tukididas šį epizodą panaudojo parodyti, kaip karo sąlygomis keičiasi kalbos ir moralės reikšmės: beatodairiškumas imamas vadinti drąsa, atsargumas – bailumu, o politinė grupė tampa svarbesnė už bendruomenę. Jo analizė yra literatūriškai sukonstruota, bet remiasi realia graikų polių problema – didžiųjų blokų varžybos vietos nesutarimus paversdavo tarptautinio karo dalimi.

Atėnų imperinė valdžia taip pat darėsi griežtesnė. 428–427 m. sukilus Mitilenei, Atėnų susirinkimas iš pradžių nutarė nužudyti visus suaugusius vyrus, bet kitą dieną sprendimą atšaukė; antrasis laivas vos spėjo sustabdyti bausmę. Buvo nubausti sukilimo vadovai, o ne visi gyventojai. Šis epizodas svarbus ne kaip paprastas demokratijos išsigelbėjimas, bet kaip įrodymas, kad karo spaudžiama piliečių valdžia galėjo svyruoti tarp strateginio skaičiavimo, pykčio ir kolektyvinio smurto.

Šaltiniai daug geriau mato piliečius ir vadus negu moteris, vergus ar iš kaimo išvarytus žmones. Todėl negalime sudaryti patikimos visų karo aukų lentelės. Žinome apie sunaikintus pasėlius, apgultis, deportaciją, vergovę ir ištisas bendruomenes palietusias bausmes, bet skaičiai dažnai ateina iš vieno autoriaus. Atsargumas čia nėra bandymas sumenkinti kančią. Priešingai, jis neleidžia kelių įspūdingų skaičių paversti tariamai tiksliu vaizdu ir primena, kad didelė dalis smurto liko neužrašyta.

Tai keitė ir strateginius sprendimus.

Pylas, Sfakterija ir taika, kuri neįtikino sąjungininkų

425 m. pr. Kr. Atėnai pasiekė netikėtą persilaužimą. Demostenas įtvirtino Pylą vakariniame Peloponeso krante, o netoliese esančioje Sfakterijos saloje buvo atkirsta Spartos karių grupė. Po kovų daugiau kaip šimtas tikrųjų spartiečių pateko į nelaisvę. Tai smogė mitui, kad spartiečiai verčiau miršta, nei pasiduoda, ir suteikė Atėnams svarbų derybinį svertą: naujos invazijos į Atiką galėjo kainuoti belaisvių gyvybes.

Vis dėlto Atėnai neišnaudojo ankstyvų Spartos taikos pasiūlymų. Istorikai ginčijasi, ar jų atmetimas buvo lemtinga klaida. Tuo metu Atėnų padėtis atrodė stipri, todėl viltis gauti geresnes sąlygas nebuvo absurdiška. Kita vertus, karas parodė, kaip trumpalaikė sėkmė skatina didinti tikslus. Netrukus spartiečių vadas Brasidas perkėlė karą į Trakiją ir atėmė iš Atėnų strategiškai svarbų Amfipolį.

422 m. prie Amfipolio žuvo ir Brasidas, ir puolimui vadovavęs Atėnų politikas Kleonas. Dviejų ryškių karo šalininkų mirtis sustiprino derybų šalininkus. 421 m. buvo sudaryta Nikijo taika, pavadinta Atėnų politiko ir karvedžio Nikijo vardu. Sutartis numatė penkiasdešimties metų taiką, belaisvių grąžinimą ir dalies užimtų vietų atkūrimą.

Tačiau susitarimas nuo pradžių buvo trapus. Korintas, Tėbai ir kai kurie kiti Spartos sąjungininkai nepriėmė sąlygų; Amfipolio klausimas liko neišspręstas; Atėnai ir Sparta nepasitikėjo vieni kitais. 418 m. Sparta laimėjo didelį Mantinėjos mūšį prieš Argo vadovaujamą koaliciją, kurią rėmė Atėnai. 416 m. atėniečiai užėmė neutralų Melą, nužudė suaugusius vyrus, o moteris ir vaikus pavergė. Taigi Nikijo taika sustabdė ankstesnę tiesioginio karo fazę, bet neatkūrė stabilios tvarkos. Ji parodė, kad taika tarp dviejų lyderių negali išsilaikyti, jei jų sąjungų nariai jaučiasi išduoti ar palikti be saugumo garantijų.

Nikijo taikos nesėkmė taip pat perspėja nevertinti sutarties vien pagal numatytą galiojimo laiką. Penkiasdešimties metų pažadas skambėjo įspūdingai, tačiau jo vykdymui trūko patikimo prievartos ir ginčų sprendimo mechanizmo. Kiekviena negrąžinta tvirtovė ar savarankiškas sąjungininko žingsnis tapo įrodymu, kad kita pusė nesilaiko žodžio. Alkibiadas pasinaudojo šiuo nepasitikėjimu kurdamas naujas koalicijas. Taika žlugo ne vien dėl vieno avantiūristo, o todėl, kad jos politinis pagrindas buvo siauresnis už patį konfliktą.

Sicilijos ekspedicija: nuo didelės ambicijos iki katastrofos

415 m. pr. Kr. Atėnai pasiuntė milžinišką ekspediciją į Siciliją. Oficialus pretekstas buvo pagalba sąjungininkei Egestai prieš Selinuntą ir Sirakūzus, tačiau diskusijose greitai išryškėjo platesnė ambicija. Ekspedicijos šalininkai tikėjosi išplėsti įtaką, gauti išteklių ir smogti miestams, galintiems paremti Spartą. Nikijas perspėjo apie atstumą ir reikalingų pajėgų dydį, bet jo bandymas atgrasyti susirinkimą suveikė priešingai: atėniečiai skyrė dar didesnę kariuomenę ir laivyną.

Vadovavimas buvo padalytas Nikijui, Lamachui ir Alkibiadui. Netrukus Alkibiadas buvo atšauktas į Atėnus dėl religinių nusikaltimų bylos, pabėgo ir perėjo į Spartos pusę. Lamachas žuvo, o sergantis ir sprendimus atidėliojantis Nikijas liko pagrindiniu vadu. Sirakūzams į pagalbą atvykęs spartietis Gilipas sustiprino gynybą. Atėnų apgulties linijos nebuvo užbaigtos, o kovos persikėlė į ankštą uostą, kur didelis laivynas negalėjo išnaudoti įprasto manevringumo.

413 m. atvykę Demosteno pastiprinimai padėties neišgelbėjo. Naktinis puolimas baigėsi sumaištimi. Kai atėniečiai pagaliau nutarė trauktis, mėnulio užtemimas paskatino Nikiją atidėti išvykimą – Tukidido pasakojime tai tapo skaudžiu religinių ženklų ir karinio laiko susidūrimu. Sirakūzai užblokavo uostą, sudaužė laivyną, o sausuma besitraukianti kariuomenė buvo apsupta. Nikijas ir Demostenas nužudyti, tūkstančiai belaisvių uždaryti akmens skaldyklose ar parduoti į vergiją.

Sicilijos katastrofa nebuvo vien pralaimėtas mūšis. Atėnai neteko didelės dalies patyrusių irkluotojų, hoplitų, vadų ir laivų, o sąjungininkams parodė, kad imperijos centras pažeidžiamas. Vis dėlto miesto gebėjimas dar devynerius metus tęsti karą neleidžia sakyti, kad 413 m. viskas buvo iškart baigta. Katastrofa tapo lemiamu lūžiu todėl, kad ją išnaudojo Sparta, Persija ir maištaujantys Atėnų sąjungininkai.

Vėlesnis pralaimėjimas dažnai sukuria įspūdį, kad ekspedicija nuo pradžių buvo beprotiška. Atėnai jau turėjo ryšių Vakarų Viduržemio regione, Sirakūzai nebuvo nenugalimi, o jūrinė valstybė galėjo pagrįstai svarstyti, kaip apriboti galimą priešininkų paramą. Lemtinga buvo tikslų ir priemonių neatitiktis: žvalgyba apie Egestos išteklius pasirodė klaidinga, vadovybė suskilo, o kampanijos mastas augo. Tai buvo rizikinga imperinė strategija, virtusi katastrofa per konkrečius sprendimus, o ne iš anksto dievų nulemta bausmė.

Persijos auksas ir Spartos virtimas jūrų galybe

Po Sicilijos Sparta pakeitė strategiją. 413 m. ji nuolat užėmė Dekelėją Atikoje. Iš šios bazės spartiečiai galėjo trikdyti sausumos kelius, remti pabėgančius vergus ir versti Atėnus brangiau gabenti atsargas jūra. Kartu Chijas bei kiti Egėjo regiono sąjungininkai ėmė trauktis iš Atėnų imperijos. Miestas turėjo vienu metu atkurti laivyną, malšinti maištus ir ginti politinę santvarką.

Lemiamas pokytis įvyko tada, kai Sparta gavo Persijos paramą. Persų valdovams rūpėjo susigrąžinti įtaką Mažosios Azijos graikų miestams, todėl jie finansavo Spartai reikalingą laivyną. Derybos su satrapu Tisafernu buvo permainingos, bet vėliau karaliaus sūnus Kyras Jaunesnysis užmezgė tvirtą ryšį su Lysandru ir suteikė pinigų įguloms apmokėti. Sausumos valstybė pagaliau galėjo nuolat mesti iššūkį Atėnams jų stipriausioje srityje.

Atėnai dar sugebėjo atsitiesti. 411 m. oligarchinis Keturių šimtų perversmas žlugo, laivyno bazėje Same išliko demokratinė politinė jėga, o Alkibiado vadovaujamos pajėgos pasiekė pergalių. 410 m. prie Kiziko Atėnai sunaikino priešo laivyną. Tačiau ištekliai seko, politiniai konfliktai nesibaigė. Po 406 m. pergalės prie Arginusų Atėnų susirinkimas nuteisė mirties bausme kelis vadus, kaltintus neišgelbėjus sudužusių laivų įgulų. Tai buvo ir teisinė krizė, ir skaudus patyrusių karvedžių praradimas.

405 m. Lysandras prie Aigospotamų užėmė beveik visą likusį Atėnų laivyną. Be laivų Atėnai negalėjo saugoti grūdų kelio iš Juodosios jūros. 404 m. miestas kapituliavo: turėjo nugriauti Ilgąsias sienas, atiduoti didžiąją laivyno dalį, atsisakyti imperijos ir sekti Spartos užsienio politika. Karą laimėjo ne tradicinis spartiečių hoplitas vienas, o Spartos strateginis prisitaikymas, sąjungininkų sukilimai, Atėnų klaidos ir Persijos pinigai.

Atėnų pralaimėjimas nesunaikino nei miesto, nei demokratijos

Po kapituliacijos Sparta parėmė Atėnuose oligarchinę Trisdešimties valdžią. Jos lyderiai, tarp jų Kritijas, susiaurino piliečių teises, konfiskavo turtą, žudė priešininkus ir vertė žmones bėgti. Tačiau režimas gyvavo trumpai. Trasibulo vadovaujami tremtiniai sugrįžo, o 403 m. demokratija buvo atkurta. Susitaikymo susitarimas, suteikęs plačią amnestiją, tapo vienu iš ryškiausių Atėnų politinio atsparumo pavyzdžių.

Tai koreguoja teiginį, kad Atėnai buvo „galutinai“ susilpninti. Jie prarado V a. pr. Kr. imperiją, laivyną, pajamas ir daugybę žmonių. Kaimo ūkiai buvo niokojami, prekyba trikdoma, o piliečių bendruomenė patyrė epidemiją, politinius perversmus ir pralaimėjimo pažeminimą. Vis dėlto IV a. Atėnai vėl pastatė sienas, atkūrė laivyną ir 378–377 m. sukūrė Antrąją Atėnų jūrų sąjungą. Miestas nebepasiekė Periklio laikų hegemonijos, bet liko svarbia ekonomine, karine ir kultūrine galia.

Karo patirtis persmelkė ir intelektinį gyvenimą. Komedijose Aristofanas svarstė taikos, bado bei politinio avantiūrizmo temas. Tukididas analizavo baimę, interesą, galią ir kalbos degradaciją. Sokratas, kurio mintis pažįstame iš mokinių tekstų, pats buvo Atėnų hoplitas ir kovojo Potidėjoje, Delione bei Amfipolyje. Jo teismas 399 m. vyko visuomenėje, neseniai išgyvenusioje karą, oligarchų terorą ir demokratijos atkūrimą; tai nereiškia, kad karas vienas paaiškina nuosprendį, bet be šio politinio fono byla suprantama prasčiau.

Atėnų pralaimėjimas todėl buvo imperijos pabaiga, o ne Atėnų istorijos pabaiga. Jo ilgalaikė reikšmė slypi ir pasikeitusiame galios mastelyje: miestas galėjo atsigauti, bet nebegalėjo vienas kontroliuoti Egėjo pasaulio taip, kaip V a. viduryje.

Spartos pergalė atnešė hegemoniją, kurios ji nepajėgė išlaikyti

404 m. Sparta atrodė neginčijama nugalėtoja. Ji išardė Atėnų imperiją, daugelyje miestų įrengė sau palankias oligarchines dešimties vyrų valdybas, paliko įgulas ir karo vadus – harmostus. Lysandro įtaka išaugo visame Egėjo regione. Tačiau pažadas „išlaisvinti graikus“ greitai ėmė prieštarauti realiai Spartos kontrolei ir renkamoms prievolėms.

Hegemonija pareikalavo to, ko Spartos santvarka nebuvo pritaikyta lengvai daryti: valdyti tolimus miestus, išlaikyti laivyną, spręsti sąjungininkų interesus ir nuolat siųsti nedidelį pilnateisių spartiečių sluoksnį į užsienį. Be to, pergalė priklausė nuo Persijos finansavimo. Kai Sparta ėmė kariauti dėl Mažosios Azijos graikų, buvęs rėmėjas tapo priešininku.

395 m. prasidėjo Korinto karas, kuriame prieš Spartą susivienijo buvę jos sąjungininkai Korintas ir Tėbai kartu su Atėnais bei Argu. Persijos pinigai šį kartą padėjo antispatiškai koalicijai; 394 m. persų laivynui vadovavęs atėnietis Kononas sunaikino Spartos laivyną prie Knido, o Atėnai atstatė Ilgąsias sienas. 387–386 m. vadinamoji Karaliaus taika paliko Persijai Mažosios Azijos graikų miestus ir leido Spartai dar kurį laiką prižiūrėti suskaidytą Graikiją. Tai buvo karti baigtis valstybei, kuri 431 m. skelbėsi ginanti graikų autonomiją.

371 m. Tėbai sumušė Spartą prie Leuktrų. Netrukus įsiveržimas į Lakoniją ir Mesenijos išlaisvinimas pakirto helotų darbu paremtą ekonominį pagrindą. Peloponeso karas prisidėjo prie šio kelio: jis išryškino piliečių skaičiaus mažėjimą, įtraukė Spartą į jai neįprastą imperinę politiką ir supriešino su sąjungininkais. Tačiau Spartos nuosmukis nebuvo automatinė 404 m. pergalės pasekmė. Jį nulėmė vėlesni pasirinkimai, socialinės problemos ir nauji karai.

Ar Peloponeso karas atvėrė kelią Makedonijai?

Populiariame pasakojime Atėnai ir Sparta 27 metus naikino viena kitą, todėl Makedonijos karaliui Pilypui II teliko užimti ištuštėjusią areną. Tarp Atėnų kapituliacijos 404 m. ir Pilypo pergalės prie Chaironėjos 338 m. pr. Kr. praėjo daugiau kaip šeši dešimtmečiai. Per juos keitėsi hegemonai, Atėnai atkūrė dalį jūrinės galios, Sparta patyrė nuosmukį, o Tėbai trumpam tapo stipriausia sausumos valstybe. Tai nebuvo vien ilgas griuvimas po vieno karo.

Vis dėlto Peloponeso karas turėjo gilių sisteminių padarinių. Jis parodė, kad vieno polio hegemonija skatina plačias atsvaros koalicijas. Atėnų imperiją pakeitė Spartos kontrolė, Spartą ėmė riboti Korinto karo sąjunga, vėliau iškilo Tėbai. Kiekviena galia laimėdavo svarbių pergalių, bet nepajėgdavo sukurti visiems priimtinos ir ilgalaikės tvarkos. Persija galėjo finansais keisti jėgų pusiausvyrą, o graikų miestai vis dažniau samdė profesionalius karius ir kariavo toliau nuo tradicinio sezoninio hoplitų mūšio modelio.

Pilypo II sėkmę lėmė ne vien priešininkų nuovargis. Jis pertvarkė Makedonijos kariuomenę, sustiprino karaliaus valdžią, panaudojo diplomatines santuokas, įkaitus, pinigus ir sąjungas. Graikų poliai nebuvo bejėgiai: 338 m. prie Chaironėjos Atėnų ir Tėbų koalicija vis dar sutelkė rimtą kariuomenę. Tačiau jų tarpusavio nepasitikėjimas ir nepastovios hegemonijos palengvino Makedonijos įsigalėjimą.

Po Pilypo nužudymo jo sūnus sukūrė dar didesnę imperiją; apie Aleksandro Didžiojo politinę savivoką ir Homero pavyzdį galima skaityti kaip apie jau kitą graikų pasaulio etapą. Peloponeso karą tiksliau vadinti ne tiesiogine Makedonijos pergalės priežastimi, o svarbiu ilgos polių sistemos krizės momentu. Jis nepanaikino graikų galios, bet paliko modelį, kuriame pergalė nuolat kurdavo naują pasipriešinimą.

Išvada: 27 metų karas pakeitė taisykles, bet istorijos neužbaigė

Patvirtintas faktas yra aiškus: Atėnų ir Spartos vadovaujami blokai kariavo konflikte, tradiciškai datuojamame 431–404 m. pr. Kr., o galutinę pergalę pasiekė Sparta. Tačiau skaičius 27 neturi slėpti Nikijo taikos, kintančių sąjungų ir skirtingų karo fazių. Taip pat klaidina mintis, kad visi graikų poliai tuo metu be pertraukos kovojo vieni su kitais.

Karas susilpnino Atėnus labai konkrečiai: sunaikino jų pirmąją jūrų imperiją, atėmė laivyną bei pajamas, pareikalavo didelių žmonių aukų ir trumpam nuvertė demokratiją. Sparta laimėjo, todėl 404 m. jos negalima vadinti taip pat nugalinta ar iškart palaužta. Jos silpnumas išryškėjo valdant pergalės vaisius. Jūrinė hegemonija priklausė nuo Persijos pinigų, kontrolė supykdė sąjungininkus, o siauras piliečių sluoksnis ir helotų sistema ribojo valstybės galimybes.

Svarbiausia karo pasekmė buvo ne vien materialinis išsekimas. Jis sugriovė tikėjimą, kad Atėnai arba Sparta gali suteikti visai Graikijai stabilią tvarką. Po 404 m. vyko nauji karai, keitėsi hegemonai, grįžo senos sąjungos ir atsirado naujos. Atėnai atsigavo, Sparta dar kelis dešimtmečius buvo pagrindinė jėga, Tėbai ją nugalėjo, o tik tada Makedonija primetė kitokio masto politinę sistemą.

Todėl temos formuluotės žodis „galutinai“ reikalauja pataisos. Peloponeso karas iš tiesų buvo lūžis ir ilgalaikio susilpnėjimo veiksnys, bet ne paskutinis Atėnų ir Spartos istorijos taškas. Jo pamoka tikslesnė ir įdomesnė: valstybė gali laimėti karą, tačiau pralaimėti taiką, o karinė pergalė pati savaime nesukuria teisėtos, finansiškai tvarios ir sąjungininkams priimtinos tvarkos.