XVI amžiaus pradžioje jauna belaisvė iš rytinių Lenkijos Karalystės žemių pateko į Osmanų valdovo rūmus. Jos tikrasis gimimo vardas neišliko patikimuose to meto šaltiniuose. Nežinome ir tikslių pagrobimo
aplinkybių. Vis dėlto po kelių dešimtmečių Europos diplomatai ją jau
vadino Roksolana, osmanų aplinka – Hürrem Sultan, o sultonas Suleimanas
Didingasis buvo ne tik jos vaikų tėvas, bet ir teisėtas vyras. Buvusi
vergė tapo viena geriausiai matomų imperijos dinastijos moterų.

Ši biografija dažnai paverčiama pasaka apie gražuolę, kuri suviliojo
galingiausią pasaulio valdovą ir slaptais intrigų siūlais ėmė valdyti
imperiją. Toks pasakojimas patrauklus, bet klaidina. Hürrem iškilimas
buvo įmanomas dėl jos gebėjimų ir išskirtinio ryšio su Suleimanu, tačiau
kartu jis atskleidžia besikeičiančią Osmanų dinastijos sandarą. Rūmų
šeima, sosto paveldėjimas, vergovė, diplomatija ir viešoji labdara čia
buvo ne atskiros sritys, o viena politinė sistema.

Todėl Roksolanos istorija svarbi ne kaip egzotiška „haremo intriga“.
Ji leidžia pamatyti, kaip asmeninis valdovo pasirinkimas galėjo pakeisti
šimtmečius puoselėtas taisykles, o moteris, neturėjusi paveldimo titulo
ar giminių užnugario, susikūrė naują vietą imperijos valdžios centre.
Tačiau norint suprasti, ką ji iš tiesų pakeitė, pirmiausia reikia
atskirti dokumentais pagrįstus faktus nuo vėlesnių legendų.

Roksolanos kilmė: ką
žinome ir ko nežinome

Europoje Hürrem vadinta Roxolana, Rosselana, Rossa ir kitais
panašiais vardais. Tai nebuvo jos asmeninis gimimo vardas. Pavadinimas
kilo iš ankstyvųjų naujųjų laikų žodyno, kuriuo žymėta moteris iš
Rusios, arba rusėnė. XVI amžiaus Venecijos pasiuntiniai ją laikė kilusia
iš „rusų“ ar rusėnų žemių, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
aplinkai priskiriamas autorius Mykolas Lietuvis rašė, kad sultono
mylimoji buvo pagrobta iš jo krašto. Šie liudijimai leidžia gana tvirtai
sieti ją su istorine Rusia, tikriausiai dabartinės Vakarų Ukrainos
teritorija, anuomet priklausiusia Lenkijos Karalystei.

Populiariausia versija nurodo Rohatyno miestą ir stačiatikių kunigo
šeimą. Tačiau vardai Aleksandra ar Anastasija Lisovska patikimuose XVI
amžiaus dokumentuose nepasirodo. Jie išplito daug vėliau, ypač XIX
amžiaus lenkų ir ukrainiečių literatūroje bei tautinėje atmintyje. Todėl
teiginį, kad Roksolana buvo „ukrainietė“, verta suprasti geografiškai ir
kultūriškai, o ne kaip šiuolaikinės tautinės tapatybės deklaraciją. Jos
gimtinė šiandien yra Ukrainoje, tačiau pati Hürrem gyveno pasaulyje,
kuriame tapatybę apibrėžė tikėjimas, valdovo priklausomybė, vietos
bendruomenė ir luomas, o modernios tautos dar nebuvo
susiformavusios.

Labai tikėtina, kad mergina pateko į nelaisvę per Krymo totorių
antpuolį. Tokie žygiai į Lenkijos ir Lietuvos valstybės pietrytines
žemes buvo dažni, o belaisviai per Krymą ir Juodosios jūros prekybos
tinklus pasiekdavo Osmanų miestus. Vis dėlto neturime dokumento, kuriame
būtų užrašyta konkreti jos pagrobimo data ar maršrutas. Ji tikriausiai
atsidūrė imperatoriškajame hareme dar paauglė, o apie 1520–1521 m. jau
tapo naujojo sultono Suleimano favorite. 1521 m. gimęs jų sūnus Mehmedas
yra pirmasis patikimas jos gyvenimo chronologijos atramos taškas.

Belaisvių prekybos kontekstas svarbus ir dėl kitos priežasties.
Roksolanos likimas buvo išskirtinis savo baigtimi, bet ne pradžia:
tūkstančiai žmonių iš pasienio sričių per Krymo turgus buvo išsklaidomi
po Juodosios jūros ir Viduržemio pasaulį. Vienos garsios moters
iškilimas neturėtų užgožti sistemos, kuri daugybei kitų reiškė šeimos,
namų ir ankstesnės tapatybės praradimą. Rūmų išsilavinimas suteikė
Hürrem naujų galimybių, tačiau jis prasidėjo prievartiniu jos gyvenimo
lūžiu.

Rūmuose jai suteiktas vardas Hürrem reiškė linksmąją ar
besišypsančiąją. Tai, ką žinome apie ankstesnį jos gyvenimą, telpa vos
keliose užuominose. Visa kita – tariamas grožis, kunigo duktės vardas,
dramatiški pagrobimo dialogai – priklauso legendų ir literatūros
sričiai.

Haremas
buvo valdovo namų ūkis, o ne vien pramogų vieta

Norint suprasti Hürrem karjerą, reikia atsisakyti vakarietiško haremo
vaizdinio, sukurto keliautojų fantazijų ir vėlesnės orientalistinės
dailės. Osmanų imperatoriškasis haremas buvo saugoma dinastijos namų
erdvė, kartu – griežtai hierarchizuota institucija. Joje gyveno valdovo
motina, sultono dukterys, princai, sugulovės, tarnaitės, mokytojos ir
eunuchai. Moterys buvo mokomos kalbų, etiketo, muzikos, siuvinėjimo,
religijos bei rūmų elgesio. Artumas valdovui suteikdavo galimybių,
tačiau kartu kiekvieną gyventoją varžė rangas, drausmė ir priklausomybė
dinastijai.

Vergovė čia neturi būti sušvelninta žodžiu „karjera“. Hürrem į rūmus
pateko ne savo valia ir teisiškai buvo vergė. Tačiau Osmanų elitinė
vergovė skyrėsi nuo paveldimos rasinės vergovės, geriausiai pažįstamos
iš Atlanto pasaulio. Vergai galėjo būti išlaisvinti, sudaryti santuokas,
valdyti turtą, gauti aukštas pareigas ir tapti valdovo namų politinio
tinklo dalimi. Tai nesunaikina prievartos fakto, bet paaiškina, kaip
nelaisvė ir socialinis kilimas galėjo egzistuoti toje pačioje
sistemoje.

Iki Suleimano laikų Osmanų sultonai daugiausia susilaukdavo vaikų su
vergėmis sugulovėmis, o teisėtų santuokų vengdavo. Ankstesniais
šimtmečiais valdovai vesdavo kaimyninių dinastijų princeses, tačiau
tokios sąjungos suteikdavo žmonos giminei politinių pretenzijų ir
įtakos. Plečiantis imperijai, sultonui tapo parankiau kurti šeimą su
moterimis, neturinčiomis nepriklausomo aristokratinio užnugario. Vergė
sugulovė buvo visiškai priklausoma Osmanų namams, o jos vaikai priklausė
dinastijai.

Rūmų reprodukcinė tvarka siekė išsklaidyti valdžią. Įprasta taisyklė,
istorikų apibendrinama formule „viena motina – vienas sūnus“, skatino
sugulovę, pagimdžiusią princą, skirti gyvenimą būtent jo ateičiai.
Užaugęs sūnus būdavo siunčiamas valdyti provincijos, o motina vykdavo
kartu. Taip moterų politinis vaidmuo egzistavo ne nepaisant haremo, bet
per dinastinę motinystę. Hürrem iškilimas tapo neįprastas todėl, kad ji
vienu metu sulaužė kelias šio mechanizmo nuostatas.

Apie haremą daug pasakoja ne vien kronikos, bet ir atlyginimų,
dovanų, aprūpinimo bei fondų registrai. Jie rodo administruojamą namų
ūkį, kuriame statusas buvo išreiškiamas kambariais, tarnais, audiniais
ir reguliariomis išmokomis. Vis dėlto šaltiniai nevienodi: oficialūs
dokumentai gerai fiksuoja išlaidas ir titulus, bet retai atskleidžia
jausmus, o Venecijos pasiuntinių pranešimai pateikia spalvingų detalių,
tačiau remiasi iš rūmų nutekėjusiais pasakojimais. Todėl Hürrem
biografija rekonstruojama lyginant skirtingos paskirties liudijimus, o
ne pasikliaujant vienu tariamai viską žinančiu metraštininku.

Suleimano
pasirinkimas sulaužė dinastinę reprodukcijos tvarką

Suleimanas į sostą įžengė 1520 m. Jis paveldėjo sparčiai
besiplečiančią imperiją ir netrukus tapo vienu galingiausių XVI amžiaus
monarchų. Jo kariuomenė 1521 m. užėmė Belgradą, 1522 m. po ilgos
apgulties – Rodą, o 1526 m. prie Mohačo sutriuškino Vengrijos
kariuomenę. Apie Suleimano
kovą su hospitalieriais Rode verta skaityti neatskiriant jos nuo
rūmų gyvenimo: kol sultonas mėnesius praleisdavo žygiuose, dinastijos
šeima ir sostinės informacija tapdavo politinio pasitikėjimo dalimi.

Hürrem pirmajam jų sūnui Mehmedui gyvybę davė 1521 m. Vėliau gimė
dukra Mihrimah ir sūnūs Selimas, Abdullah, Bayezidas bei Cihangiras;
atskirų vaikų gimimo datos šaltiniuose ne visada sutampa, o Abdullah
mirė mažas. Esminis faktas ne skaičius, bet tai, kad ta pati sugulovė
pagimdė valdovui kelis sūnus. Suleimanas taip pat liko prisirišęs prie
Hürrem ir, priešingai ankstesnei praktikai, nekeitė jos naujomis
favoritėmis. Taip buvo suardyta sistema, turėjusi neleisti vienai princo
motinai pernelyg sustiprėti.

Šis pasirinkimas palietė Mahidevran, kitos Suleimano sugulovės,
padėtį. Jos sūnus Mustafa buvo vyresnis, patyręs ir ilgai laikytas
stipriausiu kandidatu į sostą. Osmanų imperijoje negaliojo paprasta
pirmagimystė: sultono sūnūs varžėsi, o nugalėtojas, tapęs valdovu,
galėjo nužudyti brolius, kad užkirstų kelią pilietiniam karui. Todėl
kiekvieno princo motina gynė ne vien ambiciją, bet ir sūnaus gyvybę.
Hürrem turėjo kelis sūnus, vadinasi, dinastinės varžybos jos šeimai buvo
ypač pavojingos.

Vėlesni pasakojimai Hürrem ir Mahidevran konkurenciją pavertė
melodrama apie dviejų moterų pavydą. Venecijos diplomatų ataskaitose iš
tiesų yra žinia apie jų konfliktą ir tariamą fizinį susidūrimą, tačiau
pasiuntiniai patys į haremą nepatekdavo. Jų informacija keliavo per rūmų
tarpininkus ir dažnai buvo pagardinta gandais. Patikimai matome ne
asmeninę sceną, o struktūrinį konfliktą: dviejų princų motinos veikė
sistemoje, kurioje vieno sūnaus pergalė galėjo reikšti kito mirtį.

Provincijų valdymas buvo ne vien mokykla princams. Išvykimas iš
sostinės aplink kiekvieną sūnų kūrė atskirą dvarą, pareigūnų ratą ir
būsimų rėmėjų tinklą. Motina prižiūrėjo princo namų ūkį ir padėjo megzti
globos ryšius. Hürrem likimas sostinėje, užuot išvykus su vienu sūnumi,
todėl buvo politiškai reikšmingas: ji išsaugojo kasdienį priėjimą prie
Suleimano ir galėjo rūpintis keliais vaikais vienu metu. Tai buvo tylus,
bet gilus nukrypimas nuo ankstesnio dinastijos modelio.

Teisėta
santuoka ir naujasis Haseki Sultan rangas

Apie 1533–1534 m. Suleimanas išlaisvino Hürrem ir sudarė su ja
teisėtą musulmonišką santuoką. Tiksli ceremonijos data nėra galutinai
nustatyta, tačiau amžininkams pats faktas nekėlė abejonių. Tai buvo
stulbinamas sprendimas: sultonas vedė buvusią sugulovę ir viešai pavertė
ją teisėta dinastijos nare. Hürrem gavo Haseki Sultan titulą, siejamą su
ypatinga valdovo favorite ir jo vaikų motina. Šis rangas buvo naujas, o
vėliau jį turėjo ir kitos įtakingos sultonų partnerės.

Vis dėlto frazė „pirmoji oficialiai susituokusi sultono žmona“ yra
per plati. Ankstyvieji Osmanų valdovai buvo sudarę teisėtų dinastinių
santuokų. Hürrem išskirtinumas tas, kad po maždaug šimtmetį stiprėjusio
sultonų vengimo vesti ji tapo teisėta valdančio sultono žmona, nors buvo
kilusi iš vergių sugulovių sistemos. Jos santuoka neatkūrė senos
praktikos tuoktis su kaimyninių valdovų dukterimis. Ji sukūrė kitokį
precedentą: moteris be kilmingos giminės galėjo gauti aukščiausią padėtį
dėl ryšio su valdovu ir motinystės.

Santuoka keitė ir Hürrem teisinę padėtį. Musulmonas negalėjo vesti
jam priklausančios vergės jos neišlaisvinęs, todėl prieš vedybas ji
turėjo tapti laisva. Kaip sutuoktinė ir savo turto valdytoja, Hürrem
galėjo steigti religinius labdaros fondus, sudaryti sandorius ir kurti
viešą reprezentaciją. Jos galia nebuvo karalienės valdžia europine
konstitucine prasme: ji neturėjo atskiro sosto, oficialios teisės leisti
įsakus visos imperijos vardu ar automatiškai paveldimo valdovės rango.
Tačiau jos artumas sultonui, turtas, korespondencija ir dinastiniai
ryšiai pavertė ją politine veikėja.

Šią santuoką naudinga lyginti su kitomis XVI amžiaus valdovų poromis.
Europoje dinastinės vedybos paprastai jungė gimines ir teritorinius
interesus; tai gerai matyti ir Žygimanto
Augusto bei Barboros Radvilaitės istorijoje. Suleimano sprendimas
buvo kitoks: jis nesudarė tarptautinės sąjungos, bet įteisino jau
egzistavusį asmeninį ir dinastinį ryšį. Būtent todėl santuoka ne
sumažino Hürrem priklausomybę nuo rūmų sistemos, o suteikė jai
precedento neturintį svorį tos sistemos viduje.

Vestuvių pasakojimai taip pat reikalauja atsargumo. Europos
stebėtojai kalbėjo apie neįprastą šventę ir visuomenės nuostabą, tačiau
ceremonijos aprašymai nėra tokie vieningi, kad būtų galima atkurti
kiekvieną detalę. Svarbiau už puošmenas yra teisinis ir politinis
rezultatas. Po vedybų Hürrem nebebuvo laikina favoritė, kurią valdovas
galėtų tiesiog išsiųsti kartu su vienu princu. Jos nuolatinis buvimas
šalia Suleimano įgijo pripažintą formą, o Haseki titulas rūmų
hierarchijoje įvardijo anksčiau neegzistavusį išskirtinumą.

Laiškai
atskleidžia partnerystę, bet ne slaptą valdymą

Patikimiausias langas į Hürrem santykį su Suleimanu yra jų
korespondencija. Sultonui išvykus į karinius žygius, ji rašydavo apie
ilgesį, šeimos sveikatą, sostinės įvykius ir rūmų reikalus. Laiškų kalba
buvo emocinga, tačiau juos reikia skaityti kaip valdovų namų
komunikaciją, kurioje privatumas ir politika persidengė. Hürrem padėjo
Suleimanui palaikyti ryšį su sostine, siuntė naujienas ir išsakydavo
prašymus, tačiau iš to negalima daryti išvados, kad ji viena slapta
priimdavo valstybės sprendimus.

Jos vaidmenį rodo ir diplomatiniai laiškai Lenkijos karaliui bei
Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. 1549 m. Hürrem
pasveikino jauną valdovą po jo tėvo Žygimanto Senojo mirties ir perdavė
dovanas. Vėlesnė korespondencija liudija rūpestį taikiais Osmanų ir
Lenkijos–Lietuvos valstybės santykiais. Lietuviškam skaitytojui tai ypač
įdomi detalė: Žygimantas
Augustas bendravo ne tik su Europos dinastijų atstovais, bet ir su
įtakingiausia Osmanų rūmų moterimi.

Diplomatijoje šeiminės metaforos, dovanos ir asmeniniai linkėjimai
buvo politinis įrankis. Hürrem galėjo sustiprinti sultono žinią
neformaliu, bet autoritetingu balsu. Ji veikė kaip dinastijos atstovė,
ne kaip savarankiška užsienio politikos vadovė. Jos laiškai taip pat
buvo rengiami rūmų raštininkų aplinkoje, todėl net emocingi tekstai nėra
tiesioginis dienoraštis. Juose susilieja jos valia, kanceliarinės formos
ir politinis etiketas.

Hürrem įtaką didino šeimos tinklas. 1539 m. jos dukra Mihrimah
ištekėjo už Rüstemo Pašos, kuris vėliau tapo didžiuoju viziriu. Motina,
duktė ir žentas galėjo keistis informacija bei remti bendrus dinastinius
interesus. Tačiau Osmanų valdžia nebuvo vienos šeimos sąmokslas:
sprendimuose dalyvavo sultonas, viziriai, religinės teisės žinovai,
kariuomenės vadai ir provincijų administracija. Tiksliausia sakyti, kad
Hürrem tapo įtakingu mazgu rūmų politiniame tinkle, o ne nematoma
imperijos valdove.

Korespondencija parodo ir jos įgytą kultūrinę kompetenciją. Rūmų
laiškas nebuvo spontaniškai ant popieriaus išlieta kalba: tekstą galėjo
formuoti raštininkas, kaligrafas ar patikima tarpininkė. Vis dėlto
pasikartojančios temos, asmeniniai prierašai ir nuoseklūs interesai
leidžia įžvelgti Hürrem balsą. Diplomatines dovanas – audinius,
drabužius ar kitus prabangos daiktus – taip pat reikia laikyti politinės
kalbos dalimi. Jos kūrė abipusiškumą ir rodė, kad siuntėja turi išteklių
bei teisę atstovauti dinastijai.

Mečetės,
ligoninė ir sriubos virtuvės buvo matoma politika

Hürrem paliko ne tik laiškus ir dinastines istorijas. Jos vardu buvo
kuriami vakfai – religiniai labdaros fondai, kurių pajamos nuolat
išlaikė viešąsias įstaigas. Stambus fundatorius įtvirtindavo pamaldumą,
rūpestį pavaldiniais ir teisę būti matomam miesto erdvėje. Osmanų
valdovų šeimos moterims tokia veikla buvo viena svarbiausių teisėtų
viešojo autoriteto formų.

Stambulo Haseki komplekse, kurtame garsiojo architekto Mimaro Sinano,
veikė mečetė, mokykla, labdaros virtuvė ir ligoninė. Pastatai kilo ne
pačioje reprezentacinėje miesto širdyje, o gyventojų gausioje zonoje,
kur socialinė pagalba buvo praktiškai reikalinga. Hürrem taip pat užsakė
pirtį netoli Sofijos soboro. Pirtis teikė higienos paslaugas, o jos
pajamos galėjo remti kitus fondo darbus. Taip moters vardas tapo
įrašytas į imperijos sostinės architektūrą.

Dar platesnį mastą turėjo 1552 m. įsteigtas fondas Jeruzalėje. Jo
komplekse veikė nakvynės ir maitinimo įstaigos, o sriubos virtuvė
aprūpino vargstančius bei piligrimus. Fondo veiklą finansavo pajamos iš
žemių, kaimų, malūnų, dirbtuvių ir kitokio turto. Išlikę steigimo
dokumentai yra ypač svarbūs todėl, kad parodo Hürrem ne kaip legendinę
intrigantę, o kaip didelį ekonominį projektą administravusią fundatorę.
Jos labdara siekė ir islamo šventuosius miestus Meką bei Mediną.

Šių darbų nereikia idealizuoti kaip modernios socialinės valstybės.
Vakfas stiprino religinę tvarką, imperijos prestižą ir fundatorės
atminimą. Maisto daviniai bei paslaugos buvo skirstomi pagal nustatytą
hierarchiją, o labdara kartu demonstravo valdančiosios šeimos dosnumą.
Vis dėlto politinis motyvas nepanaikina realios naudos. Virtuvės maitino
žmones, ligoninė gydė, pirtys ir vandens įrenginiai tarnavo miestui.

Architektūrinė globa yra tvirtesnis Hürrem galios įrodymas nei
daugelis pasakojimų apie slaptus nuodus ar už užuolaidos duotus
įsakymus. Ji disponavo dideliais ištekliais, bendradarbiavo su
aukščiausio rango architektu ir kūrė institucijas skirtingose imperijos
dalyse. Tokiu būdu privati sultono partnerė tapo viešai atpažįstama
imperinės gerovės globėja.

Vakfo ilgaamžiškumą užtikrino ne vien pradinis pinigų įnašas.
Steigimo rašte būdavo aprašomas turtas, pajamų šaltiniai, darbuotojų
pareigos, išmokos ir paslaugų gavėjai. 1557 m. datuojamas išlikęs Hürrem
fondo dokumentas, turintis Suleimano tugrą, liudija kruopščiai įteisintą
instituciją. Tai padeda ištaisyti dar vieną populiarų supaprastinimą:
fundatorystė nebuvo vien puošnios mečetės užsakymas savo šlovei. Ji
reikalavo sukurti ekonominį mechanizmą, kuris kasdien pirktų grūdus,
mokėtų atlyginimus ir prižiūrėtų pastatus net po steigėjos mirties.

Mustafa,
Ibrahimas ir sunkiausias kaltės klausimas

Tamsiausia Hürrem reputacijos dalis susijusi su dviejų vyrų mirtimis.
1536 m. Suleimano įsakymu buvo nužudytas ilgametis didysis viziris ir
artimas sultono bendražygis Pargalı Ibrahimas Paša. 1553 m., per žygį
prieš Safavidų Iraną, sultono palapinėje pasmaugtas vyriausias išgyvenęs
jo sūnus Mustafa. Abiem atvejais vėlesni autoriai Hürrem pavertė
svarbiausia sąmokslo organizatore.

Ibrahimo žlugimą lėmė didžiulė jo galia, savarankiška laikysena, rūmų
konkurencija ir galimos politinės klaidos. Hürrem galėjo būti jo
priešininkė, nes viziris buvo siejamas su Mustafa interesais, tačiau
neturime dokumento, įrodančio, kad būtent ji įtikino Suleimaną jį
nužudyti. Galutinį sprendimą priėmė sultonas. Bandymas visą atsakomybę
perkelti moteriai pakartoja seną pasakojimo modelį: galingas valdovas
vaizduojamas kaip racionalus, kol jį esą suklaidina klastinga
partnerė.

Mustafos byla dar sudėtingesnė. Princas turėjo kariuomenės ir dalies
elito simpatijų. Osmanų politinėje kultūroje toks populiarumas galėjo
būti ir privalumas, ir grėsmė gyvam sultonui. Šaltiniuose kalbama apie
įtarimus, kad Mustafa palaikė ryšius su Safavidų šachu ar rengėsi
perimti valdžią. Rüstemas Paša buvo kaltintas pateikęs Suleimanui
kompromituojančią informaciją, o amžininkai įtarė, kad Hürrem siekė
pašalinti kliūtį savo sūnums. Tačiau šių įtarimų nepakanka tiesioginiam
sąmokslui įrodyti. Istorikai ginčijasi, kiek grėsmė buvo reali, kiek ją
padidino varžovai ir kiek sultono sprendimą nulėmė dinastinė baimė.

Mustafos egzekucija sukėlė didelį nepasitenkinimą, o Rüstemas
laikinai neteko didžiojo vizirio pareigų. Hürrem reputacija liko
paženklinta kaltinimu, nors ji pati nepaliko prisipažinimo ar įsakymo.
Saugiausia išvada tokia: ji turėjo aiškų interesą apsaugoti savo vaikus
ir tikriausiai dalyvavo rūmų politikoje, tačiau jos asmeninė
atsakomybė už Mustafos mirtį nėra dokumentais galutinai
įrodyta. Atsakomybės centras buvo Suleimanas, kuris įsakė
nužudyti savo sūnų.

Tragedijos tuo nesibaigė. Hürrem sūnus Mehmedas mirė 1543 m.,
tikėtina, nuo ligos. Cihangiras mirė netrukus po Mustafos egzekucijos, o
romantiškas teiginys, kad jį pražudė sielvartas dėl brolio, nėra
patikimai įrodomas medicininis faktas. Po Hürrem mirties jos sūnūs
Selimas ir Bayezidas stojo į atvirą kovą. Bayezidas pralaimėjo, pabėgo į
Safavidų valstybę ir 1561 m. Suleimano valia buvo nužudytas kartu su
sūnumis. Net motinos sukurti ryšiai negalėjo panaikinti žiaurios
paveldėjimo sistemos.

Ar Hürrem pradėjo „moterų
sultonatą“?

Istorikai XVI amžiaus pabaigos ir XVII amžiaus Osmanų politiką
kartais vadina „moterų sultonatu“. Tuo laikotarpiu valdovų motinos ir
favoritės – Nurbanu, Safiye, Kösem, Turhan ir kitos – turėjo didelę
įtaką skiriant pareigūnus, valdant rūmų tinklus, steigiant fondus ir
kartais net sprendžiant regentystės klausimus. Hürrem dažnai pristatoma
kaip šios epochos pradininkė.

Toks ryšys turi pagrindo. Ji sukūrė Haseki Sultan rango modelį, liko
sostinėje šalia sultono, ištekino dukrą už aukšto pareigūno,
susirašinėjo diplomatiniais klausimais ir savo vardu fundavo didelius
kompleksus. Po jos imperatoriškojo haremo moterys vis dažniau gyveno
Naujuosiuose rūmuose, šiandien vadinamuose Topkapı, arti valdovo ir
centrinės administracijos. Dinastijos šeima tapo labiau sutelkta
sostinės rūmuose, o moterų patronažo tinklai – geriau matomi.

Tačiau būtų klaida teigti, kad viena Roksolana „išrado“ moterų
valdžią. Osmanų princų motinos ir sultonų dukterys politinę reikšmę
turėjo dar prieš ją. Be to, haremo persikėlimas į Topkapı buvo
laipsniškas procesas, o ne vien Hürrem suplanuotas perversmas. Vėlesnių
valide sultan, arba valdančių sultonų motinų, galia rėmėsi kitokia
padėtimi nei Hürrem: ji mirė 1558 m., aštuoneriais metais anksčiau už
Suleimaną, todėl niekada netapo valdančio sultono motina. Jos sūnus
Selimas II sostą užėmė tik 1566 m.

Taigi Hürrem reikšmė buvo precedento, o ne gatavos konstitucijos
sukūrimas. Ji parodė, kad sultono partnerė gali likti politiniame centre
ilgus dešimtmečius, įgyti teisėtos žmonos statusą ir veikti tarptautiniu
mastu. Vėlesnės moterys naudojo panašias priemones, bet jų galią lėmė ir
kitos permainos: retesni sultonų žygiai, princų gyvenimas rūmuose,
kintanti sosto paveldėjimo praktika bei auganti centrinio namų ūkio
reikšmė.

Pats terminas „moterų sultonatas“ nėra neutralus. Jį išpopuliarino
istoriografija, linkusi Osmanų imperijos sunkumus aiškinti tariamu vyrų
valdžios susilpnėjimu ir moterų įsikišimu. Naujesni tyrimai dažniau
kalba apie dinastinio namų ūkio politiką ir moterų patronažą. Toks
žvilgsnis leidžia klausti ne ar moterys „neteisėtai“ kišosi į valstybę,
o kokias funkcijas jos atliko sistemoje, kur valdžia visada rėmėsi
asmeniniais ryšiais. Hürrem atvejis tuomet atrodo ne anomalija už
politikos ribų, bet svarbi pačios Osmanų politikos transformacijos
dalis.

Kaip gimė klastingos
svetimšalės legenda

Hürrem buvo patogi kaltinamoji tiek savo laikų priešininkams, tiek
vėlesniems pasakotojams. Ji buvo svetimšalė, buvusi vergė, moteris ir
kelių sosto kandidatų motina. Jos iškilimas griovė lūkesčius, todėl
politinius pokyčius buvo lengva paaiškinti asmenine manipuliacija.
Europoje osmanų haremas ir taip suvoktas kaip paslaptinga erdvė, į kurią
vyrai diplomatai negalėjo patekti. Informacijos trūkumą užpildė
gandai.

Vėlesnėje osmanų istoriografijoje Mustafos mirtis tapo prarastos
teisingos tvarkos simboliu. Jei princas vaizduotas idealus, reikėjo
piktadario, paaiškinančio jo žūtį. Rüstemas ir Hürrem šiam vaidmeniui
tiko geriau nei pats didysis sultonas. Europietiškuose kūriniuose
Roksolana virto egzotiška gundytoja, o lenkų ir ukrainiečių literatūroje
– tėvynaine, kuri iš nelaisvės pakilo iki imperijos viršūnės.
Šiuolaikiniai televizijos serialai abi tradicijas sujungė: jų Hürrem
kartu yra auka, romantinė herojė ir negailestinga strategė.

Istoriko užduotis nėra pakeisti juodą legendą balta. Hürrem veikė
žiaurioje dinastinėje sistemoje ir gynė savo vaikų interesus. Ji galėjo
remti Rüstemą, kovoti su Mustafa šalininkais ir daryti įtaką Suleimanui.
Tačiau „galėjo“, „tikriausiai“ ir „įrodyta“ nėra sinonimai. Jos laiškai,
fondų dokumentai, diplomatinės ataskaitos ir pastatai leidžia kalbėti
apie realią galią; pasakojimai apie nuodus, visų egzekucijų planavimą ar
vienvaldystę už sultono nugaros dažniausiai neturi tokio pat tvirto
pagrindo.

Lygiai taip pat reikia atsargiai vertinti romantinį mitą, kad vien
meilė panaikino visas kliūtis. Hürrem turėjo prisitaikyti prie svetimos
kalbos, religijos ir rūmų disciplinos. Jos sėkmė priklausė nuo Suleimano
palankumo, vaisingumo, vaikų išgyvenimo, sąjungininkų ir gebėjimo
naudotis institucijomis. Tai ne menkina jos talentą, o parodo, kokia
sudėtinga buvo jos galia.

Išvada: ji
pakeitė galios taisykles, bet nevaldė viena

Hürrem Sultan mirė 1558 m. balandžio 15 d. Stambule ir buvo palaidota
mauzoliejuje prie Suleimanijos mečetės – ne paraštėje, o pačioje
Suleimano kuriamo imperinio kraštovaizdžio širdyje. Ji nesulaukė vyro
mirties ir nematė, kaip 1566 m. jos sūnus Selimas II tapo sultonu. Todėl
jos istorijos negalima užbaigti triumfo scena, kurioje motina pati
pasodina sūnų į sostą.

Patvirtinti faktai vis tiek įspūdingi. Rusėnų kilmės belaisvė pateko
į imperatoriškąjį haremą, tapo kelių Suleimano vaikų motina, buvo
išlaisvinta ir teisėtai ištekėjo už sultono. Ji pirmoji gavo Haseki
Sultan titulą, ilgai liko valdovo partnere, palaikė korespondenciją su
Žygimantu Augustu ir steigė didžiulius labdaros fondus nuo Stambulo iki
Jeruzalės. Jos padėtis keitė lūkesčius, kas gali būti dinastijos moteris
ir kaip ji gali dalyvauti viešajame gyvenime.

Ginčytina tai, kiek konkrečių politinių sprendimų ji inicijavo, ar
rengė sąmokslą prieš Mustafą ir kokiu mastu nulėmė Ibrahimo Pašos žūtį.
Nepagrįsta jos gimimo vardą, tikslią pagrobimo istoriją ar visas rūmų
legendas pateikti kaip dokumentuotą biografiją. Taip pat netikslu
vadinti ją pirmąja teisėta sultono žmona per visą Osmanų istoriją arba
vienintele imperijos politikos autore.

Didžiausias Hürrem pasiekimas buvo ne slaptas valstybės užvaldymas.
Ji pakeitė pačią galios formą: sultono sugulovė galėjo tapti laisva
teisėta žmona, dinastijos motina – diplomatine korespondente, o uždaro
rūmų pasaulio gyventoja – mečečių, ligoninių, pirčių ir virtuvių
fundatore. Imperijos politiką ji keitė ne viena ir ne visada taip, kaip
pasakoja legenda, bet po jos Osmanų rūmų moterų vaidmens jau nebebuvo
galima laikyti vien privačiu.